Aloyzas VIDUGIRIS
Kartais esti glaudžiai susijusių dalykų, kurie tarpusavyje nieko bendro neturi, pvz., ką bendra 150-osios 1863 m. sukilimo metinės turi su 100 m. jubiliejumi, kai tuometinis Kijevo universiteto studentas Borisas Larinas 1913 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą susidomėjo Nemunaičio ir kitomis lietuvių šnektomis. Dabar tikrai žinoma, kad, be šių sutapimų, nebūtų buvę ir trečiojo. Juk šiemet liepos pradžioje sukako 40 metų nuo pirmosios 1963 m. ekspedicijos į buv. Samaros gubernijos (dabar Saratovo sritis Jeršovo r.) Černapadinės (rus. Čiornaja padina, lietuviškai būtų kaip Juodoji loma ar įduba, Juodasis slėnys) sodžių, kurią apsiėmė organizuoti tuo metu dar Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) universiteto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys Borisas Larinas. Černapadiniai lietuviai iki 1937 m. dar turėjo savo lietuvišką mokyklą, kuri paskui buvo uždrausta, mokytojai suimti, dalis jų net sušaudyta. Mūsų lankymosi metu dar beveik kiekvienoje šeimoje buvo kalbama lietuviškai, nors rusišką mokyklą priverstas lankyti jaunimas savo tėvų kalbą tik suprato, bet aktyviai kalbėti nebegalėjo. Kiek teko girdėti, dabar čia lietuviškai kalbėti iš tradicijos niekas nebemoka.
Prof. B. Larinas į mano, kaip ir daugelio kitų gyvenimą atėjo kartu su disertacijos rašymu. 1956 m., atidirbęs dvejus metus to meto Lietuvių kalbos ir literatūros institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, galėjau stoti į i aspirantūrą (dabartinę doktorantūrą). Tuo metu oficialiai buvo palaikoma nuomonė, kad kas yra už mūsų respublikos ribų yra ne mūsų, o grynai tų pačių respublikų reikalas ir mes neturime teisės ten kištis, nors visi gerai nujautėme, kad, be mūsų pačių, niekas kitas lietuvių šnektų ten netirs. Eidamas į Instituto mokslinės tarybos posėdį, kur turėjo būti tvirtinama mano disertacijos tema, vadovybės nuomonę žinojau, kad aprašų vienos kurios šnektos pagrindu užtenka (dauguma tyrė savo gimtąsias šnektas) ir man reikia imtis rašyti apie K. Sirvydo „Punktų sakymų“ kalbą. Sakiau, kad su tokia nuomone nenorėčiau sutikti. „Punktai sakymų“ kiek šimtmečių laukė, tiek dar gali palaukti. O mūsų akyse sparčiai nykstančios šnektos kažin ar kuri tiek ištvers. Nuo studijų metų aktyviai dalyvaudamas ekspedicijose ir trumpalaikėse išvykose buvau matęs apverktiną lietuvių padėtį Baltarusijoje: Breslaujos rajone (1956 m. ekspedicija ir paskui išvyka), Gervėčiuose (1955 m. išvyka), apie Rodūnią, Varenavą ir Žirmūnus (1954–1955 m. išvykos), tirdamas lietuvių šnektas Palatvijy aplankiau bene paskutiniuosius Latvijos senlietuvius apie Subatę, Aknystą, Grenzą (~6 km nuo Stelmužės, 1955 m.), negalėjau ramiai žiūrėti, kaip su ašaromis akyse savo gimtąsias sodybas apleidžia, išvažiuodami į Vakarų Vokietiją pas savo vaikus paskutinieji gražiausiai lietuviškai kalbantys Klaipėdos krašto lietuvninkai (1954 m. ekspedicija). Maždaug taip pakalbėjęs paprašiau, kad man būtų leista nuodugniau patyrinėti baigiančią nykti labai savitą Zietelos šnektą, su kuria buvau susipažinęs iš porąkart (1955 ir 1956 m.) Institute apsilankiusios buv. zasečiškės mokytojos Katrynos Zukelytės Juodienės, kurią toliaregiškai į institutą buvo pakvietęs dr. Juozas Senkus. Mano žodžiams nedelsiant pritarė prof. Juozas Balčikonis. Jo balsas ir nulėmė, kad mano darbas vadintųsi „Zietelos lietuvių tarmė“ (vėliau žodis tarmė; buvo pakeistas siauresnės reikšmės žodžiu šnekta). Man buvo rekomenduota dar pačiam ten nuvažiavus įsitikinti.
Kad darbas apie Zietelos lietuvių šnektą tikrai aktualus ir niekas neabejotų mano pasirinkimu, prof. J. Balčikonis, remdamasis K. Juodienės pasakojimu, instituto mokslinei tarybai buvo dar parašęs trumpą Zietelos šnektos apžvalgą, kartu teigdamas tokio darbo reikalingumą. K. Juodienė 1956 m. pabaigoje buvo apsistojusi pas prof. Balčikonį ir jo globojama gydėsi akis Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje beveik visą 1957 m. žiemą, o aš tapau nuolatiniu jos lankytoju. Tuo metu instituto direktoriaus pavaduotoju dirbęs doc. J. Kruopas davė man tą J. Balčikonio raštą pasiskaityti ir nusikopijuoti.
Atitinkamai man buvo paskirti net du vadovai: iš pradžių kaip pagrindinis ir įtakingiausias prof. Borisas Larinas ir netrukus antrasis kaip padėjėjas vyresnysis mokslinis bendradarbis dr. Juozas Senkus, apie kurio priskyrimą man, aš ilgai nieko nežinojau. Matyt, J. Kruopas Senkaus buvo prašęs man padėti, bet manęs neinformavo. Jie abu (prof. Larinas ir dr. Senkus) man buvo neabejotini autoritetai. Prof. B. Larinas davė literatūros sąrašą, kurią turėjau perskaityti ir įpareigojo mane būtinai pramokti lenkų ir gudų kalbų. Jis ragino mane, remiantis sukaupta medžiaga, drąsiai kelti prob-lemas, spręsti jas savarankiškai, nepriklausomai nuo aplinkybių. Visa tai man buvo labai svarbu. Kada tik B. Larinas atvažiuodavo į Vilnių, tiesiogiai ar per kitus pranešdavo, kada jis norėtų mane matyti. Jis mokėjo mane taip nuteikti, kad bėgdavau pas jį, kaip pas artimiausią savo dvasios draugą. Ką būdavau padaręs, ketindavau ar dar reikėtų ko pridurti prie Zietelos šnektos aprašo, ar ko vadovo klausdavau visada sakydavau lietuviškai, jis man atsakydavo ar paaiškindavo rusiškai. Nevengdavo kartais atsakyti ir lietuviškai. Jam garsiai esu perskaitęs tik baigtą tvarkyti darbo įvadą, nes man buvo svarbi vadovo nuomonė.
1993 m., kai Vilniuje vyko konferencija, skirta prof. B. Larino 100 gimimo metinėms, labai švariai lietuviškai kalbantis Sankt Peterburgo universiteto kalbininkas Andronovas, sužinojęs, kad esu prof. Larino mokinys, į mane kreipėsi, ką ta proga galėčiau pasakyti apie savo vadovą. O, sakau, jis man buvo puikus vadovas, mokėjo uždegti, pas jį eidavau ir iš jo išeidavau lyg pakylėtas. Jis (Andronovas) nustebęs, sako, nejau?, pirmąkart girdžiu, kad jis toks galėjo būti. Kai prisimenu, juk aš ir pats visą laiką degiau tuo savo Zietelos šnektos darbu. Džiaugiuosi, kad galėjau jį rašyti savarankiškai, taip kaip tuo metu mokėjau ir man niekas netrukdė. Jaučiau abiejų vadovų (dr. J. Senkaus daugiau kaip tiesioginio dialektologų vadovo) kolegišką paramą.
Kai 1954 m. tuoj po studijų nuo rugsėjo mėn. pradžios pakviestas atėjau dirbti į sujungto Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrių, iškart patekau į man jau pažįstamo dialektologų vadovo J. Senkaus rankas ir niekur nuo jo nesitraukiau. Tačiau dėl minėto nesusipratimo J. Senkaus tiesioginiu savo disertacijos vadovu nelaikiau ir negaliu laikyti. Gal dėl to ir aš pats esu kaltas. Juk jeigu mano visą darbą būtų perskaitęs Senkus, darbui ir man būtų buvę tik geriau, ir jam nebūtų likę nuoskaudos. Visą darbo „Zietelos lietuvių tarmė“ mašinraštį kaip baigtinį skubėjau pateikti skyriui svarstyti iki 1961 m. rudens. Per svarstymą esminių pastabų negavau. Tik pačiam buvo likę neaiškumų dėl prolietuviškos istorikų V. Vileišio ir prof. P. Pakarklio koncepcijos. Paprašiau, kad tą mano darbą dar perskaitytų universiteto kalbininkai V. Mažiulis ir J. Kazlauskas. Nulėmė V. Mažiulio patarimas tvirtai laikytis tradicinės koncepcijos. Teigiamą atsiliepimą parašė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros kalbininkai. Disertaciją apgyniau 1962 m. pavasarį.
1963 m. per spaudą plačiai nuvilniję 1863–1864 m. sukilimo ir tremtinių minėjimai buvo tarsi lietuvių gyvenimo pragiedrulis po niūrių stalinizmo metų. Ieškodamas duomenų XX a. pr. lietuvių spaudoje apie Zietelos ir kitų vietų lietuvius ar jų kalbą, keletą kartų buvo paminėti ir Samaros gubernijos 3 lietuvių tremtinių kaimai. Man įstrigo į atmintį, kad 1902 m. vien Čiornos padinos kaime buvo 102 lietuvių sodybos. Vietos bažnyčioje lietuviškas pamaldas laikydavęs kun. Stukas. Be to, neišėjo iš galvos ir mano mamos pasakojime girdėta detalė, kad, kai ji buvusi dar maža, iš Samaros gubernijos atvažiavęs kažin koks jų giminaitis ir pasakojęs, kad vasarą vidurdienį ten žmogaus šešėlio beveik nematyti. Nuojauta tarsi sakyte sakė, kad ten ir dabar dar turėtų būti lietuviškai kalbančių ar mokančių žmonių.
Sutikęs iš mūsų instituto jau išėjusį į universitetą literatūrologą Bronių Prunskų-Žalionį paklausiau, ar jam, kai jis dirbo tautinių mažumų komunistiniame universitete Maskvoje, neteko turėti klausytojų iš ten. Jis prisiminė turėjęs jų keletą. Juk tie Samaros tremtiniai buvo ne iš vienos kurios vietos, o iš visos Lietuvos. Būtų įdomu patirti ar man, ar kam nors kitam, kaip dabar ten kalbama. Matau, kad vienas be prof. Larino pagalbos, nieko nepadarysiu, o kitos tokios progos gali niekada nebebūti. Netrukus institute sutikau ir patį profesorių Lariną. Dar kartą padėkojęs jam, kad padėjo aprašyti Zietelos šnektą, pradėjau dėstyti, kas dabar man rūpi ir kodėl. Galop tiesiai paprašiau, kad jis savo vardu imtųsi rengti nedidelę ekspediciją, nes tik jis, profesorius, vienintelis gali tai padaryti. Su tais žodžiais jis tarsi gyte atgijo, sakydamas – o mano geriausia mokinė docentė Borisova Saratovo universiteto Rusų kalbos katedros vedėja. Ji čia mums viską sutvarkytų. Sutarėme, kad reikia bent trijų žmonių; kalbininko, tautosakininko ir etnologo etnografo. Kad prof. Larinas ekspedicijos reikalu kalbėjosi su instituto direktoriumi K. Korsaku, aišku, bet kodėl nė vienas iš jų etnologo reikalu nepakalbėjo su Istorijos instituto direktorium J. Žiugžda. Vienas daugiausia patyrusių etnologų V. Milius, kurį buvau kvietęs važiuoti su mumis išvakarėse skundėsi, kad Žiugžda jo neišleidžia, nes jis turi dalyvauti savo instituto vykstančioje ekspedicijoje. Taip mes likome tik dviese su tautosakininku Norbertu Vėliumi.
Prof. B. Larinas, kai prisiėmė organizuoti ekspediciją 1863–1864 m. sukilimo lietuvių tremtinių kalbai tirti, kaip užsidegė tos kelionės romantika, taip ir pats sudegė. Saratove vietoj profesoriaus atėjo tik dvi telegramos iš tuometinio Leningrado, dabar Sankt Peterburgo. Iš jų pirmoji buvo apie profesorių ištikusi infarktą mus sutikusiai doc. Borisovai, o antroji man, kur buvau prašomas vadovauti ekspedicijai. Prof. Larinui iš infarkto patalo nebuvo lemta pasikelti. Mirė 1964 m. kovo 26 d. Lietuvių kalbos institute ir Lietuvoje liko daug velioniui dėkingų žmonių už pagalbą.
P. S. Norėdamas, kad kuo gausesnis išeitų Zietelos šnektos aprašas, kartu pradėjau rinkti (iš tekstų išrašinėti) žodžius ir įvairias jų formas su iliustraciniais sakiniais Zietelos šnektos žodynui. Buvau įsitikinęs, kol neturėsiu kuo gausesnio šnektos žodžių registro, tol negalėsiu parašyti gero aprašo. Beveik kasmet ir neretai ne po kartą važinėjau aplankyti savo zieteliškių, kol buvo gyvas bent vienas senelis. Paskutinysis zieteliškis Adolis Žukelis (gimęs 1900 m.), vaikų nuvežtas, mirė Rygos priemiestyje Marupėje 1988 m. Ten buvau keletą kartų. Ir vis parsiveždavau naujų tekstų ar sakinių. „Zietelos šnektos žodynas“, išspausdintas1998 m – tai neplaninis, vasaros atostogų, laisvadienių, ilgų vakarų ir naktų darbas, trukęs truputį daugiau negu 40 metų. Remdamasis šiuo žodynu galėjau parašyti aprašą „Zietelos lietuvių šnekta“ (2005 m.). Priedo „Zietelos šnektos tekstai“(I d., 2005; II d. 2010). Ypač daug darbo ir kantrybės įdėjo Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vedėja prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, parašydama smulkius tekstų komentarus. Tai tiek apie XX a. pab. amžiams užgesusią Zietelos lietuvių šnektą.