Gunaras KAKARAS
Sąrašas gali būti labai ilgas: Jonaitis, Jonaitienė, Daktaras, Panevėžio mafijos gauja, išprievartavimų virtinė, mušamos ir engiamos moterys, patyčios mokyklose, dėl tos pačios priežasties besižudantys vaikai, vagiantys ir jau peržengę ribą, sugebantys žudyti paaugliai, klaiki mokinės žmogžudystė Šiauliuose ir dar klaikesnė Panevėžyje. Pro tokią prizmę pažvelgus, karai keliuose, korupcija, politikų amoralumas, partijų savanaudiškumas, teisėsaugos paperkamumas ir net narkomanijos augantys mastai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos.
Reikia kažką daryti
Šie faktai kiekvieną iš mūsų veda prie neišvengiamos minties – kažką reikia daryti. Ir darome – kiekvienas aukščiau paminėtas faktas sulaukdavo ir tebesulaukia gausybės siūlymų ką daryti. Dalis tų siūlymų, žinoma, ne pačių racionaliausių, įgyvendinama. Žiūrėk, po metų uolūs statistikos mylėtojai konstatuoja kelių procentų neigiamybių sumažėjimą. Paguodžiame save, tarsi tikrai einame teisingu keliu. Ir taip formuojasi visa puokštė prevencinių programų skirtų mokiniams, kelių ereliams, kyšininkams, politikams, narkomanams, girtuokliams, chuliganams, pedofilams ir t. t. Visos tokios prevencinės programos dažniausiai nieko bendro tarpusavyje neturi, nes sukoncentruotos į konkrečią blogybę ir, deja, ne į jos gilumines priežastis, o į ribotas priemones išvengti pasekmių. Visų tokių prevencinių programų įkvėpimo šaltinis gausybė labai gražių, protingų ir teisingų straipsnių bei deklaracijų žiniasklaidoje.
Cituoju vienoje iš metinių ataskaitų pasakytus prezidento Valdo Adamkaus žodžius: „Tik moralinis apsivalymas ir moralinis atgimimas gali padėti Lietuvai įveikti ir ekonominę, ir vertybinę krizę, laiduoti žmonių gerovę ir šviesesnę ateitį. Kito kelio nėra.“
Absoliučiai sutinku, ypač su paskutiniu teiginiu – kito kelio nėra. Lieka tas vienintelis kelias. Tačiau kur jis? Koks jis? Kur prasideda, kuria kryptimi veda? Kuo jis dengtas, kuo apsodintas? Kiek jis patvarus? Kelintame kilometre pasirodo tikslas, į kurį šis kelias veda? Ar pasirodę tikslo kontūrai tikri, ar tik iliuzinis miražas? Tiesioginių, tikslių atsakymų į šiuos klausimus nėra. Dalinių, fragmentiškų, siauros profilaktinės paskirties atsakymų yra labai daug. Tai teikia vilčių – sudėsime juos, apibendrinsime ir turėsime tai, ko taip trokštame – to vienintelio V. Adamkaus kelio apibūdinimą. Deja, tų gausių fragmentiškų atsakymų suma duoda tik spalvingą mozaiką, kurioje tiek spalvų ir atspalvių, kad apibendrinant gaunasi tik monotoniška pilkuma – konkretumas ir esmė išnyksta.
Dar kartą sugrįžkime prie prezidento V. Adamkaus minčių: „Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties – vertybėmis ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas praktinis veikimas. Pastaruosius metus žodis „vertybės“ dažnai linksniuojamas. Tačiau tam, kad žodis taptų kūnu, reikia ne filosofinės išmonės, o politinės valios“.
Ir vėl gražūs žodžiai, be jokių įsipareigojimų, be jokių nuorodų į tą politinę valią. Tuo liūdniau, kad tokius žodžius pasako valstybės vyras, kurio pagrindinė pareiga būtų tą politinę valią realizuoti ar bent dėti maksimalias pastangas tą valią įgyvendinti. Matau tik vieną politinės valios raiškos formą, kuri galėtų duoti realių vaisių – Lietuvos Respublikos Konstituciją papildyti dviem punktais:
1. Lietuvos Respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendra-žmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją;
2. Visi valstybės teisiniai, moraliniai ir etiniai normatyvai privalo vadovautis absoliučiu prioritetu – žmogaus ugdymas bendražmogiškų vertybių erdvėje, sudarant jam prasmingo gyvenimo sąlygas darbui, tobulėjimui, kūrybai ir poilsiui.
Tekstas, žinoma, tobulintinas ir tikslintinas, gilios analizės reikalauja ir bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimas, tačiau tikiuosi, kad pagrindinę mintį išsakiau suprantamai.
Šis naujai įrašytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos deklaruojamas absoliutus prioritetas nepakeis situacijos, nes didelė dalis dabartinės Konstitucijos gražių ir prasmingų punktų tik formaliai glūdi Konstitucijos turinyje. Esmė – sutelkti visas galimas priemones įgyvendinant to absoliutaus prioriteto esminę politinę valią: reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, vadovaujantis pagrindiniu Konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu, tarsi rentgeno spinduliu, peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarys nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi. Ir to negana – peržiūrėjus, sutvarkius ir priėmus iš absoliutaus Konstitucinio prioriteto išplaukiančius įstatymus, poįstatyminius aktus ir visus kitus moralinius, etinius ir dorovinius normatyvus – privalome įgyvendinti gal patį sunkiausią politinės valios žingsnį – visą naujų įstatymų ir normatyvų turinį pritaikyti realiame gyvenime. Ir tai , žinoma, ne vien politikų pareiga – tai mūsų visų vienintelis kelias išlikti žmonėmis ir žmonėmis ugdyti savo vaikus.
Puikiai suprantu, kad didelė dalis skaitytojų jau priskyrė mane idealistų kategorijai. Kai prieš keliasdešimt metų kalbėjau apie tai, koks turėtų būti Lietuvos etnokosmologijos muziejus, net artimiausi draugai šypsojosi iš tariamo mano idealizmo. Tuo pavyzdžiu nenoriu tvirtinti, kad šio straipsnio mintys rytoj taps realybe, ne, tik noriu pasakyti, kad idealo siekimas yra vienas iš gražiausių žmonijos siekių, davusių neįkainojamas vertybes, nors tie siekiai labai brangiai kainavo, kainuoja ir kainuos.
Nemanau, kad šis absoliutus Konstitucijos prioritetas pakeis visus, ypač vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojus. Todėl neišvengiamai reikia kalbėti ir rūpintis vaikais, mokiniais, ateinančia karta. O jauno žmogaus vertybes formuoja šeima, mokykla, gatvė, religija, žiniasklaida, akcentuojant televiziją ir internetą, bei vėliau visą apimantis turėjimo ir vartojimo sindromas.
Tarkime, kad mes jau turime visų čia paminėtų aštuonių įtakos erdvių naujus reguliuojančius įstatymus, moralines ir etines normas kruopščiai, atidžiai, preciziškai peržiūrėtas per Konstitucijos absoliutaus prioriteto prizmę ir padarytus reikiamus pakeitimus, papildymus, priimtas naujas teisines, moralines ir etines normas. Toliau – viso to įgyvendinimas, perkėlimas į realų gyvenimą. Tai ne kelerių metų darbas, o nepaliaujamo darbo dešimtmečiai. Manau, kad šimtmetis duotų rezultatų, visuomenei pasirinkus kardinaliai naują evoliucijos kelią, kurio tikslas pagal Erichą Fromą būtų būti, bet ne turėti. Tokio darbo, tokio kelio tikrumas būtų garantuotas, jeigu juo pasuktų viso pasaulio valstybės. Tai, žinoma, dar didesnis idealizmas, bet jeigu mes galvosime, kalbėsime ir sieksime žmonijos išlikimo kosminės ateities mastuose – net toks idealizmas turi realią prasmę.
Šeima
Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė Antuanas de Sent-Egziuperi – visi mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą nusižengimą taps neužmirštama visą gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš tėtės ar mamos sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai išeinant į mokyklą, į gatvę, į knygų pasaulį, į margą, gėriu ir blogiu nuspalvintą kasdienybę.
Ar šiandieninė šeima gali įtvirtinti tuos stulpus, ar gali išleisti į pasaulį savo vaikus pro tuos pirmuosius gyvenimo vartus? Atsakymo toli ieškoti nereikia: asocialių šeimų gausa; gaisruose po girtuoklysčių nebeatbudusiųjų žūtys; sugyventinius ar vyrus nudūrusios moterys, dar daugiau moterų, kurias suluošino ir nužudė vyrai, savo vaikų nužudyti tėvai, šiukšlių konteineriuose rasti kūdikiai… Nesinori tęsti – darosi nejauku.
Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne per rytdieną spręstina. Nedarbas, tragiškai mažos algos, emigracija, girtuoklystė, motyvacijos nebuvimas išbristi iš aplaidumo, grubumo, amoralumo ir kas skaudžiausia – besisvaidantys gražiais žodžiais politikai, nė vienas nežinantis, kas yra skurdas (juk žinote kiek Seime milijonierių!), menku procentu dėl akių sumažinantys savo algas, bet nieko konkrečiai nepadarantys dėl šeimos statuso finansinio pakėlimo ir, kas dar svarbiau – šeimos moralinių ir etinių vertybių išaukštinimo. Nesu kompetentingas nurodyti konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną besikuriančią šeimą turėtų pasiekti šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje būtų ypač akcentuotas vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas. Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti ilgalaikę konkrečių veiksmų programą skirtą šeimoms, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir visavertės vaikystės erdvę, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.
Į mokyklą
Antra svarbi veikianti erdvė, o kai kuriais atžvilgiais ir svarbiausia, būtų mokykla. Mokykla, kur pasitiktų mokytojai. Tačiau štai ką sako gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis: „Mokytojų trūkumo apskritai nėra: yra didelis jų perteklius. Labai trūksta tik gerų mokytojų. Mažuose miesteliuose ir net didesniuose centruose mokytojas neturi jokio motyvo tobulėti. Jis negali būti geras mokytojas, nes kilo iš blogo mokinio, vėliau baigė blogą universitetą. Yra išimčių, bet jų – mažai. Yra tokių mokytojų, kurių nė iš tolo negalima prileisti prie mokyklos. Jie tiesiog neraštingi. Siaurai specializuojasi, nesidomėdami ir net aršiai ignoruodami visa tai, kas nesusiję su jų dalyku. Štai kodėl „žaliavos“ – mokyklų abiturientų kokybė yra tragiška.“
Todėl kalbu ne apie šiandienos, bet apie rytdienos mokyklą, kurioje mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas – visam gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo vartus, atsineštus iš šeimos, vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais kelrodžiais, žmogaus gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik žodžiais, bet ir savo išskirtine Mokytojo asmenybe. Mokytojo, kuris ne tik moko, bet iš kurio mokomasi. Aritmetika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai – dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir kalba.
Keletas žodžių apie kalbą. Žinoma, čia ir gramatika, ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – mokėjimas kalbėti. Kalbėti taip, kad tave girdėtų, kad tave suprastų, kad pagaliau būtų malonu tavęs klausytis. Pasakykite, kurioje šiandienos mokykloje mokoma kalbėti? Rezultatas akivaizdus – politikai, Seimo nariai, pagrindiniai valstybės vyrai ir moterys pauzes užpildo mykimu, karštligiškai ieškodami naujos minties, žodžio, ar net viso sakinio. Nemoka kalbėti ir didelė dalis televizijos ir radijo žurnalistų. O, regis, viskas taip paprasta – turėti ką pasakyti, norėti tai pasakyti ir kalbant aiškiai ir suprantamai girdėti save klausytojų ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis, deja, mokyklose dar nesurastas.
Kiekvienas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų dalykų, privalėtų mokinius mokyti kalbėti. Ir kiekvienas mokytojas šalia dėstomų fizikos ar chemijos dėsnių visada žvelgtų į mokinį per bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguotų jaunuolių matymą ir mąstymą taip, kad ir jie pasaulį su visomis jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių prizmę. Ir tai būtų pagrindinis Mokytojo tikslas – išleisti iš mokyklos visaverčius žmones, o ne žinių prifarširuotus būsimus beveidžius specialistus. Visavertis žmogus turi visas galimybes tapti specialistu, tuo tarpu iš šių dienų gimnazijų ar aukštųjų mokyklų atėjęs specialistas tapti pilnaverčiu žmogumi turi žymiai mažiau galimybių, nes šalia jo visada budės vartojimo-turėjimo slibinas.
Džiaugiuosi ir vertinu Švietimo ir mokslo ministerijos pirmus tikslingus žingsnius – planuojamą dėstomų dalykų krūvį sumažinti trečdaliu, nors reikėtų sumažinti visu 50 proc. Nenukentės bendro išsilavinimo lygis, jeigu mokytojai vietoj pastangų įtvirtinti mokinių galvose Omo dėsnį, Niutono binomą, ar netiesines lygtis, uždegs juose prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį ir džiaugsmą. Būtent mokinys ateityje duos vešlius, į tvirtus medžius išsikerosiančius, plataus pažinimo ūglius, vietoj per prievartą į neparuoštą, nederlingą dirvą įterptus sodinukus (kad nors atsakinėdamas pamoką prisimintų, ką jiems vakar pasakojau…), kurie vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai nunyksta.
Bet kur tie Mokytojai? Deja, visoje Lietuvoje jų tik vienetai, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų padidinimas nieko neduos – pinigais tikrų vertybių į žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja mokytojų nuvertinimo pasekmės – į pedagoginius universitetus nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas aukštąsias, norimas specialybes, o ir baigę pedagoginį universitetą gabesnieji su džiaugsmu aplenkia mokyklas. Pažvelkime į mūsų tautos praėjusių šimtmečių šviesuolių biografijas – dažnas jų atėjo iš mokyklos, ne vienerius metus padirbėjęs Mokytoju.
Tik griežta atranka, gal net nustatant intelekto, o ypač emocinio intelekto, koeficientą, įvertinant iš šeimos atsineštas ir mokykloje subrandintas vertybes, gal įleidžiant į mokyklas ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą gavusius, bet ir gyvenimo patirtį turinčius bei gilų norą ją perduoti jaunimui norinčius – tik tokia stojančiųjų į pedagogų kelią mokytojų atranka galėtų pagausinti Mokytojų kastą. Gal po metų ar dvejų reikėtų peratestuoti jaunus mokytojus, patikrinti jų motyvaciją būti mokytoju – ar tikrai jis pasiryžęs dalį savo širdies atiduoti mokiniams? Mokytojas kaip vienuolis turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės, dalinantis ja su mokiniais.
Net paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis, mokslinių darbų išvadomis, aiškėja visiškai nenormali padėtis mokyklose. Jose ruošiami būsimi specialistai, nes žinių perdavimas, jų įtvirtinimas sudaro esminį ir pagrindinį pedagogo darbo tikslą. Tuo tarpu jaunas žmogus turėtų būti ruošiamas, brandinamas tapti žmogumi. Visavertis žmogus be tam tikro žinių bagažo turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis, emociniu ir socialiniu intelektu. Būtent čia turėtų būti nukreiptos pagrindinės pedagogų pastangos.
Kodėl tiek daug žodžių apie mokyklą ir mokytojus? Todėl, kad tik dvi institucijos – šeima ir mokykla – turi potencinę galią pakeisti pasaulį, t. y. išugdyti pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną žmogų. Noriu akcentuoti – šios bendražmogiškos vertybės turi būti jauno žmogaus dvasiniai griaučiai, kaip analogas fizinio kūno griaučiams. Žmogaus fizinis kūnas negali egzistuoti be kūno atramą suformuojančių ir palaikančių kaulų struktūros, taigi žmogaus dvasinis, etinis, moralinis būvis turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis kaip pagrindine dvasinio kūno atrama. Nors mano palyginimas pakankamai natūralistinis, bet tikiuosi pakankamai akivaizdus.
Akcentuodamas šeimą ir mokyklą, kaip pagrindines doros ugdymo institucijas, matau tarp jų didžiulį skirtumą. Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra pakankamai uždara sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus, vyksmus ir, žinoma, turiu galvoje vaikų auklėjimą, mes neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol tie vidiniai vyksmai neperžengia teisėtvarkos, įstatymų rėmų. Mokykla yra atvira mūsų pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tą ir darome. Tačiau kur link einame, ko siekiame? Cituoju Andrių Navicką: „Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hana Arendt dar XX a. antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.
Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalve. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė.“
Ta pergalė – tai prifarširuotas žiniomis jaunas žmogus, turintis potencinę galimybę įstoti į aukštąsias mokyklas, o jas baigęs, tapti tinkamu specialistu jaunų kadrų rinkoje.
Šiandienos švietimo, ugdymo ir mokymo sistemą suformavo visuomenės gyvenimo norma – gamyba-reklama-pardavimas-vartojimas-turėjimas. Koledžai, techninės ir aukštosios mokyklos turi tik vieną tikslą – paruošti specialistus. Ir visos aukštesniųjų mokyklų reformos siekia vieno – kaip greičiau, mažesnėmis sąnaudomis būsimam specialistui perduoti tas ar kitas reikalingas žinias ir tada išmesti jauną žmogų į besisukančią gamybos-vartojimo-turėjimo karuselę. Ar iš tokių specialistų gali subręsti būsima Lietuvos dvasinio elito karta?
Vertybių ugdymas
Taip, doros, ugdymo programų yra. Nuo darželinukų iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau – daug gražių ir prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus – „esmė juk ne čia, esmė – paruošti mokinius egzaminams“. Suprantama, doros ugdyme egzaminų nėra ir būti negali, nes dora tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio taisyklės.
Dorovinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis ir svarbiausias iš visų kitų egzaminais vertinamų dalykų. Nes, pasikartosiu – bendražmogiškomis vertybėmis subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks būsimą specialybę. Tuo tarpu maksimaliai žiniomis aprūpintas specialistas be bendražmogiškomis vertybėmis subrandinto dvasinio skeleto, pilnaverčiu, sąžinės balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų galima įsisavinti. Iki 20 metų (psichologai patikslins) dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina tikrų vertybių skalę ir jis dar labiau įsitvirtina sau nusikalstamas „vertybes“.
Tačiau deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorovinio ugdymo Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų tapsmo Mokytojais.
Taip, gerbiami skaitytojai, pastebiu Jūsų ironiją – straipsnio autorius vėl nuklydo į idealizmo lankas. Taip, nuklydau, kad akcentuočiau tą nelemtą užburtą ratą! Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojų, Mokytojų iš didžiosios raidės, nebus subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios mokyklos, paklusdamos gamybos-vartojimo-turėjimo dėsniui, ruoš būsimus bedvasius specialistus (rašau sutirštindamas spalvas, nes yra išimčių, nors jų mažai), kurie kurs šeimas, eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorovinį ugdymą – tikro visuomenės atgimimo nebus. Aš tuo neabejoju, bet sutinku, gal egzistuoja kitas, geresnis visuomenės atgimimo kelias. Pasiūlykite jį, jei jis jums žinomas!
Bus daugiau