Kaip Detmolde buvo įprasmintas VYDŪNO atminimas (2)

Pradžia Nr. 19
Gera proga prisiminti ir minėti Vilhelmą Storostą-Vydūną (1868–1953): šiemet sukako 145 metai nuo jo gimimo ir 60, kai iškeliavo į erdves, kur visi lygūs. Vyko toms datoms paminėti įvairių renginių, bet iškilmingiausiai iškilusis lietuvininkas įprasmintas Detmoldo mieste, Vokietijoje, kur pasitraukė 1944-aisiais, ten praleido paskutinius septynerius gyvenimo metus, ten mirė ir buvo palaidotas miesto kapinėse. Vokiečių šviesuolių sentimentai Vydūnui gali atrodyti keisti, žinant, kad Vokietijoje beveik nieko nežinoma apie mūsų lietuvininką. Paprastam vokiečiui šis vardas nieko nesako. Bet štai kas nuostabu: ir nežinojimas kartais gali pažadinti skolos grąžinimo jausmą – taip nutinka plačiasielėms asmenybėms. Nutiko ir šį kartą. Tikriausiai ir mes nuo šiol jausimės skolingi žmonėms, kurie taip jautriai įsijautė į lietuviams svarbius dalykus. Proga ir į pačius save pažvelgti tarsi šiek tiek iš šalies, o tai mums padės padaryti Vydūno draugijos garbės pirmininkas humanitarinių mokslų daktaras Vacys BAGDONAVIČIUS. Daug kas iš lietuvių rašytojų, literatų domėjosi Vydūnu, ir dabar yra ariančių šią vagą, bet vargu ar kuris pagal įdirbį galėtų lygintis su mūsų kalbinamuoju asmeniu.
Ir dar vienas svarbus ir priminti vertas dalykas: savo gyvavimo ir veiklos 25-metį mini Vydūno draugija, kuriai daug metų vadovavo Vacys Bagdonavičius. Ši sukaktis bus paminėta Draugijos suvažiavime lapkričio 30 d. Medicinos bibliotekos salėje Vilniuje.

Kas sieja pasaulio išminčius
Mokslo Lietuva. Vydūnas buvo devynių amatų meistras, tarsi daugiarankis indų dievas Šiva, tik neteko girdėti, kad skirtingai nuo minėto dievo, būtų mėgęs šokti. Buvo Lietuvos išminčius. Kiekviena tauta didžiuojasi savo išminčiais, ko gero, turi ir savo Vydūną. Kas bendra tarp skirtingų tautų išminčių?
Vacys Bagdonavičius. Labai daug bendra. Pamatiniai dalykai, kuriuos jiems tenka aiškinti, iš esmės tie patys, labiausiai susiję su svarbiausiais žmogaus būties klausimais, ir paaiškinimai savo esmėmis būna panašūs, nors ir skirtingais būdais perteikiami, kitokiais argumentais ar pavyzdžiais pagrindžiami. Paprastai remiamasi į tuos pačius pagrindinius šimtmečių patirtimi išbandytus principus. Dažniausiai aptariami dalykai – žmogaus gyvenimo prasmė, dvasinis tobulėjimas, žmogaus ir Dievo santykis, kilimas Dievop, moralės galia, nuoširdus tikėjimas, minčių ir poelgių darna ir pan.

ML. Be savo išminčių, ar tauta kaip organizmas išliktų? Pats jų buvimas veikia. Moralinis autoritetas visuomenei, tautai teikia pasitikėjimo kartais gal net daugiau už teisinę instituciją ar bet kurią valstybės įstaigą. Pavyzdys – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
V. Bagdonavičius. Išties Vydūno vertų išminčių turėjome ne vieną. Paminėtas monsinjoras K. Vasiliauskas buvo tarsi mūsų laikui pritaikyta Vydūno atmaina. Justinas Marcinkevičius visa savo laikysena ir kūryba taip pat argi nebuvo mūsų laikų išminčius? Tačiau jie nekartojo Vydūno ir darbavosi kitokiuose negu jis baruose, taigi nelaikytini jo kopijomis. Skirtingiausiose srityse gali reikštis tautos išminčiai ir moraliniai autoritetai. Prisimindami Vydūną, jo asmenybę dažniausiai siejame su Rytais, jo vardas lyg ir padvelkia mistiškumu. Ne kiek-viena tauta gali pasididžiuoti turinti būtent tokios krypties mąstytoją, bet gali turėti paprastus darbus dirbančių savo išminčių, pas kuriuos žmonės eina klausti patarimų. Gal tie išminčiai nerašo filosofinių traktatų ar dramų, nediriguoja chorams ir nemuzikuoja, kaip kad darė Vydūnas, bet užima labai panašią vietą, kaip ir jis užėmė, savo bendruomenėje ar visoje tautoje.
Vydūnas aiškino, kad žmonės yra nevienodo dvasingumo lygio, vienuose tas dvasingumas vyrauja, o kituose snaudžia, yra reikalingas pažadinimo. Dar kitų yra sustiprėjęs gyvuliškasis, agresyvusis pradas. Vydūnui atrodė, kad lietuvių tautai būdingas dvasingumas, kuris ir esąs pagrindinė tautos „naudingoji iškasena“. Iš atminties perfrazuosiu Vydūno mintį, pasakytą tik ką paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. balandžio, berods, 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jis rašė, jog jam rodos, kad lietuvių tauta yra viena iš aiškiausių žmoniškumo reiškėjų pasaulyje ir kad mes turime būti dėkingi likimui, nes jis mus parinko gyventi Lietuvai.

ML. 1927 m. panašią mintį išsakė Oskaras Milašius Kazio Šimonio parodos Paryžiuje kataloge. Šimonio paveiksluose Milašius pastebėjo dar senovės arijams būdingų dvasinių vertybių ir tą pasaulio pajautą, kurią seniai prarado mechanizuota ir industrializuota Vakarų Europa, praradusi sąlytį su gamta ir senaisiais tikėjimais. Todėl poetas, Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Oskaras Milašius ir kvietė paryžiečius į lietuvio dailininko parodą – prisiminti senosios Europos jaunystę per tą lyg ir naivią, bet labai šviesią ir dvasią keliančią kūrybą.
V. Bagdonavičius. Panašiai Šimonio meną vertino ir Vydūnas. Į lietuvių tautos likimą mąstytojas žiūrėjo kaip į dramatišką – istorija parodė, kad tautai teko sunkių išbandymų, bet ji juos atlaikė, išliko ir išsaugojo pamatines vertybes. Būtent už tai aukščiausios jėgos ir suteikė tautai nepriklausomybę. Ne
ginkluota kova ta nepriklausomybė buvo pasiekta, bet Aukščiausiasis suklostė ypač palankias politines aplinkybes jai paskelbti. Suteikta laisvė, bet, berods, be žmonių didesnių pastangų, – maždaug taip pasakė Vydūnas, praėjus keleriems metams po nepriklausomybės paskelbimo. Juk taip ir buvo: iš tiesų sąlygos susiklostė palankiai, o tautos šviesuomenei reikėjo tik nežiopsoti. Jeigu nepriklausomybę būtų tekę išsikovoti ginklo jėga, vargu ar būtų pavykę.

Tauta turi išlikti iš vidaus
ML. Kiek Vydūnas buvo pacifistas? Juk neneigė jėgos naudojimo ten, kur kitaip laisvės iškovoti nebuvo įmanoma.
V. Bagdonavičius. Mano galva, jis buvo absoliutus pacifistas. Jėgos naudojimo nepripažino, nors prieš Lietuvos kariuomenę nusistatęs nebuvo. Jeigu yra valstybė, reikia turėti ir ją ginančių pajėgų. Norėjo, kad tarnyba joje jaunimui būtų gera ne tik karinių dalykų mokykla, kad ji ugdytų tvirtus dorovės pagrindus, kultūringumą, atliktų švietėjišką vaidmenį. Šiuo požiūriu kritiškai vertino realią padėtį tuometinėje kariuomenėje, kurioje, jo žiniomis, plito ne visai geri, su aukšta dorove prasilenkiantys dalykai. Vydūnas nepriklausomos Lietuvos gyvenimą stebėjo net ne joje gyvendamas. Tie stebėjimai daug kur jį nuteikė gana kritiškai ir tą kritiką jis atvirai reiškė.

ML. O kiek Vydūno idėjos padėjo lietuvių tautai siekiant nepriklausomybės 1990–1991 metais? Juk „dainuojanti revoliucija“ – tai tarsi Vydūno idėjų įgyvendinimas. Tačiau tuo metu dažniau buvo galima išgirsti Mahatmos Gandžio, o ne Vydūno vardą.
V. Bagdonavičius. Nepasakyčiau, kad tada Vydūno vardas skambėjo rečiau, kaip Gandžio. Ką tik buvo praėjusi jo 120-mečio sukaktis, kuri buvo paminėta gana plačiai ir iškilmingai, jo prisimintos idėjos nemaža dalimi tapo ir Atgimimo idėjomis, juk būtent tada susibūrė Vydūno draugija, kuri siekė Vydūno idėjas pritaikyti tautos dvasiniam atsinaujinimui. Nepriklausomybės atstatymo išvakarėse ir po Kovo 11-sios apie tai buvo plačiai kalbama. Ne vienas vydūniškajame sujudime dalyvavęs tautietis tapo aktyviu sąjūdininku, o vėliau ir politiku. Tačiau tauta pritaikė Vydūno propaguotus principus gal ir mažai žinodama ar net nieko apie jį nežinodama. Juk visas taikus mūsų kelias nepriklausomybėn kuo tiksliausiai tiesėsi pagal Vydūno nubrėžtas gaires, kurias kaip dviratį iš naujo patys atradome. Tiesiogiai Vydūnu gal ir nesiremdami mes jo skelbtus principus savo laisvės žygyje įgyvendinome praktiškai, patvirtinome jų veiksmingumą. Reikia tik stebėtis Vydūno genia-liomis įžvalgomis. O juk buvo ir netikinčių dvasios galia, josios įkvėpta drąsa. Kai kas manė, jog pasisukus patrankoms, visi išsibėgios…

ML. Pirmiausia taip galvojo patys okupantai. Ir apsiriko.
V. Bagdonavičius. Atrodė, kad tauta įbauginta, kad užteks į jos pusę pamosuoti pabūklu, ir visi išsilakstys. Bet paaiškėjo, kad laisvės dvasia buvo neįbauginama. O Vydūnas juk apie tai ir kalbėjo – apie tautos dvasios išlikimą. Jeigu per 50 pavergimo metų tauta būtų pasidavusi, tai ir tų tankų neprireiktų, nes nebūtų ėjimo į nepriklausomybę subjekto. Bet subjektas išliko, kūrė savąją kultūrą, prisiminė savo tautos ir valstybės praeitį, į tą prisiminimą rėmėsi, neprarado tikėjimo. Būtent apie tai kalbėjo Vydūnas, pabrėždamas, kad tauta turi būti laisva savo viduje. Lygiai tas pasakytina ir apie atskirą žmogų – jis turi būti laisvas iš vidaus. Taigi turime savojoje tautoje bene ryškiausią dvasios jėgos pagrindėją. Štai kodėl Vydūnas lietuviams yra tas, kas Mahatma Gandis yra indams.
Beje Mahatma Gandis 1931 m. išreiškė susižavėjimą lietuvių tauta, kuri 1918 m. taikiu keliu iškovojo nepriklausomybę, atkūrė valstybingumą. O indai dar vilko pavergėjų jungą iki 1947 metų. Nesmurtinio pasipriešinimo klasikas Gandis Vydūno vardo neminėjo, veikiausiai jo ir nežinojo, bet jiedu gyveno panašiomis idėjomis. Gandis tą žavėjimąsi lietuviais išreiškė Antanui Poškai, kai šis keliaudamas po Indostaną aplankė indų tautos lyderį.

ML. Trys pralaimėti sukilimai parodė, kad ginklu laisvės lietuviams nepavyko pasiekti. Gal tai ir buvo svarbiausioji pamoka, atvedusi prie nesmurtinio kelio į laisvę?
V. Bagdonavičius. Gandžiui šis nesmurtinis veikimas buvo aiškus ir be sukilimų, o lietuviams padėjo istorinė patirtis. Atėjo laikas gauti nepriklausomybę ir okupantai buvo paprašyti išeiti lauk. Beje, indai palaikė savo pavergėjus britus kovoje su nacistine Vokietija.

Pačiuose lietuviuose pirmiausia reikia įtvirtinti Vydūną
ML. Kiek šiandien tarptautinėje erdvėje žinomas Vydūno vardas?
V. Bagdonavičius. Šiais laikais mes patys daug ko nepadarome, kad mūsų didieji pasaulyje būtų žinomi geriau. Smarkiai atsilieka mūsų dvasinė kultūra, pasiduodame kosmopolitizmui, net pačiai Europos Sąjungai kartais primetame tai, ko iš mūsų ji nereikalauja, kaltindami ES, kad esą ji mums primeta kosmopolitizmą. Savo pačių kultūroje kai kurias vertybes akivaizdžiai nepakankamai išryškiname. Kalbėjausi su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotoja vydūniste Aušra Martišiūte-Linartiene. Ji sakė, kad tvarkant šalies vidurinių mokyklų programas iš jų buvo išmesti Vaižgantas, Vincas Kudirka, Vincas Krėvė, aišku, ir Jonas Basanavičius, o Vydūno niekad ir nebuvo tose programose. Anot valdininkų, mes pernelyg susiauriname mokinių akiratį, todėl daugiau tegu jie sužino apie užsienio rašytojus. Ką tada galima sakyti apie mūsų švietimo politiką? Taigi ir Vydūną pirmiausia reikia įtvirtinti pačiuose lietuviuose, o jau paskui rūpintis jo sklaida užsienyje.
Gerai, kad į Vydūno pagerbimą Detmolde įsitraukė patys vokiečiai, antraip ir šiandien jokios atminimo lentos ir biusto lietuvininkui ten nebūtų. Laimė, kad Vokietijos ambasados pirmuoju sekretoriumi buvo paskirtas Friedrichas-Wilhelmas Nehlis, kuris perskaitė prieš karą vokiečių kalba išleistą Vydūno veikalą „Septyni šimt-mečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Susižavėjo šiuo veikalu ir, žinoma, ligi tol negirdėtu autoriumi. Mat kaip labai žingeidus žmogus ir atsakomybę jaučiantis diplomatas visuose kraštuose, kur jam yra tekę dirbti, ponas Nehlis stengiasi daugiau sužinoti apie tos šalies istoriją ir kultūrą. Taigi Vydūno dėka giliau pažino Lietuvą.

ML. Už tą pačią knygą naciai 1938 m. Vydūną buvo uždarę į Tilžės kalėjimą. „Dovana“ lietuvininkui, artėjant jo 70-mečiui. O juk Vydūnas norėjo, kad vokiečiai geriau pažintų ir suprastų lietuvius.
V. Bagdonavičius. Būtent vokiečių diplomatas F.-W. Nehlis ir pasistengė, kad Detmolde praėjusį pavasarį būtų atidengta atminimo lenta Vydūnui.

ML. Kiek prisimenu, ta idėja sklandė ir anksčiau.
V. Bagdonavičius. Jeigu jau gilintumės į Vydūno pagerbimo idėją, tai reiktų pasakyti ir daugiau: idėja ėjo iš mūsų, bet jos praktinio įgyvendinimo taip ir nepavykdavo pasiekti. Išėjo taip, kad patys vokiečiai pasitiko mūsų keltąją idėją ir padėjo ją įgyvendinti. Šia mintimi susižavėjo Lipės krašto bažnyčios patikėtinis Rytų Europai kunigas Miroslavas Danys, daug prisidėjęs, kad Detmolde atsirastų minėti Vydūno gyvenimo šiame mieste ženklai. Vokiečiams viskas paprasčiau, jiems nereikėjo saviems atitinkamų tarnybų valdininkams įrodinėti, kaip svarbu įprasminti Vydūno vardą. Mes saviškiams aiškinome, o jie mums įrodinėjo, kad tai visiškai neįmanoma, Vokietijoje galiojanti griežta tokių įprasminimų tvarka ir pan.

ML. Kad jau taip, tai prisiminkime tas peripetijas, kad nenueitų užmarštin.
V. Bagdonavičius. 1991 m. spalio mėnesį perkėlėme Vydūno palaikus iš Detmoldo į Bitėnų kapines prie Rambyno kalno, kur buvo pradėtas formuoti Mažosios Lietuvos žymiųjų veikėjų panteonas. Buvau Vydūno perlaidojimo komisijos pirmininkas. Tada pasakiau: išvešime Vydūno palaikus iš Detmoldo ir neliks nė ženklo, kad ten jis buvo; reikėtų Vydūnui pastatyti paminklą… Detmolde daug tokių, kad ir nedidelių, paminklų pastatyta įžymiems žmonėms. Kai kurie iš jų vos koją buvo ten įkėlę. Tarp kitų įžymiausių – paminklai Richardui Vagneriui ir Johanesui Bramsui. Apskrities viršininkas mano tokį pasiūlymą priėmė kaip neįgyvendinamą svajonę, o dėl atminimo lentos Vydūnui pritarė.
Toliau daugybė reikalų ir rūpesčių tos idėjos įgyvendinimą atitolino, mes patys ją lyg ir primiršome. Paskui įsitikinome, kad kuo toliau, tuo sunkiau susikalbėti su mūsų valdininkais. Perlaidojant Vydūno palaikus padėjo ir rėmė Kultūros ministerija, įvairios tarnybos noriai prisidėjo, pagyrimo raštus teikė ir pan. Bet kuo toliau, tuo darėsi sunkiau. Norėjome Tilžėje įsteigti Vydūno muziejų. Iš pradžių – entuziazmas, o paskui jis ėmė blėsti, ir pagaliau kaip į titnagą krumplius atmušėm.
Vis dėlto tai iš šen, tai iš ten ta idėja vis atgimdavo skirtingų žmonių galvose. Berlyne gyvena pianistė, muzikologė Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Vydūno draugijos garbės narė, muzikos profesorė Hamburge Raminta Lampsatis (Lampsatytė). Ji dirba įdomioje srityje (angl. coach, o Lietuvoje tokios specialybės neturime), yra operos studijas baigusiųjų vadybininkė, siūlo repertuarą, pataria aprangos, laikysenos ir kitais klausimais, taigi padeda prisistatyti agentūroms. Labai vertina Vydūną, neretai su ja susitinkame Vydūno draugijoje, kartais draugija ir šiokios tokios paramos iš jos susilaukia. Tai štai Raminta irgi kartą užsiminė, kad Vydūną reikėtų pagerbti paminklu Vokietijoje. Ji visiškai savarankiškai prie šios minties priėjo. Ir ne šiaip mintį pamėtėjo, bet ir su vokiečiais apie tai tarėsi, buvo gavusi jų pažadą padėti. Kiek žinau, R. Lampsatis kurį laiką yra dirbusi Lietuvos ambasadoje Vokietijoje. Ji taip pat siūlė atminimo lenta pagerbti dailininką Algimantą Švėgždą (1941–1996), nuo 1982 m. gyvenusį Rytų Berlyne. Raminta užsimojusi siekti, kad prie Berlyno universiteto sienų Vydūnui būtų atidengta atminimo lenta, nes tame universitete jis laisvo klausytojo teisėmis studijavo ir net buvo dirbęs prie jo veikusiame Rytų seminare.
Man teko imtis tam tikrų veiksmų, nes įprasminti Vydūno atminimą – tai jau ne privatus, o Lietuvos valstybės reikalas. Kreipiausi į Lietuvos kultūros ministeriją, bet ten man pasiūlė raštu kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, o Kultūros ministerijai atsiųsti to rašto nuorašą. Parašiau, kad 60-osioms mirties metinėms būtų gerai atminimo lentą Vydūnui atidengti Detmolde, kur septynerius metus jis gyveno ir mirė. Taip pat prisimindamas Ramintos idėją, pasiūliau nepamiršti dailininko Algimanto Švėgždos, kurį irgi derėtų pagerbti atminimo lenta Berlyne. Tuo labiau, kad nuo 1988 m. jis buvo ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos dailininkų sąjungos narys. Ligi šios dienos jokio atsakymo iš URM negavau, o iš Kultūros ministerijos gavau atsakymą, kad Vokietijoje tokie dalykai, kokius mes siūlome, nepraktikuojami. Tai buvo 2010 metais. Kultūros ministerija siūlė palaukti 60-ųjų Vydūno mirties metinių, surengti kokią nors konferenciją, o dabar pasitenkinti žinių apie Vydūną išplatinimu internete, nes Vokietijoje niekas Vydūno vardo nežino. Žodžiu, likau it musę kandęs.

Nehlis užsuko variklį, o kun. Danys tęsė
ML. Nesunku suprasti, kad po tokių patarimų rankos galėjo nusvirti.
V. Bagdonavičius. Būčiau ne visai nuoširdus, jei sakyčiau, kad nenusviro. Nuo Vydūno vardo įprasminimo Vokietijoje mane kuriam laikui atitraukė kiti reikalai, o paskui netikėtai Apvaizda apreiškė vokiečių diplomatą F.-W. Nehlį. Buvo 2011 m. ruduo. Susitikome Vilniuje Teodoro Lepnerio knygos „Prūsų lietuvis“ pristatyme (iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė). Jis pasiūlė pasikalbėti apie Vydūną, o pradėjo nuo to, kad, girdi, reikėtų Vydūnui atminimo lentą pakabinti. Galite suprasti mano nuostabą, kai iš Vokietijos diplomato lūpų tokį dalyką išgirdau. Žinoma, nepaprastai nudžiugau.
Laimingas grįžau namo ir iš karto surašiau raštą Kultūros ministerijai, išdėsčiau pokalbį su vokiečiu diplomatu Nehliu. Eina laikas, bet iš ministerijos nė ženklo. Ėmiausi tam tikrų žygių, pagaliau mane priėmė viceministras. Pradėjo nuo to, kad bus svarstomas kitų metų biudžetas ir programos… Paskui gavau viceministro pasirašytą raštą. Pasiunčiau biurokratišką raštą į laikraštį „Donelaičio žemė“. Redaktorius susiėmė už galvos – ne raštas, o kažkokia abrakadabra! Štai tokios pagalbos sulaukiau tada iš savųjų.
Apsvarstėme susidariusią padėtį Vydūno draugijoje. Nutarėme, kad geriausia bus, jeigu be jokių ministerijų patys kaip visuomeninė organizacija tiesiogiai bendrausime su atitinkamomis Vokietijos žinybomis. Taip ir padarėme. Susiradome poną F.-W. Nehlį,
kun. M. Daunį ir prasidėjo darbas. Vokiečiai sugalvojo labai savitą atminimo lentos tekstą, atrado, kur Vydūnas pirmiausia 1944 m. buvo apsistojęs Det-molde ir pasiūlė būtent prie to namo lentą prikabinti. Dabar tai studentų bendrabutis (Bursa), savivaldybės nuosavybė. Mes galvojome apie kitą namą, kuriame Vydūnas septynerius metus gyveno, bet jis priklauso privačiam asmeniui. Jis gali nenorėti atminimo lentos, be to, šeimininkai gali keistis.
Nehlis užsuko variklį, o kun. Danys ėmė tvarkyti visus reikalus. Patys vokiečiai parūpino lentą, suderino su mumis tekstą. Maža to, kun. M. Danys atkreipė dėmesį į nišą to namo sienoje ir pasiūlė pritaikyti skulptūrai, kuria jau patys lietuviai turėtų pasirūpinti. Žodžiu, mums teko rūpintis Vydūno biustu. Sutikome, bet laikas spaudžia, užsakysi skulptorių – ilgai sugaiši, reikės nemažai lėšų. Galvon šovė išganinga mintis: Tilžėje yra skulptoriaus Antano Žukausko sukurtas Vydūno biustas. Kodėl iš jo formų vėl to biusto neišliedinus ir nepritaikius namo Detmolde nišoje?
Bet A. Žukauskas buvo sunaikinęs skulptūros liejimo formas, iškilo ir kitų problemų, nes tik skulptūros galva tebuvo likusi, o niša sienoje per didelė. Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas Tomas Stanikas pasiūlė kitą sprendimą: girdi, Klaipėdos dailės galerijoje yra skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas Vydūno biustas, gal įmanoma iš jo nuliedinti kopiją ir ją pritaikyti mums reikiamoje vietoje? „Taip, tai taip, – sakau T. Stanikui, – bet ar nebūtų paprasčiau tą pačią Garlos sukurtą Vydūno skulptūrą paimti ne iš muziejaus, o iš mano namų?..“

ML. Nutiko kaip tetai Vandai, kuri akinių ant nosies neberanda?
V. Bagdonavičius. Juokas juokais, bet savo namuose turiu tą Vydūno biustą, o antrą tokį turi Bernardas Aleknavičius Klaipėdoje. Kas po ranka, visai iškrito iš akiračio. Visa bėda, kad tai gipsinės originalo kopijos, kurių nepritaikysi pamink-liniam biustui. Bet T. Stanikas išsiaiškino, kad Kauno dirbtuvėse iš gipsinės skulptūros galima pagaminti bronzinės skulptūros formą. Tai ir buvo padaryta, o turint formą pavyko iš bronzos išliedinti ir skulptūrinį Vydūno biustą. Jo nuvežimu į Detmoldą pasirūpino Vokietijos ambasada Lietuvoje. Gegužės 10 d. vyko gražios atminimo lentos ir Vydūno biusto atidengimo iškilmės.

Laiminga pabaiga su kartėlio prieskoniu
ML. Kupina dramatizmo istorija su laiminga pabaiga?
V. Bagdonavičius. Prie laimingos pabaigos pridursime, kad Vydūno pagerbimo Detmolde proga Vokietijos ambasadai Lietuvoje mūsų Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos išrašė padėkos raštus. Šioks toks indėlis. Laimei, ne vienintelis. Mūsų ambasada Vokietijoje apmokėjo skulptūros pagaminimo išlaidas, Kultūros viceministras Romas Jarockis Detmoldo iškilmių metu įteikė padėkos raštus šią akciją organizavusiems ir ją parėmusiems Vokietijos ambasados darbuotojams ir Detmoldo savivaldybės vadovams ir atsakingiems darbuotojams – tarp jų F.-W. Nehliui ir kun. M. Daniui. Vydūno draugija pastaruosius išrinko savo Garbės nariais ir taip pat įteikė savo padėkos raštus šioje akcijoje nusipelniusiems detmoldiečiams.

ML. Matote, kai ką padaro ir mūsų ministerijos. Bet man didžiausią įspūdį daro Vydūno knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“. Jeigu ši knyga nebūtų patekusi į Vokietijos ambasados pirmojo sekretoriaus Friedricho Wilhelmo Nehlio rankas ir nebūtų diplomato sužavėjusi, jis nebūtų užsidegęs noru ką nors gero padaryti didžio lietuvininko atminimui. Ligi šiol Detmolde nebūtų atminimo ženklų Vydūnui.
V. Bagdonavičius. Ko gero, bet mes jau buvome kovingai pasiryžę bet kam. Būtume ėję ligi Prezidentės, Seimo tol, kol būtume savo pasiekę. Jau buvome pradėję triukšmą kelti „Donelaičio žemėje“, kur aprašyta biurokratiška valdininkų atsirašinėjimų byla. Apie valdininkų neveiklumą ir trukdžius rašė „Lietuvos žinios“. Bet mūsų valdžios vyrų tai nejaudino, Vydūno atminimo pagerbimo reikalus jie perleido vokiečiams.

ML. Tai kas jaudina valdžią? Gal ši istorija mus apdovanojo atsakymu?
V. Bagdonavičius. Rengdamiesi iškilmėms Detmolde dar Vydūno 60-ųjų mirties metinių dieną – vasario 20-ąją – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengėme konferenciją „Vydūnas ir vokiečių kultūra“. Be mūsų mokslininkų konferencijoje dalyvavo kun. M. Danys iš Detmoldo ir dar kai kas iš vokiečių. Remdamiesi konferencijoje perskaitytais pranešimais išleidome knygą vokiečių kalba „Vydūnas und deutsche Kultur“. Joje ne vien pranešimai, bet ir kiti ta tema skelbti straipsniai. Mano paties pateko penki straipsniai. Su Aušra Martišiūte-Linartiene esame knygos sudarytojai. Knygų leidybos fondas skyrė lėšų knygai. Tarp autorių yra ir Jürgen Storost, Vydūno brolio vaikaitis, kurio trys straipsniai „Vydūnas Berlyne“, „Apie Vydūno ir Zudermano santykius “ bei „Vydūnas ir Fidus“ – įdėti į šią knygą. Šis autorius jau yra įnešęs nemažą indėlį į vydūnianą.

ML. Nėra knygoje bene daugiausia Vydūno atminimo įamžinimui nusipelniusio asmens – diplomato F.-W. Nehlio pavardės.
V. Bagdonavičius. Jis nėra Vydūno tyrinėtojas, tuo metu jau dirbo Vokietijos ambasadoje Laose.

ML. Vadinasi, gilinasi į Orientą. Nenutolo nuo Vydūno, gal būtent mūsų lietuvininkas ir buvo tas autorius, kuris vokiečių diplomatą paskatino domėtis taip pat ir Rytais.
V. Bagdonavičius. Ponas Nehlis buvo atvažiavęs į Detmoldą ir mes jam galėjome padovanoti šią knygą. Turėsime ją išleistą ir lietuvių kalba, nes 2018 m. minėsime Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Jau dabar pradedame ruoštis. Tikimės sudaryti solidžią leidybinę programą.

ML. Apie tai, kas darytina Vydūno artėjančiai sukakčiai, aptarsime kitoje pokalbio dalyje.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas