Pradžia Nr. 15.
Arnoldas PIROČKINAS
Pasaulinės krizės sukelti sunkumai
Tikriausiai visiems naujakuriams ypač didelis smūgis buvo viena po kitos Lietuvą pasiekusios krizės, ypač 1929–1933 m. pasaulinė krizė, kai žemės ūkio produktų kainos sumažėjo 2–3 kartus. Jeigu 1929 m. kainas prilygintume 100, tai 1931 m. jos lygios 48,2, 1933 m. – 34,8. Tais metais krizė oficialiai baigėsi, bet 1934 ir 1935 m. dėl Vokietijos embargo Lietuvos žemės ūkio gaminiams jos dar smuko: atitinkamai iki 33,4 ir 33,8. Kad būtų akivaizdžiau, pateikiame eksportuojamų javų kainas už 100 kg: 1924–1928 m. gauta vidutiniškai po 46,7 Lt, 1925–1933 m. po 27,0 Lt, o 1934–1936 m. – vos po 12,6 Lt (Povilaitis B. Lietuvos žemės ūkis. 1918–1940. Jo raida ir pažanga. 2-asis leidimas. – Vilnius, 1997, p. 199). Krito žemės ūkio gaminių kainos ir vidaus rinkoje.
Valstybė nebuvo abejinga eksportuojamų žemės ūkio produktų kainų kritimui. Nuo 1930 m. ėmė subsidijuoti jų eksportą: 1930–1934 m. eksporto priemokoms skyrė iš viso 81 847 000 Lt, 1935 m. – 21 999 000 Lt, 1936 m. – 19 958 800 Lt, 1937 m. – 9 896 000 Lt, o 1938 m. – 19 062 000 Lt (ten pat, p. 199).
Vis dėlto subsidijų toli gražu nepakako. Nemaža ūkininkų, tarp jų ir naujakurių, neišlaikydavo įtampos ir bankrutuodavo, t. y. jų ūkiai būdavo parduodami iš varžytinių. Antai 1931 m. varžytinių skelbta 1136, o 1934 m. – net 25 008 (TLE*, t. 4, p. 497). Dar daugiau ūkininkų balansuodavo prie skurdo ribos. Įtempta ekonominė žemdirbių padėtis kėlė žmonių nepasitenkinimą valdžia, santvarka ir apskritai Lietuvos nepriklausomybe.
Kaip išskirtinai originalią priemonę gelbėti ūkininkus nuo perprodukcijos vertėtų dar nurodyti žąsų paskirstymo akciją. Kai hitlerinė Vokietija atsisakė priimti iš Lietuvos žąsis, vyriausybė pasirūpino, kad jas išpirktų valstybinių įstaigų tarnautojai. Padėtis buvo iš tikrųjų rimta. 1934 m. Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, buvo išauginta eksportui į Vokietiją 285 tūkst. žąsų. Kur ūkininkams jas dėti? Tad vyriausybė įpareigojo tarnautojus pagal tarnybines kategorijas (jų buvo 18; pirmajai priklausė įstaigų sargai, valytojai) proporcingai pirkti iš ūkininkų žąsų. Jų eksporto mažėjimą iliustruoja tokie duomenys: 1932 m. eksportuota už 4 mln. Lt, 1933 m. – už 2,3 mln. Lt, 1934 m. – tik už 0,5 mln. Lt, o 1935 m. dar mažiau – už 0,3 mln. Lt (B. Povilaitis, cit. veik., p. 149). Apie šią akciją paskui sklido visokių anekdotų.
Ilgalaikės bendrosios žemdirbystės kultūros priemonės
Nei žąsys, nei jų realizavimo kampanija negalėjo gelbėti Lietuvos žemės ūkio. Jam reikėjo efektyvesnių žygių.
Vienas iš žemės ūkio naudmenų plėtimo ir našumo kėlimo rezervų buvo melioracija. Jau 1920 m. Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamente sudaromas melioracijos skyrius. 1938 m. jis pertvarkomas į Melioracijos departamentą (TLE, t. 3, p. 44). Iki 1940 m. pradžios iš viso spėta nusausinti 469 561 ha žemės. To meto sąlygomis sausinta daugiausia atvirais grioviais – 457 748 ha, drenažu nusausinta tik 11 813 ha. Imta reguliuoti upių ir upelių vagas. Darbai vykdyti beveik išimtinai rankomis. Melioracijai 1920–1938 m. iš viso išleista 40 mln. litų (P. Šalčius, cit. str., p 354).
Nė melioracija nebūtų smarkiai pakėlusi žemės ūkio, jei žemdirbiams būtų trūkę reikiamų žinių, kurių kaskart gausėjo pasaulyje ir Lietuvoje. Jau 1919 m. vietoj 1911–1915 m. Dot-nuvoje veikusios rusiškos vidurinės žemės ūkio mokyklos atidaroma Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokykla, vėliau vadinta Dotnuvos žemės ūkio technikumu. 1925 m. Aukštojoje Fredoje (Kaunas) pradėjo darbą aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla. Po metų Belvederyje (Jurbarko r.) atidaroma aukštesnioji pienininkystės mokykla, o 1928 m. – privati Gruzdžių (Šiaulių r.) gyvulininkystės mokykla. 1927 m. Alytuje įsteigiama vidurinė miškų mokykla (1939 m. pabaigoje perkelta į atgautą Vilnių). Šios mokyklos suteikdavo atitinkamos specialybės techniko vardą ir teisę dirbti savarankiškai.
Be aukštesniųjų mokyklų, nuo 1920 m. imtos steigti įvairios žemesniosios mokyklos. Į jas stodavo turį pradžios mokyklos pažymėjimą jaunuoliai, sulaukę 15 metų. Jos specialybės nesuteikdavo: ruošdavo išprususius ūkininkus. 1937–1938 m. jų būta 9 valstybinių ir 8 privačiųjų. Dar žemesnio lygio buvo vadinamosios žiemos žemės ūkio mokyklos (kitų vadinamos pradinėmis). Jų steigimo pradžia 1927 m. Jose mokslas trukdavo penkis žiemos mėnesius (lapkričio–balandžio). 1940 m. pr. Lietuvoje jų būta 16 pradinių (žiemos), 13 žemesniųjų žemės ūkio mokyklų.
Išskirtinį Lietuvos valdžios dėmesį žemės ūkiui patvirtina dviejų aukštųjų mokyklų įkūrimas. 1924 m. Dotnuvoje iš čia veikusio žemės ūkio technikumo išaugo Lietuvos žemės ūkio akademija. Iš pradžių turėjo agronomijos ir miškininkystės skyrius, o 1930–1940 m. veikė dar namų ūkio sekcija, kur buvo rengiamos namų ūkio agronomės. 1936 m. Kaune, Vilijampolėje, atidaryta Lietuvos veterinarijos akademija, į kurią pirmaisiais metais priimti 25 studentai. 1939 m. akademija turėjo 9 katedras, dirbo joje 1 profesorius ir 10 docentų, mokėsi 65 studentai. Tokios nedidelės aukštosios mokyklos išlaikymas buvo palyginti brangu, bet valstybė to nepaisė.
Žemės ūkio rūmai žemdirbystės organizavimo centras
Lietuvos vyriausybių pastangas plėtoti žemės ūkį patvirtina 1926 m. pradžioje paskelbtas įstatymas, kuriuo steigiami Žemės ūkio rūmai. Tai buvo valstybinius ir visuomeninius, privačius pradus derinanti įstaiga. Jie turėjo padėti Žemės ūkio ministerijai kelti žemės ūkio kultūrą. Į rūmus deleguodavo po vieną atstovą apskričių savivaldybės ir įvairios su žemės ūkiu susijusios organizacijos. Ministrų Kabinetas (t. y. Taryba) skirdavo 5 atstovus.
Žemės ūkio rūmų veikla buvo labai plati. Jų gyvulininkystės skyrius rūpinosi šalies gyvulių veislės gerinimu, priežiūra ir auginimu. Didelį dėmesį jie skyrė smulkiosioms ūkio šakoms, pienininkystei, žalienoms, namų ruošai. Rūmams priklausė dalis žemesniųjų žemės ūkio mokyklų ir gausybė kursų. Ūkininkams rengta nemaža paskaitų, ekskursijų ir parodų. Jie laikė grūdų valymo punktų (1938 m. jų turėta 319), taip pat bulių ir eržilų kergimo punktų. Daug rūpintasi jaunosios žemdirbių kartos prusinimu: steigė jaunųjų ūkininkų ratelius (1938 m. jų būta 1090). Rūmai finansavo ūkininkų savaitraštį „Ūkininko patarėją“ (1939 m. jo tiražas peršoko 100 000 egz.).
Visą didžiulį darbą atliko gausus darbuotojų būrys. Ypač svarbūs buvo apskričių ir rajonėlių agronomai, jaunųjų ūkininkų ir gyvulininkystės instruktoriai, betarpiškai bendravę su žemdirbiais, konsultavę norinčius geriau ūkininkauti individualiai. 1939 m. periferijoje (t. y. ne Kaune) darbavosi Žemės ūkio rūmams priklausantys 538 agronomai, instruktoriai, kontrolasistentai ir kiti specialistai. Kaune dirbo 92 specialistai, bet ir jie nesėdėjo centre – vykdavo į rengiamus kursus ir instruktažus.
Žemės ūkio rūmams išlaikyti valdžia nešykštėjo lėšų: per pirmąjį dešimtmetį jiems teko iš biudžeto 43 942 479 Lt. Be to, turėta ir savo pajamų 3 793 694 Lt. 1939 m. iš valstybės gauta 6,2 mln. Lt, o savo lėšų surinkta 400 tūkst. Lt (B. Povilaitis, cit. veik.,
p. 158–159; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (toliau – MLTE), t. 3. – Vilnius, 1971, p. 900).
Žemės ūkio rūmų indėlis į Lietuvos žemdirbystės kėlimą vertas išsamaus apibūdinimo.
Valdžios pastangų rezultatai
Čia pajėgsime apžvelgti tik dalį valdžios pastangų rezultatų.
Lietuvos valdžia, atidžiai sekdama žemės ūkio gaminių realizavimo pokyčius tarptautinėje rinkoje, sugebėjo operatyviai perorientuoti gamybos kryptis. Antai jau 1927 m., kai Vokietija ėmė varžyti lašininių kiaulių importą iš Lietuvos, jautrūs pokyčiams valstybės ūkio vadovai apdairiai ėmė skatinti ūkininkus auginti bekonus, kuriuos tada galėta lengvai realizuoti laisvoje Anglijos rinkoje. Tam reikėjo pasirūpinti, kad būtų auginamos tinkamiausios bekonams jorkšyrų veislės kiaulės. 1930 m. išleidžiamas kiaulių kainas reguliuojantis įstatymas. Ir štai 1932 m. į Angliją eksportuota 25 000 tonų bekono (skerdienos). 1929 m. buvo eksportuota vos 316 tonų.
Kai buvo susigriebta, jog didelės sumos pinigų keliauja į užsienį už importuojamą cukrų, imta rūpintis jo gamyba Lietuvoje. Pirmiausia reikėjo sukurti žaliavos bazę: išmokyti ūkininkus auginti cukrinius runkelius. Jiems taip pat turėjo atsirasti naujas pajamų šaltinis. 1925 m. Finansų ministerijoje sudarytos Prekybos departamento Cukraus komisijos pastangomis Lietuvoje pasėta 116,5 ha cukrinių runkelių, kuriuos perdirbti teko vežti į užsienį. 1931 m. Marijampolėje pastatomas cukraus fabrikas, kuris tais metais gavo cukrinių runkelių derlių iš 2820 ha. Pastačius 1935 m. antrąjį cukraus fabriką Pavenčiuose, cukrinių runkelių plotai ėmė augti dar sparčiau: 1938 m. jie pasiekė 8500 ha.
Nepaisant visokių sunkumų, laikotarpio pabaigoje išryškėjo Lietuvos žemės ūkio pakilimas. Antai 1923 m. Lietuvos pasėlių plotas buvo 1645,8 tūkst. ha. Paskui jis kiekvienais metais nuosekliai didėjo, kol 1939 m. pasiekė 2635,5 ha (B. Povilaitis, cit. veik., p. 74; 23 lent.). Taip pat augo pasėlių našumas. Pvz., 1909–1913 m. vidutiniškai kasmet iš ha gauti 9 šimtakilogramiai centneriai (t. y. kvintalai, toliau q) rugių. Vidutiniškai kasmet sėta 552,4 tūkst. ha, bendras derlius po 496,7 tūkst. tonų (toliau – t). 1924–1928 m. vidutiniškai kasmet atitinkamai po 10 q, 499,5 tūkst. ha ir 497,0 tūkst. t. 1939 m. (be Vilniaus ir Klaipėdos krašto) – atitinkamai po 13,2 q, 497,2 tūkst. ha ir 656,5 tūkst. t (ten pat, p. 81; 28 lent.). Panašiai didėjo beveik visų kitų kultūrų plotai ir derliai. Tuo atžvilgiu išsiskyrė linai. 1924–1928 m. vidutiniškai kasmet būdavo jiems skiriama po 78 520 ha, o iš ha būdavo gaunama pluošto vienam ha po 4,57 q ir sėmenų po 4,55 q, tuo tarpu 1934–1938 m. vidurkiai buvo menkesni: atitinkamai po 78 110 ha, 3,60 ir 4,24 q pluošto ir sėmenų (ten pat, p. 114; 44 lent.).
Aiški kiekybinė ir kokybinė Lietuvos pažanga per tuos dvidešimt metų padaryta gyvulininkystėje. Pirmiausia pažangą rodo galvijų skaičiaus didėjimas. 1913 m. jų laikyta 766,0 tūkst., 1920 m. – 604,0 tūkst., o 1939 m. – 1240,0 tūkst. (ten pat, p. 131; 49 lent.). Kad ir nelabai smarkiai, kilo melžiamų karvių produktyvumas. Ypač ryškus jis buvo Vilkaviškio ir Marijampolės ap-skrityse. Pvz., pirmojoje 1938–1939 m. per metus iš karvės primilždavo po 3578 kg pieno (iš jo gaudavo 134,5 kg riebalų). Marijampolės apskrityje šie rodikliai truputį mažesni: atitinkamai 3448 ir 127,4 kg. Šios apskritys trečiojoje vietoje paliko aukšta žemdirbystės kultūra garsėjusį Klaipėdos kraštą: atitinkamai 3504 kg pieno ir 118,6 kg pieno riebalų. Tačiau apskritai viso krašto mastu karvių produktyvumas, palyginti su Vokietija, Danija ar Olandija, dar buvo menkas: po 1500 kg pieno iš karvės per metus (ten pat, p. 134, 135).
Ketvirtajame dešimtmetyje Lietuva pasidarė pajėgi bekonų augintoja ir eksportuotoja, bet jo gamyba klestėjo neilgai: 1934 m. ir Anglija apribojo iki 10 000 tonų per metus Lietuvai jo limitą. Tik 1939 m. bekono eksportas, kiek atlėgus Anglijos apribojimams, pakilo iki 15 603 t. Užtat nuo 1935 m. ėmė kilti gyvų kiaulių eksportas, kuris 1938 m. pasiekė 173,2 tūkst. galvų. Vis dėlto kiaulių eksporto sunkumai neleido pralenkti 1913 m. pagal auginamų šalyje kiaulių skaičių: 1913 m. jų auginta 1358 tūkstančiai, o 1938 m. – 1250 tūkst. (ten pat, p. 141, 142).
Paukštininkystėje didžiausią pažangą padarė vištų auginimas, nes ir kiaušiniams, ir vištienai buvo patogesnė užsienio rinka. Kiaušinių supirkimu daugiausia rūpinosi „Pienocentras“. 1937 m. jam pristatyta 88 095 000 kiaušinių, iš jų 74 136 000 eksportuota į Angliją (71,5 %), Vokietiją (19,6 %), Čekos1ovakiją (6,0 %) ir Šveicariją (2,7 %). Tais metais kiaušinius supirko 291 punktas (ten pat, p. 147,149).
—x—
Daug dėmesio skyrėme Lietuvos žemės ūkiui, nes ši ekonomikos šaka iš esmės lėmė šalies materialinį ir tam tikru mastu dvasinį gyvenimą. 1930 m. žemės ūkyje dirbo 76, 7 % gyventojų (ten pat, p. 23). Bostoniškė „Lietuvių enciklopedija“ (t. 15, p. 58) nurodo dar didesnį procentą: 1939 m. žemės ūkiu vertęsi 79,95 % šalies gyventojų. Žemės ūkis davė didžiąją dalį lėšų valstybės biudžetui ir buvo pagrindinis savivaldybių pajamų šaltinis. Žemės ūkio produkcija 1937 m. sudarė 69,5 % eksporto vertės (B. Povilaitis, cit. veik., p. 202). Žemės ūkis buvo labai svarbus žaliavos tiekėjas Lietuvos pramonei. Neperdedant galima sakyti, kad tada žemės ūkis buvo tikras šalies maitintojas.
Čia pateikti ne visi duomenys apie žemės ūkio plėtojimą turėtų skatinti mūsų meto žmones neskubėti menkinti 1920–1940 m. Lietuvos politinius ir ūkinius vadovus, kad jie aplaidžiai organizavę valstybės ekonomiką. Esmines jos problemas jie pagal savo galimybes sprendė gana apdairiai ir įžvalgiai.
* Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4. – Vilnius, 1988.