Vilniaus miesto menininkų klubo „Plekšnė“ 20-osioms veiklos metinėms
Prof. Ona VOVERIENĖ
Stipriausias šios vasaros įspūdis straipsnio autorei buvo Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ 20-osios susibūrimo ir veiklos metinės, kurios tarsi Vinco Kudirkos „Varpo“ gausmas nuskambėjo, kaip ženklas, kad Tautos dvasia pradeda atgimti. Klaipėdos teatralogas Petras Bielskis savo straipsniais spaudoje ir jo knyga prabilo, kad nors ir labai lėtai, bet vis dėlto, tvirtai atgimsta Lietuvos teatras, pradeda atgimti lietuviška tautinė literatūra. Ir visai nesvarbu, kad naktis prieš aušrą būna pati tamsiausia.
Bet apie „Plekšnę“ ko gero, geriau niekas nepasakys, kaip pati šio dailininkų klubo prezidentė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, pakvietusi vilniečius į jubiliejinę parodą žodžiais: „Meno istorikams žinoma, kad vykstant visuomeniniams pokyčiams, buvusios stilistinės mokyklos suskyla į atskiras grupes, kurios siekia būti novatoriškos. Tačiau šitas novatoriškumas dažniausiai būna priimtas iš svetur. Grupės egzistuoja tol, kol kiekvienas jų narys pradeda siekti savo individualybės. „Plekšnė“, jungdama įvairių kartų menininkus, išreiškiančius savo gyvenamojo laikotarpio meninius bruožus, tuo parodo savo pavydėtiną vertybę – kūrybinę draugystę.
Klubo branduolį sudaro įvairių specialybių dailininkai, tačiau čia yra ir muzikantų, ir dainininkų, baleto artistų, rašytojų, poetų, gydytojų, mokytojų, kitokių specialybių žmonių. Klubas rengia parodas, kūrybines stovyklas, diskusijas, organizuoja išvykas, šventes, užsiima kūrybine veikla.
Daug kas stebisi, kaip be rėmėjų, savo narių lėšomis, tai galima padaryti. Atsakymas vienas – jausdami negailestingą laiko tėkmę, susitelkę į vienminčių būrį, kurį stiprina draugystė, galime daug ir gerų darbų nuveikti.“
Tai tik viešasis menininkų klubo „Plekšnė“ veidas. Kaip ir kiekvienas mąstantis organizmas, „Plekšnė“ turi ir savo dvasinį veidą, kurį pirmą kartą pamačiau 2006 m. kovo 1 d. aplankiusi plekšniečių parodą „Pavasarinis nerštas“. Paroda buvo skirta paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai – Kovo 11-ajai. Tada ir sužinojau, kas ta „Plekšnė“ yra. Iš jos autentiškos „biografijos“, parašytos pačios klubo prezidentės Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės ir dokumentuotos klubo to paties pavadinimo laikraštyje. Pasirodo, kad „Plekšnė – nestandartinis, ne masinės kūrybos ir gamybos Dievo kūrinys. Dievas plekšnę sukūrė sekmadienį poilsiaudamas savo džiaugsmui. Plekšnė, būdama didžiausia realistė (ji savo kūnu remiasi į žemę) – tuo pačiu metu yra didžiausia svajotoja ir fantastė – abi jos akys visada nukreiptos į dangų – ji jau milijonus metų bendrauja su žvaigždėmis. Plekšnės svajose – didžiausios vertybės, ji nemėgsta blizgučių – jau seniai numetė puošmenas nuo žvynų. Plekšnei, kaip ir kuriančiam žmogui, svarbu vidus, o ne išorė“ (Plekšnė, 2006, Nr.9, kovo 1, p. 1).
Kaip kartais gyvenime moterims nutinka, įsimylėjau tą „Plekšnę“ iš pirmo žvilgsnio. Kasmet apsilankydavau jų kasmetinėse ataskaitinėse parodose, plekšniečių personalinėse parodose, parašydavau lankytojo patirtus įspūdžius apie jas. Ko gero iš tų straipsnių jau ir stora knyga susidarytų. Su daugeliu jos narių tapome draugais, bendraminčiais, padedančiais vieni kitiems. Per daugelį metų įsitikinau, kad „Plekšnė“, tarsi pasakos fėja yra daugiarankė, buria ne tik dailininkus, bet ir poetus, rašytojus, menotyrininkus, net gi literatūrologus. Ne kartą teko lankytis plekšniečių dailininkų, rašančių ir eilėraščius, knygų pristatymuose, skaityti apie jų kuriamą literatūrą palankių atsiliepimų spaudoje. Esu ir aš ne vieną straipsnį apie jų kūrybą parašiusi.
Tikriausiai žmogiška, kad ne meno profesionalai, o eiliniai mirtingieji, parodų lankytojai kiekvienoje parodoje ieško „savo“ dailininkų, geriausiai savo paveiksluose išreiškiančių paties lankytojo grožio suvokimą ir jo sielos virpesius. Plekšniečių kūryboje visada randu tai, ko man labiausiai reikia – atbundantį tautiškumo jausmą, siužetų iš mūsų Tautos istorijos, mitologijos, dvasinės pasaulėjautos, grįžimą prie mūsų Tautos vertybių – gamtos grožio, žymiausių mūsų istorinių asmenybių ir paprastų tautiečių portretų ir t. t.
Jubiliejinė „Plekšnės“ dvidešimtmečio paroda organizuota iškilmingoje aplinkoje – Vilniaus menininkų rūmuose (buvusioje Rotušėje) – 2013 m. rugpjūčio 6–31 dienomis. Joje eksponuoti 57 dailininkų darbai. Tarp jų daugiau negu 20-ties „plekšniečių“ jau išėjusiųjų į Amžinybę. Daugelio jų jau nepažinojau.
Nudžiugau tarp plekšniečių pamačiusi ir savo Mokytojo, šviesaus atminimo Konstantino Bogdano paveikslą „Autoportretas“. Nepateisinau jo vilčių, kitur nuvingiavo mano takelis.
Tarp plekšniečių pamačiau ir išėjusiojo Broniaus Gražio paveikslus „XXI amžius“ ir „Mėlynas paukštis“. Neteko dalyvauti jo personalinėse parodose. Jį pažinojau kitu – poeto – amplua. Žavėjausi jo poetine kūryba, tęsiančia tautinės literatūros tradicijas.
Tarp išėjusiųjų ir Vinco Norkaus paveikslai „Lynežeris žiemą“ ir „Prie Asvejos“.
Išėjusiųjų „Plekšnės“ narių atminimo ir jų kūrybos pagerbimas jubiliejinėje parodoje – tai dar vienas gražus „Plekšnės“ bruožas, parodantis, kad ši „žuvis“ yra labai žmoniška, nepraradusi vienos iš gerbtiniausių Tautos vertybių – pagarbos mirusiesiems; kad ji yra atvira Tautai, jos dvasiniam atgimimui. Manau, šis „Plekšnės“ bruožas parodo jubiliejinės parodos organizatorių požiūrį į Žmogų, savo Klubo narį. Gaila, kad Lietuvos mokslininkai neturi nei tokių gražių tradicijų, nei pasiaukojančio žmogaus, kuris juos burtų, globotų ir įprasmintų jų kūrybą ir gyvenimą.
Išėjusieji ir dabartinės vyriausios kartos menininkai – tai tiltai tarp praeities ir dabarties, laipteliai, ant kurių kūrybos „atsistojus“ matyti tolimi ateities horizontai. Jų tolumoje ir net visai arti, tarsi plaukiojančiose debesų įvairiose formose, slypi savitumo ir individualumo paslaptys, menininkui žadančios daug kūrybinio džiaugsmo ir pergalių, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.
Jubiliejinėje parodoje pamačiau daug ženklų, liudijančių Tautos kultūros ir meno atgimimą, kėlimąsi iš postmodernizmo paveiktos, o gal ir sunaikintos bezdžionaujant, lietuvių tautinės kultūros, jos griuvėsių. Gal ir apsirinku (deja, nesu menotyrininkė), bet pasirodė, kad daugelis parodos dalyvių jau prabudo tautinio meno tradicijai, sukurtai prieškario dailininkų kartos, puikiai mokėjusiai derinti savo mene lietuviškumą su europietiškumu. Ji toli gražu nėra išsemta.
Vienas ryškiausių tos kultūros bruožų buvo Lietuvos gamtovaizdžio vaizdavimas paveiksluose, taip parodant pasauliui, kokia graži yra mūsų protėvių pasirinkta Lietuvos žemė. Jubiliejinėje parodoje buvo ryškiai matomas dailininkų stiliaus kitimas. Ypač jis ryškus Irenos Meištaitės ir Dalios Makaraitienės kūryboje. Irenos Meištaitės rankų švelnumą ir jos šviesių – rausvų, švelniai violetinių, žalsvų, rožinių įvairiausių atspalvių spalvinę gamą keičia sodresnės žalios, rudos spalvos; keičiasi ir kūrybos temos. Iki šiol ji dažniausiai tapė gėles; dabar jos kūryboje dominuoja nostalgija senam lietuviškam kaimui, jo architektūrai, sodybų aplinkai. Dalios Makaraitienės paveikslai – „Tavo žolynėlio puokštė“ ir „Puokštė vazoje“ – didelio formato, labai šviesūs, tarsi ryškios saulės apšviesti, švytintys ir keliantys nuotaiką.
Ryški ir kita tendencija – dailininko Juozo Gecevičiaus abu pavekslai –
„Kelias į Rėkalnę“ ir Zaduojos ežeras vakare“, Juozapo Miliūno abu paveikslai ir Kęstučio Ramono paveikslas „Nekaltos aukos“ nutapyti tamsiomis spalvomis, tarsi parodo mūsų dienų daugelio nusivylimą, beviltiškumą, pereinantį į rezignaciją dėl įvairių priežasčių.
Džiugina, kad jau grįžtama prie beveik jau Lietuvoje užmirštos portretų tapybos. Parodoje buvo eksponuojami Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės nutapytas portretas „Mantvydas“, Meilės Šveikauskienės „Henriko Valua port-retas“ ir kt. Panašu, kad ne už kalnų ir Lietuvos dailininkų tapytų portretų paroda. O gal net ir menininkų port-retistų mokykla, kaip mokslininkų – mokslinė mokykla. Gal sulauksime ir portretų katalogo. Šiai dailės krypčiai matau didžiulę perspektyvą mokslo ir meno sandūroje, pagal UNESCO projektą „Horizontas-2020“.
Jubiliejinė Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo paroda parodė, kad Vilnius turi kuo didžiuotis ir džiaugtis, turėdamas tokį kūrybingą ir draugišką būrį menininkų, skleidžiančių savo kūryba ir visa veikla šviesą, grožį ir humanizmą. Ir svarbiausia, kad čia Vilniuje, Lietuvos širdyje, atgimsta lietuvių tautinis menas, nuteikiantis pamąstymams apie tautotyros šviesią perspektyvą.