–Mielas kolega, nuoširdžiai sakau: nekantriai laukiau mūsų susitikimo, – šūktelėjo humanitaras, išvydęs Vilniaus universiteto prieangyje savo ištikimą pokalbių dalyvį gamtotyros autoritetą, – eime į biblioteką. Joje rasime ramią vietele tarp nuliūdusių bibliotekos moterėlių, save ir kitus įtikinėjančių, kad jos ne knygų pelytės, bet esančios in-for-ma-ci-nin-kės – ypatingos profesijos atstovės.
Prisėdę bibliotekos kampelyje prie lango, mūsų garbaus amžiaus akademikai tyliai, – kad netrukdytų palinkusiųjų prie foliantų, – kalbasi. Į juos abejingai žvilgčioja pilkosios knygų pelytės – skaitytojų poreikių tvarkytojos, ieškančios čia užklystančio užsieniečio; žinoma, geriau būtų sužvejoti amerikoną. Mat tie alkani padarėliai, gebantys akimirksniu virsti aršiomis „barakudomis“, nepraranda vilties apkerėti paslaugomis atvykėlį, kuris ištrauktų jas iš skurdaus gyvenimo tėvynėje. Turime pripažinti – kelioms medžioklė buvo sėkminga; netgi pavyko sutvarkyti formalumus, perrašant amerikono testamentą; suprantama, savo naudai.
– Ištaręs dabar madingą sąvoką, nusakančią informacijos discipliną, prikėlei prisiminimus apie garbingą asmenybę – profesorių Levą Vladimirovą, pagilinusį bibliotekininkystės specialybės dalykų dėstymą universitete, – pasakęs šią pastabą, pokalbį pratęsė racionaliai įpratęs mąstyti akademikas.
– O taip, kas gi galėtų pamiršti šią ryškią akademinės visuomenės figūrą, nusipelniusią mūsų universiteto istorijai! – šūkteli humanitaras.
– Tai štai, kartą man šnekučiuojantis su Vladimirovu, išgirdau įsidėmėtiną, tikrovėje pasiteisinusią jo pastabėlę, skambančią maždaug taip: darbavausi universitete nuoširdžiai, „priperėjau“ čia nemažą bibliotekinių, nuolat kudakuojančių vištelių būrį. Bėda ta, kad į šią specialybę stoja vidutinybės, nubyrėjusios nuo pretenduojančiųjų į kitus fakultetus. O kaip žinai, amžinieji „trejetukininkai“ yra piktos varnos, amžinai nepatenkintos ir besidairančios aplink: gal pavyks nustverti sūrį. Bet jos ypatingos veislės: iš jų laputė ne tik sūrio neišvilios, bet ir kailį praras.
– Dabar jau man aiškiau, kodėl jos taip atkakliai stengiasi slėptis po informacijos disciplinos medžiu, nors nuo esminio supratimo, kas tai yra, jos taip toli, kaip mudu nuo Mėnulio.
Dominykas šypsosi – jis pritaria mūsų akademikų mintims.
•••
– Mūsų mieloji Mokslų akademija, prabundanti po nepagrįsto pažeminimo, patirto pertvarkos sumaištyje jau rodo įvairių iniciatyvų, – sako profesorius humanitaras, kreipdamasis į savo kolegą, daug nuveikusį gamtotyros brūzgynuose.
– Iš tikro skaudu, kad stiprus mokslo centras buvo nusmukdytas. Jis virto banalia pastoge, atliekančia mokslininkų klubo vaidmenį. Tad apie kokius naujus akademijos „šlepsėjimus“ man kalbi?
– Negi nematai, kad šiandien pastato durys dažnai varstomos. Išrinktieji, pajutę naujas galimybes atstatyti savo prestižą, sumanė, deja, gerokai vėluodami, svarstyti mokslo Lietuvoje perspektyvas. Šnekėta apie tai, kad jau pakankamai investuota į pastatus, sparčiai vystyta infrastruktūra, kuri turėtų tapti patraukli jauniems mokslininkams, keliantiems sparnus ieškoti kituose kraštuose patogių sąlygų tyrinėti. Ir išvadą, gražiai skambančią, jie ištarė: atėjo laikas investuoti į žmogų, ugdyti mokslininkus, suvokiančius, kad tyrinėjimai yra ne profesijos reikalas, o pašaukimas.
– Matyt, neatsitiktinai LMA vadas profesorius Valdemaras Razumas iš TV ekrano prabilo su pakilia intonacija, pranešdamas: Lietuva pagal moterų mokslininkių skaičių pirmauja Europoje.
– Argi nesupratote – Lietuva velniškai drąsi valstybė! Netrukus ji pirmaus pagal „mažumų“ tolerancijos rodiklius, pati tapdama mažumos dalimi, – linksmai kvaksi mažuosius globojantis Dominykas, dar pridurdamas, – tai gali paliudyti tautos drąsuolis atšauktas, t. y. išstumtas iš Seimo delegacijos, paskirtos dalyvauti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.
Nepriklausomas socialinis etnografas,
2013 m. lapkričio12–14 d.