Spausdiname 2013 m. spalio 25 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Lietuvos valstybės tvarumas ir tautos ateitis Europos Sąjungoje “ Juozo Algimanto Krikštopaičio perskaitytą pranešimą.
Vienas iš paskelbtų konferencijos programos darbų – kaip buvo nurodyta pradiniame kvietime –nusakomas taip: rasti būdus „sutelkti tautą“ bendriems siekiams. Tai ambicingas konferencijos iniciatorių žingsnis. Tad pradėkime nuo šio pagirtino įsipareigojimo aptarimo.
Kryptingiems veiksmams, sutelkiantiems tautą, visuomenę ar bendrijas, reikia tvirtų, aiškiai formuluojamų argumentų, kurie pateisintų siūlomą idėją ir jos realizacijos būdus. Argumentai, palietę skaudžiausias žmonių gyvenimo problemas, taps elgsenos motyvu, telkiančiu ir siejančiu visuomenės narius. Motyvacijos argumentu taip pat gali tapti iškili asmenybė, kurios reputacija ir kompetencija būtų be priekaištų. Deja, tokios asmenybės Lietuvoje kol kas nėra ir nesimato jos paniurusioje padangėje. Tad lieka
problemiškai nelengvas pokalbis apie kitus motyvuojančius argumentus.
Pradėkime nuo elementaraus klausimo „Kas kliudo rasti tinkamus mūsų reikalui argumentus?“ Kliūčių priežastys akivaizdžios, todėl sakau nedvejodamas:
Palaužtas visuomenės pasitikėjimas svarbiausiomis valstybingumo pagrindus sudarančiomis institucijomis: Seimu, vyriausybe, teismais, prokuratūra. Įsidėmėtinas faktas: apklausos duomenys rodo, kad visuomenė kol kas labiausiai pasitiki gaisrininkais, bažnyčia, krašto apsauga (kariuomene) – institucijomis, kurioms rūpi saugus žmonių gyvenimas ir jų dvasiniai reikalai;
Įsivyravęs visuotinas nepasitikėjimas visais ir viskuo. Šis veiksnys „atomizavo“ gyventojus – įsivyravo susvetimėjimas, uždarumas, asmeninių reikalų sureikšminimas;
Pakrikusi vertybinė žmonių orientacija. Dėl šios priežasties įsigali banalybė, plinta kičas mene ir buityje, klesti pramogų industrija. Toje sumaištyje, nukreiptoje į savanaudiškus tikslus, praranda turinį tokios pamatinės tarpusavio santykius nulemiančios sąvokos, kaip pareiga, sąžinė, garbė, ištikimybė, solidarumas, atsakomybė (už šeimą, tautą, valstybę).
Manau, pateiktam klausimui „Kas kliudo sutelkti visuomenę?“ pakaks šių trijų atsakymų, kad būtų galima suvokti, kokia pavojinga susiklostė situacija, apsunkinsianti pastangas sutelkti visuomenę kryptingai veiklai. Ir vis dėlto pamėginti sutelkti žmones verta, nes atsidūrėme ties riba, už kurios prasideda nevaldomi irimo ir degradacijos procesai, paruošiantys palankią dirvą savivalei. Vienas iš tokių ryškėjančių ES valdovų ruošiamos savivalės ir smurto pažymių – kol kas slepiamas siekis Baltijos pakrantės čiabuvius suvaryti į rezervacijas, kad išlaisvintuose plotuose atsirastų vietos pabėgėliams iš Afrikos ir Oriento. Šiandien akivaizdu, kad tokiam „kilniam“ užmojui „gelbėti žmoniją“ yra nusiteikusi ES. Beje, „gailestingieji“ geradariai pasirūpintų ir aborigenais: jie „leistų“ varguoliams valyti turčių batus, galbūt net pasiūlytų etniniais drabužiais pasirėdžiusiems linksminti turistų būrius, pasišovusius regėti ES pakraščių egzotiką. Ir dar viena pastaba: jei mums, vargo pelytėms, leistų prasibrauti į Briuselio užkulisius, pamatytumėme tai, kas priverstų mus skubiai bėgti iš griūvančios, bet dar nespėjusios įsigalėti imperijos, kurios metodai ir tikslai nukopijuoti iš Kremliaus ir buvusio nacistinio Berlyno. Tą situaciją mato mūsų ES parlamentarai, bet jie tyli. Akivaizdu, kad tuo piktintis labai nenaudinga, mat jų apžergtos kėdės labai pelningos.
Išdėstęs įvadines pastabas, paryškinančias pasiūlytos temos aktualumą, jau galiu trumpai išsakyti savo mintis, skirtas svarstyti.
***
Tautos kaip civilizacijos vertybės temos aptarimą pradėsiu nuo Klodo Levy-Stroso (Claude Lévi-Strauss) studijos „Rasė ir istorija“, kurią itin vertina pasaulio mokslinė visuomenė. Be to, jos reikšmę pripažino ir atitinkamos Jungtinių Tautų institucijos, iki šiol savo programose realizuojančios studijoje iškeltas idėjas. Nors šis veikalas pasirodė prieš kelis dešimtmečius, tačiau knygoje pasiūlytos išvados apie galimus ateities įvykius pasiteisino. Lygiai taip pat pasiteisino įvykių seka, numatyta Elvino Toflerio (Alvin Toffler) veikaluose. Pastarąjį autorių primenu, nes jo kaip ir Levy-Stroso darbai yra tiesiogiai susiję su pasiūlytos temos nagrinėjimu. Mano temos pagrįstumą patvirtina neseniai pasirodžiusi britų profesoriaus Rodžerso Skriutono (Roger Scruton) studija „The Need for Nations“ (2004)1. Atkreipęs dėmesį į paminėtas mokslo elito figūras, dabar galiu eiti prie temos esmės.
Tyrimai rodo, kad civilizacijos ir jos esminių struktūros elementų – imperijų ir valstybių gyvybingumą lemia jose esančių kultūrų skirtingumas. Kuo didesnis tarp jų, t. y. tarp savarankiškas kultūras atstovaujančių etninių grupių bei kitokios prigimties sambūrių2, esantis „diferencinis nuotolis“ (atstumas tarp skirtingų kultūrų), tuo tvirtesnė civilizaciją ar valstybę sudarančių elementų koalicija, kitaip tariant, tuo efektyvesnė etninių grupių koegzistencija (sandrauga). Tyrimai taip pat liudija, kad silpnėjant savarankiškų kultūrų raiškai, senka ir civilizacijos galios, mažėja jos stabilumas. Kultūrų raiška silpnėja dėl įvairių priežasčių. Dvi iš jų paminėsiu – tai kultūrą maitinančių resursų nykimas ir ryškių individualybių niveliacija. Yra būdų stabdyti ar net skatinti kultūrų skirtybes, bet tai jau kita tema.
Remiantis paminėtų autorių ir žymių sociologų bei kultūros antropologų tyrimais galima teigti, kad „Tauta kaip autentišką kultūrą ugdantis subjektas yra civilizacijos vertybė“. Tai apibendrinantis teiginys. Kalbant apie geografiškai konkrečią lokalizaciją, „Tauta yra etnoso tapatumo išraiška, kurio tęstinumu rūpinasi šviesuomenė, kurdama intelektines vertybes“.
Priėmę teiginį, kad tauta yra civilizacijos vertybė ir susipažinę su atraminėmis mūsų temos sąvokomis, galima eiti toliau.
Šiandien stebėdami ES veikėjų sprendimus bei drausminančius jų grasinimus, apie kuriuos nuolat rašo mūsų ir pasaulio spauda, susiduriame su faktais, keliančius sumaištį piliečių galvose. Tuo labiau, kad Vengrijos ar Kroatijos savarankiškumo požymiai, susilaukę iš ES griežtų sankcijų, liudija liūdnas mūsų perspektyvas.
Priminsiu – garsusis prognostikas Elvinas Tofleris (Alvin Toffler) pasiūlė mūsų ausiai nemalonią išvadą: visiškas valstybių suverenumas ir nepriklausomybė yra tik utopija, nes visuomenės, siekiančios socialinės gerovės, jungiasi į tarpusavyje ekonomiškai priklausomą globalią sistemą. Šis pripažintas prognostikos autoritetas, tęsdamas savo tyrinėjimus, suformulavo kitą išvadą: Europos Sąjungai, pretenduojančiai tapti supervalstybe, iškils sunkiai sprendžiamų problemų, nes bus labai keblu sukurti efektyviai veikiantį suverenių valstybių darinį. Manau, jis teisus. O vis dėlto liūdniausia tai, kad ES net nežada kurti suverenių valstybių sandraugos – ji įžūliai konstruoja centralizuotą, naujos formos imperiją, pasižyminčią mums jau žinomomis totalitarizmo ydomis. Ir štai ką apie ES sako patyręs akademinės bendruomenės autoritetas Rodžeras Skrutonas: „Vienintelis imperijos kūrimo stabdis – nacionaliniai Europos žmonių sentimentai“3. Taigi civilizacijos vertybė tauta, Europos imperijos kūrimo programoje tampa esmine kliūtimi. Tai reiškia, kad viskas, kas susiję su tautine savimone, su išskirtinumu, su tautiniu tapatumu bei savarankiškumu bus naikinama iš peties. Kad būtų aiškesnis mano išdėstyto svarstymo turinys, matau reikalą dar pratęsti Rudžero Skrutono teksto citavimą: „<…> politiniam procesui Europoje buvo suteikta kryptis. Tačiau tai nebuvo kryptis, kurią pasirinko Europos žmonės. Priešingai, daroma viskas, kad europiečiai neturėtų galimybės rinktis, kadangi tokiai galimybei atsiradus jie atmeta iš „viršaus“ primestą planą. Taigi matyti, kad politinis procesas krypsta centralizacijos, hierarchinės kontrolės, neišrinktų biurokratų ir teisėjų diktatūros, nacionalinių parlamentų priimtų įstatymų atmetimo, konstitucinių sutarčių, sukurtų jų nederinant su piliečiais, link. Dabartinės krizės metu Europos elitas, kurį iš esmės sudaro prancūzų ir vokiečių valdantieji sluoksniai, prisiėmė sau teisę nušalinti demokratiškai išrinktas valdžias Graikijoje ir Italijoje ir į jų vietas pasodinti savo vietininkus. Tuo tarpu Vengrija spaudžiama pasiaiškinti dėl priimtų įstatymų. Akivaizdu, kad politinis procesas juda imperialistinės valdžios link,<…>. Tad matome: vienintelis imperijos kūrimo stabdis – nacionaliniai Europos žmonių sentimentai, kylantys iš jų kultūros šaknų, iš jų autentiškos istorinės patirties ir dar iš neišnaikintos tautinės savimonės.
Politinei Europos klasei nepatinka nacionaliniai sentimentai, todėl stengiamasi juos demonizuoti, praktiškai bet kokiai jų raiškai priklijuojant fašizmo, rasizmo ar ekstremizmo etiketę. Pastaruoju metu Vengrija kaip tik yra atsidūrusi puolimo centre, kadangi esama vyriausybė iškėlė nacionalinio tapatumo ir nacionalinių sentimentų svarbą. Tokia Vengrijos politika iššaukė stiprią ES reakciją“. Beje, priminsiu: prieš porą dienų (2013 10 22) į Vilnių atvyko ES emisaras Lukas Žajė (Luca Jahien); dabar jis mūsų politikams aiškina apie tautinių sentimentų keliamą pavojų – mat jis ugdo ekstremizmą.
Dabar jau akivaizdu, kad pripažinus tautą kaip unikalią pasaulio vertybę, tektų taip pat pripažinti, Rodžerio Skrutono žodiais tariant, „<…>, kad Europos projektas yra iš principo neįmanomas. <…>. Bendros Europos projektas pasmerktas subyrėti ir su savimi nusmukdyti mūsų žemyną. Problema ta, kad Europos elitas nesupranta to, todėl skendi iliuzijose ir tuščiose ambicijose“. Tad tokia mūsų perspektyva.
Baigdamas pasakysiu tiesiai: dabar vykstantis liūdnai juokingas spektak-lis, kurį mes visi stebime, vadinasi „Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai“. Nuostabu tai, kad mes pasijutome laimingi: mums „leido“, švaistant didžiules lėšas, suvaidinti džiaugsmingą varguolių „šou“. Tai tragikomiškas teatriuko iš nuskurusio bažnytkaimio farsas, prašyte prašantis pavadinimo „Drąsiai žengiame į saulėtą rytojų“. Pagaliau svajonės pildosi: savo sapnuose jau regime Drąsios Lietuvos įvaizdį.
Juozas Algimantas Krikštopaitis
1 The Need for Nations, 2004 (Tautų egziztencijos poreikis – liet. prasminis pavadinimo vertimas, – J. A. Kr. pastaba).
2 Turima galvoje konfesinės, profesinės, ekonominės, politinės bei interesų grupės.
3 Knygos ištrauką vertė Tomas Matulevičius (Mėnraštis Tribūna, 2013, nr. 14).