Pirmoji Bobų vasaros diena. Šilta, jauku, net vėjelis, maloniai kedenantis plaukų likučius, aprimęs. Ant suoliuko priešais Vilniaus katedrą sėdi du tie patys nuolatinių pokalbių dalyviai. Humanitaras, linguodamas pavargusią nuo kasdienių rūpesčių galvą, sako:
– Va, Kolega, Kremliaus kariauna šiek tiek aprimo „pasienio fronte“ – mūsų vilkikai jau pajudėjo per sustiprintos kontrolės riboženklius.
– Tai tik taktinis manevras, kad ideologijos pamiškėse sustiprintų diversinius reidus, – paaiškina pasišventęs gamtos tyrimams profesorius. – Pačiam derėtų tai pastebėti – gi Tamstos išbraidytos kultūros lankos nusidriekia iki tų nuolat šurmuliuojančių pamiškių.
– Kalbėk, Kolega, aiškiau – pakaks pūsti užuominų dūmus šią ramią, saulėtą rudens dieną.
– Negi tamsta nepastebi akivaizdžių dalykų? Vyksta klastingi „žaidimai“ kultūros fronte. Štai keli faktai: Maskva atsiunčia Pugačiovą ar jos dukrą – nepamenu gerai; atlekia ir Rusų armijos ansamblis – buvęs Raudonosios armijos – koncertuoti į Lietuvą ne mums tinkamu metu, bet būtent tuomet, kai mūsų valstybė švenčia tautos istorijai reikšmingas dienas. Tragiškų įvykių datas. Aš mąstau: gal mes dar gyvename buvusioje imperijoje? Tik pagalvok – šventomis mums visiems dienomis čia vėl skamba ižuliai linksmos „išvaduotojų“ dainos. O mūsų žiopliukams tai nė motais. Bet gal?..
– Atvirai sakant, nepastebėjau paminėtų sutapimų. Matyt, todėl, kad „popso“ renginiais nesidomiu.
– Pagirtina „užmerktų akių“ nuostata, labai naudinga mus manipuliuojančioms jėgoms. Liūdna man, kai aplink slampinėja vien tik tokie romūs varguoliai, kuriems rūpi kaip patogiau įsitaisyti naujos priklausomybės glėbyje.
Iš užkampio išlindęs Dominykas džiugiai klausia pašnekovų:
– Gerbiami ponai, ar girdėjote anekdotinį klausimą „Kodėl mūsų chirurgai-veterinarai nusiminę?“ Iškart atsakau: Lietuvoje visi piliečiai vaikšto kaip išromyti. Gal, sakau, jie tikrai iš prigimties yra tokie?
•••
Antroji Bobų vasaros diena. Taip pat gaivus oras ir tas pats suolelis su mūsų nuolatiniais šnekoriais.
– Nors jau įpusėjęs ruduo, bet vis tiek man džiugu.
– Na tai kokia naujiena Tamstą taip guodžia? – humanitaro klausia gamtos paslapčių žinovas.
– Pastebiu ryškius žingsnius mūsų kultūros vertybių link. Jau lyg pamiršti, į pašales nustumti ir vis išjuokiami senieji lietuvių literatūros autoriai vėl sudomino iškilias kultūros figūras. Iniciatyvos ėmėsi scenos meistrai: pasirodė net trys Žemaitės „Trijų mylimųjų“ variantai, po Lietuvą pasklido vakarai, skirti Strazdelio kūrybai, prabilo Donelaičio būrai hegzametro ritmu. Inscenizacijų autoriai atranda klasikų tekstuose gilių minčių, filosofiškų įžvalgų, slypinčių šių grynuolių palikime. Man tai gerų naujienų ženklai.
– Gal prisilakstę užjūriuose galop praregėjome, – pritariamai galvą linguoja kolega.
– O gal Bobų vasaros gaivumas, atšildęs sustingusius senukų sąnarius, sužadino viltingas mintis? – šnabžda Dominykas, humanitaro petį tapšnodamas.
– Ei, velnio išpera Dominykai, kada tu mus ramybėje paliksi? – klausia pyktelėjęs Gamtos fakulteto profesorius.
Nepriklausomas socialinis etnografas,
2013 m. spalis – Bobų vasara.