Gerbiami ir mieli laikraščio
Mokslo Lietuva darbuotojai,
trumpai rašau apie autorę Ireną Bilevičiūtę iš garsios žemaičių bajorų Bilevičių giminės. Ji susižavėjusi Jūsų laikraščio tematika, patraukliais, spalvingais, informaciniais, patriotiškais straipsniais. Tai meilės ir pagarbos savo tautai, išminties, gėrio, šviesos, taurumo šaltinis. Perskaitęs laikraštį jautiesi ne tik daug naujo sužinojęs (ko niekur nerasi), bet ir tarytum pabuvojęs šventovėje (baltų Ramovėje ar Bažnyčioje). Šių dienų sudėtingame prieštaringame gyvenime tikra atgaiva, kelias į tiesą, į žmonių širdis.
Irena Bilevičiūtė yra mokytoja. Vilniaus universitete studijavo sanskritą, lotynų, senovės graikų kalbas, baigė lituanistiką. Dirbdama Filologijos fakultete bendravo su dėstytojais, profesoriais, docentais. Rašo prisiminimus apie šviesias daug Lietuvos mokslui, kultūrai ir tautiškumui nusipelniusias asmenybes, pvz., prof. Merkelį Račkauską (Mokslo Lietuva Nr. 11, 12, 2013). Šiame rašinyje Irena Bilevičiūtė dalijasi mintimis apie pavardžių rašybą Lenkijos prezidento Bronisławo Komorowskio senelės prisiminimų knygoje Sugrįžimas į Žemaitiją (Magdalena z Nałęcz Gorskich Komorowska. Sugrįžimas į Žemaitiją. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Tyto alba, 2013). Irena Bilevičiūtė be kitų knygoje minėtų pavardžių rašybos, atkreipė dėmesį į Žemaitijos bajorų Bilevičių pavardę. Jos prosenelis Alfonsas, senelis Juozapas ir tėvas Alfonsas Bilevičiai kilę iš Pašvitinio valsčiaus. Pašvitinio dvarą su 6 kaimais XVI a. valdė minėtų bajorų giminės atšaka Andrius Bilevičius (Voruta Nr. 12 (342), 13 (343) 1998 m. ir kt. šaltiniai).
Pagarbiai
istorikas, enciklopedistas
dr. Algirdas Matulevičius
Irena BILEVIČIŪTĖ
Mūsų raidyną keitė rusų caro pareigūnai – vietoje lotyniško raidyno buvo primesta kirilika. Dabar, deja, jokių carų neverčiami patys darkome savo rašybą, vis taip ir nesutardami, kaip rašyti nelietuviškas pavardes. Gal ir reikėtų diskutuoti dėl tų nelietuviškų asmenvardžių rašymo, bet neturėtų kelti abejonių lietuviškos pavardės lietuviškame vertime. Labai keista, deja, taip nėra…
Mėgstu skaityti, todėl visados trokštu užversdama skaitomos knygos paskutinį lapą su malonumu mintyse tarti ačiū autoriui, vertėjui ir leidyklai. Gaila, skaudžiai nusivyliau perskaičiusi knygą: Magdalena z Nałęcz-Gorskich Komorowska Sugrįžimas į Žemaitiją, kurią išvertė Kazys Uscila ir 2013 m. išleido „Tyto alba“.
Pradėsiu nuo knygos autorės pavardės. Gal pagal beįsigalinčią madą ant viršelio parašytas pavardės originalas beveik lotyniškomis raidėmis ir galėtų taip likti, bet jau Įžangos (p. 7) pirmame sakinyje skliausteliuose pateiktas vertimas į lietuvių kalbą – „Maria Magdalena Komorowska iš Nałęcz-Gorskių, Tomaszo ir Annos iš Nałęcz-Gorskių duktė, gimė<…> Telšių (Telsze) valsčiuje, Šaukėnuose (Szawkiany)“ – yra keistas. Apie to sakinio vertimą jau rašė Astrida Petraitytė (Lenkiškoji Žemaitija / Literatūra ir menas, Nr. 28, 2013 m. liepos 12 d., p. 6). Norėčiau tik pastebėti, kad lenkų kalbos ę, cz neverčiami į lietuvių kalbos atitikmenis en, č ir radosi nauja raidė w. Minėtą sakinį buvo galima išversti visą: „Magdalena Komorovska iš Nalenč-Gorskių…“, tereikėjo vertėjui žvilgtelėti Visuotinės lietuvių encik-lopedijos (VLE) t. XVI, p. 19: apie herbo Nalenč (Nałęcz) rašybą. Dėl sakinio pabaigos, tai vargu ar skaitant lietuviškai kam įdomu, kaip Telšiai, Šaukėnai ar kiti lietuviški vietovardžiai rašomi lenkiškai.
Grįžtu prie pavardžių, kurių rašyba tikra maišalynė: prie lenkų kalba rašomų pavardžių lipdomos lietuviškos galūnės be jokių ženklų: Turguje aludė ir Giedwiłło Bogdanowicziaus karališka krautuvėlė (p. 25), eigulio Pietkiewicziaus duktė (p. 85) ir t. t.
(= Giedwiłł‘o Bogdanowicz‘iaus, Pietkiewicz‘iaus). Dar keisčiau rašomi vardai: Wanda, Walentas, Wincentas – kodėl? bet Varšuvos (p. 72). Nesilaikoma net „savos“ rašybos: Vincentas (p. 16) ir Wincentas (p. 20), nors, kaip supratau, čia minimas vienas ir tas pats asmuo, pvz., „…priešingybė buvo Wincentas Urbonas. Mažas, juodas, ūsuotas ir raukšlėtas. Lenkiškai jis nekalbėdavo… Wincentas turėjo žemaičiui būdingų ydų ir dorybių. Buvo diskretiškas, mažakalbis, bet gudrus, truputį tinginys, šiek tiek vagis“ (p. 61–62). Jeigu jau šis asmuo žemaitis, tai kodėl lietuviškai rašant prireikė tos w? Arba „…po turgų klydinėdavo oškos, begiodavo paauglys Wincukas“ (p. 195) – vardas su lietuviška priesaga, bet vėl su w. Dėl tokios rašybos sunku susigaudyti, kaip skaityti žydo vardą ar pavardę: „Tai buvo tuoktuvės Szolos, švelnaus, gero būdo žydo…“ (p. 100).
Nesuprantama, kodėl p. K. Uscilai prireikė keisti jau nusistovėjusios rašybos žinomų asmenų pavardžių rašybą, antai: „Visi mūsų šalies pakraščių dvarai turėjo daug bendrybių, galbūt Adamas Mickiewiczius, privažiavęs prie Biržuvėnų prieangio, lengvai pajustų Tuchanovičių ar Soplicowo nuotaikas“ (p. 193). Gal jau nebereikia ir komentarų, bet dėl viso pikto parašysiu, kad VLE t. XV, p. 32: Mickevičius Adomas (Adam Mickiewicz), bet ne kažkoks hibridas Adamas Mickiewiczius! Stebuklas, kad vertėjas Tuchanovičius parašė taisyklingai lietuvių kalba.
Asmenvardžių rodyklėje minimi Billewiczowie su „vertimu“ skliaustuose Billewicziai 199 (p. 221): „Būdama labai jauna, – sakė ji (Kunegunda Koncewicz), – dalyvavau pokylyje pas ponus Billewiczius ir šokau su Jūsų Tėvu mazurką“. Dėl tos pavardės rašybos yra daug šaltinių, aš nurodysiu tik kelis: VLE t. III, p. 184 Ingė Lukšaitė išsamiai aprašo žemaičių bajorų Bilevičių giminę: „Bilevičiai… suskilo į 2 šakas: Bilevičius Stankevičius ir Bilevičius – net tas pats linksnis vartojamas. Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Eugenijus Saviščevas knygoje „Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2010) rašo: „Iš pastarojo palikuonių (Žadeikos) išsirutuliojo Bilevičiai – viena įtakingiausių žemaičių kilmės bajorų giminių XV–XVIII a.“ (p. 81). Taigi Bilevičiai – žemaičiai, ne lenkai, tai kam lenkinti jų pavardes?! Kitas autorius Emilijus Songaila 1998 m. kovo 21 d. laikraštyje Voruta Nr. 12(342), Nr. 13(343) rašo: „Bilevičiai<…> – sena, kilminga žemaičių giminė turėjusi herbą „Mogila“. Taigi minėti šaltiniai rodo jau tradicinę tos pavardės rašybą ir verčiant ją į lietuvių kalbą nebuvo jokio reikalo jos darkyti.
Vertėjo K. Uscilos knygoje keistai rašoma ir žinomo vyskupo pavardė: „O iš portretų ramiai žvelgė vyskupas Giedrojcis, kuris čia daug kartų laimino patiekalus…“ (p. 189). Apie Giedraičius, LDK didikų giminę, kunigaikščius rašo istorikai dr. Algirdas Matulevičius, Antanas Tyla, Arimeta Vojevodskaitė VLE t. VI, p. 634–635.
Pateikiu tik keletą pavyzdžių, kaip mes patys naikiname savo vargšę rašybą. Svarų žodį turėtų tarti mūsų kalbininkai.
Jau minėjau p. Astridą Petraitytę, bet dar kartą grįžtu prie jos: „Bet viršelis iškart bent mane ir sutrikdė, būtent – autorės pavardė<…> bet lieku sutrikusi: ir tokia, regis solidi leidykla kaip „Tyto alba“ apsieina be rankraščius blusinėjančių redaktorių“ (ten pat, p. 7).
Manau, kad „Tyto alba“ tik regisi solidi leidykla, jei taip nerūpestingai leidžia knygas.
Mano išvada paprasta: juo daugiau vertimų į lietuvių kalbą, tuo geriau, tik reikėtų daugiau pagarbos savo kalbos raštui.