Radvilų rūmų muziejuje iki gruodžio 15 d. veikia Ukrainos liaudies dailininko, Nacionalinės Taraso Ševčenkos premijos laureato Ivano MARČUKO (Іван Марчук) kūrybos paroda „Už horizonto – kiti horizontai“. Eksponuojama 70 paveikslų, atspindinčių įvairius menininko kūrybos laikotarpius.
Dailininkas I. Marčukas tarsi gyventų keletą gyvenimų. Matuojant ne nugyventais metais, o darbais, drobėse įprasmintais vaizdais. Jis savitai perteikia ne tik pavienių žmonių turtingiausią jausmų ir išgyvenimų paletę, bet ir savo tautos pasaulėvaizdį, nuo amžių amžinųjų puoselėjamas vertybes. Jo tapomos jaukaus senojo kaimo motinos ir močiutės, senoliai išminčiai sustingę dabartyje, tampa archetipais, žvelgia į mus tarsi iš ikonų. Tai grandis su archajiška praeitimi, įsikūnijusi amžinose vertybėse, kurios išlieka kaip tautos, gal ir žmonijos gyvavimo garantas. Štai toms vertybėms – žmonių tarpusavio ryšiui, sąsajoms su tradicijomis, atsiminimais, susirūpinimu dėl ateities – ir tarnauja dailininkui teptukas, paprastą drobę verčiantis jaudinančiais epochos vizualizacijos dokumentais.
I. Marčukas labai plataus diapazono kūrėjas. Jo kūryboje galima įžvelgti ištisą žmogaus fizinio ir dvasinio augimo raidą, pradedant nuo kaimo vaiką supusios aplinkos, didžia dalimi dar gamtameldiškos, kai naminiai gyvulėliai ir paslaptingi paukščiai sudarė tokią pat jaukią gyvenimo dalį, kaip ir visi namiškiai, kai visa aplinkui buvo gyva, sava, alsavo pirmapradžiu gaivališkumu. Gera, šilta ir jauku gali būti tol, kol išorinis pasaulis neįsiveržia į patriarchalinį kaimo gyvenimo ritmą, neišardo buvusios darnos ir nepriverčia naujomis akimis pažvelgti į daug sudėtingesnę gyvenimo realybę.
Neveltui I. Marčukas bendravo su fizikais. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai, kai pradėtas kurti paveikslų ciklas „Žvilgsnis į amžinybę“ (2008–2013 m.). Begalybė, Visata, Didysis Sprogimas, pradžios ir pabaigos, gyvybės ir pasaulio sąsajos… Kiekvienam savo asociacijos. Intuityvios dailininko jėgos vedamas atsiduri tarsi anapus laiko ir erdvės. Mokslas teikia galingų pažinimo instrumentų, bet nuolat susiduria ir su pažinumo riba. O kas ten – anapus? Menininko intuicija padeda smelktis ten, kur kol kas bejėgiai fizinio pažinimo instrumentai, o matematinės abstrakcijos atitrūksta nuo realybės.
I. Marčukui užtikrinta vieta meno enciklopedijose ir kaip atradėjui. Jis pritaikė sudėtingą kūrybinę techniką, kurią pats pavadino pliontanizmu. Tai nuo tarmiško ukrainiečių (gal kiek ir lenkiško) žodžio pliontati – pinti, perpinti, painioti. Pats autorius labai paprastai aiškina savo atradimo esmę: vaikystėje jis matė, kaip jo tėvai mezgė, įmantriais būdais nupindavo labai savitus ir įspūdingus audinius. Tą darė ir kiti kaimo žmonės. Šią techniką pradėjęs naudoti I. Marčukas atrado savitų meninių sprendimų, ištobulino ir faktiškai sukūrė naują kūrybos metodą, kuriuo derinamos žmogaus rankų pastangos su šiandieninių technologijų galimybėmis.
Menotyrininkė Tamara Strypko, kartu su I. Marčuku atvykusi iš Kijevo į parodos atidarymą, pliontanizmo atsiradimą sieja su pasaulyje vykstančiais daug sudėtingesniais meno procesais. Mirus dviem didžiausiems XX a. menininkams – Pablui Pikasui ir Salvadorui Dali – meno pasaulis išgyveno tam tikrą tuštumą. Neliko originaliausių ir meno raidą brėžusių asmenybių, paveikusių kone visų srovių ir krypčių formavimąsi. Meno pasaulis liko be pripažintų lyderių, o visa aplinkui keitėsi, senoji civilizacinė paradigma turėjo užleisti vietą įsitvirtinančiai informacinei visuomenei ir agresyviam globalizmui (netapatinti su natūralia globalizacija). Naujiems iššūkiams meno pasaulis ne kažin ką turėjo pasiūlyti, o kadangi ne tik gamta, bet ir gyvenimas nemėgsta tuštumos, tad ėmė pleišėti ne tik meno kūrimo, bet ir jo suvokimo pamatai. Nepasitenkinimas meno „ribotumu“ skatino kurti konceptualaus meno projektus, performansus, peraugančius į savotišką teatrą, dažnai šokiruojantį, be šou elementų jau tarsi nebėra ir kūrybos. Suabejota meno kaip dvasinės vertybės paskirtimi, krizė ištiko ne tik tradicinius meno kūrimo būdus, bet ir patį vertinimą.
Šiomis aplinkybėmis skeldėjančius pamatus išgelbėti gali tik nauja gaivališka jėga. Kai kas iš drąsesnių optimistų tą jėgą įžvelgia Ivano Marčuko kūryboje. Pranašu būti pernelyg didelė atsakomybė, tad su išvadomis neskubėkime, bet įsidėmėti būtina. Prieš pokalbį su garbiuoju Vilniaus svečiu priminsime, kad Romos tarptautinė šiuolaikinio meno akademija I. Marčuką, pirmą Ukrainos dailininką, priėmė į savo „Auksinės gildijos“ narius, o britų laikraštis „The Daily Telegraph“ jį 70-uoju įtraukė į žmonijos genijų šimtuką.
Moteris ir gyvenimas – dvi vienos visumos dalys
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Ivanai Marčukai, į Vilnių atvykote puikiu metu: Radvilų rūmų muziejuje atidaryta Jūsų kūrybos paroda „Už horizonto – kiti horizontai“. Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai, Vilniuje vyksta daug visai ES svarbių renginių, mūsų sostinę lanko daug užsienio svečių, tad Jūsų parodą aplankys ne vien Lietuvos meno mėgėjai. Visi nekantriai laukiame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje lapkričio 28–29 d., kuriame tikimasi pasirašyti ES ir Ukrainos asociacijos sutartį. Sprendžiamas Ukrainos likimas. Sunku tikėtis prasmingesnio meto Jūsų parodai, kurioje lankytojai gali susipažinti su Ukrainos meniniu potencialu šį kartą per Jūsų kūrybą. Kaip vertinate šį mūsų išgyvenamą laiką?
Ivanas Marčukas. Laikas nepaprastai įdomus, pasakyčiau, istorinis, be jokios abejonės, likiminis laikas Ukrainai. Duok Dieve, kad įvyktų tai, ko didžioji ukrainiečių tautos dalis laukia. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metas sudaro labai reikšmingą foną ir Vilniuje vykstančiai mano parodai. Žinoma, pats šios pa-rodos surengimo faktas nepalyginamas su Ukrainai tenkančiais išbandymais ir taip laukiamu ryžtingu istoriniu posūkiu į Europos Sąjungos erdvę. Jeigu mano paroda bent maža dalimi supažindins su Ukrainos menu Lietuvos gyventojus ir Vilnių dabar intensyviai lankančius užsienio svečius, įsilies į bendrą foną, tai jausiuosi laimingas. Man svarbu, kad parodos lankytojai pasakytų: ne vieni broliai Kličko garsina pasaulyje Ukrainos vardą… Ši šalis turtinga ir savo dvasingumu, aukšta šiuolaikine kultūra.
Tai štai, jeigu parodos lankytojai išeis su tokiomis mintimis, jausiuosi savo kaip menininko pareigą atlikęs. Tikiu, kad taip ir bus, nes paprastai po kiekvienos parodos žmonės apie tai pagalvoja. Jaučiu sielų rezonansą, nesu matęs abejingais veidais išeinančių lankytojų. Neseniai ši paroda vyko Kijeve, iš kur atkeliavo į Vilnių. Kijeve kasdien parodą aplankydavo po kelis šimtus lankytojų, man labai įdomu, kaip ją įvertins vilniečiai ir Vilniaus svečiai. Kiekvienas geras žodis parodai kartu yra ir padėkos žodis mano šaliai – Ukrainai. Štai taip vertinu šią parodą Vilniuje.
ML. Parodoje nemažai kūrinių, kuriuose svarbi vieta tenka moteriai, motinai. Kas Jūsų mene yra moteris?
I. Marčukas. Nesu dailininkas rea-listas, jei kur ir pereinu į realistinę tapybą, tai peizažuose ir portretuose. O kai tapau moterį – duodu valią fantazijai, vaizduotei. Į moterį žvelgiu su pietizmu, nes moteris ir gyvenimas, tai tarsi dvi viena po kitos einančios raidės: kalbame apie gyvenimą, galvojame apie moterį ir priešingai. Moters tema, vaizdinys kūrybai teikia labai daug galimybių, nes šią temą galima interpretuoti kiek tik leidžia vaizduotė. Esu tapęs labai realistiškų moters portretų, bet ypač didelį malonumą jaučiu fantazuodamas, tada moters vaizdinys įgyja labai nelauktų pavidalų ir prasmių. Tai ir yra kūryba, o ne natūros –veido ar kūno – kopijavimas. Fantazijos moters tema man kaip dailininkui suteikia begalinių galimybių. Parodoje eksponuoju tris ar keturis paveikslus, kuriuose vyrauja moters įvaizdis. Visuose juose skirtingos moterys, mano vaizduotės dariniai.
ML. Jūsų paveiksluose moteris kartais įgauna tarsi ikonografinę prasmę. Galima pastebėti net virtimą archetipu.
I. Marčukas. Teisingas pastebėjimas. Nemėgstu iliustratyvumo mene, tai ne mano pašaukimas. Paveiksle „Ištuštėjęs lizdas“ (1980 m.) galima pamatyti mano motinos veidą, bet kai tapiau, apie tai visai negalvojau. Paveiksle moteris glosto išsiritusių kiaušinių kevalus. Tai tėvų namus palikusių vaikų įvaizdis, savotiška motinos pieta, kaimo būties simbolis. Močiutės neprisimenu, todėl intuityviai nutapiau motinos įvaizdį, kuris išplaukė iš pasąmonės.
Stengiuosi visada įsigilinti ir perteikti, kaip sakoma, problemos esmę, gelmingumą. Kad ir paveikslas „Prie gyvybės šaltinio“ (1973 m.). Motina melžia karvutę, o aplink šį vyksmą susispietę daug veidų. Visi dalyvauja šiame sakralinę prasmę įgyjančiame vyksme.
ML. Motina vyksmo centre.
I. Marčukas. Tai jau tarsi ikona, ne šiaip karvutę melžianti moteris. Meninis simbolinis vaizdas, filosofinis apibendrinimas. Išties stengiuosi pakylėti moterį ar merginą iki simbolinio apibendrinimo tarsi ikonizuoti. Ir tai ne bažnytinė, o mano paties sukurta ikona, vaizdinys, gyvenimo prasmės ir gyvybės simbolis.
„Peredvižniku“ būti nenorėjo
ML. Kiek įsiminiau tą paveikslą, melžiama karvutė stovi priekinėmis kojomis dubenyje. Neteko matyti taip pastatytos melžiamos karvės.
I. Marčukas. Tai, ką tapau, ne visada galiu paaiškinti. Ir labai gerai, kad nežinau. Niekada nenorėjau imtis to, ką gerai pažįstu, suprantu. Nematau reikalo viską paaiškinantį raktą įduoti į rankas tiems, kurie bandys šifruoti įvairios atributikos prasmes, išplaukiančias ant drobės iš pasąmonės gelmių. Užduodu tam tikrą kodą ir palieku paslaptį aiškintis tyrinėtojams. Pagal tą kodą ir kuriu paveikslą, kartais paveikslo kompoziciją užpildau nesuprantamais daiktais. Mano paveikslų šifruotojai vėliau sukuria tokių išaiškinimų istorijų, kad tik laikykis.
Vienuolika metų mokiausi Lvovo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje, studijavau Lvovo dekoratyvinės ir taikomosios dailės institute, gavęs diplomą buvau „normalus“ dailininkas, kokius ir ruošė aukštosios meno mokyklos. Bet kai aš atvykau į Kijevą, labai nenorėjau būti tokiu dailininku.
ML. Nenorėjote būti nei „peredvižniku“, nei socialistinio realizmo atstovu?
I. Marčukas. Nenoriu sekti kitų pėdomis, noriu būti, jei taip galima pasakyti, kūrėju viename egzemplioriuje. Meno mokykloje buvau tipiškas „peredvižnikas“. Įsivaizdavau, kad visa, ką matau, jau savaime yra menas ir man belieka tik nupiešti, nuo medžio lapelio iki žmogaus perkelti ant popieriaus. Piešiau iš natūros ir be jos daugiau nieko neįsivaizdavau. Gyvenome geležinės uždangos sąlygomis, iš užsienio jokios meninio gyvenimo naujovės mūsų nepasiekdavo. Kaip pavyzdingas studentas meno mokykloje turėjau būti ir buvau dailininkas realistas, nes kitokių ir nebuvo ruošiama.
ML. Tvirtinate, kad kuriant Jus neša intuicija, o rutininiai instituto reikalavimai Jums buvo tikra kankynė. Bet meno mokykla pirmiausia turi duoti amatą, o kūrybinga asmenybė toliau pati susiras savąjį kelią. Jūs intuityviai priešinotės amatui?
I. Marčukas. Ne visai teisingai mane supratote. Mokslus baigiau raudonu diplomu, už piešimą visados gaudavau penketus (penkiabalėje sistemoje), o mano paveikslai buvo mokyklos pasididžiavimas. Tik kompozicijos turėjau ketvertą. Kompoziciją jau reikėjo sugalvoti – tai jau kūryba. Užduotis atlikdavau, bet penketo neturėjau. Taigi amatą įgijau.
ML. Toliau nubrėžtu keliu ėjęs, būtumėte tapęs gerbiamu tarybiniu dailininku.
I. Marčukas. Taip, bet laimei jau studijuojant institute mane bandė perlaužti profesorius Karlo Zvirinskis. Jis buvo subūręs grupę studentų, kuriuos vertino, iš kurių tikėjosi daugiau. Mes ateidavome į jo namus, daug diskutuodavome, dažniausiai teoriškai. Jis bandė mus kreipti kita linkme, negu kad buvome mokomi institute. Kartą jis atsinešė ir parodė mums nedidelį abstraktų paveikslą. Pasibaisėjau, nes tai buvo sąmokslas, maištas prieš mokymo sistemą. Net ištarti žodį abstrakcija buvo baugu, kadangi tai jau kvepėjo politika, pamatų griovimu mene. O mes tą paveikslą nagrinėjome, vertinome, bandėme suvokti prasmę. Ideologinė diversija, ne kitaip – to meto sąvokomis kalbant.
1973, kartonas, tempera
Kasdien po aštuonias valandas laisvalaikio
ML. Drąsus ir vertas pagarbos prof. Karlo Zvirinskis, matyt, atkreipė dėmesį gal ne tiek į Jūsų ankstyvos kūrybos vaisius, kiek naujovėms imlią asmenybę, tuos daigus, iš kurių vėliau išaugo labai savitas dailininkas. Ar ne todėl su Jumis profesorius ir dirbo papildomai?
I. Marčukas. Iš tikro K. Zvirinskis dirbo toli gražu ne su visais, jautė, su kuriais verta papildomai stengtis. Dar studijuodamas paskutiniuose instituto kursuose pradėjau rodyti visai naują meninę produkciją. Profesorius ėmė mane girti, sakydamas: „Žinau, Ivanka, kad Jūs ant manęs širdote, jautėtės įžeistas, bet kitaip iš Jūsų reikalauti negalėjau“. Mat buvau užsispyręs, ožiavausi, nenorėjau paklusti. Vėliau įsitikinau, kad profesorius buvo teisus. Mano lūžis įvyko po 1965 m. persikėlus į Kijevą, bet pradžia buvo Lvove. Kai pradėjau dirbti valdišką darbą Kijeve, kasdien į namus atsinešdavau bent po vieną naują savo piešinį.
ML. Tiek daug laisvo laiko turėjote darbe?
I. Marčukas. Kasdien po aštuonias valandas (juokiasi). Žinau, mane kai kas skųsdavo: Marčukas, girdi, ne tuo užsiima. Dirbau Ukrainos mokslų akademijos Ultrakietųjų medžiagų institute, susivienijimo „Dailininkas“ kūrybinėse dirbtuvėse. Institute buvo gaminami dirbtiniai deimantai, naudojami kaip abrazyvinės medžiagos. Jos buvo eksponuojamos daugelyje tarptautinių parodų, o mes, dailininkai,
užsiiminėjome niekais, įvairiais apipavidalinimo darbais. Aš greit padarydavau skirtas užduotis, o išeiti iš darbo nebuvo leidžiama, tad užsiimdavau širdžiai malonia kūryba.
Paėmęs balto popieriaus lapą pradėjau piešti nežinodamas, ką piešiu. Ir ačiū Dievui, kad nežinojau, nes tada man atsivėrė visi šliuzai, ranka vos spėdavo piešti, ką gimdė smegenys. Kažin kokia jėga būtent taip vertė daryti. Jeigu būčiau žinojęs, ką piešiu ir ką nupiešiu, būčiau metęs pieštuką šalin. Kai jau buvau prisipiešęs į valias, susikaupė daug tų pripaišytų lapų, pradėjau mąstyti: ką gi aš darau?
2007, drobė, akrilas
ML. Pasidavėte intuicijos upės tėk-mei?
I. Marčukas. Absoliučiai atsidaviau intuicijai, antraip nesijausčiau kuriantis paveikslus.
ML. Bet jei pritariate upės įvaizdžiui, tai bandykime eiti toliau. Nėra upės be krantų, prilaikančių upės vandenis, gal ir pristabdančių. Ar jautėtės turįs kokių nors stabdžių, t. y. upės krantus?
I. Marčukas. Nemėgstu savo kūrybos analizuoti. Nutapiau, o visa, kas paveiksluose yra, man tarsi apsireiškė. Kai studijų laikais institute gaudavau atitinkamą užduotį, kad ir nupiešti tam tikros kompozicijos paveikslą, man būdavo didžiausia kankynė. Niekas negali patikėti, kad tiek jėgų man kainuodavo. Užduota tema mane dusindavo, neleisdavo įsibėgėti vaizduotei. Taip tęsėsi tol, kol nenusimečiau nuo kupros visų tų prievolių ir būtinybių naštos, kol neatsidaviau pasąmonės srautui. Nė vieno paveikslo nesukūriau pagal užduotą pavadinimą, pats paveikslas man pasufleruodavo pavadinimą. Paveikslas priversdavo gerokai pasukti galvą, ką nutapiau, išsiaiškinti kūrinio prasmę.
Liūdesys pakylėtas virš kasdienybės
ML. Kiekviena tauta turi savitą požiūrį į tai, kas yra gražu, meniška. Kaip šitie kultūriniai skirtumai pasireiškia, kai Jūsų kūryba vertinama skirtinguose kraštuose? O gal neturi reikšmės?
I. Marčukas. Tokių skirtumų nepastebėjau, nemanau, kad jie turi įtakos vertinant meną. Pradėsiu nuo Australijos, kurioje atsidūriau 1988 m., kai atsirado galimybė išvažiuoti į užsienį. Buvau pasiėmęs dešimt gerų savo paveikslų, juos galėjau parodyti tik ukrainiečių diasporos žmonėms. Visus paveikslus pavyko parduoti už 500 ar 800 dolerių, kai kuriuos ir už 300. Kai ruošiausi išvykti į Kanadą, apsilankiau vienoje australų meno galerijoje. Parodžiau savo paveikslų fotografijas. Išgirdau vertinimą: „Koks tu kvailys, kaip galėjai tokius puikius paveikslus parduoti pusvelčiui!“ O man atrodė, kad 300 dolerių – dideli pinigai.
Nuotraukos padarė įspūdį. Man pasiūlyta į Kanadą neskubėti, po mėnesio būsianti surengta mano paveikslų paroda, juos parduosiu už dešimteriopai didesnę kainą. Dirbau dieną ir naktį dvi savaites. Buvo sunku, nes nemokėjau angliškai, sudėtinga bendrauti. Mano paroda toje pačioje galerijoje buvo surengta, ir išties didesnė pusė paveikslų iškart buvo parduota. Vienas kolekcininkas pasakė: „Daug metų ieškojau tokių paveikslų. Tačiau kai kurie darbai labai pesimistiški“. Paprieštaravau: „Ne pesimistiški, bet išmintingi.“ Mano paveikslai visi išmintingi: karvės ir varnos išmintingos, net ir augalai mano paveiksluose kupini išminties.
ML. Bet nemažoje dalyje Jūsų paveikslų išties pakanka liūdesio.
I. Marčukas. Didelėje išmintyje daug liūdesio, – pastebėjo poetas. Kai man pradedama priekaištauti, kad mano darbuose daug liūdesio, savo ruožtu paklausiu: „O kai jūs pradedate mąstyti, susikaupiate ties svarbiais dalykais, argi šypsotės?“ Visi gyviai mano paveiksluose mąsto, todėl tokie rimti, susikaupę.
ML. Pasakyčiau, kad tai pakylėtas virš kasdienybės liūdesys.
I. Marčukas. Tokiam vertinimui pritarčiau, nes tai pozityvus liūdesys, o sąvokoje pesimizmas jau užkoduota ir tam tikra negatyvi nuostata. Man labai svarbu, kad žmonės susimąstytų apie būties problemas.
Mažos neįžengtos teritorijos vertė
ML. Kiek Jums svarbu, kad būtumėte savo kūryboje teisingai suprastas?
I. Marčukas. Kad mane suprastų – būtų gerai, bet ne iki galo (juokiasi). Noriu sau pasilikti kad ir nedidelę teritoriją, į kurią niekas neturėtų kėsintis.
ML. Jums ta mažytė teritorija ir yra pati svarbiausia kūrybos dalis?
I. Marčukas. Jaučiuosi pakiliai žinodamas turįs tą mažą neįžengtą teritoriją. Paveikslas neturi būti galutinai perskaitytas – man svarbu. Tai, kas užslėpta, ir yra mano kūrybos variklis, neatskleisti kūrybos momentai dar leis man atverti naujus kūrybos horizontus. Jaučiu malonumą savo kūrybos vertintojams iškelti vis naujų mįslių. Man įdomu, kaip bus traktuojami nauji mano paveikslai. Aš save taip pat tik-rinu.
1981 m. Moskvorečės kultūros namuose vyko mano antroji paroda Maskvoje (iš viso Maskvoje surengtos penkios parodos). Lankytojai, vyras ir žmona, apžiūrinėjo peizažus, paveikslus „Mano sielos balsas“, „Žydėjimas“ ir, berods, „Spalvotos preliudijos“. Aš tuos paveikslus sukeičiau vietomis. Sėdžiu salėje, lieju akvarelę ir stebiu lankytojus. Vyras prieina prie paveikslo, girdžiu pritariantį vertinimą: „O, o, gerai – bepročio kliedesiai“. Žmona klusniai pakartoja: „Taip, gerai, bepročio svaičiojimai“… Ten, kur jie ko nors nesuprato, tai jiems bepročio kliedesiai. Ir, žinote, aš norėjau jiems paploti – už apibūdinimą. Supratau, kad esu teisingame kelyje.
ML. Mėgstate šokiruoti publiką?
I. Marčukas. Ne, noriu būti tuo, kuo esu ir turiu būti. Juk kas tie mano kūrybos vertintojai buvo? Pripratę prie prėsko, iliustratyvaus tarybinio meno, nes kitokio nebuvo matę – įpratinti į parodą ateiti, pamatyti ir nugalėti. Viskas suprantama, aišku kaip du kart du – keturi. Išėjo ir viską pamiršo.
Kijevo nacionaliniame muziejuje 2000 m. buvo surengta didelė mano darbų paroda, eksponavau pusantro šimto paveikslų. Prieina nepatenkintas vertintojas: „Ivanai Stepanovičiau, mes suprantame Repiną, Šiškiną, Surikovą, Kuindžį, o Jūsų paveikslų kažkodėl nesuprantame… Bet pasakykite, kodėl nuo jų sunku atsiplėšti?..“ Šis žmogus norėjo pamatyti ir nugalėti, o čia prireikė pastangų. Viena smegenų pusė neįjungta, nedirba, nes nebuvo įpratinta įveikti sunkumų. Pamatė peizažą – gražu, o čia prireikė gerokai pasukti galvą. Ne visada iš pirmo karto pavyksta sunkesnį uždavinį išspręsti. Tai paveikslai, kuriami nervine įtampa ir prakaitu, nes privalau išreikšti, kas man apsireiškė, o savo kūriniu formuluoju žiūrovui naują užduotį. Žmonės turi būti budrūs, nes pasaulis nėra toks, kokį jie mato, pasaulis daugiabriaunis ir jį teisingai mato tik menininkas. Aš matau vieną pasaulį, kitas dailininkas pamatys kitą, trečias atskleis dar vieną visiškai naujo pasaulio briauną. Ir kiek bus tikrų menininkų, tiek bus atskleista savitų pasaulių. Gali tie pasauliai patikti ar nepatikti, sukelti gal net pasidygėjimą, bet tai ir yra menininko atskleistas pasaulis.
ML. Nėra vienos formulės, kuri padėtų suvokti Jūsų paveikslus? Kiekvienas turime pats tą raktelį atrasti?
I. Marčukas. Aš taip dirbu tam, kad ir man nušvistų, atsivertų tas vienintelis mano pasaulis. Būtinai turiu nustebinti save, nes tik taip sugebėsiu nustebinti ir savo žiūrovus, prieš tai jiems iškėlęs sprendimo reikalaujantį uždavinį.
ML. Labai savotiška matematika, kuriai ne visai tinka aritmetikos dėsniai.
I. Marčukas. Mano paveikslais savo knygų viršelius puošia medikai, fiziologai ir kitų mokslų atstovai. Apsigyvenęs Kijeve neatsitiktinai iškart patekau į fizikų bendruomenę, o būtent fizikai tuo metu sudarė pažangiausią inteligentijos sluoksnį. Jie svajojo apie naujoves ir staiga išvydo visai naują meną. Taip susidraugavome, kad net ir pirmą mano neoficialią parodą surengė ne kas kitas, o fizikai vieno savo kolegos bute. Nuo to ir prasidėjo judėjimas: paplito gandas, kad Kijeve atsirado kažkoks pusiau beprotis dailininkas, kurio darbus būtina pamatyti. Sukėliau sumaištį, mane bemat aptiko ir tie, kuriems pagal pareigas tą buvo privalu daryti.
ML. Suko galvas prie Jūsų paveikslų ne tik meno mėgėjai, bet ir tie, kurie sekdavo kiekvieną laisvesnės minties pasireiškimą. Taip pat ir mene.
I. Marčukas. Anksčiau išleistame mano paveikslų kataloge rašoma, kaip žymiausią Ukrainos menotyrininką prof. Dmitrijų Gorbačiovą sykį buvo iškvietę į tam tikrą tarnybą, kurioje jam buvo užduotas klausimas: „Pasakykite, kas užšifruota Marčuko paveiksluose, kokie kodai?“ Tarybinio meno „nekaltybės“ sergėtojai buvo subruzdę: kas drįso veržtis į akylai saugomo socialistinio realizmo tvirtovę, kas tas Marčukas, iš kur dabar toks atsirado? Juk buvo normalus dailininkas.
O man norėjosi būti ne tokiu dailininku, kokius mačiau aplinkui. Štai kodėl 20 metų buvau už borto, neįsileidžiamas į jokias parodas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas