Kalbamės su klasikinės filologijos autoritetu, Rusijos mokslų akademijos akademiku, Kalbotyros instituto direktoriumi profesoriumi Nikolajumi KAZANSKIU iš Sankt Peterburgo. Be kitų savo pareigų kalbininkų ir filologijos pasaulyje gerai žinomas profesorius yra ir žurnalo „Acta Linguistica Lituanica“ redakcinės kolegijos narys, dažnas svarbių mokslinių konferencijų Lietuvoje dalyvis. Su Lietuva susijęs ir glaudžiu šeiminiu ryšiu, mat yra vedęs lietuvę kupiškėnę dr. Vandą Manikaitę-Kazanskienę, kuri gyvendama Sankt Peterburge pasižymėjo kaip ištikima lietuvių kalbos puoselėtoja, tapo Kalbos premijos laureate, tęsia Lietuvos šviesuolių pradėtą lituanistinę tradiciją mieste prie Nevos. Be šių dviejų asmenybių būtų sunku įsivaizduoti šiandieninio Peterburgo lituanistinį veidą, o pašnekesyje su profesoriumi Nikolajumi Kazanskiu pamėginsime pasiaiškinti kai kuriuos žodinės kultūros reikalus kaimyninėje Rusijoje, taip pat ir platesniame vis labiau globalėjančiame pasaulyje.
Kas jaudina
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Nikolajau Nikolajevičiau, kas Jus šiandien labiausiai jaudina kaip kalbininką ir filologą, Kalbotyros instituto vadovą, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorių, pagaliau kaip Rusų kalbos komiteto prie Rusijos Federacijos prezidento narį?
Nikolajus Kazanskis. Kaip Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorių mane labai jaudina du dalykai. Pirmas – madingu tapęs studentų mobilumas. Mat mobilumas turėtų būti abipusis, o kas išeina? Mūsų studentai išvažiuoja semtis žinių, o mes atvažiuojančiųjų sulaukiame labai mažai, tarsi galiotų išankstinė nuostata, kad ir atvažiuoti nėra dėl ko.
ML. O kaip iš tikro?
N. Kazanskis. Iš tikro yra dėl ko, bet kultivuojamas įvaizdis, kad ankstesniais metais nieko gero nepadaryta, mokslas stagnuoja ir pan. Užtenka įsijungti televizijos kanalus – ką matome? Nuolat rodomi filmai apie nežabotą nusikalstamumą, baisią korupciją. Žmonėms peršamas įvaizdis, kad tai ir yra dabartinės Rusijos gyvenimas, be šviesios prošvaistės. Kas norės į tokią šalį važiuoti studijuoti.
Prancūzija kasmet skiria 20 stipendijų (10 humanitarinių mokslų ir tiek pat tiksliųjų mokslų) studentams, kad jie iš įvairių šalių važiuotų studijuoti į Prancūziją ir bent trejus metus šioje šalyje pragyventų. Tie asmenys sugrįš į savo kraštus jau kaip frankofonai, prancūzų kultūros žinovai ir propaguotojai. Tą patį daro vokiečiai, kurie turi įsteigę Aleksander von Humboldt‘o fondo stipendiją mokslininkams jaunesniems kaip keturiasdešimties metų. Atrenkami puikūs kandidatai šiai stipendijai gauti. Kasmet šio fondo Rusijos stipendiatai susirenka pasirišę kaklaraiščius su A. Humboldto atvaizdu, turi specialius atpažinimo ženklus – tai tradicija.
ML. O Harvardo universiteto stipendininkai ar turi panašius žymenis, ar renkasi į savo sueigas? Klausiu, kadangi Jūs su žmona doc. Vanda Kazanskiene 1992–1994 m. stažavotės Graikų tyrimų centre prie Harvardo universiteto Vašingtone. Harvardo universiteto absolventai, kiek žinau, taip pat nešioja juos išskiriančius kaklaraiščius.
N. Kazanskis. Matote, tas Graikų tyrimų centras tik veikia Harvardo universiteto teritorijoje, tad išskirtinių žymenų nenaudoja. Tačiau kasmet balandį per Michailo Gasparovo skaitymus faktiškai mes visi, kurie esame tobulinęsi tame Harvardo centre, susirenkame.
ML. Ar Rusija panašias stipendijas skiria užsienio studentams, pageidaujantiems studijuoti Rusijoje?
N. Kazanskis. Tokių stipendijų užsieniečiams neskiriama. Tai viena iš problemų, kodėl nėra daugiau norinčių studijuoti Rusijoje. Išeina, kad studentų mobilumo programose dalyvaujame nelygiaverčiais pagrindais.
Dabar apie antrą mus jaudinantį dalyką. Tai studentai stojantys į aukštąsias mokyklas. Metai iš metų studijuoti ateina pirmakursiai be stipresnių pasirengimo pagrindų. Dėmesys net tokiam dalykui kaip gebėjimas savarankiškai parašyti rašinį mokyklose dabar labai sumenko. Įvedus vienodą valstybinį egzaminą, kur nereikalaujama gerai rašyti, mokyklinė programa bemat pasikeitė ir ne į gera. Pirmakursiai nebemoka išreikšti minties, nesugeba išskirti perskaityto teksto esmės. Mūsų namuose saugau XX a. pr. sąsiuvinį, kuriame pateiktas gimnazijų programos reikalavimas – 15 grafų. Gimnazistas, perskaitęs bet kurį kūrinį, turėdavo iškart užpildyti du puslapius reikalavimų pagal minėtas 15 grafų. Išvardijami pagrindiniai veikiantys asmenys. Kas skaitančiajam labiausiai patiko, kokia mintis sujaudino? Kodėl šie, o ne kiti veikėjai svarbiausi? Nuo kurio veikėjo pradėsi vardyti ir t. t.? Labai konkretūs klausimai, nereikalaujantys ilgo atsakymo. Bet tie klausimai labai disciplinuoja protą.
Išmokyti mokinį tiksliai reikšti savo mintis
ML. Kiek laisvi kad ir literatūros, kalbos mokytojai dabartinėse Rusijos mokyklose? Juk ir be programų tuos mūsų aptariamus klausimus kelti ir mokinius pratinti į juos ieškoti atsakymų tikriausiai niekas netrukdo?
N. Kazanskis. Mokytojai galėtų, bet kartu ir nelabai gali. Mano sūnui prieš dešimt metų bebaigiant mokyklą, mokytoja pribloškė pasakiusi štai kokią frazę: „Supraskite, mes negalime mokiniams užduoti rašyti rašinių, kadangi vieno sąsiuvinio tikrinimas kainuoja 11 kapeikų“… Jeigu mokytoja per savaitę užduos mokiniams parašyti po du rašinius, tai bus priversta užsidirbti iš šalies. Tokia realybė.
Todėl į universitetus ateina jauni žmonės, nesugebėsiantys ir ateityje tiksliai reikšti savo minčių, arba iš šou programų įsimins žodines klišes,
apytikriai tiksiančias gyvenimiškai situacijai apibūdinti.
ML. Ne Puškino ar Jesenino, o šou verslo veikėjų citatomis šiandieninis jaunimas bendrauja?
N. Kazanskis. Ne tiek svarbu, kad švaistytųsi Puškino ar kito klasiko citatomis, bet kad įstengtų tiksliai formuluoti tai, ką jis jaučia ir kas jį jaudina. Apmaudu, jeigu jis sugeba savo jausmus ir mintis reikšti tik prasčiokiškais pasakymais. Yra toks Kruševskio (Mikalojus Kruševskis, 1851–1887) dėsnis: kuo dažniau žodis vartojamas, tuo platesnę prasmę jis įgyja. Kažkas juokavo, kad keliais rusiškais keiksmažodžiais galima išreikšti visą jausmų ir išgyvenimų gamą…
ML. Eločka iš Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ tam pačiam tikslui pasitelkdavo gerokai daugiau žodžių.
N. Kazanskis. Ji apsieidavo su 30 žodžių, tik, bijau, blogai jais naudojosi. Tarybiniais laikais prie alaus kioskų galėdavome pasiklausyti „intelektualių“ pokalbių, kuriems išreikšti pakakdavo dviejų žodžių su daugybe intonacijų. Mane visa tai jaudina dėl to, kad žodinė kultūra vis dėlto pastebimai prastėja.
Apie olbanų kalbą ir dvasingumą
ML. Globalaus pasaulio realybė, kai viskas unifikuojama ir paprastinama. Nuo žodinės kultūros žengiama prie kompiuterinės, tik kažin ar dera čia taikyti žodį „kultūra“.
N. Kazanskis. Nieko blogo apie kompiuterizaciją negalėčiau pasakyti. Kompiuteriai mus įgalina išmokti daugybės kalbų ir ne vien mašininių. Tai nuostabu. Štai atsirado padugnių, žemutinio gyventojų sluoksnio vadinamoji olbanų kalba, kuria siekiama prajuokinti klausytoją ar skaitytoją. Tai slengas, šmaikštautojų, sąmojautojų kalba, sąmoningai ignoruojant rusų kalbos ortografijos taisykles. Rusiškose interneto pokalbių svetainėse galima aptikti daugybę tos kalbos „perlų“. Jeigu visa tai juokinga taip, kad klausytojai iš juoko griūva po stalu, tai aukščiausias tam tikros kategorijos klausytojų susižavėjimo laipsnis.
ML. Teko skaityti, kad D. Medvedevui būnant Rusijos prezidentu, vienas paauglys pasiūlė mokyklose įvesti naują dalyką – olbanų kalbą. Įdomiausia, kad Medvedevas tokiai minčiai pritarė, nors anksčiau tokį pat siūlymą gavęs V. Putinas jį ignoravo. Beje, kodėl šis slengas vadinamas olbanų kalba?
N. Kazanskis. Kadangi albanų kalba plačiajai publikai yra viena iš mažiausiai žinomų ir girdėtų, tai iškreipiant šio žodžio ortografiją ir sukurtas žodis olbanų. Tai gali būti suvokta kaip žaidimas, o internetas tam teikia daug galimybių. Internetas leidžia reikšti jausmus. Mes žinome, kad koks nors „gyvasis žurnalas“ (LiveJournal) – internetinių dienoraščių puslapis, bendraminčiams padeda ne tik žaibiškai reaguoti į įvykius, bet ir labai emocingai išgyventi, įdedant visą širdį.
ML. Bet dažniausiai tos, kad ir delfi.lt tinklalapio skaitytojų reiškiamos emocijos, reakcijos turi neigiamą išraišką, labai mažai galima rasti teigiamų, pozityvių atsiliepimų ir vertinimų.
N. Kazanskis. Taip, ir paprastai nė į galvą tiems internautams nešauna mintis susimąstyti apie ką nors kilnaus ir pakilaus.
ML. Priešingai, pakilūs dalykai gali iššaukti pašaipą, pajuoką kaip neretai kad būna tekste aptikus žodį „dvasingumas“.
N. Kazanskis. O kokį jausmą jums pačiam suteikia ši sąvoka?
ML. Suprantu, kad kalbama apie pakylėtus dalykus.
N. Kazanskis. Norite pasakyti, kad susitikęs kolegas pradedate kalbą apie dvasingumą?
ML. Vargu bau, veikiau pradedu lengvabūdžiauti. Bet kai kuriuose tekstuose kartais šią sąvoką panaudoju, dažniausiai pasijusdamas nejaukiai, kad nesugebėjau minties išreikšti paprastesniu, mažiau įmantriu ir pretenzingu žodžiu. Tarsi slėpčiausi už kilnaus žodžio.
N. Kazanskis. Štai dabar aš jumis tikiu. Man šis žodis tekste dažniausiai sukelia tam tikrą pasidygėjimą, kadangi man primetama kas niekaip neapibrėžiama, neturi konkretumo. Aš noriu žmonių santykiuose nuoširdumo, numanančio, numatančio, jog mes kartu stengiamės suprasti problemą ir bend-ražmogišką, ir konkrečią. Tačiau bet kuriuo atveju bendras daugiklis glūdi ne buitiniame lygmenyje. Bet kai vietoj to man sakoma, kad štai dvasingumas mums padės viską išspręsti, – manęs neįtikina. Manau, kad tai neteisingas priėjimas.
Kalba ir globalizacija
ML. Vyksta jaunų dainininkų konkursas per vieną iš televizijos kanalų. Komisijos narys, tarp jaunimo populiarus laidų vedėjas sako jaunai dainininkei: „Sudainavai puikiai, bet tavo dainoje per daug gėrio, todėl aš tavimi netikiu“. Labai simptomiškas apibūdinimas: dabar nebepasitikima gėriu ir grožiu, ką jau kalbėti apie dvasingumą. Štai jeigu ta mergina būtų išdainavusi ką nors iš jaunimui įprasto slengo, pribloškusi klausytojus kokiu nors šokiruojančiu išsišokimu, tada viskas būtų puiku, ja patikėtų komisija ir klausytojai. Mūsų gyvenamajam metui senovės graikų kalokagatia – gėrio ir grožio sąjunga – priimama įtariai, tarsi neturinti nieko bendro su realiu gyvenimu. Nesąmoningai tampame tarsi Rusijos televizijos laidos „Naša Raša“ dalyviais. Gal tai ir yra pasirengimas atsilaikyti prieš gyvenimo bjaurastis?
N. Kazanskis. Pradėjome pašnekesį nuo globalizacijos įtakų nagrinėjimo. Jei visa globalizacija remsis tuo, kad mes taisyklingai ištarsime nemediciniškus žmogaus kūno dalių pavadinimus, bet nekalbėsime, kas žmoguje yra gražu iš mūsų kultūros, mūsų žiūros taško, nieko gero nebus. Žmogaus kūno dalys visame pasaulyje vienodos, bendros visiems žmonėms, nepriklausomai nuo rasės ar tautinių ypatumų, bet tai, kas mums gražu ir kelia pasigėrėjimą, gali būti visai kitaip suvokta kino ar indo. Herojiškumo sąvoka adekvačiai bus suvokta Europos kraštuose ir gal net Kinijoje, bet ne Japonijoje. Vengdamas pažeminimo samurajus atlikdavo harakiri kaip savo garbės atstatymą savižudybės aktu, bet toks didvyriškas japonams poelgis lietuvių ar rusų kultūrose bus suvoktas kaip beprasmiška ir kvaila savižudybė be jokio heroizmo.
ML. Gilintis į kitas civilizacijas ir kultūras labai įdomu, reikalinga ir net būtina, ypač jeigu su skirtingų kultūrų žmonėmis tenka bendradarbiauti ar bend-
rauti. Tačiau veikiausiai sutiksite, kad kiekvienas iš mūsų pirmiausia yra savo kultūros, tradicijų ir vertybių nešėjas. Yra ir visuotinių vertybių – sąžiningumas, geraširdiškumas, padorumas, pagaliau paprasčiausias gerumas kitam žmogui.
N. Kazanskis. Globalizacija mums teikia galimybę pakilti ir apmąstyti įvairias dorybingumo formas ir pakopas. Galima siekti kultūros ir bendravimo aukštumų, o galima pasiduoti globalizacijos vėjų nešamai žemutinei kartelei. Gal atsisakykime gražios lietuvių kalbos ir pradėkime kalbėti kaip kai kurių televizijos laidų veikėjai? Rusijoje šitai beveik įvyko, jeigu spręstume vien pagal televiziją. Lieka suvienyti pastangas ir kartu pasistengti nuteikti lenkus, kad ir jie savo kalbą terštų nešvankybėmis. Taip viena visiems suprantama puskalbe dar labiau skatinsime globalizmą.
ML. Tada būtinai turėtume pasitelkti ir ispanus. Jeigu tikėsime Ernestu Hemingvėjumi, nėra kitos tokios kalbos, kuri prilygtų ispanų kalbai pagal keiksmažodžių kokybę. Net rusų kalbai toli iki ispanų keiksmažodžių sodrumo ir išraiškingumo.
N. Kazanskis. Žinoma, ispanų kalba šia prasme turi pranašumų. Globalizmo dėka, visai galimas dalykas, kur nors Austrijos paribyje ateityje susidursime su ispanų kalbos nepralenktomis nešvankybėmis. Bet kuriuo atveju globalizacija arba mus kilstelės aukštyn, arba gerokai nusmukdys ir visuomenės kurps tekstus, kuriuose vyraus vienareikšmiai veiksmažodžiai ir paprastutės sąvokos. Neliks tekstų apie pasaulio sandarą ar kūrybines žmogaus galias. Yra esminis skirtumas tarp dizainerio pradinių įgūdžių ir aukštojo meno – skulptūros, tapybos, architektūros. Jeigu viską paprastinsime ir mene, paliksime tik dizaino pradmenis, tai netoli pažengsime.
Išlikti savimi
ML. Kalbame apie destruktyvumą, kuriam yra priešnuodis – kūrybiškumas ir sąžiningumas. Blogiausia, kad daugelyje veiklos sričių to kūrybiškumo nebereikia, kartais labiau vertinami nekritiški vykdytojai. Net tam tikra kūrybiškų žmonių kategorija greitai pajunta, iš kur pučia madų ir paklausos vėjai ir bemat prisitaiko. Ne visi save laikantys kūrėjais yra idealistai, pagaliau, žmogui reikia išgyventi, vadinasi, prisitaikyti prie aplinkos poreikių, aplinkybių.
N. Kazanskis. Kad išgyventum, yra patikimas receptas. Pažįstu žmonių, išgyvenusių kritiškomis aplinkybėmis tik todėl, kad mintinai mokėjo A. Puškino „Eugenijų Oneginą“. Antra, labai svarbu pastabumas, taip pat padėdavęs išgyventi. Mano tėvas kalėjime praleido 12 metų –1936 m. pasodino ir tik 1948 m. paleido, nors ir su laisvės apribojimais. Ir paleido tik todėl, kad po karo reikėjo atkurti ar atnaujinti šalies astronomijos observatorijas. Tėvas buvo astronomas. Jį išsiuntė į Taimyrą tyrinėti klimatinių ar dar kokių sąlygų, jo tyrinėjimų partijoje buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Išgyvendavo visai ne tie, kurie pasiduodavo kitų įtakai.
ML. Svarbu išlikti savimi?
N. Kazanskis. Būtent, išlikti savimi. Tai nereiškia, kad neturime būti smalsūs ar neturėtume išplėsti savo kalbų „asortimento“ kad ir vagių ar kitų nusikaltėlių žargono sąskaita. Dėl Dievo meilės! Galima su vagiliais (jei nelaimei likimas suvedė) kalbėtis jų žargonu, bet svarbu turėti savo kalbą, per kurią galite save išreikšti. Neturime tuo žargonu – atskiros grupės ar globaliu – persiimti tiek, kad pamirštume savo normalią kalbą.
ML. Studentai perima savo dėstytojų, profesorių, t. y. akademinei bendruomenei įprastą, kalbą, bet kartu išlaiko ir studentišką juk taip pat žargoną. Čia labai nepakovosi.
N. Kazanskis. Studentai bendrauja ir su savo tėvais, kurie neretai kalba tikrais dialektais. Vadinasi, yra kelios kalbos gradacijos. Kiekvienai aplinkai sava kalba ir savas kalbėjimo būdas. Bet studentai mokosi save išreikšti tiksliau, o kai ką tiksliau, jų supratimu, galima apibūdinti tik žargonu.
ML. Kiek universitetinė aplinka nuteikia jaunus žmones siekti kilnių idealų, padeda (o gal trukdo?) ugdyti tokias savybes kaip kilnumas, taurumas? Klausiu todėl, kad istoriškai Rusijos universitetai visados buvo šių aukštų idealų augimvietė. Tiesa, mintyje daugiau iškyla studentijos pavyzdžiai iš senųjų universitetų.
N. Kazanskis. Kaip ir kiekvienoje aplinkoje riedėti žemyn labai lengva, o kilti aukštyn sunku ir kartais net skausminga.
ML. Sakėte, kad į universitetus ateina silpniau parengti jaunuoliai. Bet juk yra atranka, studijuoja geriausieji.
N. Kazanskis. Veikia atrankos sistema, yra noro, motyvacijos – tai labai svarbu. Geriausieji pasiekia nepaprastai gerų rezultatų, diplomantus lyginti su pirmakursiais tas pats, kas lyginti dangų su žeme. Ketveri bakalaureato metai, dveji magistrantūros savo vaisius duoda. Studentams išplečiamas akiratis, jie jau gali mąstyti ne vien apie sau, bet ir visuomenei rūpimus dalykus.
ML. Nuo ko priklauso geras rezultatas? Nuo profesūros autoriteto ir siekio diegti studentams aukštus idealus, pažangių studijų programų, universiteto materialinės bazės, o gal ir kitų dedamųjų?
N. Kazanskis. Priklauso visų pirma nuo pačių studentų paskatų. Vien motyvacijos nepakanka, motyvacija – tai padarei ar nepadarei vidinę pastangą. Dėstytojas šiame etape labai daug padeda. Gal pasirodys juokinga, bet spalio mėnesį grįžta iš paskaitų mano žmona Vanda, docentaujanti Sankt Peterburgo universitete, ir sako: „Šiandien jau nė vienas studentas per paskaitą nekramtė gumos ir neskambėjo jų mobilieji telefonai“. Taigi mėnuo studijų jau davė pirmą rezultatą, nes peržengusiems universiteto slenkstį pirmakursiams nė į galvą nešaudavo, kad netinka paskaitos metu žiaumoti gumą ir būtina išjungti mobilųjį telefoną. Visa tai norisi pavadinti vaikų darželiu, bet su tais pačiais studentais netrukus pradedame diskutuoti ir rimtomis temomis: apie lietuvių kalbos dėstymo subtilumus, taip pat ir dvasingumo viršūnes pasiekusius literatūros kūrinius.
Klasikinė filologija Brauno universitete
ML. Į klausimą, kiek šaliai reikia klasikinės filologijos specialistų, Jūs atsakėte, kad JAV viena asociacija jungia 3 tūkst. šios srities atstovų, o Rusijoje bus sėkmė, jei pavyktų rasti 300. Bet juk iš to negalima daryti prielaidos, kad Rusijos klasikinė filologija silpnesnė už amerikiečių?
N. Kazanskis. Galima, nes vienoje universiteto katedroje galima rasti tris puikius, pvz., senovės graikų kultūros žinovus. Štai kad ir nedidukas jaukus Brauno universitetas Providense (Brown University, Providence). Ten dirba žymus Herodoto tyrinėtojas, prof. Boedekeris, puikus Homero ir antikinės demokratijos specialistas Kurtas A. Raaflaubas, graikų epigrafikos stebėtinas žinovas Alanas Boegeholdas. Ir toje pačioje katedroje dėsto Williamas Wyattas – žymus graikų kalbos specialistas.
Labai mažas universitetas Providense, Rod Ailande (Rhode Island), turi sutelkęs stebėtinai puikius senosios graikų ir romėnų literatūros ir kultūros autoritetus.
ML. Nuo ko toks klasikinės filologijos kultūros telkinys priklauso, kaip susiformavo? Gal Brauno universitetas Rod Ailande specializuojasi filologijos moksluose, turi stiprų filologijos ar humanitarinių mokslų įdirbį?
N. Kazanskis. Tai irgi svarbu, bet pirmiausia priklauso nuo to, kaip ši tyrinėjimų sritis palaikoma. Prisimenu, Teksaso universitete Klasikinės filologijos katedrai (The University of Texas at Austin Department of Classics) vadovavo, dabar profesorius emeritas, rusų kunigaikštiškos giminės palikuonis Maiklas Gagarinas (Michel Gagarin). Ėjome koridoriais per du aukštus užpildytus knygomis ir auditorijomis – visa tai priklauso vienai Klasikinės filologijos katedrai. Žinoma, Teksaso universitetas daug turtingesnis už Brauno universitetą Rod Ailande. Tikri knygų lobiai sukaupti Lietuvoje ir Rusijoje, bet niekas mūsų šalyse klasikinės filologijos mokslui atskiro pastato nėra pastatęs ar bent paskyręs seną – prašau man atleisti už tokį pastebėjimą. Amerikiečiai tokių pastangų imasi, suvokdami, kad šiai sričiai, apskritai mokslui ir kultūrai, turi būti skiriamas tegu ir nedidelis procentas lėšų, bet ne procento dalelė. Amerikiečiai suvokia klasikinės filologijos ir kultūros svarbą.
Kokio pragmatizmo mums nereikia
ML. Būdami pragmatikai, labai racionalūs žmonės, amerikiečiai supranta filologijos, kultūros vertę ir reikšmę valstybei – mūsų ausims skamba kaip paradoksas, nelabai net įtikinamai. Nežinau, kaip Rusijoje, bet Lietuvoje politikai skatina dar smarkiau veržtis diržus: štai įveiksime krizę, sutvarkysime energetikos, ekonomikos, ūkio reikalus, tada daugiau nubyrės mokslui ir kultūrai… Mes prag-matiškumą suprantame, kad viskas turi būti skiriama ekonomikai, energetikai ir nesibaigiančiam taupymui.
N. Kazanskis. Mes suprantame dar blogiau. Pragmatiškumą suvokiame, kaip viską, ką įmanoma parduoti. Jaunimas, apskritai gyventojai, tegu išsivažinėja, kad tik svetur uždirbtus pinigus siųstų į savo šalį.
ML. Stebina buvusio švietimo ir mokslo ministro liberalus požiūris į jaunimo problemos Lietuvoje „sprendimo“ reikalus: kaip gerai, girdi, kad jaunimas išvažiuoja, užsienyje pasisems patirties ir sugrįš… Tik tų sugrįžtančiųjų kol kas dar labai mažai.
N. Kazanskis. Jie gal sugrįš, bet ne jų vaikai. Apie tai reiktų galvoti politikams. Labai daug bendro Lietuvos ir Rusijos politikų galvose, bet būtent tokia globalizacija mums mažiausiai reikalinga.
ML. Esate Rusų kalbos komisijos prie Rusijos Federacijos Prezidento narys. Tad gal ši komisija pajėgi bent kai kuriuos iš šių procesų paveikti?
N. Kazanskis. Komisija gali dar mažiau, negu galėtų ir turėtų daryti. Pirmiausia tai turėtų būti profesionali organizacija, kurios nariai rinktųsi kad ir tris kartus per metus ir keltų svarbiausias problemas. Dabar renkamės kartą ar du per metus, posėdžiui pirmininkauja dažniausiai švietimo ministras, kuris ir be mūsų viską žino, ką reikia ir ko nereikia daryti. Pasikeisti informacija ir nuomonėmis nelabai išeina, kadangi valdininkams nėra noro gauti informacijos iš profesorių.
ML. Kiek komitete profesionalų?
N. Kazanskis. Komitete 15–20 iškilių asmenybių – akademinių mokslo institutų direktoriai, didžiausių universitetų rektoriai. Komisijos nariai yra Sankt Peterburgo valstybinio universiteto rektorė Liudmila Verbickaja, A. Puškino valstybinio rusų kalbos instituto direktorius ir žurnalo „Rusų kalba užsienyje“ redaktorius Jurijus Prochorovas, Rusijos rusų kalbos instituto direktorius Aleksandras Moldavanas ir kiti. Tai turintys ką pasakyti žmonės.
Minėta komisija paprastai svarsto įstatymdavystės klausimus, kurių mes, kalbos profesoriai, nelabai ir išmanome. Svarstome Rusų kalbos įstatymo projekto subtilybes. Taip mūsų dalyvavimas ir susiveda į veiklą, kuria nelabai galėtume pasigirti.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas