–Ei, mielas kolega! – šaukia humanitaras, pamatęs LMA vestibiulyje savo nuolatinių pašnekesių bičiulį, – tikiuosi šiandien neįsuksi manęs į politinių įvykių šiukšlyną.
– O kas šioje tematikoje blogai skamba? – atliepia į gamtos paslaptis paniręs profesorius, – juk visas mūsų sujauktas gyvenimas sukasi vien tik apie politinio gyvenimo ašį.
– Sutinku, tačiau jei murkdysimės šiame gyvatyne, prarasime ne tik asmeninį orumą, bet ir žmoniškuosius bruožus, kaip ir tie iš šliužų irštvos.
– Nenorėčiau priimti tokios Tamstos nuomonės. Jei mes patys aktyviai nedalyvausime gyvenimo bėdų svarstymuose, tai apie kokį sąmoningumą ir pilietiškumą galima būtų kalbėti?
– Man keista: apie kokį dalyvavimą diskusijose ar svarstymuose galima šiandien kalbėti? – Nerimsta humanitaras. – Rėk kiek spėkos leidžia, rašyk atsilošęs dienraščiams, valdžiai, Prezidentei – viskas kaip žirniais į betoninę sieną.
– Manau, čia šiek tiek perlenki: spaudoje nuolat skaitau aštrios kritikos tekstų. Kartais atsiliepiama, paaiškinama, kad nederėtų drumsti vedlių, mus stumiančių į pažadėtąją žemę, nuotaikos.
– Stebiuosi Tamstos pakantumu: pabandyk pats parašyti dienraščiams, kad ir „Respublikai“ ar „Komsomolkai“, atsiprašau, „Lietuvos rytui“. Ir nespausdins teksto, ir neras reikalo bent jau žodį suregzti, skirtą jo autoriui. Teigiamo atsakymo ar atsiprašymo gali sulaukti tik „pateptieji“: signatarai, įžymybės ir figūros, sumanipuliavusios asmeninę „aurą“. Štai Arvydas Juozaitis ar Zigmas Vaišvila. Jų pasisakymus spausdina. Bet kas iš to: kaip jau sakiau, tai beviltiškas žirnių tratinimas. Galbūt Arvydo rašiniai, keliantys nerimą tarp šviesuolių, sužadina silpnoką mūsų užmigusios politinės sąžinės virptelėjimą, tačiau įkyrus Zigmuko cypsėjimas jau pavėluotas. Tad klausiu: „Kodėl šis dailus, su politinėmis pretenzijomis išlindęs bernužėlis tylėjo, kai vyko prezidento rinkimai?“
– O dabar aš Tamstos paklausiu – ar mėginai pats kokį nors aktualų rašinį dienraščiams pasiųsti?
– Taip, ir ne kartą.
– Štai iš kur kyla Tamstos įniršis.
Girdžiu kranksėjimą mums pažįstamo Dominyko balsu: „Plepėkite, plepėkite: klausytis vaikiškų akademinių emeritų balselių šioje cinizmo eketėje – vienas malonumas“. Pakeliu akis. Ogi medyje šaiposi nieko gero nežadantis juodvarnis.
•••
Susitikimo epizodas ten pat po trijų savaičių.
– Tikiuosi šiandien pokalbio tematiką pasuksime teigiamų emocijų kryptimi, – linksmai nusiteikęs sako humanitaras.
– Nagi, pradėk, – laukiu posūkio.
– Suku kultūros reikalų link. Paklausyk: gražiai gi valdžia pagerbė Virgilijų Noreiką – jam suteikė Nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emerito vardą. Vadinasi, jai rūpi kultūros reikalai.
– Nebūk paikas. Vardą suteikė ne valdžia, o pats teatras, teisingiau tariant, jos vadovas Kėvišas, kuriam rūpi iškilaus Maestro vardu kai ką slėpti: figos lapu pridengti savo finansines ekvilibristikas.
– Beje, operos scenoje logiškiau skambėtų ne „emeritas“, bet „garbės senjoro“ vardas, – samprotauja humanitarinės minties meistras.
– Argi Lietuvoje galima rasti logiškos minties pėdsakų?
– Galima – tik tuomet, kai reikalai paliečia mūsų piniginę.
Dar šiek tiek paplepėję ir pajuokavę mūsų herojai palietė kitą skaudžią temą, ataidėjusią iš netolimos praeities.
– Žvelgiant į kultūros lankas negaliu suprasti, tuo labiau pateisinti klastingų valdžios sumanymų įvairiais būdais smaugti ir galop nužudyti tuos kultūros reiškinius, kurie savo unikalumu kelia nuostabą ir pagarbą Lietuvos menui. Baisu tai, kad visa ši niekšybė inicijuojama atlikti mūsų pačių rankomis. Palūžčiau iš nuoskaudos visus juos vardydamas. Todėl priminsiu tik du susijusius su iškiliais Dalios ir Povilo Mataičių bei Sauliaus Sondeckio vardais.
– Tikrai, paminėti vardai man primena skandalingus dalykus. Puikiai prisimenu: pirmaisiais nepriklausomybės atstatymo metais Kultūros ministrui brūkštelėjus parašą buvo sunaikintas nepakartojamas Folkloro teatras, o po dešimtmečio likviduotas Lietuvos kamerinis orkestras, – prisimena meno reikalams neabejingas gamtotyrininkas.
– Susidorojus su Mataičių teatru žuvo pasaulinio masto unikumas – gyvas liudytojas mūsų prabundančios tautinės savimonės, kurią vėl prarandame vis spartėjančiu tempu. O Sondeckio kamerinio orkestro likvidavimo dokumentas – akivaizdus kriminalinis įvykio liudijimas.
– „Kriminalinis“ – gal kiek per daug drąsus teiginys? – abejonę pareiškia racionalaus mokslo atstovas, – nors, atvirai sakant, galėčiau patikėti, kad čia slypi nešvarių dalykėlių.
– Tad kaip Tamsta įvardytumėt tikrą faktą: kitomis dienomis po likvidavimo veiksmą įtvirtinančio dokumento paskelbimo orkestras dirba toliau, jau be Maestro, bet vėl tuo pačiu vardu, viešai plakatuose skelbiamu. Dar daugiau, tas pats kolektyvas gyvuoja su nuopelnų istorija ir repertuaru sukurtais Maestro Sondeckio. Tai begėdiška intelektinio turto vagystė! Jei čia viskas būtų atlikta sąžiningai, toliau tarsi teisėtai veikiantis orkestras turėjo pradėti kurti savo – jau kitą istoriją nuo pat pirmos „perversmo“ dienos.
Šiek tiek karštai padiskutavę, emeritai aprimo. Dar valandėlę paplepėję ta pačia tema, jiedu neskubėdami nužingsniavo į artimiausią kavinukę.
Mąstau: įdomu, ką šį kartą pasakys Dominykas? Ir štai iš fundamentalios institucijos sekretorės kambarėlio išlenda pasišiaušęs, gerokai sukaitęs tas begėdis – mūsų pokalbių vertintojas. Nugirdęs mano pastabą jis išlemena: „Nuomonės neturiu: kaip matote, asmeniniai reikaliukai dabar man svarbesni, nei jūsų“.
Nusivylęs Dominyko išmintimi, slenku namų link.
Nepriklausomas socialinis etnografas,
2013 m. liepos paskutinis dešimtadienis