Rugsėjo 25–26 d. LR Seime vyko Europos kalbų dienai (rugsėjo 26 d.) skirta tarptautinė konferencija „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“. Konferencija įtraukta į Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai renginių programą. Kaip įprasta solidiems tarptautiniams forumams, įžanginiame posėdyje dalyvius ir svečius sveikino aukšti Lietuvos ir Europos Komisijos pareigūnai: Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas, švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, renginio globėja Europos Komisijos narė Andrula Vasiliju (Androulla Vassiliou), Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato generalinis direktorius Rytis Martikonis, Europos nacionalinių kalbų institutų federacijos (EFNIL) prezidentas prof. dr. Gerhardas Štikelis (Gerhard Stickel) ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė. Sveikintojų lūpomis prabilo Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas (Czesław Miłosz) ir Renesanso laikų šviesuolis Mikalojus Daukša. Viena citata iš 1953-iųjų, kita iš 1599-ųjų metų, bet abiejų autorių mintys skamba šiuolaikiškai ir aktualiai moderniai Europai, kuriai rūpi daugiakalbystė ir brangi kiekviena atskira kalba. Vienijanti įvairovė – lakoniška ir talpi žodinė formulė, išreiškianti Europos Sąjungos kalbinės politikos esmę, kuri įprasminta ir konferencijos pavadinime.
Pagrindinis konferencijos pranešimas Europos kalbų dienos proga buvo patikėtas lietuvių rašytojai ir vertėjai Daliai Staponkutei, šiuo metu gyvenančiai ir dirbančiai Kipre. „Tarp Viduržemio ir Baltijos periferijų: kalbinės trajektorijos ir galimybės“ – tokią pranešimo temą pasiūlė ir sėkmingai išrutuliojo autorė, tikriausiai niekam neužkliuvo ir sąvoka periferija jos pranešimo pavadinime. Kitaip buvo prieš dvylika metų Čilėje, kai žinomas mokslo istorikas perskaitė pranešimą „Čilė kaip mokslinė periferija: tragiškasis Domeikos gyvenimas“. Pranešimas iššaukė Čilėje gyvenančių Ignoto Domeikos palikuonių nepasitenkinimą, kurie jautėsi giliai įžeisti – kaip galima Čilę, tegu ir XIX amžiaus, vadinti mokslo provincija…
Lietuviams būdingas didesnis savikritiškumas ne tik savo, bet ir savo šalies atžvilgiu, kurios nebijo pavadinti periferija ir net gūdoka provincija, tad ir Dalia Staponkutė tautiečių paprotinimų tikriausiai neišgirdo. Net jei kam ir kilo kokia abejonė, tai greitai nuslopo, kadangi pranešėja jau pirmais sakiniais išaiškino graikų kalbos žodžio perifero įvairias prasmes, o jos daug platesnės, negu esame pratę sieti su periferija. Graikiškai perifero reiškia judėjimą, susijusį su pernešinėjimu, prasmės keliavimu, abejone, aistringa diskusija ir naujų ribų nubrėžimu. Žodžiu, daugiaprasmė sąvoka.
Senas sąvokas pripildyti naujomis prasmėmis ir turiniu ne mažiau naudinga ir svarbu kaip senus vynmaišius kasmet pripildyti naujo derliaus vynu. Kipre įgytąją naują kalbinę ir gyvenimišką patirtį savo prakalboje ir perteikė Dalia Staponkutė. Pranešimas buvo neįprastas tokio pobūdžio konferencijose ir dėl to tik dar įtaigesnis. Pirmiausia tai buvo žodžio menininkės įtaiga paremta giliu graikų ir kitų tautų literatūros išmanymu, tekstų vertimo patirtimi, filosofiniu mąstymu, kuris atsispindėjo ir su periferijos sąvoka susijusiose kalbų problemose. Jeigu apie periferijas esame pratę mąstyti kaip apie tam tikrą atokumą, ribotumą, nepakankamumą, tai gal ir pati kalba šiame skaitmeninės kultūros pasaulyje pamažu virsta savotiška periferija? Tą patį galima pasakyti apie vertimo dalykus ir literatūrą. Vis smarkiau įsitvirtinant naujausioms technologijoms ar tokia periferija nevirsta visa filologinė kultūra, neišskiriant ir kadaise mokslų motina vadintosios filosofijos?..
Keldama šiuos klausimus Dalia Staponkutė, širdyje veikiausiai tikisi sulaukti ir tam tikro klausytojų pasipriešinimo. Kaip kūrėja, dirbanti su žodžiu ir tame matydama prasmę, juk negali susitaikyti su žodžio, kalbos, filosofinės ir humanitarinės kultūros devalvavimu, net jeigu tai būtų suvokta neišvengiamybė. Skaitmenizuotame modernių technologijų amžiuje asmenybei gresia pasijusti savotiškos periferijos, gyvenimo paraštės subjektu. Bet apie visa tai geriausia bus išgirsti, jeigu pavyks iškvosti, iš pačios pašnekovės lūpų.
Gal greitai emigranto sąvokos nebereikės
Mokslo Lietuva. Miela Dalia, pakalbėkime apie lietuvius peržengusius Rubikoną, iš „čia“ atsidūrusias „ten“, t. y. kitapus Lietuvos. Problema sena kaip pati lietuvių tauta, bet gyvenimas greitėja ir keičiasi. Gal jau nebeliko ir tokios sąvokos – kitapus Lietuvos? Šiandien gal jau viskas yra šiapus, lengvai pasiekiama, prisitaikoma, tad nebelieka ir Rubikono, kurį tektų įveikti? Permainos tapo mūsų kasdienybe?
Dalia Staponkutė. Kas keičiasi lietuvių gyvenime kitose šalyse? Lietuvių gyvenimai užsienyje labai skirtingi, nes skiriasi jų veiklos sritys, laimės ieškoti išvažiuoja labai įvairaus išsilavinimo žmonės. Kas keičiasi, ką per 20 gyvenimo Kipre metų pastebėjau? Pirmiausia žmonės važinėja iš vienos šalies į kitą daug dažniau negu anksčiau. Atvažiuoja, padirba dvejus metus ir išvažiuoja į kitą šalį. Nebijo šito daryti. Iš sėslūnų tampame labai mobiliais. Manau, tai susiję su išgyvenimo reikalais, nuojauta, kur geriau savo profesijoje prasisiekti. Lietuviai tampa drąsesni, o atviros sienos tą drąsą skatina. Mūsų tautiečiai įpranta prie kelionių ritmo, jiems tai patinka.
Aš pradėjau keliauti vėlai, dešimt metų išvis nejudėjau iš Kipro salos. Paskui suvokiau, kad turiu judėti, jei noriu ką nors reikšmingesnio nuveikti. Pamažu ten tapau kone vietine, tad nutariau iššokti iš rutininio gyvenimo traukinio. Kai kurie žmonės gimsta keliauti, tikriausiai taip yra.
ML. XX a. pradžioje atsidūrę Amerikoje mūsų tautiečiai dirbo Pensilvanijos anglies kasyklose, Čikagos skerdyklose, kitus „juodžiausius“ darbus, bet neteko girdėti, kad juose būtų pabudęs keliautojo bastūno instinktas. Dabar pabudo. Ar ši ypatybė nebus nauja lietuvio būde?
D. Staponkutė. Kitas gyvenimo laikas, kiti įpročiai, tad to meto emig-rantus ir dabartinius išvykėlius sunku lyginti. Dabartiniams išvykėliams visiškai netinka emigranto, tuo labiau bėglio vardas. Jis man atrodo įžeidus. Žmonės nebėga, jie drąsiai išvažiuoja ieškoti kitų gyvenimo galimybių. Drąsaus žmogaus netinka vadinti bėgliu, o ieškančio naujų profesinės raiškos galimybių nereiktų vadinti emigrantu. Labai daug tikrų emigrantų istorijų girdėjau iš Amerikoje ir Vokietijoje gyvenančių lietuvių, ir kiekviena iš tų istorijų skirtinga. Vargu ar rastume šimtą panašiai gyvenančių žmonių. Todėl labai sunku atsakyti, kas keičiasi lietuvio gyvenime užsienyje. Anksčiau žmonės traukėsi nuo sunkaus politinio režimo, nepakeliamo ekonominio gyvenimo. Dabar iš Lietuvos traukiasi daug jaunimo, bet jeigu jis Lietuvoje sėdėtų be darbo – ar būtų geriau? Pagaliau viskas visais laikais keičiasi. Bus ir sugrįžimas atgal, ir vėl išvykimas.
Kipre Lietuvą pirmos reprezentavo profesionalios šokėjos
D. Staponkutė. Kipro sala visados buvo kosmopolitinė, tačiau 1989 m. iš Lietuvos buvau viena, net iš buvusios Tarybų Sąjungos tuo metu ten tebuvo vienas kitas. Buvo iš Švedijos, Britanijos, Brazilijos, kitų pasaulio šalių. Dabar kone kas trečią gatvėje sutiktą gali užkalbinti rusiškai.
Vėliau iš Lietuvos pradėjo atvažiuoti profesionalios šokėjos, jos buvo gerbiamos, turėjo įdomiai besivadinantį teisinį statusą, jas vadindavo „menininkėmis“, graikiškai „tauriųjų menų atstovės“ – kallitechnides. Tai buvo „pirmosios kregždės“ iš Lietuvos, atvykusios pagal darbo sutartį. Yra sėk-mingai sukūrusių šeimas su vietiniais vaikinais.
Prieš gerą dešimtmetį į Kiprą pradėjo važiuoti mūsų verslininkai, jų buvo vienas kitas, paskui aptarnavimo, turizmo srityje dirbantys lietuviai, dažniausiai turintys kolegijų baigimo diplomą. Kai kurie dirbo konferencijų ir kitų renginių organizatoriais. Prasidėjo studentų mainai tarp Lietuvos ir Kipro turizmo, viešbučių ir restoranų administravimą dėstančių kolegijų, jų absolventai gaudavo darbo Kipro viešbučiuose pagal trumpalaikes sutartis. Įdomu, kad Kipre – daug lietuvių merginų, kurios dirba vertėjomis advokatų kontorose. Jos moka po kelias, paprastai – tris kalbas.
ML. Kur tokių vertėjo specialybės žinių jos įgyja?
D. Staponkutė. Merginos atvažiuoja ieškoti darbo, paprastai tai merginos iki 30 metų. Jas priima administratorėmis, nes kaip taisyklė jos moka angliškai ir rusiškai, pasižymi darbštumu ir kruopštumu. Pasakyčiau, kad ne vienas Nikosijos advokatas turi tokią lietuvę pagalbininkę, padėjėją. Ji tvarko visus reikalus, įgyja patirties bendraudama su Rusijos ir Didžiosios Britanijos verslininkais. Verslo srityje Kipre neįmanoma apsieiti ir įsidarbinti mažiausiai be dviejų užsienio kalbų. Lietuvė padėjėja – dešinioji gero advokato ranka. Net toks mitas sklando Nikosijoje. Mat lietuvės ne tik moka rusiškai ir angliškai, jos turi ir europietišką tapatybę. Aišku, priimamos merginos, gebančios tvarkyti ne tik kontoros reikalus, bet ir bendrauti su klientais, užmegzti viešuosius ryšius, keliauti. Rusės Kipre galėtų sudaryti lietuvėms konkurenciją, nes jų – daug, ir – su puikiais diplomais, tačiau jos neturi Europos paso.
Revoliucinis srautas nubloškė
ML. Jūs pralaužėte lietuvaitėms ledus į Kiprą, jei Viduržemio jūros salai tinka ledo įvaizdis.
D. Staponkutė. Į Kiprą atvažiavau paskui vyrą. Kartu studijavome tuometiniame Leningrade, jis mokėsi žurnalistikos, aš – filosofijos. Jį itin domino labai stipri Rusijos, tuometinės Sovietų Sąjungos, propagandistinė mokykla, kurios patirties mano vyras ir norėjo įgyti.
ML. Mums sovietinės propagandos „mašina“ kėlė ir tebekelia toli gražu ne teigiamas emocijas, o Europos šalių jaunimą, pasirodo, traukė.
D. Staponkutė. Be abejo, ta sovietinė propaganda buvo ideologizuota, bet jos metodą, taikymo mechanizmą galima įvairiai panaudoti, ne vien pučiant miglas. Kiek man žinoma, žurnalistai studijavo daugybę svarbių disciplinų, ypatingas dėmesys buvo skiriamas retorikai, oratorystės menui ir literatūrai. Ko gero, studentai žurnalistai buvo labiausiai užsiėmę iš visų tada vadinamų humanitarų, bent jau Leningrado valstybiniame universitete. Mes buvome vientisas to universiteto humanitarinis-socialinis „skvernas“, kuriame buvo studijuojama filosofija, istorija, žurnalistika, ekonomika, teisė. Teisės fakultete tada studijavo ir buvęs Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas, su kuriuo kartais susidurdavome kavinėje. Dabar tai atrodo labai keista – tarsi buvome „susidūrę“ su tam tikro laiko istorija.
ML. Tai tas pats Leningrado A. Ždanovo universitetas, kuriame politinės ekonomikos studijas 1983 m. baigė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė?
D. Staponkutė. Aš ten studijavau filosofiją 1983–1987 m. Leningrado valstybinis universitetas 1990-ųjų pradžioje susigrąžino savo istorinį pavadinimą ir tapo Sankt Peterburgo valstybiniu universitetu. Nemanykite, kad A. Ždanovo vardas patiems rusams sukeldavo teigiamų emocijų, anaiptol. Dauguma Peterburgo universiteto profesorių puoselėjo viltis savo „sąjūdžiui“ ir, kaip sakoma, kilniadvasiškai palaikė Lietuvos Sąjūdį ir lietuvių nepriklausomybės siekius. Su tais laikais susiję ir asmeniniai prisiminimai. Mano mokslinių tyrimų kuratorius, profesorius Vladimiras Gutorovas, kuris dabar vadovauja Politinės teorijos ir filosofijos katedrai kartą sakė man: „Ką jums šioje penkiolikos respublikų „šaikoje“ veikti? Seniai laikas keisti istoriją…“ Lengva pasakyti, nors žinojau, kad profesorius mus visokeriopai palaikė, jau vien dėl to, kad nuolatos skatino lietuvių studentus daugiau tirti savo istoriją. Kartais iš Lietuvos skambindavau jam džiaugsmingai pasidalinti Sąjūdžio „adrenalinu“, regis, jis netilpo Lietuvos gatvėse, juo norėjosi dalintis su draugais ir artimaisiais… Tas revoliucinis srautas 1989 m. mane ir išnešė iš tuometinės Sovietų Sąjungos, taip pat ir už Lietuvos ribų.
Kas tada jaunimą traukė į užsienį
D. Staponkutė. Tuo metu nemačiau jaunam žmogui ateities toje griūvančioje santvarkoje, nors dėstytojos darbas man patiko. Grįžus iš didmiesčio mane paskyrė dėstyti į Šiaulių pedagoginį institutą, tačiau norėjosi didesnės erdvės ir judėjimo. Man buvo 24-eri, piniginėje turėjau šimtą rublių, teko gyventi viename bute su tėvais. Viskas atrodė kaip sulėtintas, nuobodus filmas. Tai buvo – ne gyvenimas jaunam ambicingam žmogui. Tuo metu daug kas iš mano vienmečių išvyko gyventi į įvairias pasaulio šalis ir neblogai įsikūrė. Turiu draugę šiaulietę, mano vienmetę, net ir Pietų Afrikos Respublikoje, ji – sėkmingai veikiančio restoranėlio savininkė, o norėjo būti aktore.
ML. Lietuvos provincialumas po Petergurbo universiteto Jums krito į akį?
D. Staponkutė. Pasakyčiau kitaip. Baltijos šalims buvo tekusi ypač sunki dalia, jos buvo uždaros, atribotos nuo pasaulio labiau negu kitos socialistinio lagerio šalys. Ne todėl, kad lietuviai, latviai ar estai būtų norėję atsiriboti nuo pasaulio, o todėl kad kažkas taip nusprendė už mus, be abejo, suluošindamas mus. Kaip sakoma, stipriųjų istorinių jėgų pasaulio dalybos. Negavome energijos iš išorės, Kaunas, Šiauliai buvo uždari miestai užsieniečiams. Buvome alkani informacijos, pasaulio įvykių. Gal dėl tos priežasties, kad buvome ilgai „už durų“, dabar taip aistringai į užsienį veržiasi mūsų jaunimas, gal dabar tai jau mūsų genuose… Pasaulio pažinimas – tai nėra blogai. Nesiečiau šito išvažiavimo į užsienį vien su Lietuvos socialiniais-ekonominiais sunkumais. Tiesiog vienos tautos keliauja drąsiau negu kitos.
Peterburgas jau tada buvo kosmopolitinis didmiestis, gyvenome ir mokėmės kartu su jaunimu iš kitų šalių, ir tai buvo be galo įdomu, jaunam žmogui – fantastiška. Italai, ispanai, amerikiečiai ir kiti mokėsi rusų kalbos ir kitų dalykų, bet… buvo vienas politinis niuansas, jie negalėdavo laisvai atvažiuoti pas mane į svečius, į Šiaulius, į Lietuvą. Žinoma, tai tik dar labiau intrigavo ir kėlė smalsumą: o kas ten, kas tas uždraustas pasaulis?
ML. Kas tuos „laisvo pasaulio“ studentus traukė į sovietijos pragarmę?
D. Staponkutė. Traukė uždraustas vaisius. Nesakyčiau, kad dauguma atvykusių studijuoti tada buvo tik komunistai, kaip įprasta manyti. Daugiausia jaunus žmones vedė natūralus smalsumas: kas ten anapus geležinės uždangos?.. Be abejo, visi jie turėjo praeiti patikros filtrą, kad nebūtų nepageidaujamų tarnybų atstovai ar pan. Mano tada būsimas vyras, prieš atvykdamas į Peterburgą, studijavo Atėnų universitete teisę, turėjo geras perspektyvas, baigęs studijas būtų tapęs advokatu. Bet studijos Atėnuose, nors ir sėkmingos, jam pasirodė nuobodžios, ir baigęs pirmą kursą jis nutarė išvykti ten, kur „sunkiai patenkama“, ir pasirinkti kitą, labiau iššaukiančią profesiją. Yra žmonių, kurie turbūt gimsta kelionei, ir mudu su būsimu vyru kažkuo buvome panašūs – gimę išsiveržti iš savo įprastos aplinkos, praplėsti savo pasaulio ribas. Mano vyras panoro būti žurnalistu, įsivaizdavo, kad pasaulyje yra dvi stip-rios žurnalistikos mokyklos – Amerika arba Rusija, bent jau Graikijoje Rusijos propagandinė mokykla buvo laikoma viena stipriausių. Prieš važiuodamas į Leningradą, jis buvo kairuoliškų pažiūrų, kuriomis ir šiandien persiėmę dauguma jaunų žmonių Europos pietuose. Italija, Graikija, Kipras, Prancūzija – tai šalys su įdomia kairuoliškumo tradicija, judėjimais, savitu partijų gyvenimu. Tačiau Sovietų Sąjungoje jis susidūrė su kitokia politinio kairumo versija – vienpartinės, monolitinės sistemos versija, vienvaldžiais sprendimais, ir tai ne tiek keitė jo pažiūras, kiek suteikė joms svarbių kritinio vertinimo atspalvių. Italų, graikų kairumas tarpo konkurencinėje politikoje, o Sovietų Sąjungos komunistų partija neturėjo konkurencijos šalies viduje, todėl net kairiąją ją pavadinti sunku. Pagaliau užteko pamatyti, kaip gyveno tarybiniai žmonės, juk aštuntasis dešimtmetis buvo masinio nepritekliaus ir galima sakyti – skurdo metas.
ML. Tai materialioji pusė, o kaip mąstymas?
D. Staponkutė. Tikrovės nepaslėpsi, ji badė akis. Užsienio studentams ji priminė Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio“ tikrovę. Vakarų pasaulio žmogus sovietinio gyvenimo niuansus jausdavo kitaip, tarsi jo odoje būtų kitokie receptoriai. Be to, jie žinojo, kad juos kažkas „prižiūri“. Bendrabutyje tuos užsieniečius apgyvendindavo ne su atsitiktiniais studentais, jų kambariokais būdavo komjaunimo vadovai, dažniausiai – idėjiškai patikimi rusai. Nuolatinė, nemaloni ir bauginanti sekimo sistema. Nė vienas studentas užsienietis nėra atsakęs teigiamai į mano klausimą, ar norėtų likti gyventi Sovietų Sąjungoje.
ML. O kaip Baltijos šalių studentai jautėsi toje aplinkoje?
D. Staponkutė. Jautėmės kaip pusiau užsieniečiai. Mumis universiteto valdžia gal ir nelabai pasitikėjo, tad palikdavo be „papildomų komjaunuoliškų užduočių“ – tam tikras privalumas. Su mumis elgtasi atsargiai. Jeigu ką ir verbavo, tai neteko išgirsti, kad kas būtų susidėjęs su tomis struktūromis ir mus išdavinėjęs. Be to, viskas laisvėjo ir sparčiai keitėsi.
Mūsų studijų metais paeiliui mirė Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka. Tos mirtys universitete įnešdavo sumaišties. Mat nežinota, kokia kryptimi pakreipti studijų programas, kaip toliau dėstyti istoriją, žodžiu, jautėsi visiškas pasimetimas. Drįstu teigti, kad Sąjūdis (ne kaip pavadinimas, bet kaip visuomenės procesas) pirmiausia prasidėjo Rusijoje. Turėjome universitete viešų susitikimų su užsieniečiais, jų organizacijomis, diskutuodavome ir aiškinomės, kas blogai ir gerai sovietijoje, juoką ir sykiu siaubą kėlė šalyje Andropovo įvestas „sausas įstatymas“ ir panašios permainos.
Labai keista, kad dabar prakalbome apie mano gyvenimą Peterburge, kurį esu gerokai pamiršusi. Prikėlėte prisiminimus, gal ateis metas į tą laikotarpį pažvelgti rašytojos akimis. Nežinau, ar tie prisiminimai malonūs, nepasakyčiau, kad mano jaunystė buvo „nuostabi“ – turėjau ir sunkių išgyvenimų kaip visi ir visur. Man atrodo, kad gyvenimas nėra tam tikra logiška raida, jis eina ir per nuopuolius, pasimetimą, sąstingį, o kartais – netikėtais šuoliais. Gyvenimas neina kylančia kreive, todėl dabartinės Dalios niekaip nesiečiau su Peterburgo Dalia. Tiesiog dabar esu kitas žmogus. Nemėgau tos aplinkos tada, ir man atrodė, kad kitur yra geriau. Griuvus Berlyno sienai, su vyru neilgam išvykome į Angliją, pas jo gimines, paskui persikėlėme į Kiprą. Vykome paskui darbus, kaip sakoma.
Fantastiški laikai nesikartoja
ML. Anoji Dalia šiandien Jums būtų įdomi?
D. Staponkutė. (Pauzė.) Man atrodo, kad nelabai. Gal todėl, kad negaliu sau atleisti kai kurių žioplumų. Jaunystė yra kita šalis. Šiandien daryčiau daug ką kitaip, gal rinkčiausi kitą specialybę.
ML. Apie šią dieną po kelerių metų Jūs galvosite panašiai.
D. Staponkutė. Nežinau. Filosofijos fakultetas ir specialybė mane truputėlį įpareigojo likti humanitarinėje srityje, su tuo susitapatinau ir likau. Man atrodė, kad galėjau ką nors drastiškai keisti, bet to nepadariau. Galėjau keisti į kūrybiškesnę specialybę, bet pradėjau ir susikūriau save tame lauke, kuriame dabar esu.
Kai dabar paklausėte, ar man įdomi ta Dalia, buvusioji, galėčiau atsakyti: kaip mano dalis – taip, bet iš tikro tai buvo visai kitas žmogus.
ML. Kada pajutote, kad keičiatės?
D. Staponkutė. Ar tai pajusti įmanoma?
ML. Jūs skambinote į Peterburgą savo profesoriui ir Jūs liepsnojote, degėte – taip jus veikė Sąjūdžio pažadinta Lietuva.
D. Staponkutė. Taip, buvau kupina adrenalino, negalėjau nustygti vietoje, buvau jauna Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoja, bet niekaip nesiejau savęs su Sąjūdžiu. Buvau per jauna, kad dalyvaučiau politikoje, man buvo 23–24 metai. Bet tai, žinoma, buvo fantastiškas laikas, ir jis nesikartoja. Viskas atrodė taip šviesu ir teigiama, ore tarsi tvyrojo visų mūsų energija. Gal iš tikrųjų tai užkrečiama? Virš galvų siaučiantis magiškas oras, verčiantis išeiti iš įprastų ribų. Ir man išeiti iš tų ribų buvo išvažiavimas į užsienį. Aš tiesiog išskridau, mane išnešė ta srovė, už kurią galiu būti dėkinga Sąjūdžiui ne kaip politiniam judėjimui, o kaip istorinei progai ir galimybei.
ML. Iš atsivėrusios laisvės Jūs skridote į kitą laisvę? Visiškai naują ir nepatirtą?
D. Staponkutė. Kryptis tada nebuvo labai svarbi, jaučiausi tarsi iš butelio iššautas kamštis, kurio atgal neįvarysi.
ML. Sparnus Jums suteikė gautas išsilavinimas ir naujo gyvenimo galimybė, kurią juk padovanojo Sąjūdis?
D. Staponkutė. Manau, kad sparnus suteikė kosmopolitinis didmiestis, kitaip gal nebūčiau pasiryžusi. Tėvai nelabai norėjo, kad išvažiuočiau. Iš pradžių važiavome į Londoną, kur vyras gavo darbo graikų radijuje. Tada net anglų kalbos nemokėjau, nepaisant to, kad anglų kalba mums buvo dėstoma labai gerai. Platoną, Aristotelį galėjau išversti iš anglų kalbos į rusų kalbą, bet kalbėti angliškai – ne. Buvo visai kitas dėstymo metodas. Mus ruošė darbui su archyvais, enciklopedijomis, mokė skaityti originalius filosofijos šaltinius.
ML. Ar turite pretenzijų gautam išsilavinimui?
D. Staponkutė. Pretenzijos šiuo atveju neįmanomos. Negalima teisti buvusių mokytojų. Visokių pasitaikė dėstytojų ir profesorių, bet daugiausia tai buvo puikūs oratoriai, skaitantys paskaitas be lapo, dirbę savo darbą sąžiningai. Tai buvo kita epocha, nebuvo modernių technologijų – tik žodis, popieriaus lapas, pieštukas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas