Pradžia Nr. 17
Žymų politiką ir visuomenės veikėją, filosofą, redaktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą OZOLĄ kalbinome kelionės į Laukuvą metu, kur 2013 m. sausio 31 d. buvo iškilmingai minimos „Mokslo Lietuvos“ pašnekovo bendrakursio Norberto Vėliaus 75-osios gimimo metinės.
Šiaurėje pasijutau savimi
Mokslo Lietuva. Apskritojo stalo diskusijos praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje „Kultūros barų“ žurnalo redakcijos darbuotojų sparnų nenusvilino?
Romualdas Ozolas. Priešingai, iš pradžių buvau įsiutęs. Po vos pradėjusio eiti žurnalo sutriuškinimo 1965 m. ne aš vienas galvojau išeiti iš redakcijos. Kadangi redaktorius A. Baltrūnas leido ne tik dirbti, bet ir pavažinėti po „plačiąją šalį“, 1966 m. išvykau į Tolimuosius Rytus ir Sibirą, o 1967 m. į Šiaurę, Barenco jūros ir Kolos pusiasalio link – norėjau pamatyti erdves, kuriose reziduoja Tarybų Sąjunga, tad viskas lyg ir aprimo, susigulėjo.
ML. Kokių įspūdžių parsivežėte iš tų kelionių?
R. Ozolas. Parsivežiau įspūdžių, tik patvirtinusių mano nuostatas: viskas vyksta čia, Lietuvoje, o nauda iš kelionių tik ta, kad gauni patvirtinimą, jog to, ko reikia, ten tikrai nėra.
ML. Vylėtės išvysti tautų laisvės išraišką, o pamatėte engiamas ir išnaudojamas tautas?
R. Ozolas. Kitaip galvojau – sprendžiau savo asmenines dvasines problemas. Kas yra laisvė ne kaip sąvoka, o konkrečiai – kaip gyvenimas. Nuvažiavau iki Japonų jūros, toliau nenukaksi, net į Sachaliną neįleido. Išsimaudžiau Japonų jūroje, sienos ribą lyg ir peržengiau, bet ar tai ir yra laisvė? O gal tai, kad atvažiavau čia ir tą ribą pamačiau?
Stiprų ontologinį potyrį parsivežiau iš Šiaurės, kai iš Archangelsko laivu keliavau į Murmanską, paskui iki Onegos ežero traukiniu, Onegos ežerą perplaukiau garlaiviu iki beveik negyvenamo kranto. Žinojau, kad ten esama petroglifų – senovinių piešinių ant pakrančių uolų. Norėjau juos rasti. Ėjau naktį ežero pakrante, nes baltosios naktys, beveik šviesu. Kai kelią pastojo upė, iškilo rimtas klausimas: kas toliau? Galima bandyti plaukti, bet kas, jeigu nuneš į ežerą? Ten daug išblaškytų sielių, tad pasiėmiau rąstą, pasidėjau ant jo kuprinę, pats išsirengiau ir laikydamasis rąsto perplaukiau. Buvo įveikta ne tiek upė, kiek mano baimė, nepasitikėjimas savimi. Tada pajutau: aš galiu. Šiaurėje pasijutau savimi su visa laisvės pajauta. Laisvė yra čia – manyje.
ML. Petroglifus pamatėte?
R. Ozolas. Pamačiau, parašiau apie tai straipsnelį. Mėginau juos patyrinėti ir priėjau prie štai kokios visiškai antimarksistinės išvados: tikėjimas gimsta ne iš baimės, o iš džiaugsmo dėl galimybės bendrauti su virš žmogaus esančiomis galiomis. Religijos jas tik suprimityvina.
ML. Kas paskatino tokią išvadą padaryti?
R. Ozolas. Petroglifai dėliojami tik ant šviesių uolų ir šviesiose vietose. Tamsiose, niūriose vietose jokio petroglifo nėra.
ML. Bet nejaugi tokią nemarksistinę mintį sugebėjote prakišti į spaudą?
R. Ozolas. Ne, to mano straipsnio nespausdino.
ML. Patyrėte toliau Jūsų paties nesiekusį laisvės pojūtį. Laisvė uždaryta savyje.
R. Ozolas. Laisvė, kuri negalėjo būti paleista į viešąją erdvę.
ML. Supančiota laisvė.
R. Ozolas. Mano potyris tapo tokia mano nuosavybe, kurios dėka kitų veiksmų galėjau imtis labiau pasitikėdamas savimi.
ML. Visa mūsų tauta ne vieną šimt-metį buvo priversta gyventi su panašiai supančiota, savyje užsklęsta, viešai neišreikšta laisve.
R. Ozolas. Mat ką vadinsime neišreikšta. Kai su „Kultūros barų“ meniniu redaktoriumi Algimantu Patašiumi gerdavome alų, tai šitą laisvės pojūtį išreikšdavome tobulai. Betgi žinojome, kad Lietuva turi būti laisva ir nepriklausoma, o klausimas tik toks – kaip padaryti? Kai dabar skaitau ir spaudai rengiu savo dienoraščius, prisimenu: būta įvairių antisovietinių bandymų.
Tikrovė lenkė prie vis platesnių apibendrinimų
ML. Vengrų sukilimas 1956 m., Čekoslovakijoje 1968 m. prasidėjęs Prahos pavasaris baigėsi TSRS ir Varšuvos sutarties šalių kariuomenių invazija į šias šalis.
R. Ozolas. Vengrijos sukilimo metu dar mokiausi Bazilionų vidurinėje mokykloje. Kadangi turėjau pistoletuką, tai buvau toks beprotis, kad vos nesušaudžiau Kaganovičiaus port-reto, kabėjusio mokykloje ant sienos. Katras iš klasiokų paskundė – tik nujaučiu. Saugumas pribuvo kitą dieną. Pistoletuką tėvas paslėpė, mokytojai taip pat padėjo suktis. Labiausiai – klasės auklėtoja ir fizikos mokytojas. Itin padėjo tėvo autoritetas. Jis buvo veterinaras, visų labai gerbiamas ir mylimas. Ir apylinkės pirmininkas buvo mūsų žmogus. Nežinau, kaip ten viską pavyko nuraminti, nes ir mane saugumietis apklausė nepiktai. Viską neigiau ir tolesnės eigos incidentas neįgavo.
ML. Jei visi pasirodė tokie geranoriški, kaip tuomet paaiškinti skundą?
R. Ozolas. Skundiko motyvų paaiškinti negalėčiau. Man buvo sumažintas elgesio pažymys iki 4. Kadangi mokyklai reikėjo, kad abiturientas gautų medalį už gerą mokymąsi, elgesio pažymys kitą ketvirtį buvo atstatytas iki 5, o sumažintasis pažymys anuliuotas mokytojų tarybos sprendimu.
1968 metais tėvas vėl gelbėjo. Rugpjūčio 20–21 dienomis prasidėjo Prahos pavasario slopinimas, du tūkstančiai Varšuvos pakto tankų įvažiavo į šalį, kuri norėjo „socializmo žmogišku veidu“. Bijodamas, kad nepridaryčiau kokių nors eibių, į Vilnių atvažiavo tėvas. Išgėrėme, kalbėjomės. Kai visai atsipalaidavau, tėvas su broliu mane „supakavo“ ir išsivežė į Bazilionus.
viršeliai
ML. Prireikė sovietų karinės avantiūros Afganistane, kad supuvusi „blogio imperija“ pradėtų griūti.
R. Ozolas. Kalbant apie nepriklausomybės viltį buvo dar vienas dabar beveik neminimas veiksnys – nuolatinė naujo pasaulinio karo grėsmė. Apie jo galimybę reikėjo ir galvoti. Buvo 1941-ųjų precedentas, kai pasinaudojus Vokietijos pradėtuoju prieš Tarybų Sąjungą karu, Lietuvoje kilo Birželio sukilimas. Mes su bendraminčiais, tarp jų su Broniumi Genzeliu, mąstėme šitaip: reikia būti pasirengus pirmosioms karo dienoms. Jeigu atominio smūgio nebus, frontas trauksis į Rytus, mes Lietuvoje galėtume skelbti valstybės atkūrimą.
ML. Analogija su Birželio sukilimu, bet kiek tuo metu apie tą sukilimą žinojote?
R. Ozolas. Žinojome ne tik apie sukilimą. Partizanų karą savo akimis buvome matę. O pasaulinis buvo beveik kasdienybė. Kad Maskva galėtų griūti kitaip, kaip per karą, sunku buvo įsivaizduoti. Su B. Genzeliu jo automobiliu išvažiuodavome į Dzūkijos miškus, ten buvo galima kalbėtis. Daugiausia vilčių siejome su TSRS ir Kinijos konfliktu.
ML. Su B. Genzeliu bendravote kaip su „Kultūros barų“ autoriumi?
R. Ozolas. Tuo metu jis Vilniaus universitete dėstė visuotinės filosofijos istorijos ir Lietuvos kultūros istorijos kursus, ėmė reikštis ir viešajame gyvenime. Aš buvau aspirantas. Teko bendrauti ir su Eugenijumi Meškausku, Jonu Repšiu, kitais filosofais, užsakinėti straipsnius „Problemų“ žurnalui, kurį tada redagavau. Padėdavau ir „Kultūros barams“, kurių problematika vedė į vis platesnius apibendrinimus.
ML. Ar daug bendraminčių, palaikytojų turėjote kad ir dėl idėjos pasinaudoti galimu karu Lietuvos labui?
R. Ozolas. Daug bendraminčių turėti negalėjome, kadangi nesigarsinome. Pas B. Genzelį rinkdavomės Vasario 16-osios proga. Tačiau tada vykdavo kitokie pokalbiai, svarstėme intelektualinio pobūdžio išsivadavimo variantus. Tada pradėjome kalbėti ir apie pogrindžio spaudą.
ML. Keliems gal ir buvo įmanoma tokias problemas nagrinėti, bet kuo daugiau diskutantų, tuo didesnė rizika būti susektiems. Juk saugumo tikslas buvo sekti kiekvienos laisvesnės minties reiškimąsi.
R. Ozolas. Bendravome tik su savais, labai patikimais žmonėmis. „Kultūros barų“ laikotarpiu dėl Algimanto Patašiaus galėjau galvą guldyti, jis buvo gilaus antisovietiško nusiteikimo. Dailininkas Arūnas Tarabilda irgi buvo absoliučiai patikimas žmogus. Jei būtume sutarę: „Rytoj pradedam“ – to būtų pakakę. „Problemų“ redagavimo ir vėlesniais metais, kai rinkdavomės vasario 16-ąją – švęsti B. Genzelio gimtadienio, – visi irgi buvo savi. Tiesa, po 1990-ųjų sužinojome, kad vienas iš „savųjų“ saugumui rašė išsamias ataskaitas. Tos vakaronės mums buvo naujų idėjų paieškų metas. Čia gimė ne vienas švietėjiško darbo sumanymas.
ML. Pirmenybę suteikėte organiniam darbui?
R. Ozolas. Taip, nugrimzdome į įtemptą kultūrinį veikimą, galima sakyti, pradėjome knygų leidėjų veiklą.
ML. Mintis, reikalaujanti patikslinimo, gal net platesnio komentaro. Esame tos kartos žmonės, kurie dėl geros knygos buvo pasiryžę daug kam. Kiti per naktį išstovėdavo eilėje, norėdami užsiprenumeruoti Pasaulinės literatūros bibliotekos seriją, neįtikėtina laimė buvo gauti Michailo Bulgakovo ar kitų autorių knygų.
R. Ozolas. Ypatingo komentaro gal ir nereikia. Knyga nuo pat tautos prabudimo buvo jos tapsmo pamatas. Ką reiškia knygnešystė – ar esame suvokę? Kaip esmingiausiai į okupuotųjų sąmonę atėjo Pirmoji Nepriklausomybė? – per išlikusias knygas, žurnalus. Niekada nepamiršiu, ką man atnešė „Naujoji Romuva“, ką reiškė to paties Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio apybraižos apie rašytojus, Antano Maceinos studijos apie buržuaziją, tautą. Sukurti ką nors tokio, kas pro visas ideologijos dogmas ir cenzūros užkardas atneštų iš pasaulio tiesos, buvo uždavinys, kurio sprendimas man atrodė svarbesnis už visus kitus. Kadangi tikėjau, jog laisvas gali būti tik intelektualiai išprusęs asmuo, švietimą, ypač filosofinio išsilavinimo platinimą, laikiau savo asmeniniu uždaviniu. Taip per „Kultūros barus“ ir „Problemas“, kur parengėme pirmuosius pasaulio filosofijos klasikos vertimus, kelias nuvedė į „Minties“ leidyklą, kurioje radau savo tikrąjį – knygos leidėjo – pašaukimą. Šiandien kai kuriais ten nuveiktais darbais galiu pagrįstai pasidžiaugti. Neveltui „Mintyje“ gimė ir pirmieji savaitraščio „Atgimimas“ numeriai.
ML. Kultūrinis, organinis veikimas akivaizdžiai susišaukia su Birželio sukilimo vieno iš lyderių, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903–1974) nuostatomis ir konkrečia veikla.
R. Ozolas. Jis buvo didžiai atsakingas žmogus, supratęs, kad nuo jo garbės ir atsakomybės jausmo, nuo jo veiksnumo priklausė daugybės žmonių likimai ir Lietuvos ateitis. Kazys Škirpa būtų buvęs Lietuvai blogesnis variantas, vokiečių spaudimui jis būtų greičiau pasidavęs, galbūt būtume turėję kolaborantų vyriausybę. Esu įsitikinęs: Lietuvai buvo Dievo malonė, kad Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku buvo lemta tapti būtent Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui. Neišleisdami iš Berlyno K. Škirpos, taikydami jam namų areštą, vokiečiai patys to nenorėdami pasitarnavo Lietuvai.
ML. Jeigu Vokietijos nacių vadovybė būtų galvojusi kaip Jūs dabar, tai būtų paleidusi K. Škirpą iš Berlyno. Akivaizdu, kad galvojo kitaip, būgštavo, kad Škirpa gali privirti košės.
R. Ozolas. Vokiečiai manė, kad be Škirpos Lietuvoje vyriausybė bus neveiksni, tačiau jie klydo.
ML. Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus Lietuvoje jau spėjo susiformuoti nauja karta, supratusi valstybingumo ir tautiškumo svarbą, gebėjusi dėl šių vertybių aukotis. Tą parodė Birželio sukilimas ir pokario partizaninis judėjimas Lietuvoje.
R. Ozolas. Išties, tautos ateitis – tai ne fiurerių klausimas, kaip atrodė Vokietijos naciams, o daug gilesnis klausimas, tautą sudarančių asmenų veiksnumo klausimas.
ML. Tikriausiai pritarsite, kad 1941 m. Birželio sukilimas parodė sovietų okupacijos nepalaužtą lietuvių tautos stuburą, tautos, kuri nusipelno turėti savo valstybę. Deja, Lietuvos istorijoje ši tema vis dar neįgauna jai deramos vietos,
kai kurie istorikai net klaidžioja svetimų interpretacijų ūkuose, Lietuvos įvaizdį menkinančių interpretacijų prieblandose. Kaip atsitinka, kad iškiliausi tautos ir valstybės istorijos momentai nustumiami tarsi į užkaborius?
R. Ozolas. Blokada viskam, kas tikra ir iškilu Lietuvos istorijoje, visada buvo stebėtina. Apie didvyrišką partizaninį judėjimą tarybmečiu leista knygelių serija „Faktai kaltina“, kurioje viskas buvo apversta galva žemyn ir vedama tolyn nuo tikrovės. Birželio sukilimas ir šiandien bandomas sieti su pronacistine Lietuvos orientacija. Dar daugiau: kai kas Lietuvos laikinąją vyriausybę bando rodyti žydšaudystės legalizatore. Esama ir nutylėjimo pozicijos: kam į viešumą kelti taip susipynusius klausimus, kai geriau patylėti! Lygiai taip pat patylėti buvo nutarta ir mūsų konflikto dėl Vilnijos klausimu. Esame politiškai bailūs. O intelektualiai esam be galo tingūs. Pasižiūrėkime, kokie faktai tebezulinami net apie mūsų naujausią istoriją! Net šiurpas ima. Kai reikia pilstyti iš tuščio į dyka, nusišnekėti nesunku. Tačiau kai faktai vėl bandomi kreivinti, tąsyk greičiausiai nupirktais atidirbinėja Judo grašius.
fotografijos knygas, ypač albumus „Laivės paženklinti“ (šalia Zavenas Sargsyanas, kino režisieriaus Sergejaus Paradžanovo muziejaus Jerevane direktorius) [Gedimino Zemlicko nuotrauka]
Kalbėti tiesą – vienintelis tikras kelias
ML. Bet juk nenorite išsitarti, kad esame sugadintos tautos vaikai.
R. Ozolas. Apie tautą pasakysiu štai taip: tauta nebenori dirbti, o ar tai ne sugedimas – spręskite. Intelektualai rezultatų siekia trumpiausiu keliu – tų, kuriuos užsako įvairiausi fondai ir firmos. O kad kūryba kiltų iš vidaus ir būtų apie tai, kas skaudu, to šiandien vis mažiau ir mažiau.
ML. Viskas tampa verslu? Tas akivaizdžiai matyti. Bet štai Vidmantas Jankauskas sumano, sudaro ir išleidžia du „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomus. Pirmajame tome per 1 000 straipsnių ir 1 800 iliustracijų, antrajame – 1 200 straipsnių ir 2 300 iliustracijų. Abu tomus išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Aprėptos tik A–P raidės, tad bus ir trečiasis tomas. Arba štai dailininkas profesorius Giedrius Kazimierėnas Trakų istorijos muziejui padovanoja savo naują įspūdingą drobę „Vytautas, laukiantis karūnos“. Dar vienas pavyzdys – Romualdo Ozolo pradėtas leisti žurnalas „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, kuriame vyrauja autentiška medžiaga, neleidžianti istorinei tiesai nueiti užmarštin. Vardyti galėčiau ilgai. Taigi tikrovę kartais matome tokią, kokią norime matyti ir kokios ieškome.
R. Ozolas. Vardyti galėčiau ir aš: Rimantas Dichavičius išleidžia du milžiniškus tomus „Laisvės paženklinti“, rengia trečiąjį. Algimantas Bučys išleidžia fundamentalią studiją apie pirmuosius rašytinius tekstus Lietuvoje. Eugenijus Jovaiša sukuria tritomę studiją apie aisčius. Zigmas Zinkevičius parašo visos mūsų tautos istorijos apžvalgą „Lietuviai“. Kai kalbu apie intelektualus, turiu galvoje tuos, kurie taip save vadina – elitą. Mūsų minimieji į priėmimų elitą nesiveržia. Tikrumas dar išlikęs ir periferijos kultūroje, taip pat ir laikraščiuose. Dabar štai mūsų šios kelionės metu peržiūrėjau „elitiniu“ vadinamą dienraštį: tuščias, nėra ką skaityti, nebent apie skandalus.
ML. Kaip mokslininkų laikraščio redaktoriui man tenka daug bendrauti su įvairiais žmonėmis, tad galiu patvirtinti, kad daugiausia tikrumo vadinamojoje periferijoje, kurią šiandien ir drįsčiau pavadinti tikrąja Lietuva.
R. Ozolas. Miestuose matau prisitaikymo ir išdavysčių fejerverkus. Išlaikiusieji ištikimybę Sąjūdžio idealams tegali priešintis darydami tai, ką asmeniškai laiko esant tikra, kalbėti ir rašyti tiesą. Tai vienintelis tikras kelias.
Seniai esu gyvenimo paraštėse
ML. Nenusivylėte daug metų kalbėdamas tiesą ir tik tiesą? Ar visados buvote ir esate suprastas?
R. Ozolas. Aš seniai esu, kaip dabar sakoma, gyvenimo paraštėse ir nė kiek dėl to nesijaudinu. Gyvenu savo gyvenimą, sprendžiu man rūpimas problemas, kurios, noriu tikėti, yra mūsų žemės problemos. Jei kas nesupranta, apie ką kalbu, tai tegu pagyvena dar ir pamėgina jas suprasti. O jei ne, tai kiekvienas ir toliau eisime savo keliais. Visados taip buvo. Kalbu apie tai, kas turėtų rūpėti kiekvienam bent kiek įsipareigojusiam savo tautai.
ML. Man niekad nešovė į galvą, kad galėtumėte būti gyvenimo paraštėse, nes visados buvote veiklaus gyvenimo pirmosiose gretose. Net jeigu dabar ir nesate Seimo narys, nevadovaujate vienai iš įtakingų partijų šalyje.
R. Ozolas. Su valdžia mano baigta visiems laikams, daugiau niekad nepretenduosiu į jokią valdžią ar valdžiukę. Valdžia nieko neišsprendžia, valdžia tik atstovauja, naikindama pačius atstovus. Mano didžiausias rūpestis – išlikti laisvu, koks ir buvau plaukdamas Japonų jūroje ar per man bevardę Onegos ežero upę. Kai esi vienas su savimi, padėti sau gali tik pats.
ML. Man Jūs atrodote ir dabar plaukiantis per bevardę gyvenimo upę, nes išties esate laisvas, nesupančiotas dogmų, iš šalies primetamų nuostatų ar receptų. Niekam ataskaitų tikriausiai juk neduodate. Ir vis dėlto ar įmanoma visiška laisvė, ar tai nėra savęs apgaudinėjimas? Pagaliau ar laisvė, tikra ar įsivaizduota, pati savaime suteikia laimės pojūtį?
R. Ozolas. Laisvė – tai sugebėjimas įveikti ribas. Laimė yra mitas, mėgiamas patikliųjų. Įsipareigojimas net ir tokiai viešajai veiklai kaip „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidimas reiškia, kad reikės spręsti kompromisų problemą.
ML. Mintyje turite finansavimo užsitikrinimą žurnalo leidybai?
R. Ozolas. Taip, bet šios temos bent jau šiandien toliau neplėtokime.
Numesti seną odą, bet likti gyvate
ML. Kada pajutote, kad Sąjūdžio, kelio į Nepriklausomybę medžiagą būtina spausdinti jau dabar ir neatidėliojant?
R. Ozolas. Pajutau gana seniai. Pirmąsyk – kai rengiau spaudai 1987–1990 metų, t. y. kelio į Nepriklausomybę, dienoraščius. Tai buvo 2005 metais. Pamačiau, kad daug ko nebeprisimenu, kai ką interpretuoju kitaip, o dėl kai kurių dalykų teks net pakovoti. Pastebėjau tendenciją ne tik „patobulinti“ tekstus, bet ir aiškinti juos taip, kad mūsų akyse vykusi istorija mums, jos dalyviams, ėmė rodytis vykusi visai ne čia. Apie „rąsto nešėjų“ kohortą kalbėti buvo beveik banalu. Pirminiai šaltiniai – įrašai, rašytiniai tekstai, memuarai darėsi būtinybe. Pastaruoju metu randasi veikėjų, ne tik Sąjūdžio, bet ir Lietuvos istoriją interpretuojančių ir naudojančių savo asmeniniams politikos ir net verslo reikalams. Juos laikau ne tik nedraugais, bet ir idėjiniais priešais.
ML. Gal vertėtų pasakyti diplomatiškiau? Kam dauginti idėjinių priešų, jeigu ir taip jų pakanka? Juk pripažinote, kad yra tekę eiti į kompromisus, nes be jų neįmanoma – tai yra ne tik diplomatijos gyvavimo forma, bet ir išminties požymis.
R. Ozolas. Kompromisai visada pelkė. Ji gali laiduoti postą, ordiną, iškilmingas laidotuves, bet nieko daugiau. Išskyrus dvasinį degradavimą.
ML. Bet kiekvienam malonu girdėti gerą žodį, antraip seniai būtų išnykusi ir tokia sąvoka kaip komplimentas. Prisiminkime neramios sielos bardą Bulatą Okudžavą. Net ir jis, savo tekstuose nesiekęs kompromisų, kvietė sakyti vienas kitam komplimentus. Gyvenimas per trumpas, kad to nedarytume.
R. Ozolas. Komplimentai – kvepalai žmoniškosioms silpnybėms. Žinoma, ne viskas paklūsta proto įsakymams. Pagaliau ir žmogaus dvasia keičiasi bręsdama. Gyvatė kasmet numeta seną odą. Bet vis tiek lieka gyvate.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas