Profesoriaus Janio STRADINIO 80-mečiui
Visoje Latvijoje tikriausiai nerasime kito darbais taip apkrauto ir „Mokslo Lietuvai“ tokio palankaus žmogaus kaip profesorius Janis Stradinis (Jānis Stradiņš). Gali atrodyti nevisai kuklu tarsi susireikšminti, bet laikraštis ir buvo ta siejamoji grandis, kalbinant iškilųjį mokslininką, puikų, labai mielą ir šiltą žmogų. J. Stradinis vertino tuos interviu, dažniausiai darytus išplėšus profesorių iš konferencijos ar net prie puodelio kavos per renginio pertraukėlę. J. Stradinis rasdavo progos pagirti lietuvius, kad jie sugebėjo įkurti ir išlaikyti Lietuos mokslininkų laikraštį, kokio neturi jokia Baltijos, o gal ir jokia kita Europos šalis.
Gruodžio 10 dieną Janiui Stradiniui sukaks 80 metų. Tą dieną (o gal pavakarę) įspūdingoje Rygos Rotušėje įsižiebs visos šviesos: prakilnus Rygos miestas pagerbs savo garbingo žmogaus iškilų jubiliejų. Gruodžio 12 dieną neįprasto sujudimo laukiama Latvijos mokslų akademijos rūmuose, kur Janį Stradinį pagerbs mokslo bend-
ruomenė. Reikia manyti, kad tuose renginiuose dalyvaus ir atstovų iš Lietuvos, nuskambės lietuviškas šiltas sveikinimo žodis. Būsime ir mes bent mintimis tomis dienomis su Jubiliatu.
Baltijos šalių ryšiai, bendradarbiavimas ir paprasčiausi geranoriški žmogiškieji santykiai J. Stradiniui visados buvo labai svarbūs, o ypač reikalingi pastaruoju metu, kai stebimas tam tikras atvėsimas, vis mažiau abipusių sentimentų. Vieni kitų vis mažiau pasiilgstame, užtat vis daugiau susvetimėjimo ženk-lų. Mat rūpinamasi kitais prioritetais, kitomis bendravimo kryptimis. Kaip keista bebūtų, būtent sovietinė oku-
pacija sudarė sąlygas formuotis bend-ram Baltijos šalių tapatumui, o siekis nusimesti pavergėjų jungą 1990–1991 m., o prieš tai Baltijos kelias, parodė kokie reikalingi esame vieni kitiems.
Profesorius Janis Stradinis labai nerimavo, kai buvo kilusios įtampos tarp Lietuvos ir Latvijos dėl jūros sienos delimitavimo bei ekonominės zonos nustatymo, konflikto dėl oro erdvės kontrolės su Latvijoje esančia oro navigacine stotimi. Santykius teismuose aiškinosi dviejų valstybių oro vežėjai – lietuvių „flyLAL“ ir latvių „airBaltic“. Vienu metu nepasidalinome menkių ir silkių (‚silkių karas“) Baltijos jūroje, nesusipratimų kildavo ir dėl lietuviškos kiaulienos („kiaulių karas“) ar pieno produktų, Latvijos rinkoje grumtasi dėl vietos lietuviškiems varškės sūreliams ir kiaušiniams. Dėl tokio nesusikalbėjimo, ekonominių interesų dominavimo virš visų kitų, kai pasiduodama vien tik konkurencijos šišui, dalis kaltės tenka abiejų šalių intelektualams ir inteligentijai, nesugebame akių nukreipti į tai, kas sieja broliškas baltų tautas, vieninteles dar gyvas ir žaliuojančias iš kadais didelio, bet istorijos bėgyje suskeldėjusio baltų tautų kamieno. Tegu ir nepažodinė, bet tai mintis iš vieno senokai daryto interviu su prakilniuoju Jubiliatu.
„Mokslo Lietuvos“ redakcijos kūrybiniame portfelyje sutausotas interviu su Janiu STRADINIU turėtų tikti gražaus jubiliejaus proga, nes parodo platų Profesoriaus interesų lauką, ne tik mokslinį, bet ir kultūrinį bei visuomeninį šios asmenybės užtaisą. Priminsime, kad J. Stradinis yra Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, 2011 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Pasiekti vidinės darnos – svarbiausia užduotis sau pačiam
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Profesoriau, kas Jūsų įvairiapusėje veikloje dabar Jums svarbiausia ir neatidėliotina?
Janis Stradinis. Klausiate, kas svarbiausia man asmeniškai? Dabar man svarbiausia sutvarkyti savo knygas ir archyvą, kur sukaupta išties daug vertingo. Pirmiausia vertingo Latvijos istorijai ir politikai. Manau, kad reikėtų išspausdinti mano dienoraščius, kurie prasideda nuo 1962 metų. Dienoraščiai nespausdinti, tiesa, kai kurie skyriai įvairiomis progomis buvo naudojami, pvz., Liaudies fronto organizavimo peripetijos ar Latvijos mokslų akademijos istorijos dalykai. Blogiausia, kad be manęs visa tai nuguls į nebūtį, nes niekas mano keverzonių neiššifruos.
Trumpai tariant, noriu save sustyguoti, pasiekti vidinės tvarkos ir darnos. Tai ir būtų mano svarbiausia užduotis šiandien. Na, žinoma, labai svarbu išsaugoti sveikatą, nes dar aktyviai dirbu. Ketveriems metams buvau perrinktas Latvijos mokslų akademijos Senato pirmininku, o tai antras pagal tarnybines pareigas asmuo Akademijoje – po prezidento. Taigi tenka pakankamai intensyviai dirbti.
simboliu, neatsitiktinai šiais ornamentais papuoštas keturtomis leidinys „Latviai ir Latvija“ (Nuotrauka iš Lielvardės muziejaus archyvo)
Be to, juk dar esu vadovaujantysis mokslo darbuotojas trijuose mokslo institutuose: Latvijos istorijos, Organinės sintezės, Filosofijos ir sociologijos institutuose. Suprantama, stengiuosi nepersiplėšti, dirbu tiek, kiek leidžia sveikata. Ir bene reikšmingiausias mano veiklos baras – Nacionalinė identiteto programa, kuri anksčiau buvo vadinama Letonikos programa. Esu tos programos vadovas. Šios programos rėmuose leidžiame keturtomį leidinį „Latviai ir Latvija“. Latviai nagrinėjami kaip etnosas, o Latvija – kaip valstybė. Latvijos valstybės pradžia – 1918 m., kai lapkričio 18 d. Latvijos Tautos Taryba paskelbė šios šalies nepriklausomybę. Mes šį požiūrį stengiamės revizuoti, nes negalima atmesti Livonijos ir Kuršo kunigaikštystės, kurių svarbūs veikiantieji asmenys buvo latvių valstiečiai. Ant jų kuprų juk ir laikėsi visas antstatas.
ML. Kuršo ir Žiemgalos hercogystę (lietuviškuose šaltiniuose kartais vadinama kunigaikštyste) traktuojate kaip latviško identiteto raišką, nežiūrint, kad šį politinį darinį valdė vokiečių kilmės Livonijos didikai, vėliau Kuršo hercogai?
J. Stradinis. Taip, kaip latviško identiteto reiškinį, pirmas pusiau valstybines sistemas Latvijos teritorijoje, jeigu taip galima pasakyti. Kuršo ir Žiemgalos hercogystė nuo 1561 m. lapkričio 28 d. formaliai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasalė, nuo 1569 m. Liublino unijos priklausė Abiejų Tautų Respublikos karaliui, tad ši politinė sistema nebuvo visiškai savarankiška. Pirmasis Kuršo hercogas buvo paskutinysis Livonijos magistras Gothardas Ketleris, o po jo mirties hercogais tapo jo sūnūs Fridrichas ir Vilhelmas. 1596 m. jie pasidalijo hercogystę: Fridrichui teko Žiemgala ir Sėla, o Vilhelmui – Kuršas. Nuo 1616 m. visa hercogystė atiteko Fridrichui, vėliau Vilhelmo palikuonims. Dėl Kuršo ir Žiemgalos nuolat varžėsi Lenkija ir Švedija, vėliau įsitraukė ir Rusija. Nuo 1795 m. Kuršo ir Žiemgalos hercogystė buvo vasalinė Abiejų Tautų Respublikos valstybė, vėliau atiteko Rusijai.
Pagal kilmę esu sėlis, o sėliai, žiemgaliai ir kuršiai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo kūrimo. Tai mūsų bendros šaknys, kurių nereiktų pamiršti. Kad nebūtų pamiršta ir leidžiame keturių tomų leidinį „Latviai ir Latvija“. Numatyta parengti 82 straipsnius. Pirmas tomas skirtas latvių tautai kaip etnosui, antras tomas – Latvijai kaip valstybei (politinės istorijos apžvalgos), trečias ir ketvirtas tomai bus skirti kultūrai ir menui.
ML. Ar bus atskirai išskirtas Latvijos gyvavimo sovietinis periodas?
J. Stradinis. Neišskiriamas, kadangi keturtomio renginio principas teminis. Pateikiant kultūros ir meno reiškinius jie pristatomi per įvairius istorijos tarpsnius, politinius ir ekonominius, vadinasi, carizmo, ikikarinį laikotarpį ir tarybmetį. Leidinio viršelį puošia latvių sakralumo simbolis – Lielvardės juosta (Lielvārdes josta). Tai senovės baltų raštų ženklais išpuošta juosta, kuriai išausti naudojama raudonai dažyta vilna ir balto lino siūlai.
Tai štai kuo dabar užsiimu. Taip pat dar norėčiau parašyti savo autobio-grafiją. Tiesa, ir dabar dvi autorės rašo mano biografijas. Vieną rašo žurnalistė, o kitą – sociologė Dagmara Beitnerė (Dagmāra Beitnere) interviu forma pagal diktofono įrašus. Bus savotiška žodinė istorija.
ML. Jums būtinai reikia profesionalių padėjėjų, nes darbų tiek, kad vienam žmogui neįmanoma išsiversti.
J. Stradinis. Padėjėjų labai reiktų, o jų kaip tik ir neturiu. Abu mano sūnūs jau brandūs vidutinio amžiaus vyrai, turi savo svarbias veiklos sritis, tad jais nepasiremsiu. Kiekvienas iš jų jau rašo savo paties autobiografiją. Dar labai norėčiau baigti rašyti savo tėvo – Paulo Stradinio (Pauls Stradiņš) biografiją. Turiu daug sąsiuvinių su įvairių žmonių užrašais, tad pats laikas to darbo imtis.
Auksines vestuves pažymėjo Vilniuje
ML. Vieną straipsnį parašėte apie Latvijos prezidentės Vairos Vikės-Freibergos mokslinę veiklą.
J. Stradinis. 2012 m gruodžio 1 d. buvo minimas pirmosios Latvijos moters, tapusios šalies prezidente, Vairos Vikės-Freibergos 75-erių metų jubiliejus. Ta proga išleista jai dedikuota knyga, kuriai parašiau straipsnį „Vaira Vikė-Freiberga ir Latvijos mokslas“. Teko šiek tiek plačiau pasidomėti jos moksline veikla. Būsimoji prezidentė studijavo psichologiją Kanadoje, apgynė eksperimentinės psichologijos srities mokslų daktarės vardą. Dėstydama Monrealio universitete ji 1972 m. pradėjo tyrinėti atminties, kalbos ir mąstymo procesus, vaistų poveikį tiems procesams. Be kita ko, tyrinėjo ir užkeikimus, kaip jie veikia žmogaus psichiką. Paskui perėjo prie latvių dainių, jų poetikos ir struktūros tyrinėjimo, su savo vyru Imantsu Freibergu, Kvebeko universiteto informatikos profesoriumi, ėmėsi vadinamojo Monrealio-Bostono projekto, kurio paskirtis – skaitmenizuoti latvių liaudies dainas. Projekto metu išskyrė liaudies dainas apie saulę (saules dainas), sudarė saulės dainų duomenų bazę.
ML. Saulė kaip baltų pasaulėjautos ir pasaulio suvokimo objektas latvių dainose.
J. Stradinis. Taip, nes per saulės įvaizdį dainose atsiskleidžia žmonių ir tautos vaizduotė. Iš dainų galima daug pasakyti apie jas kūrusią tautą. Tačiau V. Vikė-Freiberga latvių dainas tyrinėjo gyvendama Kanadoje, tad jos požiūryje galima įžvelgti ir kai kurių kosmopolitinių momentų. Beje, apie saulės įvaizdį latvių liaudies dainose pasiryžęs rašyti ir mokslo istorikas Janis Kletniekas (Jānis Klētnieks).
V. Vikės-Freibergos kandidatūrą trys Baltijos šalys 2006 m. iškėlė rinkimams į Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus postą, tad jai teko pasitraukti iš Latvijos prezidento pareigų. Ji užsiėmė aktyvia tarptautine visuomenine veikla. Bendraujame ir šeimomis, Prezidentė mudu su žmona Laima buvo pakvietusi į savo auksines vestuves. 2012 m. rugpjūtį savo auksines vestuves su žmona paminėjome Vilniuje. Mat prieš 50 metų į savo povestuvinę kelionę su žmona keliavome po Lietuvą, važiavome į Kauną, Vilnių, Druskininkus. Pernai po 50 metų kartu su sūnumi ir vaikaičiu pakartojome kelionę.
Su vaikaičiu Vilniuje puikiai praleidome laiką, kai sūnus Peteris Stradinis dalyvavo tomis dienomis Vilniuje vykusiame Tarptautiniame kardiologų simpoziume, vadovavo vienam iš posėdžių. Beje, jis yra tobulinęsis pas garsų Lietuvos kardiochirurgą prof. Vytautą Sirvydį. Vietoj baigiamojo renginio, per kurį vyko priėmimas pas Vilniaus merą, sūnus atėjo praleisti laiko su auksines vestuves mininčiais tėvais. Gražiai paminėjome savo buvojimą Vilniuje viename iš restoranėlių.
ML. Malonu girdėti, kad gerai jaučiatės ir net išsirengėte į kelionę po Lietuvą.
J. Stradinis. Po širdies operacijos pas savo antrą sūnų Paulą, dirbantį JAV Nacionaliniame atsinaujinančios energijos centre (Koloradas), jau nerizikuoju skristi. Nors į Miunchene vykusią konferenciją skridau.
Savęs neapribojęs taip ir liksi diletantas
ML. Anksčiau sakydavote, kad nemažai jėgų atiduodate savajam Organinės chemijos institutui. Ar ne geriau būtų užbaigti savąją ir tėvo biografijas, rašyti prisiminimus, kurių be Jūsų niekas neparašys.
J. Stradinis. Dabar organine chemija užsiimu mažiau, daugiau rūpinuosi organinės chemijos istorija Latvijoje. 2013 metai Latvijos chemikams reikšmingi, kadangi minimos žymaus chemiko, chemijos mokslo istoriko Paulo Valdeno (lat. Pauls Valdens, vok. Paul Walden, 1863–1957) 150-osios gimimo metinės. UNESCO šią datą įtraukė į tarptautinių mastu minėtinų reikšmingų sukakčių sąrašą. Kaip P. Valdeno darbų žinovas buvau įpareigotas šią datą iškilmingai paminėti Rygoje. Šis mokslininkas daug nusipelnė Latvijos, Rusijos ir Vokietijos mokslui, apskritai tai pasaulinio mokslo stambi figūra. Buvau pasiryžęs net parašyti knygą apie Valdeną, bet veikiausiai to padaryti jau nepavyks.
ML. Jei teisingai prisimenu, tai apie Paulą Valdeną esate parašęs knygą.
J. Stradinis. Ta knyga „Prarastasis tautos sūnus“ išėjo rusų kalba Maskvoje dar tarybmečiu (1988 m.), bet pusę rankraščio redaktoriai išbraukė, tad reikėtų knygą išleisti naujai. Išbraukta viskas, kas Valdeno buvo padaryta nacistinio režimo sąlygomis Vokietijoje. Mat šis mokslininkas Latvijai paskelbus nepriklausomybę emigravo į Vokietiją, kur tęsė savo mokslinę veiklą.
ML. Vis dar esate veržlus, kunkuliuojančios energijos mokslininkas – tikras Latvijos mokslo Lačplėsis.
J. Stradinis. Kažin kaip čia išeina, labai gaila, bet kartais gal ir pernelyg smarkiai kunkuliuoja mano gyvenimas.
ML. Varginantis gyvenimas?
J. Stradinis. Gal ne tiek varginantis, kiek verčiantis krimstis. Per daug blaškausi, išsibarstau, nepadarau visko, ką turėčiau.
ML. Matyt, tai daugelio kuriančių asmenybių savybė – nuolat būti nepatenkintam, nes atrodo, kad visados galima padaryti daugiau ir geriau. Nuolatinis nepasiekiamo idealo siekimas išskiria kūrėją.
J. Stradinis. Kai griebiesi vieno ir kito, bandai aprėpti daugelį veiklos krypčių, tai neišvengiamai ateina metas, kai pajunti, kad nepadarei kai ko ypač svarbaus, gal net esminio. Štai kodėl pajuntu graužatį, nes prisimenu vokišką posakį: apsiribojime išryškėja meistras (In der Beschränkung zeigt sich der Meister). Regis, taip savo „Sonete“ yra parašęs Johanas Volfgangas fon Gėtė. O jei savęs neapribosi, tai visose srityse taip ir liksi diletantas. Beje, kartais diletantai padaro labai gerų darbų.
ML. Kartais iš netyčių diletantai sugeba patobulinti net profesionalų darbus, pastebi, ko kiti nemato.
J. Stradinis. Šitai aš ir stengiuosi daryti visą gyvenimą. Todėl griebiuosi tyrinėti Latvijos istoriją ir daugelį kitų dalykų, kurių kiti nedaro.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas