Prof. Ona VOVERIENĖ
Dar prieš išeidamas į Amžinybę Džonas Bernalas spėjo pasidžiaugti tuo, kad jo knygoje „Socialinė mokslo funkcija“ (1939) numatyta mokslo ir technikos revoliucija įvyks taip greitai – XX a. šeštajame dešimtmetyje. Net jam pačiam buvo netikėta, kad jo išpranašautas mokslo reiškinys apims visą pasaulį, net ir tą, kuris tuo metu buvo „už geležinės uždangos“.
Mokslas tuo laikotarpiu praturtėjo keliais šimtais įvairiausių mokslo šakų. Lygiavertę reikšmę greta klasikinių mokslo šakų užėmė įvairios technikos mokslų šakos. Tarp tų kelių šimtų naujų mokslo šakų ypač romantiškai atrodė informatika, prof. Levo Vladimirovo teigimu, tarsi gražuolė Afroditė, išplaukusi kaip balta puta iš globalaus mokslinės techninės informacijos vandenyno. Tūkstančiai entuziastų (tarp jų ir aš) pasaulyje susižavėjo ta gražuole, bendradrabiavime su ja matė savo gyvenimo gyvenimo prasmę. Ėjo dešimtmečiai, keitėsi kartos ir ta informatika, kuri sparčiai formavosi kaip brandi mokslo šaka ir į kurią buvo dėta tiek daug vilčių… nudžiūvo, palikdama daugelį jos kūrėjų neviltyje, su nuoskauda širdyse. Deja, moksle neretai taip atsitinka, jame viešpatauja ne tik sėkmė, bet ir praradimai.
Lietuvos mokslotyrininkas prof. Romualdas Karazija vadovėlyje „Fizikos mokslų filosofija“ rašė, kad dauguma mokslo šakų vystosi tradiciniu klasikiniu evoliuciniu būdu, tačiau mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis daugelis mokslo šakų atsirado revoliuciniu keliu. Dar daugiau – revoliucinis naujų mokslo šakų atsiradimas tuo laikotarpiu tapo irgi tradicinis. Tokiu būdu atsirado ir informatika – mokslas apie mokslinės informacijos struktūrą ir savybes ir mokslinės informacinės veiklos organizavimą ir metodiką (Michailov, Čiornyj, Giliarevskij. Informatika. – M., 1968).
Kas atsitiko su ta informatikos paradigma, sulaukusia per tūkstantį monografijų, apgintų disertacijų, išradimų ir plataus pripažinimo pasaulyje, ne tik socialistiniame, bet ir anapus jo?
Lietuvoje šis klausimas ir mokslo istorikų, ir mokslotyrininkų iki šiol mandagiai apeinamas. Rašydama knygą „Mokslotyra“ (V., 2013) aš irgi jį apėjau… Nežinodama atsakymo. Tiesą sakant ir dabar mąstau, kad negreitai tą atsakymą rasime. „Mokslotyrai“ jau pasirodžius, vartydama savo archyvą, ketinant su juo atsisveikinti, netikėtai radau Rusijos vieno žymiausių filosofo, prof. Julijaus Šreiderio pamąstymus tuo klausimu „Mokslo šaka, kuri galėjo atsirasti…“ (M., 1990), kurie mokslotyrininkams, mokslo istorikams ir visų sričių mokslininkams, skaitantiems „Mokslo Lietuvą“, neabejoju, bus įdomūs: ne vieną jų privers pamąstyti ir apie Lietuvos dabartinio mokslo galimą ateitį. Juk ateitis ir gimsta praeityje, tarpininkaujant dabarčiai.
Julijus Šreideris, filosofijos mokslų daktaras (pas mus būtų habilituotas daktaras), matematikas stovėjęs prie informatikos formavimosi ištakų, tame rankraštyje aptarė informatikos atsiradimo SSRS prielaidas, jos ištakas ir raidos istoriją, remdamasis Sąjunginio mokslinės ir techninės informacijos instituto, informatikos teorinės minties centro, istorija.
Informatikos mokslo raidą filosofas analizavo viso to meto SSRS klestėjusio mokslo kontekste. Jo nuomone, mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis dominavo nuomonė, kad svarbiausia to meto moksle buvo apsispręsti, „kokia idėja yra pagrindinė?“ Po ilgų ginčų ir svarstymų Sovietų Sąjungos mokslų akademijos lygmenyje, daugybės konferencijų ir specialistų susitikimų buvo nuspręsta, kad ta idėja yra „technika ir kadrai viską lemia“. Taip atsirado keletas revoliucinių „atradimų“: kukurūzai, Šiaurės upių pasukimas tekėti kita vaga ir daugelis kitų mokslo šakų, kelių klasikinių mokslų krypčių sandūroje.
Spręsti technikos uždavinius pasirodė žymiai lengviau, negu žmogiškąsias problemas, ypač žmogiškųjų vertybių išsaugojimo. Ir iš tikrųjų technikos srityje mokslo ir technikos revoliucijos laikotarpiu buvo padaryta labai daug – fizikos, lazerių technikos ir technologijų srityse, vibrotechnikoje, biotechnologijų kūrime ir tyrimuose prasiveržta į pasaulio mokslo pirmaujančias pozicijas. Tačiau sovietiniame moksle suderinti techninius-ekonominius dalykus su kultūriniais-moraliniais net nebandyta. Deja, pastaruosius mokslo raidos aspektus teoriškai atskyrus nuo techninių-ekonominių, prarandamas tikrasis mokslo situacijos vaizdas. Taigi suskaldomas ir tikrasis pagrindinės idėjos vaizdas. Suprantama, kad praktiškai tas skaldymas vyksta tik subjekto sąmonėje. Tačiau tikrovė keršija už visumos ignoravimą, anksčiau ar vėliau patvirtindama atskiros idėjos dalies tyrimo iliuzoriškumą.
Viename iš V. Šalamovo apsakymų rašoma, kad politiniai kaliniai sovietiniuose lageriuose labiausiai bijodavo permainų, nes jos teikdavę tik žymiai blogesnę patirtį. Techninė-ekonominė pažanga ir susieta mokslo pažanga žymia dalimi priklauso nuo jas realizuojančių subjektų kūrybinio aktyvumo. Savo ruožtu kūrybinis aktyvumas priklauso nuo indidvidų kultūrinio lygmens: nuo jų motyvacijos, nuo jų vertybinių oientacijų. Sovietiniame to laikotarpio moksle vyravo kitos „vertybės“: besąlygiškas paklusnumas vadovui, gebėjimas išvengti konfliktų kolektyvuose, būtinybė toleruoti
bendradarbius, kad ir kokie jie bebūtų ir t. t.
Moksle, kad galėtum sukurti kažką vertingo, būtina, visų pirma, turėti sąžinę. Tačiau kartais moksle atsiranda kritinių situacijų, kuriose mokslininkas paklusęs sąžinės balsui turi lemtingų, dramatiškų pasekmių. Ne dažnas ryžtasi rizikuoti prarasti viską, dėl ko jis gyveno ir kūrė, apie ką svajojo. Tokioje situacijoje pažangos tikėtis negalima.
Mokslui nepakanka deramo finansavimo ir geros vadybos. Kiekviename moksliniame kolektyve būtina ilgai ir kantriai ugdyti kūrybinę ir kultūringą atmosferą. Kultūros žmonės visuomet stengiasi išlaikyti savo tautų kultūrinį savitumą ir kūrybingumą, tuo tarpu technokratai siekia tik naujoviškumo ir greito ekonominio efekto, unifikacijos ir standartizacijos pasaulio mastu. Kultūroje svarbiausias veiksnys yra individas, technikoje – mokslinis kolektyvas, į kurį suburiami įvairią kultūrinę patirtį ir mokslinę kvalifikaciją turintys individai.Griežtas valdymas ir planavimas gali bet kokią kūrybinę atmosferą sužlugdyti. Jeigu pasaulinio masto kvalifikaciją turintis mokslininkas iš savo viršininkų gauna papeikimą už tai, kad į darbą pavėlavo 5 min., jis nustoja dirbti savo laisvalaikiu ir atostogų metu ir taip praranda savo kūrybingumą. Dirbtinė mokslo plėtra be stiprios kultūrinės bazės mokslinę veiklą užteršia mokslinės veiklos imitavimu.
Mokslinės techninės revoliucijos laikotarpiu mokslas tapo gamybine jėga ir į jį plūstelėjo daugybė vidutinybių, neturinčių nei pašaukimo, nei gabumų mokslui. Informatikos mokslo patyrimas parodė, kad mokslinę veiklą sėkmingai galima imituoti, tačiau pasiekti rimtų mokslinių rezultatų tokioje aplinkoje, be gerai parengtos kultūrinės dirvos, neįmanoma. O į informatikos, romantišką ir daug žadančią mokslo kryptį atėjo daugybė nedorų ir nekvalifikuotų žmonių, daugelis iš kurių savo aštriadantiškumu ir mokėjimu komunikuoti sėkmingai darė karjerą, kopdami į valdžią per kitų galvas. Suprantama, kad toks reiškinys nėra paties mokslo savybė, o tik konkrečių mokslinių kolektyvų, kurie arba sėkmingai kuria savo mokslinės krypties pažangą, arba ją sužlugdo. Todėl moksle ypač svarbūs veiksniai yra mokslininkų sąžiningumas ir teisingumo jausmas. Tik jie ir daro mokslą tikru mokslu, o ne imitaciniu.
Pamokantis yra Japonijos pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija ilgai, kantriai ir metodiškai ugdė tradicinę japonų kultūrą, kurios bazėje vėliau išaugo stipri europietiška kultūra. Mes, lietuviai, irgi negalime skųstis ir dejuoti: okupacijos metais buvome išsiugdę stiprų mokslinį ir kultūros potencialą, kurių pasiekimais ir pripažinimu pasaulyje iki šiol didžiuojamės ir, matyt, dar kelios mūsų kartos didžiuosis.
Mokslo istorija paprastai domisi tik tuo, kas jame buvo pasiekta. Mokslotyrininkams ne mažiau svarbu ir tai, ko buvo tikėtasi ir ko pasiekti nepavyko. Mūsų, mokslinės informacijos specialistų kartai, teko stovėti prie formavimosi ištakų net trijų mokslinių krypčių: skaičiavimo technikos mokslo, kibernetikos ir informatikos. Dar daugiau – vienoje iš jų net kelis dešimtmečius ir man teko aktyviai dalyvauti. Dvi iš tų krypčių – kibernetika ir informatika žlugo, pasikeitus pradinėms jų paradigmoms. Jų nesėkmė – tai visos kartos tų sričių mokslininkų nesėkmė, o jų istorija – tai ir kiekvieno iš mūsų nesėkmės istorija. Ypač tai pasakytina apie informatiką. Aš į šią mokslinę kryptį įsijungiau 1972 m., paskelbusi mokslinėje spaudoje pirmuosius savo eksperimentinius straipsnius, prof. J. Šreideris – 1961 metais. Jis į informatikos mokslą atėjo, rekomendavus SSRS mokslų akademijos prezidentui M. Keldyšui. Jo iniciatyva SSRS mokslų akademijos struktūroje buvo įkurtas Mokslinės ir techninės informacijos institutas (vadovas prof. A. Michailovas). Inicijuojant M. Keldyšui ir A. Michailovui informatika buvo paskelbta viena iš vedančiųjų tuometinio SSRS mokslo krypčių.
Tik po daugelio metų J. Šreideris suprato, kad mokslas – tai visų pirma žmonių veiklos, jų kūrybinių gebėjimų rezultatas. Individo saviraiškos siekis, noras suteikti gyvenimui prasmę, palikti pėdsakus Amžinybėje, taip pat jo siekis sukurti materialinę grovę sau ir savo šeimai, visuomet buvo bene svarbiausias pažangos variklis. Iki pat informatikos krizės mokslininkas manė, kad mokslas vystosi savo paties raidos nepermaldaujama logika, o ne atskirų mokslininkų pastangomis. Visi tada taip galvojome: kai moksle atsiranda problema ir ji mokslininkų išsprendžiama, jos sprendimo metu išryškėja kitos spręstinos problemos, tuo pačiu metu atsiranda ir techninės priemonės toms problemoms spręsti. Jeigu tų priemonių nėra, vadinasi, iškilusios problemos sprendimas yra per ankstyvas, o Ferma iškilusi ir jo talentingai išspręsta problema, tai tik netipška mokslo raidos anomalija.
Dažniausiai moksle aktualiausios problemos laiku būna suprantamos tik tų, kurie patys buvo prie tos mokslo krypties ištakų, gerai įsisavinę prieš ją buvusios mokslinės krypties tradicijas, todėl J. Šreideris ir buvo įsitikinęs, kad tie, kuriuos jis jau rado atėjęs į Sąjunginį mokslinės ir techninės informacijos institutą veikė pagal vienintelę galimą logiką.
Ir iš tikrųjų iki pat 1968 m. informatikos mokslas, jo vadovų dėka, pripažinto autoriteto visame pasaulyje akademiko Aleksandro Nesmejanovo, kurio iniciatyva prie SSRS mokslų akademijos buvo įkurtas Sąjunginis mokslinės ir techninės informacijos institutas (VINITI) 1952 m., jo vadovų D. Panovo ir ypač jo vadovo A. Michailovo, vadovavusio VINITI nuo 1956 m., sėkmingai kopė į kalną ir atrodė turės gražią perspektyvą. Šiame institute nuo pat jo įkūrimo pradžios, šalia pagrindinio praktinio uždavinio – rengti, leisti ir aprūpinti visos SSRS mokslinio tyrimo institucijas ir projektavimo konstravimo organizacijas referatiniais žurnalais ir kitais specializuotais informaciniais leidiniais pagal jų profilį, buvo vykdomos dvi pagrindinės mokslinių tyrimų programos: informacinių procesų, tarp jų ir vertimo iš užsienio kalbų, automatizavimo ir mokslinės informacijos struktūros ir savybių, jos informacinių srautų formavimosi bei mokslininkų ir specialistų informacinio aptarnavimo metodų tobulinimo. Antrojoje tyrimų programoje buvo plačiai naudojami bibliometriniai ir mokslometriniai metodai, tada visame pasaulyje buvę populiarūs. To meto VINITI vadovams pavyko abiejų krypčių informatikos mokslą integruoti į pasaulio mokslo kontekstą. VINITI leido referatinį žurnalą „Mokslotyra“ (dviejų dalių: SSRS ir užsienyje) bei dvi serijas žurnalo „Mokslinė-techninė informacija“ irgi dviejų dalių: viena jų buvo skirta informacinių procesų automatizavimo problemoms ir procesams; mokslinės informacijos teorijos ir informacinio aptarnavimo organizavimui ir metodikai. Dalis atrinktų ir laikomų vertingiausiais mokslinių straipsnių iš abiejų serijų buvo verčiami į anglų kalbą ir siunčiami į JAV, Filadelfijos mokslinės informacijos institutą ir kitas JAV informacines įstaigas. Per „Proceedings of Scientific-Technical Information in The USSR“ abi serijos žurnalo „Mokslinė techninė informacija“ buvo įtrauktos į „Science Citation Index“ peržiūrimų ir cituojamų leidinių sąrašus. Sekiau sovietinių autorių citavimo srautus, nuo pat pirmųjų citatų pasirodymo šioje unikalioje pasaulyje bibliografinėje rodyklėje. To meto informatikos mokslininkų garbei reikia pasakyti – SSRS mokslininkai buvo gerai cituojami. Taigi, informatikos mokslas pasaulio mokslo kontekste tada buvo lygus tarp lygių; nemažai VINITI mokslininkų tapo net citavimo lyderiais pasaulyje. Ypač gausiai cituojamos ir aukštai vertinamos pasaulio mastu buvo A. Michailovo, A. Čiorno ir R. Giliarevskio mokslotyriniame kontekste parašytos monografijos „Osnovy naučnoj informaciji“ (1965); antrasis šios knygos leidimas „Osnovy informatiki“ (1968) ir „Naučnyje kommunikaciji i informatika“ (1976). Ko gero, nuo informatikos kaip mokslo šakos pripažinimo pasaulyje ir žymiausių jos mokslininkų išryškinimo ir pradėjo pūsti informatikos negandos vėjai.
Kai 1968 m. instituto mokslo reikalams ėmė vadovauti kitas mokslininkas, niekada nesidomėjęs nė viena iš minėtų trijų mokslinių krypčių, viskas pasikeitė. Jam vadovaujant instituto mokslas tapo pragmatiškas, priklausantis nuo einamųjų planų, kurie iš pradžių lyg ir atitiko pagrindines SSRS MA mokslo kryptis. Mašininis vertimas ir matematinė lingvistika įėjo į bendrus planus su vengrų ir čekų mokslininkais tuometinės Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) programos rėmuose. Tačiau kontaktuoti su užsienio kolegomis buvo sunku. Kai 1971 m. Drezdene vyko konferencija, skirta šiai krypčiai, išvykti galėjo tik 9 instituto mokslininkai, iš jų 8 pagal asmeninius pakvietimus.
Svarbiausias mokslo logikos principas – visada būti priešakinėse linijose. Tas, kuris neįeina į „nematomą koledžą“, labai greitai iškrenta iš triumfalinės mokslo karietos. Poetas ir rašytojas to nejaučia: jis gali kurti vienatvėje, gyvendamas, kur nors toli nuo miesto triukšmo viensėdyje. Talentingiausi vis tiek atranda savo vietą kultūros istorijoje, nes jie patys – epochos balsas. Mokslininkas, atvirkščiai – privalo orientuotis svarbiausiuose įvykiuose ir tyrimuose iš pirmojo fronto ir iš pirmųjų lūpų. Perskaityti mokslinę literatūrą toli gražu nepakanka. Reikia dalyvauti pačiame procese, konferencijose, seminaruose, tarptautiniuose simpoziumuose, turėti asmeninių kontaktų. Nutrūkę kontaktai su kolegomis užsienyje, dirbančiais vienoje kryptyje, uždaro mokslininką „mirties zonoje“.
Informatikos moksle aštuntajame dešimtmetyje tie kontaktai plėtėsi, devintajame – trūkinėjo, formalizavosi ir biurokratizavosi. Sovietiniam mokslui pradėjo vadovauti žmonės, neturintys nieko bendro su mokslu. O užsienio komandiruotė pradėta vertinti ne kaip mokslininko egzistavimo būtina sąlyga, o kaip paskatinimas už paklusnumą valdžiai. Atsirado net sąvoka „važinėjantys“. Jie rengėsi užsienietiškais drabužiais, atsirado mada net pranešimus užsienyje skaityti ne mokslininkams, o jų paruoštus pranešimus mokslo įstaigų, skyrių, sektorių vadovams, biurokratams. Gi gabiausi mokslininkai, gyvenę sąlyginio skurdo sąlygomis ir negalėję sau leisti komandiruočių į užsienį savo pinigais, greitai atsidūrė jau minėtoje „mirties zonoje“.
Prasidėjo tragiškiausias informatikos mokslo raidos etapas: vienas po kito į užsienį – JAV, Izraelį ir kitas šalis – emigravo žymiausi informatikos mokslininkai: A. Jeseninas-Volpinas, V. Černiavskis, G. Vleducas (pirmasis mano kandidatinės disertacijos vadovas), I. Melčukas, A. Žolkovskis, kiti. Likę tokio pat aukšto mokslinio lygio mokslininkai įvairiausiais stebuklingais būdais „prakirsdavo“ geležinę uždangą ir savo darbus ėmė publikuoti JAV ir kitoje užsienio spaudoje (V. Nalimovas, V. Markusova, I. Maršakova-Šaikievič ir kiti).
Valdžia ėmėsi atsakomųjų veiksmų: išvykusiųjų ir jų artimiausių bend-ražygių, likusiųjų tėvynėje darbus įslaptino fonduose, išėmė iš bibliotekų, mokslininkams uždraudė cituoti jų darbus. Neapykantos trintuku stengėsi ištrinti jų paveldą iš mokinių, gerbėjų ir pasekėjų atminties. Puikiai žinau, nes buvau papuolusi į tą „mėsmalę“. Vienas iš mano darbų, kurio paruošimui buvau sugaišusi keletą mėnesių, taip ir liko nepublikuotas, nes jame citavau minėtus to meto žymiausius informatikos mokslininkus, išvykusius iš SSRS. Vėliau mano tyrimą pakartojo Irina Maršakova-Šaikievič ir jį paskelbė JAV spaudoje. Paruošta gynimui mano kandidatinė disertacija turėjo išlaukti penkerius metus, kol išvykusieji buvo primiršti, ir nuo mūsų, jų aspirantų, buvo nuimta „liaudies priešų“ etiketė. Kandidatinę apgyniau tik 1979 m., 1992 m. daktaro disertaciją. Tada jau atsirado kitų politinių „trinčių“ dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Bet jos jau buvo skaudesnės pačioje Lietuvoje, negu mokslininkų santykiuose su Rusijos mokslininkais.
O Lietuvoje Mokslinės ir techninės informacijos ir techninės ekonominės analizės institutas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo tas, kurį uždarė pirmiausiai. Ryškiai žydėjusi mokslo šaka, jungusi kelis tūkstančius darbuotojų ir mokslininkų, apgynusių disertacijas informatikos srityje… nuvyto. Istorijoje liko tik jų pėdsakai, viltys, darbai ir svajonės.
