Irena EITMINAVIČIŪTĖ
Eitminavičiai, kurių pirminė pavardė Eitminai (Eytmin), sena ir plati Lietuvos bajorų giminė žinoma jau XV a. Jie gyvenę Vilniaus apylinkėse. Tai rodo randami vietovardžiai – Eitminai, Eitminiškės. Eitminų herbas buvo „Dzialosza“ – vienas seniausių herbų Lenkijoje. 1413 m. Horodlėje įvyko pirmoji grupinė Lietuvos bajorų adaptacija – 50 šeimų priėmė lenkų herbus. Dzialošos herbą gavo Stanislovas Ropolionis, Motiejus Dogelis, Cyryna, Dowgielo, Ejtmin ir kt. [1,2,3]]. Yra žinoma, kad vienas iš Eitminų, Baltramiejus Eitminas buvo Trakų vaivadijos taurininkas (1730–1750), Mykolas Eitminas – Vilniaus vaivadijos architektas [4], Jeronimas Eitminas – lietuvis jezuitas dirbo misionieriumi Ukrainoje (1641–1707)[5].
Apie 1590 m. viena Eitminų giminės šaka, atstovaujama Mikalojaus Eitmino, pakeitė savo pavardę į Eyt-minovicz (Eitminavičiai). Turima duomenų, kad netoli Semeliškių Eit-minavičiams priklausė dvaras. Carinės Rusijos Kauno gubernijos žemės savininkų sąraše 1882 m. nurodoma, kad Eitminavičiams priklausė septyni dvarai Novoaleksandrovsko (Zarasų) apskrityje: Dukšto, Drukšių, Antazavės, Smalvų valsčiuose.
Archeologiniai tyrimai ir senų gyvenviečių pavadinimai ir vandenvardžiai rodo, kad Drukšiai nuo seno buvo lietuvių gyvenama teritorija. XI–XII a. Drukšių ežerą siekė Polocko kunigaikštystės valdos. Spėjama, kad šių valdų apsaugai XI a. Polocko kunigaikštis Briačislavas pastatė pilį Drukšių ežero saloje, kurią XIII a. užvaldė Mindaugas. Iki XV a. ši pilis saugojo Lietuvos žemes nuo Livonijos ordino antpuolių. XV–XVII a Drukšių pilį valdė Didžiojo kunigaikščio vietininkai ir ji buvo viena iš svarbiausių Vilniaus vaivadijos pilių, nes saugojo Lietuvą nuo rusų, švedų ir net Krymo totorių. Drukšius valdė Kristupas Zaviša, kuris 1537 m. pardavė juos Albertui Goštautui. 1780 m. šis dvaras iš karaliaus nuosavybės perėjo Radvilų žinion. Vėliau jį įsigijo Mykolas Oginskis, o 1794 m. – Jonas Lapacinskis. Po 1863 m. sukilimo, kuriame dalyvavo daugelis to krašto dvarininkų, Drukšių dvaro savininkė Ona Lapacinskienė buvo ištremta, o jos valdos (16 700 dešimtinių žemės) dalimis priverstinai išparduotos [6].
Kada šiame regione apsigyveno Eitminavičiai, nėra tiksliai žinoma. 1831 ir 1863 metų sukilimų laikotarpiu, kaip žinoma, jų jau čia gyventa nemažiau kaip septynios šeimos. Eit-minavičiai, kaip ir kitos šio regiono bajorų šeimos, dalyvavo 1863 m. sukilime. Majoras Boguslavas Eitminavičius (Boguslaw Montwill Ejtminowicz) iki 1863 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės įguloje Balstogėje. Po 1863 m. vasario 7 d. mūšio su Semiatyčių (Palenkės vaivadija) sukilėliais jis pasitraukė iš Rusijos kariuomenės, išsivesdamas ir keliasdešimt savanorių. Tuo metu jo brolis Julijonas taip pat atvyko iš Lietuvos su visu būriu savo dvaro savanorių. Broliai susijungė į vieną būrį, kuriam vadovavo majoras Boguslavas Eitminavičius. Būrio vyrai buvo vadinami litvinais. Būris dalyvavo keliuose mūšiuose su sukilimo malšintojais – rusų kariuomene. 1863 m. lapkričio mėn. prie Lipniakų kaimo šis būris prisijungė prie dalinio, kuriam vadovavo Karolis Krisnickis. K. Krisnickis po nesėkmingo mūšio pasitraukė į Galiciją, o Eitminavičių būrys prisijungė prie pulkininko Valerijono Vrublevskio dalinio. Po 1863 m. gruodžio 31 d. pralaimėjimo mūšyje prie Osovos, V. Vrublevskis išsiuntinėjo sukilėlių būrius į Gardino apylinkes ir Baltvydžių girią. Boguslavas Eitminavičius su būriu laikėsi Baltvydžių girioje, tačiau dabar išsilaikyti šiuose miškuose buvo daug sunkiau, nei 1830–1831 m., kai ir miškų darbuotojai aktyviai dalyvavo sukilime. 1863 m. daugelis miškų darbuotojų buvo pakeisti rusais, kurie prie sukilėlių ne tik nesidėjo, bet net talkininkavo rusų kariuomenei. Majoras Boguslavas Eitminavičius su nedideliu būriu traukėsi Palenkės Radzyno link, tačiau būrį užbuolė Rusijos dragūnai. Boguslovas Eitminavičius žuvo nelygioje kovoje. Vienais duomenimis jis buvo nukirsdintas kardu, kitais – nusižudė. Jo broliui Julijonui pavyko likti gyvam ir jis pasitraukė į Vakarus. Kokio likimo susilaukė šių Eitminavičių artimieji ir jų tėvonijos, nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad panašaus kaip ir Drukšių dvaro ir jo savininkės.
2009 m. Lenkijoje, Liublino vaivadijoje, netoli Parčevo miesto, atidengtas paminklas 1863–1964 m. sukilime žuvusiems lietuviams ir jiems vadovavusiam lietuvių majorui Boguslavui Eitminavičiui. Redaktoriaus Adamo Sikorskio pastangomis buvo nustatyta majoro Boguslavo Eitminavičiaus žuvimo vieta ir šios vietos įamžinimui sudarytas komitetas, kurį kuravo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Atidarime dalyvavo Lietuvos ambasados atstovas Lenkijoje [7,8].
Literatūra:
Rimša E. Kilmingųjų herbai Lietuvoje, Lietuvos bajorų palikuoniai, 2000. – p 35–54.
Herby rycerstwa polskiego, Dzialo-sza, Kasper Niesiecki, Herbarz.,III,446.
LVIA Fondas J. Szymanskij, Herbarz sredniowiecniego rycarstwa Polskiego, 1993, Warszawa, 120 lapas.
Burba D. Bajorijos kriminaliniai nusikaltimai ir bausmės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšyystėje XVIII a. – 2010. – p. 72.
Lietuvos enciklopedija VII t. – 1939 – p. 608-609.
Kunskas R. 2.Istorinis ištirtumas, Kraštotyrinis ištirtumas. Atominė energetika ir aplinka, IV t., – 1997. – p. 13–16.
Lietuvos Enciklopedija, 1934. Baltvydžių giria. 2t. 1021-1022p.
TV Savaitė, 2009, Nr. 41, spalio 7 d.