„Mokslo Lietuva“ kalbina muzikologą, daug metų dirbusį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorių Karolį Rimtautą Kašponį, liepos mėnesį sulaukusį garbingo 80-mečio. Aktyvus Lietuvos mokslininkų sąjungos narys K. R. Kašponis ligi šiol vaisingai reiškiasi Lietuvos mokslo ir kultūros labui, visų pirma tyrinėdamas ir garsindamas vieno iš semiotikos pagrindų kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo lietuviškąjį gyvenimo periodą. Apie tai ir kitus dalykus šis mūsų pašnekesys su garbinguoju jubiliatu.
Muzikologija ir Greimas
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, kaip nutiko, kad gerus trylika metų (jei gerai suskaičiavau) atkakliai tyrinėjate Paryžiaus semiotikos mokyklos vieno iš pagrindų kūrėjų mūsų tautiečio Algirdo Juliaus Greimo gyvenimą bei veiklą, ypač jo gyvenimo Lietuvoje periodą? Ar dėl to nenukenčia muzikologija, kuriai ligi tol skyrėte didžią savo profesinio ir mokslinio gyvenimo dalį? Greimo asmenybė, atrodo, paveržė Jus galutinai iš muzikologijos?
Karolis Rimtautas Kašponis. Lietuvos muzikologija telkiasi aukštosiose mokyklose, Lietuvos kompozitorių sąjungoje – visuomeninėje organizacijoje – yra Muzikologijos padalinys. Gyvenimo realybė ta, kad plėtodami tyrimus jau nebetelpame vien į muzikologijos rėmus, tenka telktis į pagalbą kitas mokslo šakas. Pradėjęs tyrinėti lietuvių muzikos melodiką ir harmoniją, lyginamuoju tyrimu aiškindamas jos bendrumo faktorius ir skirtumų funkcijas, siekdamas išaiškinti lietuvių muzikos nacionalinės specifikos ypatybes, muzikologijoje pradėjau taikyti statistikos ir kriminalistikos tyrimo metodus. Visa tai neišvengiamai mane vedė ir į semiotinių tyrimų lauką. Naudodami minėtą metodiką prof. dr. Darius Kučinskas ir prof. Rytis Ambrazevičius atliko tyrimą „Ar iš tiesų „nacionalinis kompozitorius“ yra nacionalinis?“ ir jį 2010 m. pateikė tarpdisciplininės muzikologijos konferencijoje Šefilde, Anglijoje. Taip atsirado pagrindas įkurti tarpdisciplininės (tarpdalykinės) muzikologijos grupę, toks naujas darinys 2011 m. įkurtas Lietuvos mokslininkų sąjungoje. Tam įtakos turėjo ir mano tyrimai.
Visa ši veikla neišvengiamai mane lenkė susidomėti ir mūsų kraštiečio Algirdo Juliaus Greimo gyvenimu, nes ir mano paties kelias į mokslus vedė labai panašiais, kartais net tais pačiais kaip ir Greimo keliais. Dabar rašau monografiją „Greimo vaikystė: ekspozicijos keliai“. Antroji dalis vadinsis „Greimo jaunystė“. Sukaupta daug medžiagos, reikia ją tinkamai panaudoti.
Kinijos užmojai atsispindi ir semiotikoje
ML. 2012 m. spalio 5–9 d. Kinijoje, Nankino mieste, dalyvavote XI pasaulio semiotikos studijų asociacijos kongrese „Globali semiotika: tiltas tarp skirtingų civilizacijų“ (The 11th world Congress of the International Association for Semiotic Studies „Global Semiotics: Bridging Different Civilizations”). Kaip rengėtės šiam reikšmingam mokslo pasauliui įvykiui? Gal ir ruoštis nebuvo ko, nes jau bene 12 metų dalyvaujate daugelyje tarptautinių semiotikos konferencijų, 18-oje vietų Lietuvoje ir Europos šalių miestuose (Paryžiuje, Imatroje, Helsinkyje, Maskvoje) buvo eksponuota Jūsų sukurtoji ekspozicija „Algirdo Greimo vaikystė“.
K. R. Kašponis. Apie būsimą kongresą sužinojęs Kauno technologijos universiteto Garso ir vaizdo menų technologijų katedros vedėjas prof. dr. D. Kučinskas pasakė: „Siūlau ekspoziciją „Algirdo Greimo vaikystė“ nuvežti į pasaulinį kongresą Nankine“. Žinoma, neprieštaravau, nes organizaciniai rūpesčiai gulė ant paties D. Kučinsko pečių. Bet kai pradėjome rengtis kongresui, pasiruošimo darbai man užėmė kone metus. Lietuvos kultūros ministerija kai kuriems kongreso dalyviams suteikė stipendiją, mane taip pat parėmė nuolatinis mano kelionių į tarptautinius mokslinius renginius rėmėjas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.
Kongresas vyko Nankino pedagoginiame universitete, kurio pavadinimas angliškai skamba gana keistai – Nanjing Normal University. Jame tarsi didžiulis atskiras fakultetas veikia Užsienio kalbų ir kultūros mokykla. Joje yra anglų, rusų ir prancūzų kalbų ir literatūros doktorantūra, taip pat užsienio lingvistikos skyrius, rengiantis mokslo daktarus kitiems Kinijos universitetams. Magistrantūroje studijuojama Europos, Azijos ir Afrikos šalių kalbų literatūra ir kultūra. Kasmet Užsienio kalbų ir kultūros mokykloje lankosi iki šimto vizituojančių profesorių iš JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Australijos. Tai štai ši didžiulė mokykla, jos studentai ir aptarnavo pasaulinį semiotikų kongresą. Tokių nuoširdžių padėjėjų ir darbuotojų dar nesu matęs – organizatoriai darė viską, kad tik dalyviams nekiltų bereikalingų rūpesčių. Kiekvieną grupę aptarnavo dvi asistentės. Faktiškai pasaulinį kongresą organizavo universitetas kartu su Užsienio kalbų ir kultūros mokykla.
Nankino pedagoginiame universitete veikia ir Semiotikos institutas. Man regis, kad Azijos šalių semiotikai jau lenkia Europos, abiejų Amerikos žemynų ir Afrikos semiotikus – sprendžiu iš skaitytų pranešimų kongrese, jau nekalbu apie dalyvių skaičių. Iš viso dalyvavo arti 400 mokslininkų iš viso pasaulio, bene daugiausia dėmesio buvo skirta Kinijos, Indijos, Japonijos, Rusijos, be abejo, Šiaurės ir Pietų Amerikos semiotikai. Apskritai kongresas organizuotas pavyzdingai, pateikta 400 pranešimų santraukų.
ML. Ar ne per drąsu vertinti pagal išorinius rodiklius – dalyvių ir pranešėjų skaičių, net ir pagal pasirinktas pranešimų temas tegu ir pasauliniame kongrese?
K. R. Kašponis. Kad neatrodyčiau labai subjektyvus, pateiksiu pavyzdį, kuris pakankamai išraiškingas. Sinchua universiteto Kinijoje Semiotikos ir vidaus studijų medijų institute (įsteigtas 2008 m.) studijuojami tokie dalykai: poezijos semiotika, egzistencinė semiotika, globalinė semiotika, marksistinė semiotika, semiotikos sub-jektyvumas, semioanalizė, semiotika ir hermeneutika, semiolingvistika, semiotika ir etika, fantazijos semiotika, taikomoji semiotika, kinų semiotikos laimėjimai, žanro semiotika, industrijos semiotika, kultūros semiotika, socialinė semiotika, etnosemiotika, meno ir literatūros semiotika, vertimo semiotika… Milžiniška darbų aprėptis.
ML. Kodėl įsiminėte ir išskyrėte būtent Sinchua universiteto semiotikos studijoms skirtą institutą?
K. R. Kašponis. Gal nuskambės keistai, bet pirmiausia todėl, kad dalyviams buvo įteikti įsimintini kiniški suvenyrai, tarp kurių buvo ir Sinchua universiteto semiotikai skirtos išsamios studijų programos.
Kur linksta pasaulio semiotika?
ML. Priminkite svarbesnius plenarinio posėdžio pranešimus.
K. R. Kašponis. Pirmiausia pasakysiu, kad kongreso darbui vadovavo Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidentas prof. Ero Tarastis (Eero Tarasti) iš Helsinkio ir Nankino pedagoginio universiteto Užsienio kalbų ir kultūros mokyklos dekanas, šio universiteto Tarptautinio semiotikos studijų instituto direktorius prof. Cang Jie (Zhang). Pirmasis pranešimas – „Ženklas – nepaprastas reiškinys“, o E. Tarastis skaitė pranešimą „Semiotika kaip transkultūrinis kelias“. Vieno kinų profesoriaus pranešimas – „Pažinimo semiotika Kinijoje“, o atskirai buvo ir toks: „Karlo Markso semiotika“.
ML. Karlas Marksas būtų didžiai nustebęs, sužinojęs, kad kinai XXI a. mėgins jį priskirti prie semiotikų.
K. R. Kašponis. Kai kurie pranešimai mūsų ausiai skambėjo ne visai įprastai. Kad ir toks pranešimas: „Rusijos ir buvusios Tarybų Sąjungos kultūros semiotikos perėmimas ir transformacija Kinijoje“. Šį pranešimą skaitė kongresui vadovavęs prof. C. Jie, puikiai kalbantis rusiškai. Apskritai Kinijos semiotikai su Rusijos kolegomis palaiko glaudžius ryšius. Arba štai tokie bendro pobūdžio pranešimai kaip „Humanistinė etika ir ateities semiotika“, „Semiotikos teorija ir gyvenimo patirtis“.
ML. Kaip kinai organizavo darbą sekcijose?
K. R. Kašponis. Sekcija A buvo pavadinta „Pažinimo teorija“ ir skirstėsi į „Biosemiotiką“, „Tartu semiotiką“, „Kultūros semiotiką“, „Biosemiotikos sintezė“, „Komunikologijos semiotika“, „Pažinimo semiotika“, „Zoosemiotika“, „Peirce semiotika“, „Peirce simbolizmas“, „Nuo gesto į raštą“, „Ikoniškumas – nuo gesto į raštą“, „Teorinės semiotikos statusas“, „Ekstazės semio-tika“, „Laiko ir erdvės konceptualinis modeliavimas“ (šioje sekcijoje reiškėsi latviai), „Antropologijos semiotika“, Abraomas Solomonikas (Abraham Solomonick) – „Apie tris tikrovės tipus“.
Izraelio mokslininkas A. Solomonikas puikiai kalba rusiškai, bemat susirado mane, kadangi jam mano pavardę buvo nurodęs Lietuvos konservatorijoje dėstęs smuikininkas Joffe, išvykęs į Jeruzalę. A. Solomonikas gimęs 1927 m. Baltarusijos mieste Haradoke, tad su manimi jautėsi kaip su geriausiu draugu, kone kraštiečiu.
Paminėsiu ir B sekcijos „Menas“ svarbiausius padalinius: „Filmo teorija ir semiotika“, „Spektaklio naujoji semiotika“, „Muzikos ženklai“, „Stilius, žanras, pasakojimas“, „Matomasis regimasis menas ir semiotika“, „Tipologija“, „Kaligrafija“, „Semiotika ir estetika“, „Meno medžiaga“, „Filmų medžiaga“, „Semiotika ir kinas: filmų, studijų aptarimas“.
C sekcija „Literatūra ir lingvistika“: „Pasakojimas ir semiotika“, „Kalba ir lingvistika“.
D sekcija „Kultūra ir lyginamosios studijos“ padaliniai: „Semiotika ir žmogaus mokslų rekonstrukcija“, „Medija ir semiotika“, „Grafika ir vizualūs kodai“,
„Kryžminimo kultūros semiotika“, „Kultūrinis identiškumas“ ir t. t.
E sekcija aprėpė „Visuomenę ir istoriją“. Viename pranešime nagrinėtas rūkymas JAV semiotikos požiūriu, kitame kalbėta apie Ryoji Ikedą ir Emanuelį Leviną. Priminsiu, kad E. Levinas (1906–1995) – pasaulinio garso filosofas gimė Kaune, studijavo Prancūzijoje, Vokietijoje, vėliau profesoriavo Prancūzijos universitetuose. R. Ikeda – vienas mįslingiausių dabarties menininkų, elektroninės muzikos guru. Jis naudoja įvairiausias skaitmenines technologijas, triukšmus, jo stulbinamuose projektuose kuriami ne vien garsiniai, bet ir erdviniai efektai.
Paminėjau toli gražu ne visas sekcijas ir pranešimus, bet ir tai, ką išvardijau nemažai pasako, kurlink linksta pasaulio semiotikų dėmesys.
ML. Iš gausybės sekcijų ir jų padalinių matyti, kad dalyvis galėjo klausytis tik vienos sekcijos, ir tai tik mažos jos dalies pranešimų, taigi buvo neįmanoma aprėpti net vienos sekcijos darbo. Jei taip, tai kokia prasmė rengti tokius grandiozinio užmojo kongresus?
K. R. Kašponis. Tai būdinga daugeliui plataus masto pasaulinių mokslo renginių. Pasibaigus semiotikų kongresui Kinijoje kiekvienas pranešėjas nusiuntė organizatoriams pranešimų tekstus. Nusiunčiau abu savo pranešimus, įdomu ar abu išspausdins. Kaip tuos pranešimus sutalpins kinai, sunku atsakyti. Kinams sudėtinga susigaudyti, kur užsienio šalių mokslininkų vardai, o kur pavardės.
A. J. Greimas ir semiotika Lietuvoje
ML. Pasiklausius apie kinų susidomėjimą semiotika ir dirbamus darbus tikriausiai pasijutote kaip kuklūs studentėliai?
K. R. Kašponis. Prieš vykdami į kongresą turėjome pasukti galvas, ką mes duosime pasauliniam renginiui? Tegalėjome pasiūlyti temą „Semiotika Lietuvoje“, o ji ganėtinai kukli. Taigi mūsų grupelė pasiūlė į kongreso Kinijoje programą įtraukti sekciją „A. J. Greimas ir semiotika Lietuvoje“. Sekcijos darbą formavo ir jam vadovavo Kauno technologijos universiteto prof. D. Kučinskas, pranešimus skaitė Vytauto Didžiojo universiteto doc. Romualdas Misiukevičius, Vilniaus universiteto dr. Dalia Satkauskytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dr. Loreta Mačianskaitė, Mykolo Romerio universiteto dr. Rūta Brūzgienė, Vilniaus universitetui bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijai atstovavo dr. Ramūnas Motiekaitis. Tik muzikologė prof. Gražina Daunoravičienė savo pranešimą skaitė meno sekcijoje. Reikšmingas dalykas, kad mūsų sekcijoje dalyvavo ir pranešimą skaitė kongresui vadovavęs Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidentas prof. E. Tarastis. Mat kaip A. J. Greimo mokinys jis labai nuoširdžiai rūpinasi šio mokslininko darbų ir idėjų propagavimu, visada palaiko ir Lietuvos semiotikų iniciatyvas.
ML. Kaip po Kinijoje patirtų įspūdžių dabar vertinate Lietuvos semiotiką?
K. R. Kašponis. Tėra vienas 1992 m. įkurtas A. J. Greimo semio-tikos ir literatūros teorijos centras Vilniaus universitete. Puiku, kad šio centro darbuotojas, buvęs jo vadovas prof. Kęstutis Nastopka 2012 m. tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. Bet tai ir viskas, kuo galime pasididžiuoti. O kur teisės semiotika, architektūros ir daugybės kitų sričių semiotikos tyrinėjimai? Jų nėra. Skaudu, kad Vytauto Didžiojo universitetas, kur A. J. Greimas keturis semestrus studijavo, semiotikos srityje bent kiek daugiau nepasireiškia. Pagaliau ir kituose Lietuvos universitetuose, o jų šalyje per 30, jei tikėsime statistika, apie semiotiką ne kažin ką išgirsime. Kur Šiaulių universiteto semiotikai, prisimenant, kad Šiauliuose Greimas mokėsi, o grįžęs iš Grenoblio ir dėstė? Šiaulių Didždvario gimnazija, kurioje Greimas dėstė, 2010 m. pasipuošė jam skirta atminimo lenta. Dėjome pastangas, kad atminimo lenta atsirastų ir ant Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos sienos, kur mokėsi Greimas. Atitinkamą raštą-pageidavimą gimnazijos direktoriui pasirašėme su Sauliumi Sondeckiu, kurio tėvas 1925–1931 m. buvo Šiaulių miesto burmistras. Atsakymo negavome, reikalai stovi.
ML. Neturime to ir ano, bet koks tų tyrinėjimų siekis, ko netenkame tų sričių netyrinėdami?
K. R. Kašponis. Prisiminkime kad ir semiotikos kryptis, kurias plėtoja Sinchua universitetas Kinijoje. Pamatytumėte, kokias neįtikėtinai skirtingas sritis jungia Vokietijos semiotikai, jie vykdo tarpdisciplininius tyrinėjimus, kai jungiant tris disciplinas gaunama ketvirta. Puikų pavyzdį matome ir iš Suomijos semiotikų veiklos. Semiotika tarsi rentgeno spinduliais „peršviečia“ tą mokslo šaką, prie kurios ji pridėta, išryškina silpnas vietas. Semiotika visada susijusi su tam tikra disciplina, bent aš ją taip įsivaizduoju.
ML. Instrumentas, kuriuo galima „preparuoti“ vieną ar kitą pažinimo dalyką?
K. R. Kašponis. Semiotika padeda išsiaiškinti įvairių dalykų reikšmes ir prasmes. Kaip apibrėžė A. J. Greimas, semiotika nėra nei literatūros teorija, nei filosofija, nei muzikologija, tačiau mąstymo būdas, apibrėžiantis visus reikšmės pasaulius. Semiotika lygintina su logika arba matematika, nes šiomis mokslo disciplinomis operuoja. Šį suvokimą Greimas įgijo Vytauto Didžiojo universitete pas prof. Vosylių Sezemaną studijuodamas logiką, pas prof. Joną Bučą (mano diplominio darbo vadovas) laikydamas statistikos egzaminą. Kaip pats Greimas prisipažino, jis nemėgo teisės, kurią studijavo Kaune, bet įgijo du labai tvirtus ir aiškius „akmenis“, į kuriuos vėliau galėjo remtis – išlaikęs logikos ir statistikos egzaminus. O Prancūzijoje, Grenob-lio universitete, jis įgijo viduramžių istorijos supratimą ir prancūzų kalbą. Savo prašyme Kaune Greimas išreiškė norą studijuoti filosofiją arba estetiką, švietimo ministro pavaduotojas ant prašymo užrašė rezoliuciją: pasiųsti į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros… Tą Greimas ir darė, o ką prie viso to papildomai pridėjo, tai jau buvo jo asmeninė iniciatyva.
ML. Tai kodėl Lietuvoje neugdoma teisės, medicinos semiotika, pagaliau, ar viską padaro muzikologijos semiotika? Metu akmenėlį ir į Jūsų kolegų daržą. Kodėl neįsikuria šių ir kitų semiotikos sričių padaliniai, kas kliudo?
K. R. Kašponis. Pasakyčiau, kad bendrame kontekste literatūros ir muzikos semiotika Lietuvoje visai neblogai atrodo, bent jau lyginant su sritimis, kurios išvis didesnio įdirbio neturi. Muzikai ir literatūrologai bent jau tarptautinėse konferencijose palaiko Lietuvos semiotikos vėliavą. Tačiau kaip oro reikia architektūros semiotikos, visuomenės gyvenimo reiškinių semiotikos ir, žinoma, teisės semiotikos.
Mus jau lenkia Latvijos semiotikai, nekalbant apie Estijos semiotikus, kurie Jurio Lotmano (Juri Lotman) dėka pagarsėjo kaip Maskvos-Tartu semiotikos mokyklos kūrėjai. O kad kaimynai mus lenkia akivaizdžiai įsitikinome Kinijoje.
ML. Kad tuo įsitinkintumėte didoką lankstą reikėjo daryti – per Kiniją į Rygą ir Tartu. Aš čia ironizuoju, suprantu, kad glaudesnius ryšius turėsime su kaimynų semiotikais, kai patys šioje srityje būsime daugiau padarę.
K. R. Kašponis. Jeigu kada prie kaimynų priartėsime, bus labai gerai. Ar daug ką iš lietuvių mokslininkų galime pastatyti šalia A. J. Greimo mokslo pasaulyje? Turime siekti, kad Lietuvoje būtų tarpuniversitetinis semiotikos studijų tinklas kaip kad yra Suomijoje. Nieko nuostabaus, kad iš šios Baltijos šalies Kinijoje buvo matematikos semiotikos atstovas ir daugelio kitų sričių semiotikų. Mums sektinas pavyzdys. Šiandien jau maža parašyti mokslo darbą ir išspausdinti „Baltų lankų“ leidykloje.
Ką kriminalistui veikti muzikologijoje?
ML. Buvote bene vienintelis tarp 400 kongreso dalyvių, kuris savo pranešime nagrinėjo Greimo gabumų kilmę. Narstėte po kaulelį vieną iš semiotikos kūrėjų, tos srities klasiką, pradedant nuo vaikystės. Šios temos imtis Jus paskatino Greimo mokinys Ero Tarastis, tad Jums gal pritiktų Tarasčio mokinio vardas?
K. R. Kašponis. Kongresui pateikiau savo ekspoziciją „Algirdo Greimo vaikystė“, kurią stendiniu pranešimu pristatė VDU doc. R. Misiukevičius. Kongresui parengiau pranešimą „Intelektualiųjų ir estetinių ženklų genezė A. J. Greimo biografijoje“, taip pat nusiunčiau paskelbti straipsnį „Tikimybinis-statistinis melodikos lyginamojo tyrimo metodas (arba modelis)“. Jame rėmiausi savo disertacijos pagrindu parašytos knygos „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (rusų kalba, 1992) pirmąja puse – harmoniją praleidau, kadangi kinams gali būti mažiau įdomu. Savo straipsnyje jungiau tris disciplinas: muzikologiją, matematiką ir – tikriausiai nustebsite – kriminalistiką.
ML. Atleiskite, kuo čia dėta kriminalistika? Nebent vokiečių pavyzdžiu bandote jungti neįtikėtiniausias sritis, iš kurių sankirtos norint išskelti naują discipliną.
K. R. Kašponis. Man rūpėjo tirti lietuvių muzikos specifiką. Štai lietuvių melodija ir, tarkime, vokiečių – kuo skiriasi? Kriminalistas ir gali padėti identifikuoti, nustatyti, kurios tautos ši melodija ir apibūdinti, kuo skiriasi. Labai svarbus dalykas – identifikavimas. Man į rankas pateko vienas labai svarbus mokslinis darbas „Skirtumų funkcijos praktiniame pažinime“. Kai jau buvau beveik užbaigęs rašyti disertaciją, paprašiau savo draugo, Muzikos draugijos pirmininko Povilo Dikčiaus (1933–1991), kad jis mane supažindintų su filosofu, kuris sutiktų mano tekstą perskaityti. Mat kai kur prisiliečiau tos filosofijos ir truputį nerimavau, kad galiu ir šiek tiek prašauti pro šalį.
Pradėjome svarstymą nuo disertacijos temos, kuri buvo suformuluota taip: „Bendrumo faktoriai, skirtumų funkcijos melodikoje ir harmonijoje“. Šnekamės dvi valandas ir niekaip negaliu suprasti, kokia yra Dikčiaus atsivestojo žmogaus specialybė. Jis šnekėjo apie viską ir ne tuščiai. Išeidamas iš kišenės ištraukė ne itin storą knygelę ir pasakė: „Atiduodu paskutinę su savo parašu“. Tai ir buvo monografija „Skirtumų funkcijos praktiniame pažinime“, išleista rusų kalba. Filosofiniu pagrindu parašyta, bet tik skaitydamas paskutinį skyrių apie praktinį skirtumų funkcijų pritaikymą kriminalistikoje, supratau, kas tai per knyga – kriminalisto habilitacinis darbas.
Man jis padarė didelį įspūdį, privertė gerokai pakoreguoti ir savąją tuo metu rašomą disertaciją. Labai gaila, bet negalėjau autoriaus nurodyti naudotos literatūros sąraše. Mat jo pavardė būtų atsidūrusi šalia korifėjaus, kurio pažiūros buvo kardinaliai priešingos, tad disertaciją ginančiajam būtų galėję blogai baigtis. Kitur literatūros sąraše minėtąjį autorių miniu kaip kriminalistikos specialistą. Jeigu kriminalistikos metodais nebūčiau rėmęsis mano darbas būtų menkesnės vertės.
Savame krašte pranašu nebūsi?
ML. Pasiekė žinia, kad kinai pasišovę išsiversti ir išleisti Jūsų monografiją „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“. Kas joje kinus domina? Išeina, kad monografija kelia didesnį susidomėjimą svetur, bet kol kas vis dar ne Lietuvoje.
K. R. Kašponis. Nepažįstu nė vieno kinų hieroglifo, o kinai nori išversti mano knygą. Neįsivaizduoju, kaip reiks skaityti korektūrą. Knygoje naudodamas lyginamąjį ir tikimybinį-statistinį tyrimo metodus nustačiau kai kurias melodikas ir lietuvių kalbos dėsningumų analogijas. Tuos metodus naudojant galima dėsningumų rasti ir tyrinėti taip pat ir kitų tautų muzikoje. Lietuvoje šios srities specialistų ir besidominčiųjų tuo metu nebuvo, tad humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaro disertacijos pirminio gynimo procedūrą 1989 m. man teko atlikti Kijevo konservatorijoje. Taip iš muzikologijos pasukau į tarpdisciplininę muzikologiją, faktiškai pradėjau ją formuoti Lietuvoje. Susidūriau su dideliu pasipriešinimu, trukdžiais ginti disertaciją. Lietuvoje šios disertacijos ginti negalėjau, nepadėjo tęsti pradėtų tyrinėjimų ir išleistoji monografija.
Tačiau mokslas nežuvo. Skaičiau pranešimus Paryžiuje, Sorbonoje (1994), Vienoje metodą taikant austrų muzikai (2001), tarptautinėje konferencijoje Vilniuje (2002), Semiotikos pasaulio kongrese Kinijoje (2012), taikant metodą kinų muzikai. Pastebėsiu, kad ir kitose šalyse tarpdisciplininė muzikologija ryškiau pradėjo reikštis tik šiame šimtmetyje, Huronas tokio pobūdžio darbų paskelbė 2006 m. Dabar, praėjus dviem dešimtmečiams, Lietuvoje padėtis lyg ir keičiasi, D. Kučinskas KTU kuria tarpdisciplininės muzikologijos doktorantūrą ir magistrantūrą.
ML. Jeigu kinai šią monografiją išverstų ir išleistų, tai pralenktų Lietuvą, nes lietuvių kalba ji vis dar neišleista.
K. R. Kašponis. Taip jau yra. Jeigu kinai įvykdys pažadą, tai būtų įvykis ne vien man asmeniškai, bet ir Lietuvos muzikologijai.
ML. Su kuria juk nesate nutraukęs diplomatinių santykių? Tą patvirtina Jūsų parašytas „Solfedžio“ vadovėlis.
K. R. Kašponis. Išties šis tradicinės muzikologijos vadovėlis (pirma laida 1969 m.) muzikos mokyklose išsilaikė 43 metus, pakartotinai išleistas 10 kartų. Harmonijos vadovėliai naudojami Kauno technologijos ir Daugpilio universitetuose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurta nauja discipli-
na „Muzikos kalba“, sujungusi visas teorines disciplinas. Tai palengvinta muzikos teorinių disciplinų santrauka, jos pakanka atlikėjų specialybėms rengti. Taigi kad ir per vadovėlius nesu nutraukęs santykių su muzikologija.
ML. Kaip matyti iš kongreso programos, vienoje iš sekcijų buvo skaitomas pranešimas ir tokiu pavadinimu – „Kulinarija ir semiotika“. Matyt, humoras nesvetimas ne vien fizikams, bet ir semiotikams. Kad jau taip, tai pabaigai pasakykite, kokiais kulinarijos stebuklais kongreso dalyvius vaišino kinai.
K. R. Kašponis. Kinų valgis man nepasirodė išskirtinis. Atrodo, būsiu valgęs sliekų – lyg tai tie, lyg ir ne… Makaronai padažyti rudai, o paskui įsižiūrėjęs pamačiau sliekus. Daugiau nebeliečiau, man to pakako. Todėl dažniau valgiau žuvies. Kartą mėginau valgyti su kinams įprastais pagaliukais, bet po bandymo nuo stalo pakilau alkanas. Daugiau nesiryžau eksperimentuoti. Pagaliukus duodavo visiems, bet paprašius gaudavai peilį ir šakutę. Laimei, iš ryto būdavo švediškas stalas.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas