Humanitarinės krypties profesorius teiraujasi savo bičiulio, turinčio nuopelnų gamtotyros padangėje:
– Sakyk, mielasai mano, kaip vertini kolegos profesoriaus Rimvydo Jasinavičiaus samprotavimus, pareikštus po Prezidentės metinio pranešimo. Man asmeniškai Jasinavičiaus mintys, paskelbtos dienraštyje „Respublika“ (2013-07-05), giliai smigo į širdį. Tai patriotiškai nusiteikusio, išmintingo piliečio žodžiai, verti rimto apmąstymo.
– Gerbiamas kolega, – skuba atsakyti gamtos tyrinėtojas, – privalau pripažinti, Tamstos minimas tekstas turėtų pasiekti mūsų valdžios atstovus. Jis atspindi ne tik buvusio stambios gamyklos vadovo ir Lietuvos pirmosios Vyriausybės pramonės ministro patirtį, bet ir aukščiausią valstybės vyro kompetenciją. Deja, išmintingi žodžiai, kaip ir visi patarimai ir savalaikiai perspėjimai, atsitrenkę į abejingumo sieną, nusirita mūsų padangėje į nežinią. Man įspūdį daro Jasinavičiaus racionalūs pasiūlymai, atskleidžiantys galimybes gelbėti valstybę, neriančią į nesprendžiamų problemų liūną.
– Mūsų valstybei ir tautai, – tęsia pokalbį humanitaras, – svarbu štai kas: buvusio ministro tekste glūdi Prezidentei nukreiptas raginimas drąsiai pareikšti atvykusiems Europos lyderiams, kad Lietuva apsisprendė nepasiduoti ES reikalavimams, gniuždantiems mūsų visuomenę; laikas pasakyti viešai, kad valstybė galop ryžtasi atsigauti ir stiprėti.
– Tai būtų svarbus pareiškimas, bet manau, čia reikalas abejotinas. Tad klausiu Tamstos: ar Ji darys tokį drąsų žingsnį? Pats asmeniškai atsakyčiau tiesiai ir aiškiai: ne, niekada neišdrįs. Lietuva neturi asmenybių, sugebančių atlikti esminius, valstybinės reikšmės posūkius; čia klesti vidutinybės, su plikbajorių ambicijomis ir nežabotu siekiu pralobti bet kuria kaina.
Mūsų akiratyje žinomas ramybės drumstėjas Dominykas, kantriai išklausęs pokalbį, mėgina prasižioti, bet… nustyra išvydęs šalia susierzinusį profesorių Romagrį – tūlą emeritą, pasišventusį tautos savimonės gelbėtojo misijai. Mat Dominykas netenka žado, kai akis į akį susitinka su pranašu, visuomenei žadančiu Dvasios išganymo trajektorijas.
•••
Tikras faktas: š. m. birželio 3 d. LR Seimas paminėjo Sąjūdžio 25-metį.
Antras taip pat tikras faktas: kalbą Seime, nukreiptą į Prezidentės, Vyriausybės ir visų padorių visuomenės narių širdis ir sąžines, rėžė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys dr. Romas Pakalnis.
Trečias įvykis, tapsiantis faktu – mokslo visuomenei skirtas savaitraštis Mokslo Lietuva, pažymėdamas savo 500-ojo numerio pasirodymą, nutarė Pakalnio kalbą, išreiškiančią dabarties situaciją, paskelbti kaip reikšmingą, nerimstančios pilietinės minties dokumentą.
Mūsų skaitytojams jau pažįstami folklorinių tekstų herojai, paveikti nurodytų trijų faktų, svarsto aktyvaus sąjūdiečio kalbos turinį.
– Manau, esminė pasirinkta kalbos kryptis – apeliacija į asmens atsakomybę už savo veiksmus yra nutaikyta į mums skaudžiausių problemų centrą, – teigia humanitarinės mąstysenos profesorius. – Kolega Pakalnis, išplėsdamas savo argumentus, atskleidžiančius atsakomybės praradimo pavojus, ramiai ir paprastais žodžiais aiškina dabartines mūsų visuomenės ir valstybės bėdas. Iškilusis sąjūdietis tai išsako su patriotine aistra.
Antrasis mūsų nuolatinis pašnekovas, linkęs į racionalumą, mėgina blaiviau vertinti kalbos tekstą:
– Kolega Pakalnis savo teiginius dėsto, kaip ir dera tikram inteligentui, su pagarba klausytojui, mandagiai parinkdamas žodžius ir posakius. Nemanau, kad liberalizmo viruso pažeisti valdžios atstovai, priskiriantys save intelektualų rinktinei, sugebės įvertinti ir kalbos stilių, ir jos turinį. Esu įsitikinęs, jie ciniškai pasišaipę iš sąjūdiečio, begėdiškai išlemens teiginį: ši kalba, tai nusenusio nevykėlio romantiniai paistalai. Mat jis nesupranta, kad mes sparčiai vedame visuomenę į Europos rojų. Mes gi drąsios šalies piliečiai!
Ir štai pasirodo visų reikalų žinovas Dominykas. Šiek tiek kažką pamąstęs, tas šelmis pasalūnas garsiai sako:
– Mielieji, negi jūs nematote, kad mūsų vedliai pamiršo savo istoriją: ne taip seniai jau buvome varomi į vieną pažadėtą rojų. Ir kas nutiko? Vedliai dabar tarsi nieko neprisimena, nemato ir nenori girdėti. Tikriausiai Briuselio kurantai jus apkurtino.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2013 m. liepa