Romualdas OZOLAS. Laisvės kranto vis dar nematyti (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 17 ir 18.

Kiekvieno žmogaus gyvenime galima rasti įvairių atskaitos taškų, kertinių momentų. Būties sąrangą Romualdas Ozolas tikina perpratęs po trejų metų įtempto intelektinio darbo, ypač antikos studijų, o M. Gorbačiovo pertvarką (perestroiką) pasitiko jau pažindamas būtį ir buitį, susipynusias ir neišskiriamas tarsi In ir Jang (yin yang), naktį ir dieną, tamsą ir šviesą kinų metafizikos sampratoje. Būta reikšmingų tarpstočių, nes juk negali žinoti, kokio peno reikia nepasotinamai žmogaus sielai. Kraštotyrinės ekspedicijos, Knygos bičiulių draugija, Tomo Mano seminarai, bičiuliškos diskusijos su profesoriais Bronislovu Genzeliu, Arvydu Šliogeriu, Jonu Balčium ir kitais bendraminčiais – tai dvasios ugdymo stotelės, kurių svarba abejoti netenka. Tai įvadai į Sąjūdį, davę užtaisą, be kurių neįsivaizduojama ir visa posąjūdinė Romualdo Ozolo veikla, jei apskritai toks dalinimas įmanomas. Paslaptingieji In ir Jang lydi mus visą gyvenimą, net jei apie tai kasdienybėje nėra laiko susimąstyti. Tikriausiai laimės nesuteikia ir susimąstantiems. Bet juk yra kai kas aukščiau už asmeninę laimę.
Su Nepriklausomybės Akto signataru, Stasio Šalkauskio premijos laureatu Romualdu OZOLU šioje baigiamojoje mūsų pokalbio dalyje kalbėsimės ne apie tai. Bet gal kaip tik būtent apie tai – palikime darbo ir mūsų skaitytojų vaizduotei.

Romualdas Ozolas taria prakalbą Vilniaus karininkų ramovėje, pristatant Vytauto Ylevičiaus fotoalbumą „Dainų ir artojų tėvynė“. Už kalbėtojo Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Dalia Urbanavičienė, fotoalbumo autorius V. Ylevičius, kompozitorius Vytautas Juozapaitis ir kiti dalyviai (Gedimino Zemlicko nuotraukos)

Nepriklausomybė kaip nuolatinis tapsmas
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Romualdai, grįžkime prie istorijos ir kultūros žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Leidžiate dviese su Eugenijumi Skrupskeliu.
Romualdas Ozolas. Kol kas nėra sunku leisti, nes medžiagos prisikaupė tiek, kad bent šiuos metus galime dirbti be didesnės įtampos. Turiu sudaręs maždaug dviejų šimtų temų sąrašą, tenka ieškoti autorių, kurie galėtų ir prisiimtų tas temas rutulioti.

ML. Kokią prasmę teikiate sąvokai „Nepriklausomybė“ žurnalo pavadinime? Ar tai nepriklausomybės siekis, kelias, kurį teko įveikti atsiskiriant nuo imperijos, o gal pirmieji žingsniai pasiekus politinio savarankiškumo, tegu ir sąlyginio? O gal mintyje turite nuolatinį tapsmą kuriant, stiprinant tautą ir valstybingumą?
R. Ozolas. Jeigu man pavyktų įgyvendinti žurnalo visumą, kokią esu sumanęs, pasiekti to, ką išreiškėte klausime savo paskutiniuoju sakiniu, tai jausčiausi atlikęs pareigą aukščiausiu lygiu. Nepriklausomybė yra nuolatinis tapsmas, – tiek žmogaus, tiek tautos, tiek pačios valstybės mastu. Žurnale noriu nepriklausomybę interpretuoti aukščiausiu filosofiniu lygmeniu, kiek mes pajėgiame apie nepriklausomybę mąstyti net kaip apie tikėjimą. O iš politologo pozicijų – kaip visa tai, ką laikai savo tikėjimu ir savo paties paskirtimi, praktiškai įgyvendinti tam tikrų sprendinių ir veiksmų visuma. Nepriklausomybė yra ontologinė mūsų buvimo esmė. Joje glūdi ir laisvės supratimas. Juk nepasakysi, kad laisvė – tai bėgimas į užsienį, kaip sako kai kurie mūsų vadai ir vaikai? Ar kad laisvė – tai mušti vienas kitą ir žudyti? Ar kad homoseksualų industrijos išsidirbinėjimai jaučiant neprincipingos ir bailios valdžios pritarimą? Visiškai neanalizuojamas atsakomybės klausimas taip ir lieka valstybinės mąstysenos paraštėje.

ML. Išties, kokį aštresnį ir visuomenę jaudinantį klausimą bepaimtume, jis siesis su nepriklausomybės sąvoka. Kad ir žemės pardavimo užsieniečiams klausimas, skandalas, sukėlęs dujų gavybos iš skalūnų peripetijas, atskleidęs valdžios visišką nesiskaitymą su bendruomenėmis ir gyventojais, pagaliau sąmoningas ar dalies gyventojų vis dar neįsisąmonintas Lietuvos kaimo ir tradicinės žmonių gyvenimo sanklodos naikinimas. Esame pratinami valgyti ne Lietuvoje išaugintą ir pagamintą, bet atvežtinį maistą, nes trečiarūšiams valgytojams ir toks geras.
R. Ozolas. Ir modifikuotą maistą, nors apie tai sėkmingai tylima.

ML. Arba štai artėjantis euro įvedimas Lietuvoje. Kad naudingas oligarchams, abejonių nekyla, bet kieno sąskaita jie dar labiau tarps? Kodėl neanalizuojama ir neskelbiama, kiek praras paprastas žmogus, jau dabar vos suduriantis galą su galu? Jau nekalbu apie mūsų savasties išsaugojimą ir neišvengiamus praradimus. Kodėl „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ viso to neanalizuojate?
R. Ozolas. Klausiate labai daug ir labai konkrečių dalykų. Neįmanoma apglėbti, kas neaprėpiama. Dabar dėmesį esame sutelkę į viešojoje erdvėje neeksponuotų dokumentų skelbimą ir netgi žinomų faktų interpretavimą nepriklausomybės aspektu. Pvz., po devynių dienų nuo 1941 m. birželio 14 d. pradėtųjų trėmimų kilusio Birželio sukilimo, taip pat Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą aptarianti medžiaga pateikiama kaip vienas iš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo epizodų. Labai džiaugiamės, kad tose publikacijose mums pavyko atskirti Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą nuo Vokietijos nacių pradėtos žydšaudystės, taip pat ir nuo pačių nacių. Kai dabar bus bandoma manipuliuoti šiais melais, bus galima aiškiai nurodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Kurį laiką dar būsime priversti liūto dalį skirti būtent tokio tipo problemoms, pamažu išeinant į metafizinius apmąstymus. Jeigu žurnalą išplėstume iki 100 ar 120 puslapių, atsirastų reali galimybė imtis Jūsų minėtųjų temų.

ML. Net ir tos problemos, kurių dabar ėmėtės, nėra dviejų ar trijų žmonių užmojis. Kodėl kuriam nors mokslo institutui neįsteigus etato kito naujausiems nepriklausomybės laikų istorijos klausimams nagrinėti? „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galėtų būti ta skelbimo erdvė.
R. Ozolas. Aš tokiais dalykais netikiu. Dabar užsiėmiau laiškų rašymu galintiems mūsų veiklą paremti – asmenims ir organizacijoms. Manau, kad Spaudos, radijo ir televizijos fondas ne visados rems šią iniciatyvą. Jeigu atsirastų daugiau problemos svarbą suprantančių žmonių, ir dar disponuojančių tam tikrais finansiniais ištekliais, pasižyminčių mecenatavimo savimone, būčiau laimingas, turėtume į ką remtis. Tada jau būtų galima pakalbėti ir apie solidesnę redakciją, imtis aštresnių nūdienos problemų.

Ar kultūrinis žmogus išvirs į fiziologinę išnarą
ML. Kaip atsitiko, kad Lietuvai šventos Sąjūdžio idėjos, bendri tautos siekiai tarsi nugrimzta į atminties dugną? Užtenka pasižiūrėti, į kokią žmonių socialinę nelygybę šalį atvedė tie, nuo kurių tai priklausė. Tautos dauguma pasakytų: ne tokios Lietuvos norėjome… Žmonių nepasitenkinimas – palankiausia terpė visokio plauko demagogams ir avantiūristams skleistis. Nebelieka kriterijų, pagal kuriuos būtų galima atskirti, kas yra kas, pasimetusi tauta renka į valdžią „mesijus“, įvaldžiusius įtikinėjimų ir pažadų žarstymo meną, bet ne daugiau. Valstybė ir toliau kuriama vadovaujantis nežabotos laisvės iliuzija. Gyvenimas be stabdžių, o viliojančių pagundų daugybė.
R. Ozolas. Ant mūsų užgriuvo dvi fantastinės galybės. Viena jų – idėja, kad nepriklausomų subjektų nėra ir būti negali. Antra – šią idėją realizuojanti Europos Sąjunga, buvusios Tarybų Sąjungos pakaitalas Vakaruose.

ML. Panašaus raugo globalistinės struktūros, kaip sakydavo nepamirštamasis bet kokios spalvos globalizmo priešininkas Vilius Bražėnas.
R. Ozolas. Skirtumas nebent tas, kad ne komunizmo, o liberalizmo pagrindu kuriamas regioninis darinys. Bet tai prieš žmogų kaip kultūros žmogų nukreiptas kūrinys. Vadinasi, ir automatiškai prieš tautą, nes tauta cementuojasi, į bendrabūvį ateina per kultūrą. Be kultūros žmogus tėra tik fiziologinis padaras. Tokį dabar bando įtvirtinti nežinia kokio plauko kompanija, kultūrinį žmogų verčianti fiziologiniu žmogumi.

ML. Bet juk ir pati Europos Sąjungos įgyvendinimo idėja buvo pradėta materializuoti kaip anglių ir plieno gamybos kontrolės planas (1950 m. gegužės 9 d. Šumano planas), pirmiausia siekiant ekonominių tikslų.
R. Ozolas. Ir dabar Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Pasaulio gerovės programa konstruojamos ir vykdomos praktiškai pagal tą patį scenarijų. Jis remiasi Žmogaus teisių samprata individo pagrindu, o visa kita tėra išvestiniai dalykai. Apie kokias nors tautas ar tautines kultūras ten nėra nė žodžio. Net ir apie civilizacijas nėra. Todėl islamas ir tapo toks agresyvus, net teroristinis. Apie tai turime galvoti, jeigu norime suprasti pasaulyje vykstančius procesus. Radikaliesiems islamistams visi kitatikiai yra priešai. Net Prancūzija, ypač tolerantiška kitatikiams ir kitų rasių žmonėms, galima sakyti, kultūriškai išauginusi tas tautas, islamistams virsta taikiniu.

ML. Ką rodo šie pasaulyje vykstantys procesai? Prancūzija yra ypač jautri savosios kultūros tradicijai, apskritai Europos kultūros tradicijai, net ir anglų kalbai savo šalyje prancūzai bando veiksmingai priešintis. Panašiai ir vokiečiai. Gal tai ir yra patikimos atramos, galinčios būti pavyzdžiu?
R. Ozolas. Kultūra yra vienintelis būdas žmogui išsaugoti žmogiškumą, nekalbant apie žmoniškumą. Kultūra yra kilusi iš bendruomenės ryšio su savo žeme, taigi kūrybinga kultūra visada yra tautinė ir tautiška. Internacio-nalinė, globalinė – visada griaunanti, išauganti iš griuvėsių. Kiek joje bus likę žmogiškumo – absoliuti nežinia. Tautinė kultūra – štai atsakymas, kas yra alternatyva destrukcijai ir degradavimui.

ML. Kai kultūros reikalai paliekami gyvenimo užribio savieigai, matome, kur visa tai veda. Vertybių kaita tam tikrais gyvenimo tarpsniais neišvengiama, bet tai gresia idealų praradimu, nuopuoliu. Jautrus visuomenėje vykstančių permainų barometras – menas išvirsta į performansus, šou, kartais pats „menininkas“ pasijunta meno „kūriniu“, dažniausiai abejotinos vertės. Svyruoja vertinimo kriterijai, o tai vargu ar kur vedantis kelias. Paminėtoji Prancūzija randa progų pademonstruoti, kad Europos Sąjungos kultūros politika nėra pakankama. Faktiškai jos nėra, palikta rūpintis pačioms valstybėms.
R. Ozolas. Dar buvęs Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy (Nikolas Sarkozy) ir Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel pripažino, kad multikultūrinės visuomenės modelis nepasiteisino. Dar aiškiau 2011 m. yra pasisakęs Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Jo teigimu ES multikultūrinė politika žlugo, naujųjų imigrantų į Vakarų Europos valstybes integracijos modelio taip ir nepavyko sukurti. Pirmiausia dėl pačių atvykėlių, ypač iš musulmoniškų kraštų, nenoro integ-ruotis į europines kultūras, valstybės ir visuomenės sanklodą. Bet Lietuvos žiniasklaidoje D. Camerono kalba nebuvo skelbiama ištisai, tik pakomentuota. Kodėl?

ML. Toli dairytis nereikia: ar pavyko Vilnijos lenkus integruoti į Lietuvos kultūrą ir gyvenimą, nors jie to paties tikėjimo kaip ir lietuviai? Vietos lenkai tampa palankia įvairių politinių manipuliacijų terpe, politikierių ir demagogų įrankiu.
R. Ozolas. Lietuvos politikų balsai dažnai nuskamba taip, tarsi jie gyventų vakarykšte diena, visiškai nesuvokdami, kas vyksta kitose ES valstybėse. Gūdu kalbėti apie mūsų geopolitiką, jos paprasčiausiai nėra. Mūsų politikų retorikoje girdėti tik vienas „argumentas“: Europos Sąjunga Lietuvai yra patikima ir vienintelė užkarda prieš Rusiją… O kad ta pati ES eina į aljansą su Rusija prieš augančią Kinijos ekonominę galią, – arba nesuvokiama, arba iš buko užsispyrimo stengiamasi akivaizdų faktą apeiti.

Stiprios tautos kultūros kūrimo erdvė
ML. Aukštoji politika yra balansavimas tarp neišvengiamybių ir galimybių, tad pamėginkime pamintyti, kur Europą nuves pasaulyje vykstantys geopolitiniai procesai. Jūs strateguoti buvote pratęs nuo jaunumės.
R. Ozolas. Kad kinai ateis į Sibirą, vargu ar kam kyla didesnių abejonių. Klausimas – kada. Bet kol jie ten eis ir kursis, įvyks daugybė kitų pokyčių, kils įvairių geopolitinių škvalų. Valstybinės ir privačios nuosavybės pagrindu kinai kurs „visuotinę gerovę“, bet tada neišvengs naujų vidinių prieštaravimų ir problemų asmens lygmeniu. Kol kapstysis juose, mes gal spėsim adaptuotis naujojoje geo-politinėje situacijoje, per tą laiką pakitusioje visoje Europoje.

ML. Ko siūlote imtis šiandien?
R. Ozolas. Ryžtingiau veikti europinius procesus. Opiausia problema mums – Lenkijos mutacija imperializmo link. „Didžioji Lenkija“, tas Z. Bžezinskio atnaujintas J. Pilsudskio projektas, tyliai remiamas JAV ir toleruojamas ES, nuosekliai vykdomas per vis įžūlėjančią „kresų politiką“, kurios vaisius skabome savo pačių rankomis Vilnijoje ir kitur. Į tuos procesus jungiama Rusija. Lenkijai tampant svarbiausia ES valstybe, sienų pertvarkymo šįsyk imsis Lenkija, o ne Vokietija, kaip buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Štai ką aš siūlau šiandien.
Pasitvirtina viena mano dar Sąjūdžio metais išsakytų prielaidų, kad mūsų išsivadavimas nesibaigs nepriklausomybės atkūrimu. Laisvas lietuvis taps tada, kai laisva valia Lietuvą pasirinks kaip vienintelę savo gyvenimo vietą, su visais jos sukultūrinimo sunkumais. Kol kas lietuviai masiškai bėga. Dalis išvykusiųjų ten ir pasiliks. Kalbu apie tapatumo pajautos neturinčius žmones. Sugebantys mąstyti – sugrįš, bet ar per tą laiką mes nebūsime atsidūrę 1791 metų Lenkijos konstitucijos suprojektuotoje padėtyje? Tai visiškai realūs klausimai.
Lietuvoje likę ir gyvenantys žmonės yra patikimiausias, tvirčiausias Lietuvos išlikimo elementas, su juo sietinos didžiausios viltys, nes tie žmonės savo likimą jau susiejo su Lietuva, suvokdami tai kaip savo gyvenimo prasmę.

Turėti stiprų dvasinį stuburą
ML. Ar įmanomas savojo tapatumo ir savosios kultūros, kaip to tapatumo generatoriaus, optimistiškas ateities scenarijus?
R. Ozolas. Tai esmė – turėti stiprų dvasinį nugarkaulį. Kiekvienas esame atsakingas už save lygiai kaip ir už savo aplinką. Išeidamas iš savęs turi matyti kitą ir lygiai to paties reikalauti iš kito. Pareikalauti galima ir angliškai, bet jei esi subrendęs, tai žinosi, kad Lietuvoje tavo priedermė yra paklausti lietuviškai. Tai ir yra stiprios tautos kultūros kūrimo erdvė.

ML. Kultūra turi būti maitinama, o tam reikia palankios dirvos: suvokti gimtosios kalbos svarbą, tautos dvasinių vertybių pagrindu išlaikyti savo paties ir tautos tapatumą, nes tik šis pagrindas teikia patikimą pagrindą stiprinti kultūrą. Be savosios kultūros pamato sunku įsivaizduoti, kad būtų įmanoma priimti kitų tautų kultūrą.
R. Ozolas. Lietuvos ateitis turi būti paremta ir veiksmingu patriotiniu švietimu, suprantant jį taip, kaip Meilė Lukšienė suprato: viskas prasideda nuo štai čia, šios vietos, tavo miestelio ar kaimelio, tavo kiemo. Iš čia tu eini į savo didžiuosius miestus, šalį, kitus kraštus ir pagaliau pasaulį. Tik šitaip žmogus nepraranda ryšio su Žeme, kuri ir yra kiekvieno žmogaus atsparumo pagrindas.

ML. Įsiminė prieš keletą metų vienoje aukštoje valstybinėje institucijoje rengti Meilės Lukšienės skaitymai. Buvo sakomi pakilūs žodžiai, gražbyliaujama, nuolat minimas Meilės Lukšienės vardas, taip pat ir to meto ministro lūpose, nors visa valstybės švietimo politika tuo metu buvo kreipiama visai priešinga linkme, negu kad kvietė Meilė Lukšienė. Nebestebina politikų dviveidiškumas, jei ne daugiaveidiškumas. Politika akivaizdžiai virsta demagogija pagal formą ir verslu pagal turinį. Ar ne čia glūdi viena iš valstybės pamatų klibėjimo priežasčių?
R. Ozolas. Ar ne panašiai daro to buvusio ministro palikuonys? Deja.

ML. Vyksta rinkimai, keičiasi valdžios, bet kaip atsitinka, kad prie lovio visada atsiranda ne statytojų, ne kūrėjų, bet griovėjų? Tautiškumas, tradicijos perimamumas, istorijos patikrintos vertybės – šios sąvokos jiems šaukiniai iš tolimos ir nesuprantamos planetos.
R. Ozolas. Deja… O rezultatas – štai toks vaizdelis. Sėdi mergaitė lėktuve ir skambina mamai: „Mama, aš jau lėktuve, greit pakilsime. Skrisiu iš tos suš… šalies“.

ML. Šalis, kuri ją išaugino, iškovojo teisę skristi, kur akys užmato. Bet tik tiek sugebėjo į jos sielą ir gražutes lūpas įdėti?.. Ar mes galime jaustis ramūs, viską padarę? Nei šeima, nei mokykla, nei – atsiprašau – aplinka tai merginai neįdiegė pasididžiavimo savo tauta, valstybe, pagaliau juk neįdiegė jai natūralaus žmogiško orumo.
R. Ozolas. Čia kaip su kalba. Kokia kalba žmogus kreipiasi, tokia jam ir atsakoma.

Gyvenimą suprasti ne per teorijas
ML. Vis dėlto svarbu išgirsti kito žmogaus, kitos tautos balsą. Beje, ką atsakytumėte tvirtinantiems, kad Ozolas kalba gal ir teisingai, bet labai įmantriai, sudėtingai ir jį suprasti gali tik filosofai?
R. Ozolas. Naujų dalykų teorijose neieškau, stebiu juos kasdienybėje, gyvenime. Teorija man reikalinga tiek, kiek parodo, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Kas nori, mane supranta. Žmogus turi suteikti savo protui disciplinos. O disciplina ateina tik per studijas, ypač – logiką. Joje aiškiai matyti, kaip silogizmai egzistuoja šalia daiktų. Tuos dalykus pamatyti vien logikos ir teorijos lygmenyje – dar ne gyvenimą suprasti. Pamatyti, kur tikrovėje žiojėja skylė, nors teorija sako, kad jos čia nėra, – tai jau tam tikras supratimo požymis.

ML. Argi Sokratas savo gyvenimo nuostatų, puoselėtų vertybių, mąstymo būdo nesusiejo su gyvenimu? Įtikinamais gyvenimo pavyzdžiais ir loginio mąstymo išvadomis paaiškindavo sudėtingiausius dalykus.
R. Ozolas. Kad diskusija nevirstų kliedesiais, reikalinga tam tikra bend-raujančiųjų mąstymo disciplina, kuri ir yra susišnekėjimo garantija. Turi būti laikomasi nustatytų gairių, principai neturi būti maišomi su faktais, ieškoma ne kitos pusės pažeminimo, o sutarimo, gi jo neradus – konstatuojama, kad toliau gyvensime kaip asmenys su savo požiūriais. Kad nesusirietume ir neišeitume į nuožmią kovą, kaip kad dažnai būna vadinamosiose diskusijose, kai idėjiniai priešininkai tampa tikrais priešais.
Man pavyko išsivaduoti iš aklos autoritetų įtakos, dėl to jaučiuosi didžiai patenkintas. Mintyje turiu ir tokius autoritetus kaip Aristotelis, Kantas, Hėgelis ir kiti. Jie buvo neabejotinos ne tik savo meto mąstymo viršukalnės, šiandien jie mums tarnauja kaip simboliai, teigiantys, kad supratimą, kaip gyventi, turi rasti pats. O pasitarti, ką tuo klausimu sako, pvz., Seneka – mielai. Imu knygą ir kalbuosi.

ML. Deja, ne su Aristoteliu ir Seneka šiandien tariasi mūsų bendrapilietis. Televizijų kanalai, spauda jį moko įtikėti į paranormalius reiškinius, žmonių auras, indigo vaikus, remtis pranašų sudarytais horoskopais ir laukti gyvenimo stebuklo. Patikliam ir žiniomis mažiau apsišarvavusiam žmogui gali susisukti smegenys. Bėgimas nuo realybės nedaug kam suteikė laimės.
R. Ozolas. Atsakysiu trumpai: visa tai daro tie, kurie spausdina vis tuštėjančius dolerius. Manau, pakankamas atsakymas baigiant mūsų pokalbį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas