Pradžia Nr. 2, 5 ir 15.
Apie mūsų tėvynainio, Vilniuje gimusio botaniko, gamtininko Juozapo VARŠEVIČIAUS (Joseph Ritter von Rawicz Warszewicz, 1812 09 08–1866 12 29) dvi keliones į Centrinę ir Pietų Ameriką tęsiame atnaujintą pašnekesį su mokslo istoriku, Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu ŠVIEDRIU. Pamėginsime pasiaiškinti, ką naujo per pastaruosius keletą metų pavyko išsiaiškinti apie Varševičiaus asmenybę per jo santykius su kitais žmonėmis. Faktiškai tai mokslininko port-reto rekonstrukcija, remiantis jį pažinojusių žmonių laiškais, atsiminimais ir kita tyrinėtojus ne mažiau dominančia medžiaga.
Augalo iliustracija tvaresnė už originalą
Mokslo Lietuva. Ar galima pasakyti, kad Triana laimės kūdikis, atsižvelgiant į to meto sąlygas?
Romualdas Šviedrys. Tikrai ne, nebuvo laimės kūdikis. Jis pats kūrėsi savo laimę. Trianos tėvai buvo pasiturintys, jis turėjo galimybę studijuoti mediciną, o kai susitiko su Varševičiumi, gavo apmokamą darbą. Sulaukęs vos dvidešimt trejų pakviestas dirbti botaniku ir per beveik dešimtmetį surinko didžiulę augalų kolekciją. Viskas buvo pasiekta paties Trianos pastangomis. Tačiau lygiai kaip ir Varševičiaus, jo augalai dažnai dingdavo. Pirmos ekspedicijos metu surinkta kolekcija dingo, nes plėšikai užpuolė pašto diližaną, kuriuo Triana pasinaudojo persiųsti radinius į sostinę. J. Varševičius du kartus prarado, ką surinkęs – kai jį apvogė prie Gvajakilio uosto ir kai garlaivis, plukdęs radinius, apsivertė Magdalenos upėje, o pats Varševičius vos nuskendo. Viskas, ką Varševičius nusiuntė į Berlyno ir Hamburgo botanikos sodą, žuvo per Antrąjį pasaulinį karą.
Kiti Varševičiaus ir Trianos panašumai. Triana keliaudamas su Varševičiumi džiunglėse pro Dagvos upę užsikrėtė geltonąja šiltine ir išliko gyvas. Varševičius buvo užsikrėtęs net du kartus – Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikoje.
Kitas dalykas – net sėkmingai surinkti, nusiųsti herbariumai neretai žūsta ir botanikos soduose. Trianos herbariumas nukeliavęs į Paryžių, mirus botanikui susilaukė panašaus likimo.
Paryžiuje Triana miršta. Pervažiuotas arkliais kinkyto vežimo jis buvo operuotas, bet sveikata buvo labai prasta, persirgtos tropinės ligos nepraėjo be pėdsakų.
Netikėtai Trianos našlei prisistatė keli kolumbiečiai, girdi, jos vyrui jie paskolinę didelę pinigų sumą. Moteris nieko apie tai nežino, bet nelaukti svečiai siūlo skolos įrašų paieškoti tarp mirusiojo dokumentų. Ji nieko neranda, našlei grasinama teismu. Ši ryžtasi parduoti Trianos herbariumą ir sumokėti tariamą skolą. Po to grįžta į Kolumbiją ir po penkerių metų miršta. Keli jos vaikai, gimę ir augę Paryžiuje, Kolumbijoje nepritapo. Vienas iš Trianos vaikų tapo garsiu inžinieriumi, projektavo ir statė įvairius objektus daugelyje Europos šalių. O parduotas garsusis Trianos herbariumas dingo, veikiausiai išskaidytas į dalis. Galimas daiktas, kai kas pateko ir į Kew Gardens botanikos sodą. Beje, pats Triana norėjo šiam sodui šį savo herbariumą padovanoti, nes jame sukaupta daug Kolumbijos augmenijos vertybių.
ML. Kurio nors Europos universiteto ar botanikos sodo rinkiniuose Trianos herbariumas galėjo išlikti, tik veikiausiai dalimis ar kitu pavidalu. Kolumbijos aug-menijos žinovas galėtų pagal augalų rūšis to herbariumo kad ir atskiras dalis identifikuoti, panašiai kaip pagal Auguste R. Endres rastuosius augalus buvo nustatytas šio vokiečio kelionių maršrutas Kosta Rikoje. Tik gaila, kad NASA fotografijos iš kosmoso nustatant herbariumo autorystę šiuo atveju nepadės.
R. Šviedrys. Dar esama vilčių, kad iš dalies atstatyti bus galima. Triana prieš keliaudamas į Paryžių pusę savo surinktų augalų paliko Kolumbijos valdžiai. Varševičius augalus siuntė ne tik į Berlyno botanikos sodą. Jo siųsti dublikatai pasiekdavo ir keletą kitų Europos botanikos sodų. Tačiau herbariumai turi būti gerai prižiūrami ir saugomi, kitaip gali lengvai pražūti. Iš esmės viskas pasikeičia padarius radinių iliustracijas ir jas publikavus. Skirtingai nuo paties augalo, iliustracijos įgauna ilgalaikiškumą ir jeigu herbariumo iliustracijos publikuojamos dideliu tiražu, tai atsiranda ne tik ilgalaikiškumas, bet ir mobilumas. Tik tada pranyksta pavojus, kad kokia nors orchidėjos rūšis gali pražūti ir gamtoje, ir botanikos soduose.
Kas dar įdomu, kai kalbame apie herbariumus. Juos sudarant paprastai daromas augalo, gėlės raižinys arba spalvotas piešinys. Skirtingai nuo paties augalo iliustracijos staiga nedingsta. Piešinys ar knyga su piešiniu yra mobilus daiktas, jį galima vežti į kitą šalį ar miestą. Gėlės taip pat vežamos, bet jos gali nudžiūti, supūti ir kitaip nunykti. Jeigu herbariumas publikuojamas, tai susidaro nauja dinamika, lengvai žūvanti vertybė išsaugo mobilumą, įgyja permanentiškumą.
Ar verslas negožė mokslo?
ML. Ar Jums neatrodo, kad Varševičiui tose kelionėse į Centrinę ir Pietų Ameriką, vis labiau pradėjo rūpėti verslas, o ne mokslas? Pragyvenimo šaltiniu jam tapo prekyba augalais, retais paukščiais ir kitais egzotiškais gyviais.
R. Šviedrys. Jokiu būdu – ne. Lenkų tyrinėtojai rašo, kad kai Varševičius grįžo iš Centrinės Amerikos Londono botanikų draugija jam siūlė jos lėšomis vykti į Pietų Ameriką, bet Varševičius atsispyrė: girdi, tada jam bus nurodoma, kur važiuoti ir kokius augalus rinkti, kur eiti ir ką rasti. O jis kaip tikras mokslininkas vertino tyrinėtojo laisvę, siekė susidurti su netikėtumais, nenumatytais įspūdžiais. Ieškodamas tam tikros orchidėjos gali nepastebėti dar įdomesnių dalykų. Jis norėjo eiti į tropikus plačiai atvertomis akimis, o ne būti nurodymų vykdytojas. Tai ir yra tikro mokslininko požymis.
Pirmoje kelionėje, kai į Centrinę Ameriką vyko van Houtes iš Briuselio lėšomis, tai jautėsi jo nurodymų vykdytojas, prievolininkas, o Lietuvos bajorui tokia priklausomybė negalėjo patikti. Antroje kelionėje į Pietų Ameriką Varševičius jautėsi daug savarankiškesnis. Susigaudė ir prekybos subtilumuose: jei esi siunčiamas van Houtes, tai siuntėjas ir gauna didžiausią pelną, o augalų rinkėjui, kuris patiria didžiausius sunkumus ir pavojus, lieka vos augalų persiuntimui reikalingos lėšos. Jei siunti augalus į Londono aukcioną, tai uždarbis daug didesnis.
Prieš Londone susitikdamas su Skineriu Varševičius atsiuntė jam dėžes su augalais. Skineris, atidaręs dėžes pamatė, kad daugelis augalų buvo nuvytę, tad Skineris suabejojo, ar Varševičiui atsipirks siunta. Galimas dalykas, tai paskatino Skinerį aktyviau ieškoti Varševičių užsakymais galintį paremti lordą Derbį.
Ką žinome apie J. Varševičiaus tėvą, brolius ir seserį?
ML. Vis daugiau sužinome apie Varševičiaus kelionėse sutiktus botanikus, žymius keliautojus, bet beveik nieko nežinome apie mūsų kraštiečio tėvus, artimuosius, jo aplinkos žmones Lietuvoje.
R. Šviedrys. Ši padėtis po truputį keičiasi, naujų žinių pavyko rasti apie Varševičiaus šeimą. Ligi šiol žinojome tik tiek, kad Varševičius gimė Vilniuje, o jo tėvas buvo žemesnysis karininkas. Dabar galima kai ką patikslinti. Manau, kad tėvas galėjo gimti apie 1764-uosius metus. 1784 m. pradėjo karinę tarnybą ir per dešimt tarnybos metų pakilo iki vachmistro. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje vachmistras atitiko puskarininkio karinį laipsnį. 1794 m. T. Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu J. Varševičiaus tėvas priklausė ulonų raitelių pulkui, kovėsi prieš rusus. Pulkas dalyvavo kautynėse prie Varšuvos priemiesčio Praha, bet sukilimui pralaimėjus buvo priverstas pasiduoti caro kariuomenei. Nelaisvėje atsidūręs Varševičius atsidūrė tarp tų, kurie nebuvo bent kiek aukštesnio karinio laipsnio. Spėju, kad gerus 5–6 metus praleido kažkur Rusijoje, kuriam laikui praėjus tie žemesnio karinio laipsnio belaisviai buvo amnestuoti, jiems buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Suprantama, buvo policijos stebimi. Prisiekusiems ištikimybę Rusijos carui buvo siūloma tarnauti Rusijos kariuomenėje. J. Varševičiaus tėvas davė ištikimybės priesaiką ir buvo atsiųstas tarnauti į Vilnių, kur Varševičių šeimoje ir gimė mūsų šio ilgo pasakojimo herojus Juozapas Varševičius. Jis turėjo du brolius ir seserį. Vyriausias – Dominykas, antras gimė Petras, paskui judviejų sesuo Agata ir jaunėlis Juozapas, pasaulį išvydęs dramatiškais 1812 metais – napoleonmečiu. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau, kad tėvas buvo įsivėlęs į 1812 m. Napoleono prieš Rusiją pradėtąjį karą, bet veikiausiai Rusijos kariuomenės sudėtyje. Mirties metai kol kas nežinomi.
Mano paprašyta Danutė Miškinytė archyve ieško ir atrado naujų žinių apie vyriausiąjį Varševičių sūnų Dominyką, kurio vaikus daugeliui metų praėjus teko šelpti jauniausiam broliui Juozapui, o tai tiesiogiai siejasi su mūsų pasakojimu. Taigi Dominykas Varševičius gimė 1804 m. Vilniuje. Baigė gimnaziją, bet į universitetą negalėjo įstoti, kadangi motina neturėjo sūnaus studijoms reikalingų lėšų. Veikiausiai tėvas jau buvo miręs, gal dar Dominykui lankant gimnaziją. Dominykas metus laiko dirbo, susitaupė lėšų studijoms metams laiko ir apie 1824-uosius metus įstojo į Vilniaus universitetą. Po metų turėjo nutraukti studijas, kadangi neturėjo iš ko apmokėti mokslą. Dirbo ir studijavo savarankiškai iš knygų. Po metų tęsė jau medicinos studijas, kadangi būsimieji medikai gaudavo stipendiją iš caro valdžios. Už tai studentai įsipareigodavo septynerius metus atidirbti kariuomenėje kaip karo medikai.
Pavyko sužinoti, kad Dominykas universiteto baigimo diplomą gavo 1831 m. vasario 14 dieną. Jam labai pasisekė, nes Lenkiją jau buvo apėmęs sukilimas, tų metų vasarą įtraukęs į savo verpetą ir Lietuvą. Dominykas tuo metu jau buvo išsiųstas kaip karo gydytojas į Brianską. Atitarnavęs septynerius metus pareiškė norą patvirtinti savo bajorystės statusą. Kaip laisvai praktikuojantis gydytojas pradėjo dirbti Lucko mieste Voluinėje. Apie 1858 m. Dominykas mirė, anksčiau net už tropikų ligų iškankintą brolį Juozapą. Liko du brolio vaikai, kuriais rūpintis teko po savo didžiųjų kelionių Krokuvoje, Austrijos-Vengrijos imperijoje, gyvenusiam Juozapui.
ML. Daugiau niekas iš Varševičių našlaičiais likusiems vaikams negalėjo padėti?
R. Šviedrys. Kai studijas baigė Dominykas, į Vilniaus universitetą įstojo Dominyko jaunesnis brolis Petras, bet 1832 m. universitetas uždaromas. Pet-ras Varševičius tęsė mokslus Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademijoje, studijavo veterinariją. Gavo stipendiją, mat kariuomenėje be veterinarų buvo neįmanoma išsiversti, nes reikėjo prižiūrėti arklius. 1837 m. P. Varševičius baigė studijas, gavo veterinaro diplomą ir buvo išsiųstas į Archangelską prie Baltosios jūros. Mirus Dominykui Petras tarnavo kariuomenėje kaip veterinaras Archangelske, o Juozapas buvo visai netoliese – Krokuvoje.
Pavyko rasti žinių, kad motina mirė 1853 m. Vilniuje, sulaukusi 85 metų. Mirė vargšų žmonių prieglaudoje, palaidota vargšų kapinėse šalia Rasų kapinių. Taigi Juozapui ir teko brolio vaikus auginti. Kai Juozapas 1866 m. gruodį mirė, jo draugai Krokuvoje nutarė šių globotinių išlaikymui parduoti visą Varševičiaus surinktą vertingą augalų kolekciją ir turtingą herbariumą.
ML. Didelis nuostolis mokslui?
R. Šviedrys. Nuostolis nepaneigiamas, bet galbūt šie augalai jau buvo įtraukti į katalogus, kuriuos sudarė Varševičius. O kalbant apie Varševičiaus brolius ir seserį likusius Lietuvoje, jie dingo istorijos miglose. Labai norėčiau visa tai turėti savo rankose ir į tas mokslui reikšmingas vertybes įsigilinti. Nuostolis ir tai, kad nieko negalime pasakyti apie J. Varševičiaus globotus brolio vaikus. Jie tarsi pradingo mūsų istorijoje.
ML. Ką pavyko iš archyvo sužinoti apie brolių Varševičių seserį Agatą?
R. Šviedrys. Agata tikriausiai gimė tarp Petro ir Juozapo, ištekėjo už daktaro Šimkevičiaus Vilniuje. Vieną Šimkevičių, Jokūbą, žinome kaip pagarsėjusį mediką, Nenaudėlių (šubravcų) draugijos narį, bet jis mirė 1818 m., tad į žmonas Agata jam būtų buvusi per jauna. Apie antrąjį Šimkevičių man nieko konkretaus nepavyko rasti. Tiesa, vieną vasarą kelionės į Daugpilį metu už Daugailių Utenos rajone, sustojome prie kapinaičių, kur palaidotas daktaras Šimkevičius. Galimas daiktas, tai Agatos vyras. Galėjo būti vienas iš nežymių dvarininkų. Nieko daugiau apie Juozapo Varševičiaus seserį Agatą dabar negaliu pasakyti. Jos ir brolio Petro likimai išeina už mano tyrimo ribų, įdomesnis nebent Dominykas, kurio vaikai veikė Juozapo Varševičiaus, jo herbariumų ir kolekcijų likimą.
Rinkosi savo kelią
ML. Brolių likimai turėjo įtakos Juozapo Varševičiaus likimui? O gal poveikio neturėjo?
R. Šviedrys. Jis kažkiek tarsi sekė savo vyresnių brolių pėdomis. Baigė Vilniaus berniukų gimnaziją, bet buvo priverstas padirbėti viename ir kitame botanikos sode. Atrodo, kad jis nenorėjo aklai sekti brolių pėdomis, vien dėl stipendijos stoti į mediciną ar veterinariją ir studijuoti, kas jam ne prie širdies. Juozapas kito sukirpimo žmogus. Jam rūpėjo augalai, gėlės, pusiau nudžiuvusias jis sugebėdavo prikelti naujam gyvenimui – jis mokėjo augalų kalbą. Susidaro įspūdis, kad buvo gabus ir jau neblogai susipažinęs su botanikos sodu.
ML. Mintyje turite Juozapo Strumilos botanikos sodą?
R. Šviedrys. Ne tik Strumilos, bet ir Vilniaus universiteto botanikos sodą. Ką tuo metu reiškė šis sodas? Juozapas Jundzilas 1823 m. paveldėjo Botanikos katedrą ir Botanikos sodo direktoriaus pareigas iš savo pirmtako Stanislovo Bonifaco Jundzilo (Piotras Köhler tiksliai nustatė, kad jiedu nebuvo susiję giminystės ryšiais). 1829 m. vedęs J. Jundzilas atsisakė Botanikos sodo direktoriaus pareigų ir toliau vadovavo tik katedrai ir dėstė botaniką. Botanikos sodui pradėjo vadovauti Stanislovas Batys Gorskis, o J. Varševičius galbūt įsidarbino kaip padėjėjas. Galimas dalykas, kaip ir vyresnysis brolis Dominykas Juozapas bandė metus padirbėti ir taip užsidirbti lėšų studijoms.
Kol kas nepavyksta rasti duomenų, ar jis išvis įsirašė į universitetą studijuoti. Jeigu keturiolikmetis Ignotas Domeika tikrai įsirašo į Vilniaus universiteto studentus ir dar save „pasendina“, tvirtindamas, kad gimė 1801 m., nors iš tikrųjų buvo gimęs 1802 m. liepos 31 d. (šią datą patvirtina ir į Čilę atsivežtieji jo gimimo metrikai), tai panašaus įrašo dėl J. Varševičiaus Vilniaus universiteto studentų registracijos knygoje kol kas nepavyko rasti.
ML. Abejojate, kad J. Varševičius galėjo būti Vilniaus universiteto studentu?
R. Šviedrys. Reiktų įdėmiau paieškoti 1828–1830 m. į universitetą įstojusių asmenų sąrašuose. Bet štai kokį įdomų faktą rado D. Miškinytė archyve. 1831 m. Lietuvoje prasidėjus sukilimui J. Varševičiaus pavardė aptinkama tarp 6-ojo jėgerių pulko sukilėlių. Šis pulkas dalyvavo mūšyje dėl Vilniaus, kur sukilėliai puolė gerai įsitvirtinusias carinės kariuomenės Vilniaus garnizono pajėgas Panerių kalvose. Sukilėliams nepavyko to mūšio laimėti, lemiamą vaidmenį suvaidino priešo artilerija. Esama duomenų, kad J. Varševičius buvęs sužeistas, vadovavo sužeistų sukilėlių kolonai, kuri traukėsi Prūsijos link.
Iš Rusijos atvažiavo komisija, bandydama kalbinti mažiau nusidėjusius sukilėlius grįžti į Rusiją. J. Varševičius paskelbiamas trečios kategorijos maištininku, tai reiškė, kad jis galįs grįžti, jeigu duos ištikimybės carui priesaiką. Žinoma, nuo šiol bus stebimas policijos. Tačiau J. Varševičiui pasisekė įsidarbinti Įsruties (Insterburg, dabar Černiachovskas Karaliaučiaus krašte) botanikos sode, tad buvo paleistas iš internuotųjų stovyklos. Į Lietuvą negrįžo, gal nujausdamas, kad gali pakenkti brolių karjerai, nes jie nebuvo maištininkai, o ir studijuoti tėvynėje jam nebus leista.
ML. Neapsiriko, nes 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Beje, kaip vertinate Juozapo brolius, kurie liko nuošalyje nuo sukilimo? Nepatriotai?
R. Šviedrys. Viena iš sukilimų ar karų pasekmių – išskiriamos šeimos. Tiek Varševičiui, tiek Domeikai sukilimas atvėrė naujų galimybių, jie istorijoje paliko ryškų pėdsaką, ko negalėtume pasakyti apie jų brolius. Vyresniųjų brolių negalėčiau pavadinti nepatriotais, tik ką jie galėjo padaryti, vienas iš Archangelsko, kitas iš Briansko. Ta pati drama ištiko Juozapą Chodzką: trys jo broliai sukilėliai pasitraukė į Vakarus, o jį kaip gabų karininką valdžia dar prieš sukilimą buvo iškėlusi iš Lietuvos. Likimas lėmė jam padaryti keliautojo ir geografo karjerą Kaukaze, kur lietuvis tiksliai išmatavo daugelio viršukalnių aukštį ir koordinates, tos žinios padėjo pagrindus tikslaus Kaukazo žemėlapio sudarymui. Buvo pakeltas į generolus leitenantus. Kai jau būdamas pensininkas Paryžiuje lankėsi pas savo brolius, jam skaudžiai sudiegė: juk tai jis tiems patiems 1831 m. sukilimo Lietuvoje malšintojams padėjo slopinti čečėnus ir kitas Kaukazo tautas. J. Chodzka apsiverkė…
Tad J. Varševičiaus brolių neskubėčiau smerkti. Jie turėjo šeimas, gyveno toli nuo tėvynės, o Juozapas juk net simpatijos Lietuvoje nepaliko, skirtingai negu I. Domeika.
ML. Traukdamasis į Prūsiją J. Varševičius ir pradėjo savo kelionių odisėją, kurios jį vis labiau tolino nuo Lietuvos. Tos kelionės jį suvedė su įvairių tautų žmonėmis, bet kad kokius nors ryšius ar pažintis palaikytų su Lietuvos žmonėmis kažkaip iš atminties neišplaukia.
R. Šviedrys. Išties daugiausia žinome apie Varševičiaus gyvenimą už Lietuvos ribų.
Dar norėčiau grįžti prie Varševičiaus ir Trianos gyvenimo kelio Europoje. Jis pakrypo skirtingai.
Varševičius į Krokuvos botanikos sodą sugrįžta 1853 m., o Triana atvyksta į Paryžių 1858 metais. Paryžiuje Triana parašo keturias stambias monografijas, kurios jį išgarsina kaip pasaulinio masto botaniką. O Varševičius, grįžęs į Krokuvą, parašo tik maždaug šešių puslapių leidinėlį olandų kolonistams apie augalų auginimą Rytų Indijoje (dabar Indonezija). Be to, 1864 m. Krokuvoje minint 500 metų Jogailos universiteto sukaktį pasirodo Krokuvos botanikos sodo augalų katalogas. Varševičius padeda parengti augalų katalogą, tačiau pirmame leidinio puslapyje nurodomas tik kaip inspektorius, o pagrindinis autorius nurodomas Ignacijus Rapolas Červiakovskis (Ignacio Rafaelle Czerwiakowski) suminint visus mokslo laipsnius.
Taigi esminis skirtumas Europoje tarp Trianos ir Varševičiaus yra išsilavinimas. Triana Bogotoje baigė medicinos studijas, kurios atvėrė daug mokslinių durų. Ko negalėtume pasakyti apie universiteto taip ir nebaigusį Varševičių.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas