Algis UZDILA
Kas Lietuvoje nėra girdėjęs lenkų kalba išsakytos frazės: Jak polak – to pan, jak litwin – to cham. Tai ne lietuvių suklostytas ir į lenkų kalbą išverstas posakis. Šitaip sakydavo žmonės, kurie bandydavo pasišaipyti iš pseudolenkų, kai norėdavo vaizduoti besipuikinantį nusmuktkelnį bajorėlį. Tuos žodžius anksčiau, matyt, iš savo ponų buvo girdėjęs jo senelis ar prosenelis. Dvarų jau seniai nėra, bet kalba požiūrį išsaugojo. Norint paaiškinti tų žodžių prasmę, net sunku būtų juos išversti, kad sklandžiai skambėtų. Man to nepasisekė padaryti. O tik tuomet posakiai įgauna sparnuotų žodžių galią. Kada mėgintume sakyti – Jei lenkas – tai ponas, jei lietuvis – tai chamas, matytume, kad ir ritmas pabyra, ir rimo nelieka. O jei taip, tai ir visa struktūra neskamba.
Nei žodis pan, nei cham nėra lenkų kalbos išmonė. Avarų kalboje pan reiškė milžiną, vėliau taip vadinta avarų chano tarnautoją, renkantį prievolę. Graikų pan reiškia visumą. Iš čia ir Dievo vardą lenkai teikia su prievardžiu Pan, kas reiškia mūsiškai – Viešpatį. Kitas – cham – tai nekultūringas, ordinarus, nesiskaitantis su kitų jausmais ar poreikiais – žmogus. Vėliau taip imta niekinamai kalbėti apie žemesnio luomo žmogų, ypač valstietį. Iš lenkų kalbos dėl glaudaus bendravimo ir mes turime žodį ponas, reiškiantį garbingą ar pasiturintį žmogų, vėliau – namų šeimininką. Šiandien tapusį mandagiu kreipiniu į rečiau ar pirmą kartą sutiktą žmogų, ir lenkai be to žodžio niekaip negalėtų išsiversti. Kartais pavartojame ir žodį chamas – tai savotiška pono priešingybė, suprask – grubus, netašytas, tamsus… Lietuviai neišlaikė dar ir prūsų vartoto baltliško kreipinio ryki (pone). Biblijoje Chamas buvo vienas iš trijų Nojaus sūnų, tėvo prakeiktas už nepagarbų poelgį jo atžvilgiu.
Kaip formavosi žodžiu chamas išsakoma sąvoka? Chamas tai balto ir šviesaus – gamtos dėsnius bei politiką nutuokiančio pono fone, pabrėžtinai rodant panieką ir žeminimą – išsakytas juodas, nuo darbų išmuręs ir išvargęs, tamsus, nieko neišmanantis ir neišprusęs žmogus. Tokios dvi viena kitos priešpriešos ir rodančios tarp jų esančią neperžengiamą prarają sąvokos galėjo susiformuoti tik ekonomiškai susisluoksniavusioje klasinėje visuomenėje, kuomet buvo siekta tą žmonių skirtumą parodyti esantį gal net nuo prigimties, kitaip sakant – paties Dievo – duotą ir neatšaukiamą, nes jo taip lengvai nei „sugriausime“, nei „atsikratysime“. Taigi tie skirtumai turėję būti amžini. Norint kultūringiau pabrėžti tą klasinį ar šiaip įgimtą bei įgytą skirtumą, mes kartais sakome: „Ne tau, Martynai, giedras dangus“. Tik šiame posaky nėra pašaipos, o ten ji per akis veržiasi.
Iš pradžių sakiau, kad tą posakį tik Lietuvoje esu girdėjęs. Lenkijos lenkams toks požiūris į kitos tautos žeminimą nėra būdingas. Lenkai veikiau linkę kitų fone save aukštinti, ir tai, matyt, atėję iš žydų tautos. Todėl kartais lenkams išsprūsta, kad jų tauta yra Kristaus išrinktoji. Ir – tikriausiai – šitai taip pat nėra atsitiktinis dalykas – kas tau nemėgsta pasipuikinti ir pasididžiuoti. Todėl net ir katinas uodegą riečia. Tačiau tie ekonominiai ir klasiniai santykiai Lietuvoje sutapo dar ir su tautybe, kadangi Lietuvos dvarai sulenkėjo, o valstietija išlaikė kalbą ir papročius. Ir vėlgi kalta čia ne lenkų tauta, kalta Lietuvos bajorija bei ekonomiškai prakutę miestiečių sluoksniai – pirkliai ar pramonininkai – sulenkėjo. Žinoma, kad Lietuvoje susiformavo tokia padėtis, ne be kaltės yra ir lenkų aukštieji visuomenės sluoksniai. Ne visi Lietuvos didikai siekė Mykolo Römerio ar Česlovo Milošo išminties. Dar Liublino unijos metu Lietuva prarado tikrą savo galią. Jeigu besigarsinantys Lietuvos istorikai patyrinėtų, kokiomis sąlygomis lietuvių delegacija Liubline buvo priversta pasirašyti Lietuvai labai nepalankią uniją, nebūtų mums keista, kad jau tada Lietuvai nelabai ir buvo kita išeitis. Lenkija dominavo ir ekonomiškai, ir politiškai, ir, pagaliau, kariniu potencialu. Unijoje su Lietuva nužiūrėjusi ji buvo dar platesnę galimybę stiprėti Europos fone. Kai nuvažiavusi į Liubliną lietuvių delegacija niekaip nesidavė priverčiama tokiomis sąlygomis pasirašyti unijos su Lenkija, lenkai pagaliau ėmėsi drastiškų priemonių – užrakino lietuvius Liublino pilyje ir pasakė: „Išeisite tik tuomet, kada pasirašysite“. Ir nutiko, kaip su kardinolų konklava – tol visi sėdi užrakinti, kol popiežių išrenka. Tai patikrintas metodas, kurį stipresni gali taikyti silpnesniems. Ir nuo Liublino unijos laikų Lietuva vis labiau ir labiau prarasdavo savarankiškumą, o su juo ir savo įtaką Europoje bei kartu ir baltiškas žemes, kol pagaliau Gegužės 3-osios konstitucijoje net ir Lietuvos vardas nebuvo paminėtas. Valstybė išlieka nepalaužiama tol, kol visuomenė išlaiko tikėjimą savimi. Kai palūžta pati visuomenė, palūžta ir jos organizacija. Nors tai trunka šimtmečius, bet kryptinis vyksmas savo darbą daro. Lašas po lašo ir akmenį pratašo – teigia mūsų žmonių išmintis. Žmonių, bet ne politikų. Gaila, kad Lietuvos vyriausybė šito dėsnio neišmano arba apie jį pamiršta, kuomet ima vykdyti iš pradžių labai nekaltą, bet svetimą valią. Deja, loginiuose sąrėmiuose gudresnis visuomet paima viršų prieš silpnesnio proto žmogų, kaip lapė, būdama kūnu silpnesnė, bet protu gudresnė, įveikia vilką, ir šitaip, anot Vinco Pietario, muštas nemuštą neša ir dar džiaugiasi, kad geba „silpnesniam“ pagelbėti. Nuostabu dar ir tai, kad ir gyvenime tas silpnesnio proto žmogus tik galvą kraipo ir nesuvokia, kaip čia viskas atsitikę – norų būta gerų, o rezultatai prasti. Minkštaprotis visuomet tokias abejones išgyvena.
Dar norisi grįžti ir prie Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio lietuviams išsakyto kito grasinimo: Przyjdzie koza do woza. Lietuvos spauda plačiai paleido pažodinį vertimą –Ateis ožka prie vežimo. Tai arba tie žodžiai lietuviui nieko nereiškia, arba persako ne tą mintį, kuri šiuo posakiu išsakoma. Ta frazė kartojama tuo atveju, kuomet norima pasakyti: Na, palauk! Dar tu mane paminėsi! arba Aš dar tau parodysiu, Dar mudu pakalbėsime, dar tu mane pamatysi! Rusų filmukuose vaikams vilkas šaukdavo kiškiui: Nu, zajac, pogodi. Tai reiškia grasinimą – ateis laikas – atsiteisime. Salonuose šitokia diplomatų kalba neskamba, ji galima tik tarp stipraus ir silpno pašnekovų. Ir ją Lietuvai galėjo išsakyti tik iš Lietuvos kilęs ir čia sulenkėjęs lenkų prezidentas Komorovskis. Beje, kad tai nėra autentiškas lenkas (nuo lenkų komar – „uodas“ pavardę gali kildinti tik filologiškai neišprusęs žmogus), rodo ne tik Lietuvoje išlikę jo giminės dvarai, bet ir jo sena baltiška dvikamienė pavardė Ko-mar-as, kur pirmas kamienas ko- siejamas su liet. ko-voti, antras mar- su maras. Taigi ir šis posakis yra to paties kvapelio, kaip ir tas pirmasis, kurį čia nagrinėjame: žinok, kas esi ir su kuo turi reikalą. Taurumo šiuose žodžiuose nė su žvake nerasi.
Perspausdinta iš laikraščio
„Trakų žemė“ maloniai sutikus
vyriausiajam redaktoriui
Juozui Vercinkevičiui.