Knygine šalia Lietuvos nacionalinio dramos teatro kalbasi du mums gerai pažįstami akademinės bendruomenės nariai, prisėdę išgerti žolelių arbatos.
– Žinai, kolega, vakar apsilankiau Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Turėjau garbės, prisijungęs prie susirinkusiųjų, pasveikinti mūsų žymųjį Folkloro teatro kūrėją Povilo Mataitį. Savo 80-mečio jubiliejų jis pasitiko su knyga „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“. Knyga didelė, joje sukaupta medžiagos apie Joniškio krašto šviesuolių pasipriešinimą okupantams. Čia atsiskleidžia dramatiški partizanų kovos epizodai, plati to meto įvykių panorama.
– O aš užvakar taip pat turėjau pramogą: dalyvavau konferencijoje Seimo rūmuose, – įsiterpia gamtotyros profesorius tarsi darželinukas, nenusileidžiantis kitam mažyliui, – bet apie tai vėliau, po Tamstos pasakojimo. Žvelgdamas dabar į mielo kolegos akis, suprantu, kad jis ketina pasakojimą tęsti su patriotiniu pakilimu.
– Atspėjote Tamsta mano ketinimus, bet… pakilius įspūdžius kai kas sudrumstė, – mįslingai prasitaria profesorius iš humanitarų kohortos, nuolat dejuojančios, kad juos skriaudžia technokratiškai mąstantys akademikai.
– Maestro Mataičio nuopelnai mūsų kultūrai tinkamai dar neįvertinti. Manau, iškilios asmenybės jubiliejus paskatins mūsų visuomenę atidžiau pažvelgti į jo kūrybą. Tad, suprantama, kodėl mane sudomino Tamstos nutylėta užuomina.
– Tad būk atidus. Kalbėjusieji aukštai įvertino jubiliato veik-lą; įsivyravusią pakiliai patriotinę nuotaiką paryškino Mataičio vaikaitis, fortepijonu skambinęs Debiusi, Rachmaninovo kūrinius. Apmaudu, kad iš šios šventiškai nusiteikusios scenos nuaidėjo čaižus, įžūliai pretenzingas moterėlės balsas, kuris, įsismelkęs į klausytojų ausis, šlovino čia pristatomą mūsų Maestro knygą bei kitus jo nuopelnus Lietuvai. Visa tai būtų galima pakęsti, jei ne viena svarbi priežastis, dar kartą patvirtinanti jau be išimčių veikiantį teiginį: „Kuo garsiau oratorius šaukia, skelbdamas patriotinius šūkius, tuo ilgesnis tyso už jo nugaros nuveiktų darbelių šleifas“. Žinodamas šios damos veiklą sovietmečiu, nenustembu, nes dabar prisiminiau minėtą principą.
Gamtos mokslų profesoriaus kišenėje suskamba „mobiliakas“:
– Alio, klausau. Ar būtinai ir skubiai? – nustebęs, gal net nusivylęs mokslo vyras kiša telefoną atgal į kišenę, – tas išpera Dominykas pranešė, kad esu kviečiamas į LMA sekretoriatą. Gal tas sukčius apgaudinėja mane? Bet tiek to: skubu ten, nes esu naivus pareigos žmogus. Pokalbį pratęskime kitąkart. Gal rytoj?
– Puiku! Iki pasimatymo.
•••
Kitos dienos popietė. Lynoja. Mūsų pašnekovai skuba susirasti pastogę. Kiek paklaidžioję Gedimino prospekte, įlenda į kavinukę sklidiną šviesų ir garsų. Gamtos paslapčių tyrėjas pradeda pokalbį, pamiršęs pažadą grįžti prie vakarykštės temos:
– Mielas Kolega, ar dažnai klaidžioji virtualioje interneto erdvėje? – teiraujasi gamtotyros profesorius.
– Prisipažinsiu atvirai – nemėgstu neišbrendamų informacijos džiunglių. Pažiūriu ten tik tuomet, kai prispiria dalykiniai mokslo reikalai.
– Manęs taip pat netraukia chaotiški žinių srautai, nors… turiu pripažinti, dauguma portalų informaciją sutvarko neblogai, struktūruoja ją pagal temas.
– Atrodo, mūsų nuomonės tuo klausimu sutampa, – džiaugiasi humanitaras.
– O dabar paklausyk, kas man nutiko vakar. Kol atsivertęs š. m. „Naujosios Romuvos“ Nr. 3 skaičiau straipsnį apie mūsų iškilų alpinistą Vladą Vitkauską ir jo žygius Himalajuose, mano anūkė, klaidžiodama interneto labirintais, kažin ką atrado. Šūktelėjusi iš nustebimo, pakvietė mane prie savo kompiuterio. Matau dramatiškus kopimų į Everestą epizodus: neįveikiamos kliūtys, gamtos galių proveržiai, žūtys, klaikiai atrodantys alpinistų kūnai, įšalę ledo sangrūdose. Toks tematinis sutapimas mane labai nustebino, sužadindamas įspūdžio poveikį: netikėtai skaitomo straipsnio turinys nušvito dramatiškais prasmių žaibais.
– Na, tai kokia buvo to poveikio tąsa?
– Mano reakcija logiška: kilo noras sužinoti daugiau, tad nedelsdamas paskambinau Vladui Vitkauskui ir pasiteiravau, ar jis matė internete paskelbtą vaizdų seriją. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis jau buvo atidžiai visa tai išnagrinėjęs. Mūsų kalnų didžiavyris, analizuodamas vaizdus, aptiko sufabrikuotų dalykų – montažo, surežisuotų intarpų ir kitokių klastočių. Bet svarbiausias argumentas šiuo atveju, manau, yra paties Vitkausko liudijimas, – kopdamas į Everestą ir ne kartą įveikdamas klastingą Khumbu ledyną, jis nematė nieko, kas patvirtintų dirbtinai sukeltą sensacijos tikrumą.
– Koks tikslas daryti tokią niekingą sensaciją? – teiraujasi kolega.
– Manau, dėl reklamos, apgaulingai viliojančios aštrių įspūdžių mėgėjus; ją užsakė turistinės firmos, siekiančios laimėti nuolatinėse kovose su konkurentais.
– Dėl tų pinigėlių visokie nešvarūs dalykėliai sumanipuliuojami! – šūkteli Dominykas, linksmai kikendamas po juodu skėčiu.
Nepriklausomas socialinis etnografas,
2013 m. lapkričio 1–12 d.