Arnoldas PIROČKINAS
Prigyvenome laikus, kai asmens saviraiškai susidarė beveik neribotos galimybės. Jos diapazonas, jei imtume iliustracijai pavyzdžių iš Lietuvos istorijos dalykų traktavimo, labai platus: nuo apgailestavimo, kad kadaise neapdairiai atmesta Juzefo Pilsudskio išganinga idėja atkurti senąją Žečpospolitą (Jungtinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką), iki ilgesingo Josifo Stalino režimo teisinimo, nuo Lietuvos pavedimo Dievo Motinos Marijos globai iki homoseksualų šeimų propagavimo ir gėjų eisenų Vilniaus gatvėmis. Ir kuo skandalingesnė, kuo labiau šokiruojanti „retrogradus“ toji saviraiška, – tuo įžymesnės ja besipuikuojančios asmenybės, tuo didesnės galimybės joms kilti karjeros laiptais – tapti visokių institucijų vadovais ar jų pavaduotojais, autoritetingų komisijų nariais ir mielai į televizijos forumus kviečiamais „šoumenais“. Taigi, gyvename beveik neribotos asmenybių saviraiškos epochoje.
Susižavėjus muilo burbulais
Saviraiškos entuziastai dažnai griebiasi afišuoti menkaverčius dalykus – laidyti spindinčius muilo burbulus. Taip nutiko 2013 10 26 d. LRT laidoje „Istorijos detektyvai“, vadovaujamoje žurnalisto Virginijaus Savukyno. Jam talkininkavo istorikai prof. Rimvydas Petrauskas ir dr. Artūras Dubonis. Šie labai pakiliai kalbėjo, kad tarp XIV a. pradžios lietuvių didiko Mansto, kažin kuriais metais iš Lietuvos pabėgusio pas kryžiuočius į Prūsiją, ir Hitlerio
feldmaršalo Ėricho fon Manšteino (vok. Erich von Manstein) esąs genetinis ryšys: jis turįs lietuviško kraujo. Taigi, Lietuva! Didžiuokis, kad išdavusio tave didiko kokios 28 kartos palikuonis – žymus hitlerinės Vokietijos karinis veikėjas. Objektas vertas istorijos detektyvų dėmesio!
Tačiau mūsų garbūs laidos rengėjai buvo tokie nerūpestingi, jog nepasižiūrėjo į prieinamiausią, kiekvienoje didesnėje bibliotekoje turimą „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ (t. 7, 1981, p. 231), kur aiškiai nurodyta, kad tikroji Prūsijos junkerių atžalos pavardė – Ėrichas fon Levinskas. O jeigu jiems šioji enciklopedija būtų pasirodžiusi nepatikima, tai būtų galėję dar šį faktą patikrinti vokiečių enciklopedijose, kad ir, pvz., „Meyers Enzyklopädisches Lexikon in 25 Bänden“. Čia taip pat būtų radę, kad tikroji feldmaršalo pavardė Erich von Lewinski. Enciklopedijos neaiškina, kodėl jis vadinosi ne savo tikrąja pavarde. Tad, būdami tikri detektyvai, būtų galėję leistis į šios problemos tyrimą. Tik kas tada būtų likę iš Manšteino ir Mansto vardų ryšio?
Lingvistiškai žiūrint, tarp Lietuvą išdavusio Mansto ir Manšteino vardų ryšio nėra. Mūsų detektyvus čia galėjo suklaidinti rašyba: vokiečių raidžių st junginys dažniausiai tariamas kaip št, tad iš tikrųjų vokiškoji pavardė susideda iš dviejų dalių man- ir -štein. Antroji dalis tai ne kas kita kaip vokiškas daiktavardis Stein, tariamas Štein, į lietuvių kalbą verčiamas daiktavardžiu akmuo. Tokį akmenį turi ir daugiau vokiškų pavardžių, tarp jų ir Einstein (Einšteinas).
Pirmoji dalis man- sutampa su pirmosiomis vokiškų asmenvardžių Manfred ir Manteufel dalimis. Dalis man- sietina su vokišku daiktavardžiu Mann „vyras“. Yra nemaža sudurtinių asmenvardžių ir vietovardžių, kur rašoma –mann: Mannerhein, Mannesmann, Mannhardt, Mannheim. Tas mann gali eiti ir antruoju sudurtinio asmenvardžio sandu: Hermann ir jau minėtas Mannesmann. Skirtingas dalių man- ir mann- rašymas yra vokiečių kalbos rašybos ir istorijos dalykas, niekaip nesiejamas su lietuvišku asmenvardžiu Manstas. Šiandien tokios pavardės lietuvių kalboje nėra: Žemaitijoje išlikęs tik Manstys, o kai kuriose dvišakėse pavardėse – Manstvilas, Monstvila(s), taip pat suslavintos pavardės Manstavičius šaknyje. Tapatinti dėmenį manst- su vokiška pavarde Manstein (Manštein) būtų tolygu, kaip sakyti, kad lietuviškas žodis langas įeina į germanų genties langobardai pavadinimą.
Taigi, lieka išvada: šaunieji LRT detektyvai įsikarščiavę nuėjo ne tuo pėdsaku…
„Kalbos kultūros“ akibrokštas kalbos kultūrai
Nuo 1961 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto pradėtame, o nuo 1991 m. Lietuvių kalbos instituto tęsiamame leidinyje „Kalbos kultūra“ skelbti straipsniai visada pasižymėjo pavyzdinga kalba. Tačiau paskutiniame 85-ajame numeryje skaitytojas turi stebėtis ir trūkčioti pečiais. Straipsnyje, skirtame vienos iškilios instituto darbuotojos jubiliejui, du kartus pakartotas junginys „šviesios atminties“: „šviesios atminties poetas“ ir „šviesios atminties Kazimierą“ (p. 240 ir 241). Straipsnio autorė instituto jaunosios kartos atstovė Violeta Černė. Turint galvoje institute ryškėjančią tendenciją reviduoti jablonskinę tradiciją (tą kryptį, šiaip ar taip, ženklina net Kalbos kultūros skyriaus panaikinimas), kyla klausimas, ar junginio „šviesios atminties“ vartojimas šiame straipsnyje aiškintinas autorės nepakankamu kalbos kultūros bagažu, ar tai sąmoningas instituto tolinimasis nuo senosios kalbos kultūros normos, kuri iki pastarojo laiko nebuvo niekieno kvestionuojama.
Dar 1904 m. Jonas Jablonskis, nag-rinėdamas „Varpo“ laikraščio kalbos ydas, atkreipė visuomenės dėmesį, kad „Atmintis reikėtų būtinai skirti nuo atminimas <…>“ (JR IV, p. 54). Paskutinį kartą šitą junginį kaip netinkamą paminėjo 1927 m. (JR IV, p. 114). Neigiamai šį pasakymą vertino dėl Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ ir Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėlių“ kalbos trūkumų J. Balčikonis (Rinktiniai raštai, t. 1, p. 288, 291).
Mūsų kalbos modernintojams šie abu kalbininkai – ne autoritetai. Tad pažiūrėkime, kaip žodį atmintis vertino emigracijoje atsidūręs laisvas nuo ideologinės diktatūros Pranas Skardžius, kartu su Stasiu Barzduku ir Jonu Martynu Laurinaičiu 1950 m. Vokietijoje išleidęs „Lietuvių kalbos vadovą“. Šiame vadove nedviprasmiškai skiriami žodžiai atminimas ir atmintis. Pirmasis nusakomas taip: „atminìmas, -o 2, vok. Andenken: stato paminklą tėvo -u i (arba: tėvui atminti, ne: a t m i n č i a i)“, o antrasis – taip: atmintìs, iẽs 3b, atminimo galia (vok. Gedächtnis): jo silpna -i s; menkos -i e s žmogus, vaikas turi gerą -į“ (p. 187).
Visoje lietuvių kalbos literatūroje, rodos, nebūta kitos nuomonės dėl šių žodžių reikšmių skyrimo. Taigi, lietuvių bendrinė kalba kartu su vokiečių kalba šiuos du reiškinius įvardijo skirtingais žodžiais. Tuo tarpu slavų kalbos tokio skirtumo nedaro. Pvz., rusų kalbos pamiatj turi net tris reikšmes. Lenkų žodis pamięć taip pat keliareikšmis. Įtakingų kaimynų slavų kalbų poveikis kliudė ir tebekliudo visiškai įsigalėti kasdienėje kalboje jablonskinei šių žodžių skyrimo tradicijai.
Tad, turint prieš akis šį „Kalbos kultūros“ akibrokštą, kyla prielaida, kad jis neatsitiktinis. Negali būti, kad leidinio dvi kvalifikuotos kalbą redagavusios kalbininkės, tikriausiai ir du ne mažiau kvalifikuoti recenzentai, tuo labiau numerio atsakingoji redaktorė būtų nepastebėję tokio lietuvių kalbos kultūroje posūkio, ženklinančio „pažangiosios“ jaunosios kalbininkų kartos pastangas kuo plačiau atverti vartus daugiau kaip šimtą metų Jablonskio, Balčikonio ir jų šalininkų „engtiems“ kalbos elementams. Jei toks spėjimas pasitvirtintų, tai kaip reikėtų vertinti tokią patyliukais vykdomą „kontrabandą“ – be jokio paaiškinimo ir argumentavimo keisti kalbos normą?