Folkloro skaitytojams jau įkyrėję profesoriai, vėl susitikę Gedimino prospekte ties Katedros aikšte, prisėda ant suoliuko šalia restorano, siūlančio indiškų patiekalų „rojų“. Humanitaras, išsitraukęs liepos 13 dienos „Respubliką“, pirštu duria į profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnio antraštę „Europos Sąjungos paskirtis – griauti tradicines vertybes, šeimas, o žmogų paversti klajokliu“.
– Mielasis mano pašnekove, ką gali pasakyti apie šio straipsnio turinį?
– Pirma, pavadinimas labai ilgas; tokios ištęstos antraštės man nėra patrauklios. Antra, kyla klausimas „Kodėl man į panosę nuolat kiši „Respubliką“, lyg nebūtų kitų laikraščių?“
Humanitaras piktinasi, išgirdęs kolegos klausimėlį:
– Svarbu ne leidinio pavadinimas, bet keliamos problematikos aktualumas. Siūlyčiau taip pat vartyti „Mokslo Lietuvos“ lapus, bet žinau, kad ją nuolat skaitai. Tikriausiai net prenumeruoji. Manau nesielgi gėdingai, kaip dauguma akademinės visuomenės narių.
– Sutinku, šiuo kampu žiūrint, Tamsta esate teisus. Atsakau, kaip man pridera, eilės tvarka. Pirma, esu keistuolis, prenumeruojantis ML. Antra, po Radžvilo tekstais, kurie pasirodo spaudoje ir portale „Propatria“, net nedvejodamas pasirašyčiau. Nežinau kito principingo asmens, kuris šiandien drąsiai ir be kompromisų keltų ypač dabar svarbius klausimus apie mūsų valstybei lemtingus dalykus. Siūlomą straipsnį būtinai perskaitysiu. Deja, pikta girdėti ciniškus globalistų kaltinimus, skiriamus Radžvilui ir kitiems patriotiškai nusiteikusiems.
„Respublikos“ skaitytojas nekantrauja – jam rūpi dalytis įspūdžiais su kolega:
– Supranti, Tamsta, paminėtame straipsnyje labai aiškiai atskleidžiama, kad plepėjimas apie ES vienijimąsi yra tik patiklus taikstymasis su klastingu sumanymu kurti suniveliuotą, lengvai „minkomą“ naujos, totalitarinės supervalstybės visuomenę. Tai neokomunistų ir liberalų, puikiai vieni kitus suprantančių, suvienyta pastanga. Tokią paklusnią visuomenę galima kurti tik griaunant prigimtines vertybes – šeimą ir tautinę kultūrą. Štai iš kur kyla toks triukšmingas netradicinių mažumų teisių sureikšminimo eskalavimas. Ir tai daroma gan sėkmingai, nes organizatoriams skiriamos didelė lėšos.
– Manau, mielas Kolega, tai ką čia kalbi suvokia giliai mąstantys ir išsilavinę asmenys, kurių Lietuvoje tik saujelė. Puiku, kad Radžvilas stengiasi demaskuoti mūsų mulkinimo politiką. Reiktų, kad jo žodis plistų plačiau. Tačiau laisvo, patriotinio žodžio raiška šiandien drastiškai slopinama, pasitelkus didelius pinigus.
Kaip visuomet budrus Dominykas, prislinkęs tyliai kikena:
– Diskutuokite, rodykite savo nepasitenkinimą, plepėkite iki soties, mieli akademiniai naivuoliai. Įkaitintas Europos Sąjungos tautų ir kultūrų lydymo katilas jau užvirė; jis linksmai kunkuliuoja, skleisdamas nerimą jums – jau pasmerktiesiems.
•••
Mūsų nuolatiniai pašnekovai, praeidami pro kioską „Lietuvos spauda“ stabteli. Gamtos tyrimų specialistas taria:
– Mielas Kolega, veltui dairaisi – kioskelio lentynose neaptiksi mums svarbaus žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“. Jau pusmetis, kai jo redakcija užsidarė. Deja, artimai su Lietuvos mokslų akademijos istorija susietas leidinys, negaudamas tinkamos paramos, turėjo galop užsidaryti. Jo neprenumeravo akademinė bendruomenė, pati Mokslų akademija neparodė geros valios gelbėti leidinį.
Humanitaras pasipiktinęs dėl žurnalo netekties skuba išreikšti mintis:
– Man asmeniškai tai didelė netektis. Man kaip mokslo pasaulio atstovui gėda, kad Mokslų akademija neištiesė pagalbos rankos. Bet… įvertinęs jos vadovybės mentalines galias, nustojau stebėtis šiuo gėdingu faktu.
– Pritariu Tamstos pasipiktinimui. Mano mintyse taip pat kyla nepasitenkinimo banga. Mėginu ją gesinti, suprasdamas, kad visuomenei, patekus į Europos tautinės savimonės naikinimo proceso sūkurį, kitos išeities leidiniui neliko. Priešpaskutiniame „Mokslo ir gyvenimo“ numeryje paskelbtas vieno mums žinomo mokslo istoriko straipsnis, kuriame aptartas žurnalo vaidmuo. Dar daugiau, ten pasakyta, kad šis žurnalas ne tik atspindi pasaulio ir Lietuvos mokslo naujienas, bet ir plačiai aprašo su gimtuoju kraštu susijusius kultūros reiškinius. Dabar jo vietą užėmė kosmopolitiniai, užsienio kapitalo išlaikomi žurnalai „Iliustruotas mokslas“ ir „Iliustruota istorija“, neturintys nieko bendro su mūsų kultūra. Tai tik tobulos leidybinės technikos surogatai, tarsi saldumynų blizgučiais papuoštas jaukas, jau atprantantiems skaityti rašmenis, bet dar sugebantiems priimti vizualią informaciją.
Nuolatinis mūsų pašnekovų palydovas Dominykas, pamojavęs ranka, įšoka į pajudėjusį autobusą. Mat jam pabodo klausytis jau pasmerktos kartos atodūsių.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2013 m. liepos paskutinis dešimtadienis