Pradžia Nr. 19
Gunaras KAKARAS
Žinios ir Nežinomybė
Taip, specialistai mums reikalingi, bet tai turi būti Žmogus-specialistas, o ne Specialistas-žmogus. Ir žinios reikalingos, jau nekalbant apie specifines žinias atskiroms specialybėms. Žinios reikalingos absoliučiai kiekvienam augančiam jaunam protui. Tik per žiniomis suartą dirvą, tokį rugių lauką galima nueiti iki Nežinomybės bedugnės. Yra nežinojimas ir Nežinomybė. Nežinojimas – ko aš nežinau, bet kitiems tai žinoma. Tai besimokančio nežinojimas. Toks nežinojimas skatina pažinimą, bet tik tada, kai naujas pažinimo šuolis teikia didelį vidinį pasitenkinimą, ypač kai tą nežinojimo slenkstį peržengi savo jėgomis. Ne kartą vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje esu siūlęs mokiniams:
– Kodėl jūs leidžiate dėti jums į burną mokytojų sukramtytą maistą – žinias? Juk vadovėliai parašyti ne genijams, o normaliems jauniems protams – jums. Todėl siūlau – rytoj sugrįžę iš pamokų paskutinį kartą paruoškite jums užduotas pamokas. Ir tai iš tiesų tegu būna paskutinis kartas, daugiau niekada neberuoškite mokytojų užduočių (juokas, džiaugsmas, plojimai!). Bet aš dar ne viską pasakiau. Po to atsiverskite kitą vadovėlio puslapį – tai, ko jums niekas sukramtyto į burną nedėjo. Prie naujo puslapio – tarsi alpinistas prie stataus uolėto kalno. Jam niekas nepadės, jis vienas, savo jėgomis, žingsnis po žingsnio, plikomis rankomis, tiksliau įtemptais pirštų raumenimis laikydamasis už uolų atbrailų ir tik kojų pirštais remdamasis ant tų pačių uolų atbrailų kyla į viršų. Tai sunku, tai labai sunku ir pavojinga (!), bet jis pats pasirinko šį maršrutą vedantį aukštyn į viršūnę. Ir pagaliau – viršūnė! Koks tai nuostabus jausmas savo jėgomis pasiekti viršūnę!
Atsivertę kitą vadovėlio puslapį jūs galite pajusti tą patį nuostabų alpinisto kopimo į pažinimo viršukalnę džiaugsmą. Štai ką jums siūlau sakydamas, kad rytoj paskutinį kartą paruoštumėt mokytojų užduotis. Būkit dviem, trimis, dešimčia puslapių pirmiau to, kas mokomasi klasėje. Bus sunku? Be abejo, bus. Gal net labai sunku, bet viršukalnės džiaugsmas atperka viską. Parašykite man, kaip sekėsi jums, išdrįsusiems eiti šiuo keliu.
Negavau nė vieno atsakymo. Nereikėtų daryti kategoriškų išvadų, bet tenka pripažinti, kad dauguma mokinių pažinimo keliu ne eina, bet yra varomi. O pastoviai varomas ir ujamas arklys savanoriškai ir su džiaugsmu vežimo vežti tikrai nepradės.
Taip, tai dar viena šiandienės pedagogikos bėda – beatodairiškas žinių krovimas į mokinių galvas ir iš to išplaukia mokinių abejingumas ir kon-frontacija. Žinių perdavimas turėtų būti abipusiškai malonus, kai mokinyje yra subrandinta pažinimo motyvacija ir džiaugsmas. O tokia motyvacija yra bendražmogiškų vertybių dalis, įgimto ir paskatinto (bet ne prievarta ir ujimu nuslopinto) smalsumo, noro sužinoti, pažinti.
Bet grįžkime prie Nežinomybės – tai, ko nėra jokiose enciklopedijose, tai, ko niekas Žemėje dar nežino, nė vienas Nobelio premijos laureatas – pažinimo ir mokslo pirmųjų linijų apkasai, už kurių plyti Nežinomybės erdvės, talpinančios naujus dėsnius, naują pasaulio supratimą, naujus pažinimo klodus, naujas galimybes.
Pasiekti Nežinomybę, pajusti jos dvelksmą, patirti jos didybę – tai tarsi Selindžerio bedugnė rugiuose. Tikro Mokytojo tikslas būtų atvesti savo mokinius prie tos bedugnės, susikabinti rankomis ir, atsargiai prie jos priartėjus, pažvelgti į jos gelmę: „Štai, mielieji, mes vadovėlių, dėsnių, formulių ir faktų pagalba perėjome per ištyrinėtą mus supančio pasaulio dalį ir priėjome prie tos dalies ribos. Dabar jūs žvelgiate į tai, ko dar niekas pasaulyje nežino – Nežinomybės pasaulis atsiveria prieš jus – savo intelektu, darbais, pastangomis, kūryba jūs galite į jį įžengti – tai nuostabus nepakartojamas, sukrečiantis pažinimo jausmas. Jeigu tas jausmas jus pasiekė, jeigu ta Nežinomybės nuostaba jus sukrėtė, tai sukrėtė visam gyvenimui – žinios, žinojimas, pažinimas tampa neatskiriama jūsų asmenybės dalimi. Bet tik per žiniomis suvešėjusį lauką eidamas gali pasiekti Nežinomybę – kito kelio prie šios bedugnės rugiuose nėra.“
Tai stipri mokymosi ir pažinimo motyvacija, tik reikia sugebėti ją pateikti jaunam žmogui, sugebėti pateikti, kaip nuostabų ir nesibaigiantį gyvenimo nuotykį. Paaiškinti, kad net neįžengus į Nežinomybės erdvę galima su ja, su Nežinomybe, bendrauti. Tas bendravimas – tai klausimai į Nežinomybę. Klausimai be atsakymų, bet su įspūdingu iš begalinių Nežinomybės tolių atsklidusiu tavo klausimų aidu. Tas aidas – taip pat visam gyvenimui.
Deja, kalbant apie klausimus mokyklose, realybė kita. Klausimus užduoda mokytojai, o mokiniai 12 metų yra kalami prie atsakymų kryžiaus – iš jų reikalaujama tik atsakymų – jie turi žinoti, mokėti, atsiminti. Taip per tuos 12 metų juose užmušamas gyvas vaikystės smalsumas – klausimų lavina tėvams, klausimų lavina sau ir mokytojams. Ar kada nors kurioje nors mokykloje po užduotos pamokos, kitą dieną mokiniai bus vertinami ne pagal atsakymus – ką išmoko, ką atsimena, bet pagal klausimus, kuriuos pagimdė išmokta pamoka ir kurie veda į kitą vadovėlio puslapį, į geidžiamą, tikrą pažinimą?
Drįstu teigti, kad klausimai, gimstantys tavyje, yra daug kartų svarbesni už atsakymus. Atsakymus galima rasti vadovėliuose, enciklopedijose, o klausimai vedantys į pažinimą gali gimti tik širdyje ar galvoje. Žmogus, gyvenantis nesibaigiančių, nuolatinių klausimų erdvėje yra gyva, siekianti ir kurianti asmenybė. Žmogus be klausimų, net ir labai daug žinantis, geriausiu atveju yra tik geras specialistas. Žinoma, kalbu apie Mokytojo aukštąjį pilotažą, bet mokytojas niekada netaps Mokytoju, nesiekdamas aukštojo pilotažo. Neturiu recepto, kaip šiandieninius mokytojus pakeisti Mokytojais, kaip jauni tėvai galėtų tapti Tėčiu ir Mama.
Bet esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad tą užburtą ratą: šeima–darželis–mokykla–gatvė–internetas ir televizija–retkarčiais bažnyčia ir vėl šeima–darželis… – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O vaistas, deja, tik vienas – bendražmogiškos vertybės, sąžinės dirvoje išaugintos.
Žinoma, bet kokia kita to vaisto diegimo forma yra sveikintina, tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo procedūra taps pirmaeiliu konstitucijoje įtvirtintu valstybės uždaviniu: absoliutus Lietuvos Respublikos prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.
Gatvė, Donkichotai ir Ministrai
Bet po mokyklos ir lygiagrečiai su mokykla yra ir bus gatvė, televizorius, internetas, brutalių, pelno siekiančių kino filmų tvanas. Niekas man neįrodys, kad jaunam, bręstančiam jaunimui galimybė kiekvieną laisvą akimirką internete matyti pornografijos gyvuliškumą, ar filmuose aukštinamą jėgos, prievartos ir žudymo „vyriškumą“ yra žmonijos ir demokratijos pasiektos žmogaus teisių ir laisvių viršukalnės.
Kur Lietuvoje tie žurnalistai, tie Donkichotai, su dvasiniu užsidegimu šioje, norisi sakyti, ašarų pakalnėje, šioje susitaikėliškoje su blogiu visuomenėje, aukštinantys bendražmogiškų vertybių šeimos židinius, žmones, kurie per at-kaklų darbą sukūrė fizines, kultūrines ar dvasines vertybes ir jas dalija kitiems – kur jie? Tuo tarpu, deja, mūsų spauda ir televizija užpildyta be darbo šlitinėjančių Lietuvos milijonierių prabangiais apdarais ir neskoningais namais, namais pastatytais ne savo lėšomis, tačiau jų savininkai Lietuvos „elitu“ vadinami. Taip, yra skambiais pavadinimais papuoštų televizijos laidų, bet kai žinai jų užkulisius ir pagrindinį tikslą – reitingų siekį, kai kriterijus yra ne tiesa ir teisingumas, bet intrigos ir sensacijos efektas – nerandu Lietuvoje tikrų žurnalistų-donkichotų, nors nedidelė dalis tų, kurie galėtų jais būti, kaltai šypsosi ir sako – o pragyventi juk reikia…
Taip, jaučiu, kad ir Jūs vėl šypsotės, skaitydami šito idealisto mintis. Gal iš tiesų esu idealistas, bet kartu suprantu, kad idealams tapti realybe reikia tvirto pagrindo po kojomis. O tas pagrindas, žinoma, ne atskirų donkichotų pakelti skydai, nuleisti antveidžiai ar su ištiestomis ietimis šuoliuojantys prieš besisukančius malūnus – jie vis tiek sukasi ir suksis. Reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu, tarsi rentgeno spinduliu, peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarytų nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi.
Kaip minėjau, tai ne metų ar dešimtmečių darbas – tai dviejų, trijų kartų koregavimo darbas. Dar kartą sugrįšiu prie mokyklos – tikri Mokytojai į mokyklą gali ateiti tik iš tikromis bendražmogiškomis vertybėmis gyvenančios šeimos, tik iš dvasinių vertybių ugdymu paremtos mokyklos. Didžiulę paramą šiame darbe galėtų atlikti Lietuvos tradicinės religinės konfesijos, jeigu sugebėtų pakeisti savo veiklos prioritetus nuo nekintamų tikėjimo dogmų prie daug kilnesnio tikslo – žmogaus ugdymo, žmogaus dvasinės kokybės pakėlimo virš dabar dominuojančio vartojimo, turėjimo ir pasitenkinimo sindromo.
Ir dar – kol su besikeičiančiais ministrais žaisime politinius ir ambicijų žaidimus, kol Seime, tvirtindami ateinančių metų biudžetą, kaip šunys urgzdami, bet su sukąstais dantimis tampysime plyštančią į gabalus biudžeto antklodę, palikdami kultūros ministrui nubyrėjusius skutus (koks akivaizdus gamybos-vartojimo prioritetas!), kol bendru partijų sutarimu kultūros ministru nebus skiriamas tikrai to vertas asmuo mažiausiai 6–8 metams, kol ministras su savo ministerijos ir ekspertų komanda nesuformuos kultūrai atsiveriančios valstybės strategijos, kol ta strategija nebus patvirtinta aukščiausiu lygiu ir neduos pelnytų vaisių – kalbos apie kultūros gyvybišką reikšmingumą tautai taip ir liks kalbomis. Tai liečia ne tik Kultūros ministeriją – aukštesni reikalavimai taikytini visai Vyriausybei, jau nekalbant apie Seimą ir visas likusias valstybės institucijas.
Puikiai suprantu, kad ne šventieji puodus lipdo – priėmus naujas įstatymų pataisas, tų įstatymų vykdytojai netaps kitokie, nepakeisime rytdienos mokytojų ir teisėjų. Pasikartosiu – tai ilgų dešimtmečių nuoseklus ir atkak-lus darbas – įstatyminiu frontu bei nepaliaujamu dorovinių, moralinių ir etinių nuostatų diegimu ir aukštinimu, atvesti visuomenę iki bendražmogiškų vertybių, kaip vienintelio egzistencijos pagrindo priėmimo. Tada A. de Sent-Egziuperi žodžiai, kad didžiausia pasaulyje vertybė yra ryšiai tarp žmonių, taps artimi ir suprantami kiekvienam.
Gunaro Kakaro fotoetiudas
Bet lieka viena, pati sudėtingiausia problema, pats atsakingiausias lūžio taškas – kas inspiruos, nenuginčijamai pagrįs to vienintelio kelio pradžios neišvengiamybę – konstituciją papildančių punktų absoliutų būtinumą? Kieno tai galėtų būti iniciatyva – Prezidento, Vyriausybės, Seimo, politinės partijos, visuomeninių organizacijų ar Lietuvos kultūros kongreso? O gal dar yra mums nežinomų Donkichotų, kurie rytoj pradės rinkti tautos parašus konstituciniam referendumui Lietuvoje?
Mielas skaitytojau, čia ir galėtume sustoti, toliau nebeskaityti, jeigu apsiribotume tik Lietuvos problemomis. Tačiau mano profesija, žmonijos egzistencijos trukmės pojūtis Visatos laiko begalybėje neišvengiamai veda nuo Lietuvos mokyklų problemos prie žmonijos išlikimo problemos – žmonijos išlikimo kosminiuose laiko mastuose.
Teisės ir laisvės be išlikimo garantijos
Toks vienos valstybės (Lietuvos!!!) juridinis, moralinis ir etinis vystimosi kelio posūkis sukeltų kai kurias konfliktines juridines situacijas Europos Sąjungoje. Turiu galvoje tarptautines žmogaus teises ir laisves ir galimą jų dalinį apribojimą absoliutaus prioriteto šviesoje.
Skaitau Franko Fennerio, Australijos nacionalinio universiteto mikro-
biologijos garbės profesoriaus prog-nozę, kad žmonių rasė išnyks per ateinančius 100 metų, praneša „Daily Mail“. Jo teigimu, „žmonės nesugebės išgyventi demografinio sprogimo ir nekontroliuojamo vartojimo“.
Cituoju ir kitų šaltinių prognozes. „Mokslininkai, 2012 m. dalyvaujantys „Global Catastrophic Risk Conference“ suvažiavime Jungtinėje Karalystėje, dalyvavo neformalioje apklausoje, kuria siekta įvertinti grėsmes žmonijai. Mokslininkai tikimybę, kad žmonija išliks bent iki 2100 metų, įvertino vos 19 procentų.“
„Iki šiol jokia katastrofa dar nekėlė grėsmės visai žmonijai, tačiau žinomi JAV biologai Paulas ir Anne Ehrlichai išskiria du veiksnius, galinčius sukelti civilizacijos žlugimą – populiacijos perteklių ir besaikį vartojimą.“
„JAV rašytojo Derricko Jenseno nuomone, didžiąsias žmonijos problemas sukelia auganti gamyba. O jos augimą skatina nemažėjantis žmonių noras vartoti daugiau ir daugiau bei užsiropšti kuo aukščiau savo kultūros hierarchijos kopėčiomis.“
„Ekonominės ir gamtos katastrofos bus neišvengiamos, jeigu turtingosios šalys nesumažins vartojimo, o pasaulio gyventojų skaičius nesiliaus augęs“, rašo guardian.co.uk.
„Reikia kuo greičiau stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių ir sumažinti išaugusį vartojimą turtingose šalyse, kad išvengtume „ekonomikos ir aplinkos negandų judėjimo spirale žemyn“, perspėjama svarbioje Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos ataskaitoje.
„2013 m. prieš prasidedant Pasaulio ekonomikos forumui Davose, britų labdaros organizacija „Oxfam“ paragino stambaus kapitalo verslo atstovus ir pasaulio lyderius dėti visas pastangas kovojant su skurdu ir nelygybe. „Oxfam“ duomenimis, 100 turtingiausių planetos žmonių praėjusiais metais uždirbo pakankamai, kad pasaulyje visiems laikams būtų išnaikintas skurdas.“
„Garsus kabalos mokslo tyrinėtojas Michaelis Laitmanas įsitikinęs, kad išbristi iš pasaulį apėmusios globalios ekonominės krizės įmanoma tik žmonijai iš esmės pakeitus požiūrį į save ir pasaulį. Jo manymu, šiandien mes pribrendome iki šiol nepasiteisinusiam utopinės visuomenės modeliui, kai žmonės gamins tik tiek, kiek reikia patenkinti pagrindinius poreikius, o pagamintos gėrybės bus dalijamos po lygiai. Jo klausia:
– Savo kalbose esate minėjęs, kad žmonija gali labai žūti greitai – per pastaruosius 20 metų. Kodėl tiek mažai duodate jai laiko?
– Tai ne tik mano idėja. Mūsų institute dirba dešimtys mokslininkų, kurie bendradarbiauja su tūkstančiais viso pasaulio mokslininkų. Gamta iš tiesų mums praneša, kad jei norime išlikti, turime būti globalūs, turime vienytis. Gamtoje viskas su viskuo susiję, tačiau žmogus supriešina save su gamta. Šiandien atsidūrėme tokioje priešpriešoje su savo prigimtimi, kad mums gresia susinaikinimas.“
„Jungtinės Tautos (JT) 2013 m. birželį paskelbė prognozes, kuriomis remiantis, iki 2050 m. planetoje gyvens 9,6 mlrd. žmonių.“
„2012 m. birželio mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodė Kalifornijos universiteto profesoriaus Anthony Barnosky ir dar dvidešimties autorių bendras straipsnis, kuriame teigiama, jog dabar dėl žmogaus veiklos jau yra pakeista apie 43 proc. žemės paviršiaus ir skaičiuojama, jog situacijai nesikeičiant 2025 m. bus pasiekta kritinė 50 proc. riba.“
Atkreipkite dėmesį – cituoju tik labai mažą dalį mąstančių žmonių iš viso pasaulio su dideliu nerimu išsakytų minčių. Tokią šiandien niūrią ateities prognozių mozaiką lemia demokratinio pasaulio žmonių teisės ir laisvės eiti gamybos-vartojimo-turėjimo keliu. Klausimas kas svarbiau: ar žmogaus teisės ir laisvės, ar žmonijos išlikimo dilema? Žmonijos išlikimo svarba yra nediskutuotina, o kad šiandieninės žmogaus teisės ir laisvės būtų žmonijos išlikimo garantas, tenka suabejoti.
Bus daugiau