Žymų politiką ir visuomenės veikėją, filosofą, redaktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą OZOLĄ teko kalbinti sausio 31 d. pakeliui į Laukuvą, kur tą dieną vyko konferencija ir iškilmingai paminėtos etninės kultūros tyrinėtojo, mitologo ir folkloristo profesoriaus Norberto Vėliaus 75-osios gimimo metinės.
R. Ozolas neatsitiktinai pateko į Lietuvos Respublikos Seimo organizuotą išvyką. Jiedu su N. Vėliumi bendrakursiai, 1957–1962 m. studijavo tame pačiame Vilniaus universiteto tuometiniame Istorijos ir filologijos fakultete. N. Vėlius savo bendrakursį pakvietė į Tautosakos institutą kataloguoti lietuvių liaudies dainų, pritraukė į kompleksines ekspedicijas, kurias signataras vadina savo „įvadu“ į Sąjūdį. R. Ozolui jau dirbant „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju su buvusiu bendrakursiu teko
bendradarbiauti leidžiant jo mitologines studijas. Daugybė kitų įvykių, svarbių ir mažiau reikšmingų, vėliau buvo R. Ozolo gyvenime ir kūrybinėje veikloje, bet tam tikrus esminius pagrindus jo savivokai pakloti padėjo ir šie išvardyti biografijos faktai. Ne visada jie minimi R. Ozolo biografijoje, užtat atsiskleidžia straipsniuose, prakalbose, o svarbiausia – veikloje. R. Ozolui etninė kultūra – tautiškumo pamatas, o tautiškumas – tautos gyvybingumo svarbiausioji šaknis. Šią mintį išgirdau ne iš jo paties lūpų, tokią išvadą skatina daryti daugelis signataro šia jausena persmelktų darbų.
Iš naujo perkratydamas tą svarbią dieną – sausio 31-ąją – vykusio pokalbio eigą pakeliui į Laukuvą, apgailestauju dėl vieno – kad taip ir nepasveikinau Romualdo gimtadienio proga, paskutiniojo prieš reikšmingą jubiliejų, kuris bus minimas jau 2014-aisiais. Mat tą dieną, Romualdo gimimo dieną, visų kelionės dalyvių mintys ir prisiminimai buvo skirti Norberto Vėliaus gimimo metinėms. Tad šis pokalbis tebus įvadas į artėjančią garbingą Romualdo Ozolo sukaktį.
Biblioteką padovanojo mokyklai
Mokslo Lietuva. Garbusis Romualdai, leiskite pasveikinti Jus prieš kelias dienas tapus XXVII knygos mėgėjų draugijos garbės nariu. Ką Jums reiškia knyga?
Romualdas Ozolas. Viską. Tai didžiausias mano turtas. Per savo gyvenimą sukaupiau visą tarybmečio lietuvių literatūrą, bent jau svarbiausias knygas, visus raštų rinkinius, romanus, apsakymų rinkinius ir rinktines. Dabar, stojus sąskaitų suvedinėjimo metui, šią savo biblioteką padovanojau Bazilionų vidurinei mokyklai, kurioje mokiausi ir baigiau 1957 metais. Labai džiaugiuosi, kad mokykla ne tik priėmė biblioteką, bet kartu su savivaldybe inicijavo mokyklos priestato statybą, kur galėtų kurti Mažąjį lituanikos centrą. Tai būtų visų bet kada išleistų lietuviškų knygų biblioteka-muziejus. Daug ten trūktų iš pačių pirmųjų lietuviškų knygelių, pristigtų ir dabartinės nepriklausomybės knygų, kai jų neberinkau, bet mano įsteigto fondo dėka organizuojame trūkstamų knygų paieškas. Taigi darbus būtų galima planuoti ir į tolesnę ateitį, o mano sukauptos bibliotekos pagrindu būtų galima surinkti regioninį knygų rinkinį, reprezentuojantį visą lietuviškų knygų leidybą. Jau sutariau su kai kuriais savo bičiuliais, kad gausime siuntų iš Amerikos, kur tų bibliotekų savininkai turi ir kai kurių knygų dublikatų, o kiti leidiniai tiesiog parceliuojami. Bazilionai juos mielai priglaustų, patikimai saugotų ir naudotų.
Manau, kad tokių centrų kūrimas dabartinei Lietuvai labai svarbus, nes didieji miestai vis labiau kosmopolitės, nutautės, o regionai laikysis. Jeigu apie tokius centrus telksis gyvenimas, tai bus į ką remtis ir lietuviškajai kultūrai. Bazilionai netoli Šiaulių, tad visados buvo ir tam tikrų iniciatyvų vieta. Tokiose vietose kaip Bazilionai lietuviškoji dvasia galės išlikti bent jau tiek, kiek pati Lietuva laikysis kaip tokia.
ML. Knygų sankaupa ir rinkimas – tai pirmas tokio lituanikos centro rūpestis. O kas tomis knygomis naudosis, kokia veikla tas centras užsiims (juk nelauks vien užklystančio skaitytojo), pagaliau ar bus tinkamų tokio darbo entuziastų? Be tam tikro intelektinio ir finansinio potencialo vargu ar tokio centro veikla įsisiūbuos.
R. Ozolas. Labai pagrįsti klausimai, į kuriuos su malonumu atsakysiu. Bazilionų vidurinės mokyklos ilgametis direktorius yra Rimantas Gorys – vienas tų žmonių, ant kurių laikosi pasaulis. Tokio kito entuziasto dar reikėtų paieškoti. Ir nenuostabu, kad Bazilionuose yra toks žmogus: išaugęs iš tų vietų pačių gelmių, senos giminės atstovas. R. Gorys – kraštotyrininkas, pats domėjęsis savo krašto istorija. Kaip mokyklos direktorius jis būtų pavydėtinas žmogus bet kuriai vietovei, ne vien Bazilionams. Surinkęs darnų mokytojų kolektyvą. Kai pamačiau, kaip tie mokytojai (ne vien lituanistai) atsakingai elgiasi su knyga, kaip daug pasako jų akys, žvelgdamos į išleistąją Bostono „Lietuviškąją enciklopediją“ (37 tos enciklopedijos tomus dovanojau Bazilionų mokyklai), man nekilo jokių abejonių, kad toje mokykloje ir vieta šiai enciklopedijai. Tie žmonės supranta, kas yra knyga.
Kas jomis naudosis? Naudosis visų pirma mokiniai. Kad ir ką sakytų skeptikai, bibliotekos kaimuose turi paklausą, todėl turi būti išsaugotos. Biblioteka blokuota su mokykla – jau visai kitas kultūrinis faktas ir supratimo lygmuo. Suktis toje vietoje šviesuomenė ne tik gali, bet ir turi. Bazilionų mokykla rengia daug renginių…
ML. …net mokslinių konferencijų.
R. Ozolas. Taip, net mokslinių konferencijų, kurių ne viena surengta ir tarptautiniu lygmeniu. Dar daugiau, Bazilionų mokykla 2007 m. išleido ten gyvenusios ir mokytojavusios Barboros Mejerytės (1898–1982) knygą „Jonė“, o 2012 m. gruodį atidarė B. Mejerytės klasę-muziejų. B. Mejerytė buvo kryptinga vertėja, iš anglų kalbos išvertusi Č. Dikenso romaną „Dombis ir sūnus“, D. Golsvorčio „Forsaitų sagą“, V. Skoto „Aivenhą“, A. Diuma kūrinių. Apskritai šią moterį vertinu kaip unikalų reiškinį Lietuvoje. Vyksta partizaniniai mūšiai, o ji sėdi namuose ir skrebena sąsiuviniuose romaną. Bet kokia kalba! Kažkuo primenanti Vinco Krėvės kalbėjimą – stilistika, deminutyvais. Kai įeini, įsijauti, pripažįsti jos unikalų kalbėjimą, jis tave nuginkluoja, eini kartu su ja ir įtiki neįtikėtinais jos vizionieriškais vaizdais.
Tokių žmonių gimsta kiekviename amžiuje. Iš tokių semiamės jausmo ateičiai. Kaip čia neprisiminus dr. Aldonos Vasiliauskienės, labai šauniai dirbančios su ukrainiečiais, bazilijonų konfesijos žmonėmis. Daug kartų A. Vasiliauskienė su savo talkininkais Bazilionų miestelyje yra organizavusi tarptautines mokslines konferencijas. Jose paprastai dalyvauja Lietuvos ir Ukrainos istorikai, vienuoliai bazilijonai iš Lvovo ir kitų Ukrainos miestų. Žodžiu, Bazilionų miestelis jau yra tapęs vienu iš Lietuvos ir Ukrainos labai gajų ryšių centrų, šiame bendradarbiavime aktyviai reiškiasi Šiaulių universiteto mokslininkai ir meno srityje dirbantys asmenys.
Akyse geso turiningos praeities miestelis ir apylinkės
ML. Vienoje iš konferencijų Bazilionuose dalyvavo specialiai atvykęs ir jaunas istorikas iš Prancūzijos. Jį sudomino mažo Bazilionų miestelio bendradarbiavimo su vienuoliais bazilijonais gyvos tradicijos tęstinumas.
R. Ozolas. Dar vienas pavyzdys, rodantis, kad gyvenimas Bazilionuose nesustojęs, pratęsia ir ankstesnį labai intensyvų gyvenimą. Neturime pamiršti ir apylinkių. LDK iždininkas, karaliaus Jono Kazimiero sekretorius Stanislovas Beinartas XVII a. vid. Pašiaušę ir Barstyčius užrašė jėzuitams, o šie Beinartų dvare įkūrė pradinę mokyklą, vėliau iš jos išaugo kolegija. Joje mokyta lotynų ir lenkų kalbų, literatūros, geografijos, istorijos, retorikos, logikos dalykų. Kolegijoje būta teatro, choro, orkestro. Mokėsi arti 100 bajorų vaikų ne tik iš Žemaitijos, bet ir Kuršo, Rygos, Livonijos, Švedijos. Pašiaušės kolegija buvo viena turtingiausių Lietuvoje, konkuravo net su netoliese veikusia Kražių kolegija. Po 1773 m., kai Jėzuitų ordinas buvo panaikintas, Pašiaušės kolegiją perėmė Edukacinė komisija. Kolegijos bazėje norėta steigti akademiją (universitetą), bet prasidėjus Abiejų Tautų Respublikos griūčiai to užmojo įgyvendinti nepavyko.
Vienuoliai bazilijonai į šį kraštą, tuo metu Padubysiu vadintą vietovę, atvyko 1749 m. pakviesti brolių Jono ir Antano Beinorų. Jie vienuoliams užrašė Mikeliškių kaimą, o vienuoliams pasistačius vienuolyną ši vietovė įgijo Bazilionų vardą. Vienuoliai čia 1773 m. įkūrė pradinę mokyklą, kuri vėliau tapo šešiamete. Ją lankė apie 200 ir daugiau mokinių, kai kuriais metais jų skaičius pasiekdavo 300. Rusų valdžia 1825 m. ją pavertė keturmete. Po sukilimo 1832 m. vienuolynas ir mokykla buvo uždaryti, vienuolyno turtai konfiskuoti, vienuoliai iškelti į Vilnių, o į jų vietą Bazilionuose atkeldinti stačiatikiai vienuoliai, miestelio bažnyčia paversta stačiatikių cerkve. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1919 m. bažnyčia buvo grąžinta katalikams.
Atsigręžus į praeitį matyti, kad žmonės šiose Dubysos aukštupio vietovėse tvirtinosi pagal religinius skirtumus, pradedant jėzuitais, bazilijonais, kalvinais. Aš pats Bazilionų mokykloje mokydamasis kasinėjau vieną tokį kalnelį, ant kurio buvo mėginta pastatyti kalvinų bažnyčią, tačiau jėzuitai ateidavo ir ją sugriaudavo. Iš tų kasinėjimų dar parsivežiau brauktinių plytų su pirštų ženklais ir langų vitražų stiklų liekanų.
Tad išoriškai gal ir kiek pilkai atrodančiame pakankamai turtingos istorijos miestelyje tas gyvenimas nėra toks jau nuobodus, kaip galėtų iš šalies pasirodyti.
ML. Norėčiau paprieštarauti: miestelis tvarkosi, gražiai atnaujinta Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčia, atsirado paminklas vienuoliams bazilijonams.
R. Ozolas. Tą pilkumą išsivežiau iš 1957 metų, kai baigiau Bazilionų vidurinę mokyklą – pakankamai pilkas buvo bažnytkaimio gyvenimas. Gyvastis nutrūko prasidėjus kolektyvizacijai: inteligentai vienas po kito išsivažinėjo, išsibarstė, baigėsi visi vaidinimai (juose dalyvaudavo ir mano motina, labai didelė tokių renginių mėgėja). Prasidėjo ėjimas į nyką. Miestukas kėlėsi labai sunkiai. Tiesa, buvo mėginta tiesti lentinius šaligatvius, bet sudegė biblioteka (o gal kas padėjo sudegti). Tokių žmonių, kurie keltų aukštyn miestelį nelabai ir liko. Buvo labai įdomus muzikos mokytojas, mane smuiku griežti mokęs Bendžius. Mes dar kapelą sukūrėme. Bet mokytojas buvo labai nervingas, greitai supykdavo. Niršdavo: „Ar anksčiau mes taip gyvenome? Seniau aš Kopenhagoje, Paryžiuje, Berlyne… Kur aš nebuvau, kur nekoncertavau. Dabar va, čia…“ Žmogus rezignavo. Mano akyse geso miestelio gyvenimas, todėl labai skaudžiai atmintyje užsiliko.
Knyga, kurią būtina perskaityti
ML. Vieni laiku išvyko, kitus jėga „išvykino“… Dabar panašūs procesai vyksta tarsi savaime – fizinės jėgos nenaudojant. Bazilionų miestelis tarsi mažytis Lietuvos modelis.
R. Ozolas. Mano tėvas gerai sutarė su mokytoju, dailininku, etnografu, visuomenės veikėju Jaroslavu Rimkumi (1888–1976), beje, baigusiu Peterburgo universitetą. Gal todėl man toks artimas jo sūnus Šiauliuose gyvenantis dailininkas, menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus, su kuriuo nuolat randame bendros kalbos. Neseniai man dovanojo savo knygą apie tėvą „Jaroslavas Rimkus – dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“. Išties puiki gausiai iliustruota knyga. Štai kas man padarė įspūdį – senojo Rimkaus išverstas G. Deržavino kūrinys apie Praamžių – odė „Dievas“. Odėje išreikšta ir paties J. Rimkaus pasaulėžiūra. Jo vertimas su prierašu „patobulinta ir modernizuota“ spausdinamas knygoje, išleistoje „Saulės deltos“ leidykloje. J. Rimkus visą gyvenimą dirbo prie odės vertimo, gludino, tobulino panašiai kaip B. Mejerytė savo romaną „Jonė“.
ML. Kiek žinau, knyga prasideda paties Vytenio Rimkaus straipsniu apie jo senelį Mykolą Rimkevičių – „laisvą dailininką“. Jis sukūrė Vilniaus generolo gubernatoriaus, 1863 m. sukilimo malšintojo Muravjovo-Koriko piešinį. Satrapas, stovintis ant žmonių kaulų ir kaukolių kalno. Šio piešinio originalas, kaip teko sužinoti, saugomas Rusijos valstybinio istorijos muziejaus fonduose. Istorikei Ievai Šenavičienei kažin kokiais stebuklingais būdais pavyko gauti piešinio kopiją, tad galėsime išvysti išspausdintą jos knygoje.
R. Ozolas. Naujoji V. Rimkaus knyga apie tėvą skaitytojui sukels ne vieną asociaciją, todėl ją tiesiog būtina perskaityti. Ir dar pasakysiu, kad Bazilionai man tai ir vieta, kur 1955 m. pradėjau rašyti savo dienoraštį, kurį teberašau iki šiol. Kai kas išspausdinta žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“), knygoje „Atgimimo balsai“, almanache „Varpai“, žurnaluose „Kultūros barai“ ir „Naujoji Romuva“, savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Išėjo dvi dienoraščių knygos: „Aušros raudoniai. Sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai“ ir „Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai“. 1956–2006 m. dienoraščio mintys išspausdintos 2007 m. išėjusioje knygoje „Supratimai“*.
Vertybių perkainoti nereikėjo
ML. Kad jau prakalbote apie dienoraščius, kuriems pradžią davė Bazilionai, tai paklausiu: ar reikėjo išgyventi savo pažiūrų lūžį, kaitą, perkainojimą? Dienoraštis paprastai atskleidžia visa, kas tuo metu jaudina žmogų, verčia išgyventi, ypač jeigu rašoma sau, jei dienoraštis yra egodokumentas.
R. Ozolas. Perkainoti vertybių nereikėjo, viskas buvo aiškiai suvokta. Man atrodė reikalinga paliudyti, kas čia dedasi. Tiesa, 1955 m. mano, šešiolikmečio, mintys nėra tiek įdomios, kad jas spausdinčiau.
ML. Tais metais pirmą kartą išgirdote apie Stalino lagerius ir lietuvių tremtinių sukilimą, o 1956 m. per pamokų pertraukas Bazilionų mokykloje su bendraklasiais svarstėte, kaip padėti sukilusiems prieš sovietijos jungą vengrams.
R. Ozolas. Visa tai vos vos nesibaigė labai liūdnai. Tardymą atsimenu kaip dabar. Nepašalino iš mokyklos, matyt, tik todėl, kad buvau pirmūnas, pretendavęs į medalį, kuris buvo ir mokyklos prestižo reikalas. Padėjo ir didžiulis tėvo autoritetas.
ML. Ar Jūsų Bazilionuose sutikti žmonės – mokytojai, tarp jų ir mokytojas, dailininkas, tremtinys Jaroslavas Rimkus, jo sūnus Vytenis Rimkus nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista į tremtį, kuris sugrįžęs tapo dailininku, menotyrininku, Šiaulių universiteto profesoriumi, pagaliau ir daugelis kitų – paliko Jūsų paties pasaulėžiūrai bent kiek ryškesnį brėžį?
R. Ozolas. Su profesorium Vyteniu Rimkumi suartėjom jau nuo Sąjūdžio. Tokio poveikio, kokio būčiau norėjęs gauti iš mokytojo kaip dvasios žmogaus, nebuvo. Tiesa, muzikos mokytoją Bendžių prisimenu dėl jo nuolatinės pastangos iš manęs padaryti muzikantą. Nepasakyčiau, kad ta pastanga buvo beviltiška. Vilniaus universitete įstojau į Studentų dainų ir šokių ansamblį, buvau jo vadovo Vlado Bartusevičiaus įkurtojo Vilniaus universiteto studentų liaudies instrumentų seksteto narys. Maskvoje laimėjome konkursą, gavome teisę išvykti į VII pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Vienoje, kur laimėjome pasaulinį konkursą ir parsivežėme į Lietuvą aukso medalį. Buvau vienas iš šešių muzikantų, grojau kanklių kont-rabosu ir skudučiais. Taigi negaliu pasakyti, kad mokymasis groti smuiku ir mano mokytojo pastangos nuėjo veltui. Kurį laiką dirbome kaip profesionalai, gaudavome atlyginimus. Vienus metus grojau Lietuvos konservatorijos orkest-re. Žodžiu, buvau klimptelėjęs kaip reikiant, bet kadangi jaučiausi labiau rašytoju, o ne muzikantu, tai nuėjau į kitą pusę.
ML. Jumyse, o gal dėl Jūsų, rungėsi dvi mūzos – muzikos ir literatūros.
R. Ozolas. Labai stiprų postūmį padarė lietuvių kalbos mokytoja Norkutė. Kai parašiau rašinį „Dubysoje išplaukia ižas“, mokytoja liepė perskaityti, aš neskaičiau, tai ji pati perskaitė. Ir mestelėjo: tai jau rašytojo plunksna… Sužadino manyje kažin kokią ambiciją, tad iš Bazilionų į Vilnių išvažiavau studijuoti žurnalistikos. Į žurnalistiką neįstojau. Vidurinę mokyklą buvau baigęs sidabro medaliu, laikyti stojamųjų egzaminų nenorėjau, o į žurnalistiką visos vietos jau buvo užimtos. Tuometis Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas pasiūlė stoti į teisę, tačiau teisės studijos manęs netraukė. Pasirodo, dar viena laisva vieta buvo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Manau, kad mokytojos Norkutės nuopelnas pastūmėti lietuvių kalbos it literatūros link tikrai buvo pats stipriausias, jei ne vienintelis.
Skynėsi savo gyvenimo kelią
ML. Pajutote įsėdęs į savo roges?
R. Ozolas. Nelabai giliai studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą, iš esmės su šiais dalykais susipažinau jau baigęs studijas. Mat tuo metu daugiau muzikavau, negu studijavau.
ML. Kas kliudė atsidėti mokslams? Rutininė studijų sistema, neįdomūs dėstytojai?
R. Ozolas. Dalykai buvo įdomūs ir dėstytojai galingi. Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Vanda Zaborskaitė, Donatas Sauka, Kristina Rickevičiūtė, Jonas Kazlauskas – taigi visas kalbos, literatūros, filosofijos žiedas. Juos atsimenu visų pirma kaip asmenybes, kaip žmones, kurie supranta, kad tai, kas dėstoma, yra tik priemonė gyventi. Aš tuo metu kaip tik buvau pasinešęs tyrinėti gyvenimą: rašytojas turi jį pažinti. Bendradarbiavau įvairiausiuose laikraščiuose, rašiau reportažus, apžvalgas. Iš mokyklos laikų turėjau fotoaparatą „Smena“ – fotografavau.
Trečiais metais beveik ištisai važinėjau su ansambliu, ir teko apsispręsti. Gerai, kad tada sutikau savo būsimą žmoną, bendrakursę, kuri sugrąžino į tiesų kelią. Universitetą baigiau tvarkingai.
Dar studijų metais pradėjau dirbti Liaudies meno rūmų metodininku, už tai buvau nubaustas – negavau paskyrimo į Vilnių, o buvau išsiųstas mokytojauti į Biržus. Mat gaudavau ne tik padidintą stipendiją, bet ir atlyginimą, taigi buvau nusikaltęs juodai.
ML. Radvilų sostinė Biržai tapo tremties vieta?
R. Ozolas. Viskas į naudą, gyvenimo pažinimas ėjo savo keliu. Nuo vidurinės mokyklos baigimo be jokių autoritetų pagalbos, savo jėgomis ir savo nuojautų vedamas, verčiamas kažin kokio vidujinio pasipriešinimo tikrovės „kreivumams“, ypač viešajame gyvenime, skyniausi savo gyvenimo kelią. Kelrodžiu buvo knygos.
Kaip atsirado „Kultūros barai“?
ML. Tas kelias galų gale atvedė Jus į „Kultūros barų“ žurnalą, o vėliau ir į „Minties“ leidyklą?
R. Ozolas. Visas mano gyvenimas ėjo su knyga, vesdamas nuo knygų skaitymo prie knygų kūrimo. Pirmame skyriuje vos pramokęs skaityti ėmiausi „Brolių Grimų pasakų“. Knyga stora, o daugiau neturėjau ką skaityti, tai perskaičiau ir knygos metriką pabaigoje – kas ir kada išleido, kiek kainuoja. Studijuodamas, kai grojau Studentų dainų ir šokių ansamblyje, reikėjo parašyti knygelę apie šį kolektyvą. Parašiau, bet leidykla nepriėmė, kadangi per daug subjektyviai ir netinkamai parašyta, kaip man buvo pasakyta. Nėra tautų draugystės, o jei yra, tai ne tokia, kokia knygoje turėtų būti. Kaip suredagavo – aš nesutikau, tad knygelė išėjo 1959 m. visiškai perdirbta ir be mano pavardės. Ir ačiū Dievui – tada man praėjo noras daryti knygas.
Kai iš Biržų grįžau į Vilnių, ilgai ieškojau darbo – devynis mėnesius buvau bedarbis. Žmona liko Biržuose toliau mokytojauti. Vieno iš Lietuvos kraštotyros draugijos vadovų Antano Stravinsko ir kultūros ministro pavaduotojo Vytauto Jakelaičio dėka įsitaisiau į Kraštotyros draugiją metodininku. Intensyviai dirbau su žurnalo „Meno saviveikla“ redaktore Emilija Kulakauskiene. Nuolat kritikavau tą žurnalą, o vieną dieną man paskambino redaktorė: „Tai va, Vabalas išeina, ateikite dabar pats daryti tą žurnalą“. Vabalas buvo žurnalo meninis redaktorius.
Nuėjau, per gerą pusmetį surinkau gerą kompaniją, su kuria buvo galima daryti visai kitokį žurnalą, nors dar ir „Meno saviveiklos“ pavadinimu. Kadangi Kultūros ministerijai taip pat buvo įsiėdęs saviveikliškumas žurnalo leidyboje, tai mes sumąstėme, kad laikas padaryti platesnio profilio kultūros žurnalą, kad jis tarnautų ne saviveiklininkų vadovams, o skaitantiems ir kultūra besidomintiems žmonėms, ypač jaunimui. Taip atsirado „Kultūros barai“.
Pirmasis numeris išėjo 1965 m. ir susilaukė aukštybių reakcijos, kadangi ant viršelio uždėjau besišypsantį molinį velniuką. Oficiozas „Tiesa“ bemat paskelbė straipsnį pavadinimu „Kaukė yra, o veidas?“ Antrajame numeryje paskelbėm Vinco Mykolaičio-Putino „prometeizmo evangeliją“. Kaip dėjo mums už tą evangeliją ir Putiną, net ausyse zvimbė! Sukviestas LKP CK kažin koks posėdis, priimtas biuro nutarimas, įpareigojantis kultūros ministrą Juozą Banaitį išvaikyti visą redakciją. Jau turėjome trečiojo žurnalo numerio maketą, tačiau jį liepta išdraskyti. Gaila, nesugebėjome išsaugoti. Ant naikinamų spaudai parengtų medžiagų buvo klijuojamos kitos.
„Kultūros barų“ redaktorius Aleksas Baltrūnas vėliau prisipažino, kas jam buvo pasakyta: „Viskas tavo valioje, gali visus kavinių berniukus atleisti“. Kadangi buvo aišku, kad „kavinių berniukai“ sugeba dirbti, tai A. Baltrūnas apsisprendė atleisti tik vieną, po poros metų išlydėjo ir dar vieną iš redakcijos. Nukentėjo žurnalo „Kultūros barai“ vyriausioji redaktorė Emilija Kulakauskienė – buvo atleista. Ligi šios dienos jaučiu sielos graužatį, kad mes nesugebėjome jos apginti.
Kaip buvo svarstoma Vilnijos problema?
ML. Kur ten šuo buvo pakastas, kas taip įsiutino LKP CK pirmuose dviejuose „Kultūros barų“ numeriuose? Nejau tuo metu dar gyvo klasiko Vinco Mykolaičio-Putino viename eilėraščių prometeizmo „evangelizavimas“?
R. Ozolas. Kai Putino mintis sudėliojo I. Kostkevičiūtė, su kuria bendradarbiavome, tai išėjo kone manifestas. „Kultūros baruose“ turėjome sutelkę labai gerą komandą: dailininką Arūną Tarabildą, karikatūristą Fridriką Samuką, literatūros ir meno tyrinėtoją Ireną Kostkevičiūtę, muzikus Donatą Katkų ir Liudą Šaltenį, muzikologą Adeodatą Tauragį. Vytautas Landsbergis rašydavo apie naujausias muzikos kryptis, ilgainiui atėjo pritrauktas Saulius Sondeckis. Buvo labai kūrybingas branduolys. Kai visi išsirašė, nuo 1966 m. pabaigos perėjome prie apskritųjų stalų, kartais iš 8–12 kalbėtojų. Nagrinėdavome daugelį svarbių klausimų: apie lietuvių kalbą, apie Vilniją… Pastaroji tema sukėlė didelį atgarsį.
ML. Kaip tuo metu buvo suvokiama Vilnijos problema?
R. Ozolas. Matėme, kad Vilnijoje gyvena kitakalbiai, mokyklos lenkiškos ir rusiškos, tačiau ir patys lenkai buvo rusifikuojami. Diskusijoje nuskambėjo mintis: kodėl jie turi būti rusinami, kai gali įsijungti į lietuviškąją kultūrą ir gyventi kaip lietuviai.
ML. Gindami lenkų reikalus iš tiesų rūpinotės lietuviškais?
R. Ozolas. Apie tai nekalbėjome, nes buvome puikiai pamokyti dar prieš tai. Tekstas – vienas dalykas, potekstė – kitas. Pasekmės buvo štai kokios. Kažin koks kalėjime su lenkais sėdėjęs lietuvis, perėjęs į lenkų „tikėjimą“, parašė ištisą „depešą“, apskųsdamas „Kultūros baruose“ išspausdintą pokalbį, kuriuo, esą, lietuviai nacionalistai siekia nutautinti vietos lenkus. Šis skundas buvo išsiųstas į Varšuvą, o pastaroji nusiuntė notą Maskvai. Ir tada „kresai“ buvo Lenkijos dėmesio objektas. Todėl Sąjūdžio laikais man nebuvo jokia paslaptis, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje turėsime problemą Nr. 1 su lenkais.
ML. To meto prokomunistinė Lenkijos vyriausybė Lietuvos vadovams galėjo turėti tik tą priekaištą, kad Lietuvoje rusinami vietos lenkai. Juk lietuvinami nebuvo. Išeitų, kad Lenkijos nota buvo sprigtas Maskvai.
R. Ozolas. Formaliai – taip. Iš esmės tai buvo „kresų“ kontroliavimo būdas, spaudžiant tiek Maskvos, tiek Vilniaus valdžias. Juk Varšuvai nebuvo svarbu, kad Vilnijos lenkai ar rusai pakiltų virš technikumo išsilavinimo lygio, žmonės buvo tik politikos priemonė.
ML. Pats faktas, kad Glavlitas, t. y. sovietinė cenzūra, praleido į spaudą diskusiją apie Vilnijos problemas, verčia susimąstyti. Kaip neprisiminti rašytojo deputato A. Žukausko-Vienuolio prakalbos 1956 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje dėl Vilnijos lietuviškų mokyklų uždarinėjimo ir krašto lenkinimo. Rašytojas rėmėsi etnografų Angelės Vyšniauskaitės, Vaciaus Miliaus, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslo darbuotojų surinktais duomenimis. LSSR ministrui pirmininkui Motiejui Šumauskui adresuotą laišką pasirašė daug iškilių Lietuvos kultūros veikėjų. Ar ką nors panašaus galėtume prisiminti iš nepriklausomos valstybės statusą atkūrusios Lietuvos veiksmų Vilnijoje?
R. Ozolas. Esu tikras, kad A. Žukauskui-Vienuoliui drąsos įlieta „iš viršaus“, bet ne tiesiogiai, o per tarpinius asmenis. Šitai kažkur esu skaitęs. Sąjūdžio metais „lenkų klausimas“ buvo viena iš rimčiausių mūsų problemų. Nepriklausomos Lietuvos valdžios tolydžio vis labiau linko…
Kaip išsirutuliojo apskritųjų stalų diskusijos
ML. Kaip atsirado „Kultūros barų“ apskritųjų stalų diskusijos? Juk tai įdomu ne tik Lietuvos žurnalistikos istorijai.
R. Ozolas. Pradėjome 1966 m. pabaigoje, o atsirado štai kokiu būdu. 1965 m. „Kultūros barų“ trečiajam numeriui buvau sugalvojęs pagrindinę temą, kurios rengti išvažiavau dviem savaitėms į Rokiškį. Padariau šešias medžiagas, skirtas vietiniams žmonėms, ir platų reportažą – faktiškai tai buvo Rokiškio žurnalistinė apžvalga. A. Baltrūnui tokia žurnalo „pagrindinė tema“ nepatiko. Po aštrių diskusijų sutarėme kviestis autoritetingus žmones tiesiog į redakciją ir tegu per diskusijas parodo savo protą ir žinias. Tokia kolektyvinio proto išklotinė buvo perspektyvus sumanymas. 1967–1968 m. „Kultūros barų“ pagrindinės temos buvo jau visuotinio dėmesio objektas.
Nežinau, kodėl dabar nutylimas tuometis „Kultūros barų“ indėlis į Atgimimo ištakas, gal ir mes patys dėl to esame kalti. Ketinau išspausdinti dvi tų metų savo dienoraščių knygas, tačiau nerandu, kas išleistų. Ten tie dalykai atsispindi gana išraiškingai.
ML. Kuo baigėsi istorija su „Kultūros barų“ diskusija, skirta Vilnijai? Kaip sugebėjote „įvynioti į vatą“ potekstę, kad pirmiausia tą kraštą reikia atlietuvinti?
R. Ozolas. Vienas diskusijos dalyvių pasakė: viskas prasideda nuo mokyklų ir jos tame krašte turi būti lietuviškos. Tačiau svarbiausias akcentas buvo toks: esama švietimo padėtis faktiškai kuria apartheidą, žmonės izoliuojami nuo Lietuvos kultūros, nes aukščiausią padėtį Vilnijoje darbuotojas gali pasiekti tapęs traktorininku arba mechanizatoriumi. Kur daugiau eisi? Lietuvoje kalbama lietuviškai, tad Vilnijos gyventojams, norintiems siekti didesnių aukštumų, likdavo arba važiuoti į Rusiją, arba rūgti savo aplinkoje.
ML. Ar ne tada Lietuvos aukštosiose mokyklose ir pradėtos steigti rusiškos grupės, atsižvelgiant į lietuviškai nemokančiųjų interesus?
R. Ozolas. Rusifikacija steigiant rusakalbes ar lenkakalbes mokyklas buvo aktyviai vykdoma visą laiką. Mūsų garsiosios diskusijos istorija baigėsi tuo, kad paprašėme savo mintis pareikšti keletą žymių to meto žmonių, tarp jų ir Antaną Venclovą. Jie kalbėjo, kad lietuvių kalba svarbi pasaulio kalbotyros mokslui ir pan. Nutarėme, kad jeigu mūsų diskusijai skirtas svarstymas vyks LKP CK, tai nueisime su tais žymių žmonių pareiškimais ir savo poziciją ginsime. Tačiau viskas nuslopo, matyt, aukštosios institucijos tuo klausimu nebuvo suinteresuotos kelti triukšmo. Maskva į Varšuvos notą veikiausiai taip pat pasižiūrėjo pro pirštus, nes didelės draugystės tarp rusų ir lenkų niekada nebuvo. Taip iškilusi problema neįgavo tolesnės plėtotės. Turiu visus tuos archyvus, juos perdaviau Valstybės archyvui.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas