Bernardas ALEKNAVIČIUS
Spausdinome ne vieną straipsnį skirtą Vydūnui, tačiau prabėgus kuriam laikui pravartu kai kuriuos esminius dalykus pakartoti kitame kontekste dėl spaudoje pasitaikančių seniai išspręstų jo biografinių dalykų.
Žinome, kad jaunystėje būsimasis Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka save laikė lenku, bet prieš 115 metų paėmęs į rankas pirmąjį „Aušros“ numerį suprato esąs lietuvis ir visą savo tolimesnį gyvenimą pašventė Lietuvai. Panašus ir Mažosios Lietuvos lietuvio Viliaus Storostos kelias į lietuviškumą. 1998 m. šių tautos šviesuolių gyvenime sukaktuviniai: kovo 22-ąją paminėjome Viliaus Storostos 130 gimimo metų sukaktį, rugsėjo 22 d. paminėjome 100 metų, kai Vilius Storosta tapo Vydūnu. Gruodžio 31 d. minėjome 140 metų nuo dr. Vinco Kudirkos gimimo, balandį – 115 metų, kai dr. V. Kudirka tapo susipratusiu lietuviu, o gruodį kartu su daktaro gimtadieniu paminėjome ir 100 metų nuo „Tautinės giesmės“ su gaidomis išspausdinimo „Varpe“. Trys sukaktys ir du jubiliejai, todėl tuos metus pagrįstai turėtume laikyti Vinco Kudirkos ir Vydūno metais. Spaudos puslapiuose apie šias sukaktis ne kartą rašyta. Skaitytojų dėmesiui noriu pateikti labai mažai kam žinomų faktų apie tai, kaip Vilius Storosta tapo Vydūnu.
Jau vėliau, gyvendamas Tilžėje, Vydūnas viename biografiniame rašinyje apie savo lietuviškumą prasitarė: „Iš pradžių nežinojau, kaip tai pradėjus. Ir tiktai, progai pasitaikius, prisipažinau lietuviu esąs. Bet rašinėjau, kaip iš mažų dienų jau darydavau, poemėles ir apysakaites vokiečių kalba. Nemačiau kelio, kaip sudarkytą prigimtą kalbą gerinti galėčiau. Ir tik iš lengvo, Tilžėje susiėjęs su kitais lietuviais, pradrįsau ir lietuviškai rašyti…“ Taigi šie filosofo žodžiai griauna kai kurių Vydūno biografų teiginį, kad Vydūnas kurti lietuviškai galėjo pradėti, gyvendamas ir dirbdamas Kintuose. Pasirodo, kad susipratusiu lietuviu Vilius Storosta tapo ne mūsų Pamaryje, bet Tilžėje. O kada tai buvo – nelengva pasakyti. Reikia manyti, kad grįžimas į lietuviškąjį gyvenimo kelią Vydūnui buvo laipsniškas. Bet turėjo būti ir vienas kitas didesnis impulsas. XIX a. pab., kai į Tilžę gyventi atsikėlė Vydūnas, tarp lietuvių Tilžė buvo tituluojama Mažosios Lietuvos sostine. O taip atsitiko todėl, kad po 1863 m. sukilimo rusų administ-racijai Lietuvoje uždraudus lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą, Tilžėje tautinis gyvenimas dar pagyvėjo. Čia pradėta spausdinti lietuviškas maldaknyges, knygas ir laikraščius. Tilžėje dažnai dirbo ir vienas kitas šviesuolis, atvykęs iš rusų pavergtos Didžiosios Lietuvos. Nuo 1885 m. čia veikė „Birutės“ draugija, buvo organizuojami lietuviški renginiai visuomenei, bet dideliu populiarumu jie nepasižymėjo. 1893 m. „Birutės“ draugijos pirmininku išrinkus Jurgį Lapiną (1856–1932) ir draugijai pradėjus rengtis organizacijos dešimtmečiui, darbas šiek tiek suaktyvėjo. Bet savo jėgomis „birutininkai“ kokių nors stebuklų padaryti negalėjo. „Birutės“ draugijos nariai puikiai suprato, kad organizacijos veiklą išgelbėti gali tik ypatingas organizacijos dešimtmečio paminėjimas. Bet kur gauti režisierių, sugebėsiantį parinkti reikiamą vaidinimą ir organizuotų kolektyvą jam pristatyti?! Ir tuomet daugelio akys nukrypo į Joną Kriaučiūną (1864–1941), kuris Tilžėje ėjo kuklias „Varpo“ ir „Ūkininko“ korektoriaus pareigas, bet jau buvo studijavęs Maskvos universitete, o Tilžėje 1893 m. buvo parengęs ir išleidęs istorinį Simono Daukanto (1793–1864) kūrinį „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Aišku, geresnio režisieriaus lietuvio Tilžėje tuomet ir su žiburiu niekas nebūtų suradęs. Ir dar. Jonas Kriaučiūnas – viengungis, ištisas dienas praleisdavo spaustuvėje, tai ir jam su žmonėmis pabendrauti būtų vienas malonumas. Bet kartu ir baimintasi. J. Kriaučiūnas Tilžėje gyveno nelegaliai. O viešumas galėjo jam pakenkti. Bet lietuviškumo vardan Jonas Kriaučiūnas surizikavo. Garsiai nesireklamuodamas besibaigiant 1894 metams J. Kriaučiūnas „Birutės“ draugijai pasiūlė surengti šventę, kurios pagrindinis akcentas būtų Aleksandro Fromo-Gužučio (1822–1900) dramos „Kauno pilies griovimas“ pastatymas scenoje. Tokiam pasiūlymui niekas neprieštaravo. Ir zanavykas J. Kriaučiūnas pradėjo ruošti didįjį Tilžės lietuvių vakarą, kuris turėjo įvykti 1985 -ųjų pradžioje ir „Birutės“ draugijos autoritetą pakelti į neregėtas aukštumas.
Neatsitraukdamas nuo „Varpo“ ir „Ūkininko“ reikalų J. Kriaučiūnas ėmėsi iki šiol neišbandyto režisieriaus darbo. Gerai žinodamas Lietuvos istoriją jis puikiai suvokė A. Fromo-Gužučio dramos „Kauno pilies išgriovimas“ pastatymo reikšmę Mažosios Lietuvos lietuviams. Todėl negailėjo nei laiko, nei jėgų ir aktyviai kibo į darbą. Neblogai pažinęs kai kuriuos aktyvesnius Tilžės lietuvius, kurie norėjo ką nors veikti, bet neturėdami patirties tūpčiojo vietoje, J. Kriaučiūnas daugelį jų padarė artistais. Dramos „Kauno pilies išgriovimas“ inscenizacijoje dalyvavo ir žurnalistas, spaustuvininkas Enzys Jagomastas (1870–1941), ir visuomenės veikėjas Kristupas Voska (1861–1905), ir knygnešys, knygų leidėjas Pranas Mykolainis (1868–1934), ir bibliografas, lietuviškų knygų platintojas Juozas Angrabaitis-Jonas Zanavykutis (1859–1935). Kai vaidinimas jau buvo galutinai paruoštas ir sukviesti svečiai, atsirado lietuviams būdingas pavydo jausmas, kad kažin koks atėjūnas iš rusų Lietuvos tokį vaidinimą paruošė. Ir, anot J. Angrabaičio, šis judošėlis siūlęs vietoj „Kauno pilies išgriovimo“ vaidinti komediją „Žydas pirtyje“. Taip norėta pataikauti vokietintojams. Bet tuomet į pašalines šnekas niekas dėmesio nekreipė. Ir 1895 m. vasario 17 d. Tilžės šaulių (medžiotojų) namuose įvyko „Birutės“ draugijos dešimtmečio minėjimas.
„Šventės metu įvyko pirmasis Mažojoje Lietuvoje mūsų dainų koncertas ir pirmasis lietuvių pasirodymas scenoje, suvaidinant žinomąjį Gužučio kūrinį „Kauno pilies išgriovimas“. Šventė turėjo labai gerą pasisekimą“, – 1940 m. rašė Juozo Keliuočio (1902–1983) redaguojama „Naujoji Romuva“. – „Draugijos pirmininkas J. Lapinas susirinkusiems šventėn žmonėms pasakė įspūdingą kalbą, ragindamas nesigėdyti savo lietuviškos kilmės ir kalbos. Tiek pirmininko kalba, tiek vaidinimas ir dainos padarė susirinkusiems didžiausią įspūdį. „Birutės“ valdyba buvo apiberta prašymais netrukus suruošti kitą tokią kilnią šventę, kad vėl būtų progos suplaukti žmonėms iš visų Mažosios Lietuvos kampelių ir savo tautine dalia pasidalinti. Joninėms šventė buvo pakartota, atliekant scenoje tą pačią programą.“
Ir pirmą, ir antrą kartą vaidintojams daug plota. O kas dramos „Kauno pilies išgriovimas“ režisierius – nutylėta, nes išduoti Joną Kriaučiūną būtų buvusi tautinė žmogžudystė. Bet pagrindinius „Birutės“ draugijos šventės organizatorius ir vaidinimo rengėjus vokiečiai išaiškino. Ir Jonui Kriaučiūnui neliko kitos išeities, kaip palikti Tilžę ir grįžti į rusų pavergtą Lietuvą. O čia dar ir nebloga proga pasitaikė. Į sostą įžengęs naujas rusų caras Nikolajus II piliečiams visas kaltes atleido, todėl ir J. Kriaučiūnui dezertyravimas į Prūsiją dovanotas. Tik spektaklio „Kauno pilies išgriovimas“ aktoriui Juozui Angrabaičiui-Jonui Zanavykučiui už dalyvavimą vaidinime Prūsijos valdžia nedovanojo. Pajutęs vokiečių policijos persekiojimą, jis dar tai pačiais 1895 m. slapta išvyko į Krokuvą. Nepaglostė vokiečiai ir trečio imigranto – spektaklio „Kauno pilies griovimas“ aktoriaus Petro Mikolainio. Šis, ištremtas iš Prūsijos, 1896 m. apsigyveno JAV, kur ir toliau aktyviai darbavosi lietuviškoje veikloje.
Vokiečiai, „suvedę sąskaitas“ su spektaklio organizatoriais J. Kriaučiūnu, J. Angrabaičiu ir P. Mikolainiu, tikėjosi šiokio tokio atokvėpio. Bet to atokvėpio nebuvo, tad ramiai dirbti vokietinimo darbo bažnyčioje, mokykloje ar kariuomenėje jau negalėjo. Zanavykų Tilžėje pasėta kultūrinio darbo sėkla dar labiau sustiprino Enzį Jagomastą, Dovą Zaunių, Martyną Jankų, Martą Zauniūtę ir kitus Mažosios Lietuvos dar nenutautėjusius lietuvius. Aleksandro Fromo-Gužučio dramos „Kauno pilies griovimas“ pastatymas Tilžės „Birutės“ draugijos scenoje pažadino ir ne vieną abejojantį ar pradėjusį nutautėti Mažosios Lietuvos lietuvį. „Birutės“ draugijos dešimtmečio minėjimas pažadino ir mokytoją Vilių Storostą. Nors Vilius Storosta „Birutės“ draugijos minėjime ir nedalyvavo, bet apie šventę iš nuogirdų susidarė gerą vaizdą. Ir tuomet Viliaus Storostos viduje pradėjo grumtis dvi jėgos.
„Kas tu esi? – tarsi girdėjo mokytojas vidinį balsą. – Kas tau arčiau širdies: motinos dainuotos lietuviškos dainos ar germanų kultūra?“ Netrukus atsirado ir trečias vidinis balsas, kuris nuolat kartojo: „Esi lietuvis. Eik tėvų ir protėvių taku…“ Bet visa tai vyko lėtai, apgalvotai, pasveriant „už“ ir „prieš“, ir ne vieną dieną, bet visą gyvenimą… Ir kai 1895 m. rudenį Tilžės lietuvių liuteronų parapijos kunigas H. Reidys kartu su „Birutės“ draugijos valdybos nariu Kristupu Voska kreipėsi į mokytoją Vilių Storostą prašydami, kad šis imtųsi vadovauti naujam kuriamam bažnytiniam chorui, mokytojas nesutiko.
Tikriausiai V. Storosta tuomet dar nebuvo galutinai apsisprendęs ir atsikalbinėjo sakydamas, kad ruošiasi rimtam kūrybiniam darbui… Ir tik po kurio laiko, antrą kartą paprašytas, sutiko vadovauti ne tik bažnytiniam, bet ir „Birutės“ draugijos vyrų chorui. Taip mokytojas Vilius Storosta Tilžėje tapo dviejų lietuviškų chorų dirigentu. Po kurio laiko, dirbdamas su bažnytiniu choru, jaunesnio amžiaus giedotojus pradėjo mokyti ir pasaulietinio turinio dainų. Toks dirigento elgesys nepatiko surinkimininkams ir kunigams, kurie lietuviškas dainas laikė velnio prasimanymu ir Dievo piktinimu. Ir Vilius Storosta buvo priverstas palikti bažnytinį chorą.
Po 1897 m. vasaros šventės, kai iširo „Birutės“ vyrų choras, Tilžės lietuvių bendruomenė atsidūrė kritiškoje padėtyje. Mokytojas Vilius Storosta, pasinaudodamas savo organizaciniais sugebėjimais, pačiu patogiausiu laiku „Birutės“ chorą ir dalį jaunesnių bažnytinio choro giedotojų sujungė į vieną branduolį ir pradėjo jam vadovauti. Dirbdamas su šiuo choru Vilius Storosta pasijuto, jog lietuvis esąs ir po 40 metų ant vienos savo jaunystės dienų nuotraukos užrašė: „Vydūnas, 1898 m. IX. 22“, todėl ši data ir laikytina Vydūno gimimo diena. Ne Viliaus Storostos, bet Vydūno.