Pasitinkant Sergejaus Paradžanovo 90-ąsias gimimo metines
Kalbamės su Sergejaus Paradžanovo muziejaus Jerevane (Armėnija) direktoriumi Zavenu SARGSYANU (Zaven Sargsyan). Nedidelė dalis šio muziejaus eksponatų pristatyta Vilniuje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengtoje parodoje „Sergejus Paradžanovas. Nežabotos vaizduotės kino genijus“. Tai dalis tarptautinio projekto, kurio renginiuose vilniečiai ir sostinės svečiai dar gali apsilankyti iki lapkričio 30 dienos. Parodos atidaryme dalyvavo jos globėjai Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Armėnijos kultūros ministrė Hasmik Poghosyan. Oficialiame atidaryme dalyvavo net keturių valstybių ambasadoriai – Armėnijos Respublikos ambasadorius Ara Aivazian, Gruzijos Respublikos ambasadorė Khatuna Salukvadzė, Ukrainos ambasadorius Valeriy Zhovtenko ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje Evaldas Ignatavičius. Ukraina, Gruzija, Armėnija – valstybės, kuriose gyveno ir kūrė S. Paradžanovas, šių valstybių kino istoriją praturtinęs kino šedevrais.
Parodoje turėjome progos kalbinti ir garbųjį Zaveną Sargsyaną. Jis ne tik pažinojo Sergejų Paradžanovą, bendradarbiavo su juo, bet ir buvo jo muziejaus Jerevane įkūrimo iniciatorius. Žinomas ir kaip fotomenininkas, kurio nuotraukas parodos lankytojai gali įvertinti.
Nustebino Lietuvos televizijos kanalų išrankumas
Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Zavenai Sargsyanai, kaip vertinate Vilniuje surengtą Sergejui Paradžanovui skirtą parodą ir šią Jūsų kelionę į Lietuvą?
Zavenas Sargsyanas. Nuo seno esu susijęs su Lietuva įvairiais ryšiais, daug kartų esu čia buvojęs. Bičiuliaujuosi su žinomais lietuviais fotografais – Aleksandru Macijausku ir kitais, apgailestauju dėl šiemet Kryme žuvusio Valerijaus Gvozdo (1945–2013), su kuriuo taip pat bendravome. Mano žmonos brolis mokėsi Vilniuje, tad Lietuva mums labai artimas ir mylimas kraštas. Seniai norėjome, kad Vilniuje būtų surengta S. Paradžanovui skirta paroda. Rygoje vyko jau dvi jam skirtos parodos, taip pat ir fotografijų
paroda. Buvo apmaudu, kad Lietuvoje to nebuvo iki šiol. Pagaliau kelių asmenų dėka, iš kurių būtina išskirti projekto sumanytoją Liuciją Armonaitę, ši paroda pagaliau surengta. Kad ji įvyktų, didelis nuopelnas tenka Armėnijos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Lietuvoje Ara Aivazianui.
Gražu ir simboliška, kad Paradžanovo kūrybos paroda surengta Vilniuje būtent tuo metu, kai Lietuva pirmininkauja Europos Tarybai. Atidaryme buvo daug Lietuvos kultūros žmonių, armėnų bendruomenės Lietuvoje atstovų. Paradžanovas tarsi visus subūrė. Obuoliui nebuvo kur nukristi…Tik kėlė nuostabą, jog atidarant parodą nebuvo nė vienos televizijos kameros. Nejau Vilnius persisotinęs kultūriniais renginiais? Man truputį nesuprantama. Maskva ne mažiau už Vilnių išlepinta aukščiausios prabos kultūros renginiais, bet 2012 m. rugsėjį atidarant S. Paradžanovo parodą, dalyvavo penki svarbiausi Rusijos televizijos kanalai, pristatę įvykį savo žiūrovams. Vėliau tų kanalų žurnalistai ėmė iš manęs interviu, kūrė kitas laidas apie Paradžanovą. Panašiai buvo Piteryje. Odesoje buvau pakviestas į televizijos studiją, kur dalyvavau S. Paradžanovui skirtoje pusės valandos trukmės laidoje. Atsiprašau, bet Lietuvos televizijos kanalų abejingumas kultūros įvykiams mane nustebino.
ML. Lieka tik apgailestauti. Kaip sekėsi Paradžanovo koliažus, piešinius, jo sukurtas skrybėles ir net lėles „apgyvendinti“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje?
Z. Sargsyanas. Įrengti ekspoziciją nebuvo lengva, man teko tam skirti keturias dienas.
Senų rūmų patalpos su nišomis kėlė papildomų sunkumų, bet juos pavyko įveikti. Padėjo fotografijų gausa, jos labai pagyvino ekspoziciją.
Labiausiai nuotaiką pakėlė vilniečiai, kurie labai šiltai priėmė parodą, dažnai prie manęs prieidavo, dėkodavo. Tiek šiltų žodžių išgirdau, kad nuodėmė skųstis. Tai maloniausia mano darbo dalis – bendravimas su žmonėmis. Kai jie patiria gilias emocijas, nori pasidalyti savo jausmais ir išgyvenimais, visa tai labai jaudina, žadina ir mano paties bendravimo su Paradžanovu prisiminimus, teikia naujų jėgų, pajuntu, kad ne tuščiai stengiuosi. Ne iš prezidentų ir politikų pajuntu tikrą susidomėjimą menu, bet iš paprastų žmonių. Jie viską supranta, suvokia esmę. Norėjosi, kad kuo daugiau Lietuvos žmonių šią parodą išvystų, nes ne kas dieną tokios atidaromos. Priešakyje dar visas lapkričio mėnuo, tikiu, kad lankytojų nestigs.
ML. Esate laimingas žmogus, nes dirbate su Paradžanovo kūrybos įprasminimu dabartyje, XXI a. žmonių savimonėje. Ir pati šio kūrėjo asmenybė – neišsemiamas pažinimo šaltinis.
Z. Sargsyanas. Absoliuti tiesa. Kasdien ateidamas į darbą, matau paties Paradžanovo kūrinius, jo koliažus, nuotraukas, kurių ne vieną jis pats ir surežisuodavo – tai man didelė laimė. Nuo tų eksponatų sklinda labai didelė teigiama energija. Esu tikras, kad žmonėms tie darbai, eksponatai pakelia dvasią, teikia naujų jėgų, nes dabartinis gyvenimas, būkime atviri, toli gražu ne visada džiugina. Rūpesčių ir pareigų daugėja, o juk neiname jaunyn. Menas žmogui padeda įveikti gyvenimo sunkumus.
Kaip buvo kuriamas S. Paradžanovo muziejus Jerevane
ML. Tarybų valdžia ne itin mėgo S. Paradžanovą, jeigu nepasakytume aštriau. Kaip pavyko įkurti Jerevane Sergejaus Paradžanovo muziejų?
Z. Sargsyanas. Tuo metu buvau Liaudies meno muziejaus Jerevane direktorius. Mūsų pokalbio su S. Paradžanovu metu jis pasakė norįs, kad jo visi sukurtieji darbai būtų saugomi Armėnijoje. Pasiūliau pradėti nuo to, kad surengsime didelę jo darbų parodą Liaudies meno muziejuje, kurį Paradžanovas labai vertino. Jam patiko muziejuje eksponuoti senieji kilimai, meno kūriniai iš sidabro, jis puikiai toje srityje ir apskritai mene nusimanė. Turėjo meno vertybių ir savo namuose, nors visą gyvenimą vos sudurdavo galą su galu, juk 15 metų neturėjo pragyvenimo šaltinio, buvo nušalintas nuo kūrybinio darbo. Pagal jo parašytus scenarijus filmai ir spektakliai nebuvo statomi, paties režisieriaus siūlomi statyti filmai nebūdavo patvirtinami.
ML. Kada pradėjo keistis valdžios požiūris į Paradžanovą?
Z. Sargsyanas. S. Paradžanovas norėjo savo parodą Jerevane surengti 1987 m., bet aš jam siūliau neskubėti, aiškinau, kad tam laikui nespėsime. Visos tiesos nesakiau. Esu dirbęs Armėnijos vyriausybėje, mano tėvas buvo partinis darbuotojas, tad sistemą gerai žinojau. Man buvo aišku, kad jei partiniams funkcionieriams parašysime prašymą įkurti S. Paradžanovo muziejų, tai jie nesiryš duoti teigiamo atsakymo, kreipsis į Maskvą ir nežinia kuo baigsis. Man teko gudrauti, sumaniau ėjimą žirgu, šachmatininkų kalba šnekant.
Metams į priekį buvo sudarinėjamas parodų planas, žinojau, kad niekas iš aukštų bosų tų planų neskaito. Įrašiau į 1988 m. planą „S. Paradžanovo darbų paroda“. Tų metų sausio 10 d. Sergejus atvežė į Jerevaną siūlomus eksponuoti darbus, mieste bemat pasklido garsas apie rengiamą parodą. Skambina man Armėnijos KP CK propagandos skyriaus vedėjas: „Ar tiesa, kad rengiate S. Paradžanovo darbų parodą?“ – „Taip,“ – „Kaip tai, mes nieko apie tai nežinome.“ – „Kaip nežinote? Juk patvirtinta planinė muziejaus paroda, yra visi parašai, dirbame pagal planą.“
Dar man paskambino Armėnijos KP CK trečiasis sekretorius, kuris kuravo kultūrą, jį gerai pažinojau. Aukščiausi partijos šulai į parodos atidarymą neatėjo. Vėliau kultūros ministras prisipažino, kad Jerevano miesto partijos komiteto sekretorius jį įspėjo per parodos atidarymą kalbos nesakyti. Bet atidarymas įvyko.
S. Paradžanovo paroda Jerevane susilaukė didžiulio susidomėjimo. Kreipiausi į tuometį Armėnijos KP CK pirmąjį sekretorių Kareną Demirčianą, pranešiau jam, kad S. Paradžanovas sutinka parodos eksponatus palikti Jerevane, bet kuriamam jo muziejui reikia atskiro pastato. K. Demirčianas kone per dieną tą klausimą išsprendė, priėmęs sprendimą įkurti S. Paradžanovo butą-muziejų. Maža to, Armėnijos vyriausybė išskyrė 40 tūkst. rublių pirkti iš Paradžanovo eksponatus. Tuo metu tai buvo solidūs pinigai – tiek kainavo trys nauji lengvieji automobiliai. Vis dėlto tenka pripažinti, kad 1988 m., kai buvo priimtas sprendimas atidaryti jam skirtą muziejų, Paradžanovo vardas dar nebuvo garsinamas, bet tariamas pusbalsiu.
Dar 1986 m., kai tapau Liaudies meno muziejaus direktoriumi, nuvykau pas Paradžanovą, pareiškiau, kad norime pirkti jo kūrinius, gal ir kitų daiktų muziejui. Apie jam skirtą muziejų dar nė kalbos nebuvo. Paradžanovas labai nustebo, bet sutiko parduoti. Taip pradėjau kaupti pirmuosius eksponatus.
Kai kūrėme S. Paradžanovo muziejų, režisierius jau sunkiai sirgo, daugelis jo darbų ir kitų dalykų jau buvo nupirkta, išdovanota. Jis suprato, kad naujajam muziejui prireiks pinigų, jų nuolat stigs, tad pasiūlė įforminti muziejui skirtus eksponatus, bet pinigų neėmė, siūlydamas juos skirti muziejaus reikmėms. Iš tų lėšų muziejui įgijome baldus, kai kuriuos papildomus eksponatus, išskyrėme tam tikrą sumą ir Paradžanovo sūnui, kuris nuolat gyveno nepritekliuje.
Jerevane turime 800 Paradžanovo sukurtų darbų, kone visą jo susirašinėjimą su Andrejumi Tarkovskiu, Jurijumi Nikulinu, žymių kino pasaulio režisierių, aktorių, literatų laiškus. Visą šią korespondenciją stengėmės paskelbti.
Felinio filmas svarbiau už paguodos žodžius
ML. Vilniaus parodoje eksponuojamose įspūdingose nuotraukose (kai kurių autorius esate ir Jūs) S. Paradžanovo žvilgsnis dažniausiai liūdnas. Ar toks jis buvo ir gyvenime?
Z. Sargsyanas. Nepasakyčiau. Gyvenime jis dažniausiai būdavo geros nuotaikos, žinoma, kol nebūdavo užspeistas į kampą. Ir daugelyje fotografijų, jei įdėmiau panagrinėtume, jis atrodo linksmas, nors gyvenimas jo neglostė. Tris kartus buvo suimtas, sėdėjo zonoje, bet niekada negirdėjau, kad būtų keiksnojęs tuos metus arba kad jam nesiklosto reikalai. Taip jau nutiko, kad Paradžanovą sutikau kitą dieną, kai buvo paleistas iš kalėjimo. Jis man pasakė: „Felinio filmą rodo, eik žiūrėti“. Ten pat greta buvo kino teatras, o Felinio filmas jam buvo svarbiau už visus paguodos žodžius.
ML. Daugelyje nuotraukų Paradžanovas panašus į pranašą Mozę ar kitą biblijinę personą, kuri ne visados linkusi šypsotis.
Z. Sargsyanas. Iš tiesų jis buvo dieviškas žmogus, drįstu taip apibūdinti. Absoliutaus talento žmogus, neįtikėtinai kūrybingas, aš nepagailėčiau ir epiteto – genialus kūrėjas.
ML. Po VGIK‘o¹ gavo paskyrimą į kino studiją Kijeve, kur tuo metu dirbo jo studijų kurso vadovas Aleksandras Dovženka (1896–1956). Garsiam to meto kino meistrui mirus, Kijevo kino studija pavadinta A. Dovženkos vardu; ten 1964 m. Paradžanovas sukūrė kino šedevrą „Užmirštų protėvių šešėliai“. Kijevo inteligentijai Paradžanovas labai reikšminga figūra. O kaip Ukrainos inteligentija atsidėkojo kūrėjui? Juk Kijeve jis buvo suimtas, jam sufabrikuota baudžiamoji byla. Pasaulyje spėjęs pagarsėti režisierius buvo nuteistas 5 metams lagerio, kur buvo nežmoniškos išgyvenimo sąlygos. Ar pasikeitė Paradžanovo santykis su ukrainiečiais, šia šalimi?
(1988 m.)
Z. Sargsyanas. Jis jautė nuoskaudą dėl Ukrainos tuometės valdžios veiksmų, yra pasakęs, kad pastatė garsiausią ukrainietišką filmą ir už tai buvo pasodintas į cypę. „Kodėl aš, armėnas, turėjau pastatyti geriausią ukrainietišką filmą?“ – tuose žodžiuose jautėsi nuoskauda. Bet ant žmonių nepyko, tarp jų buvo ir jo bičiulių, garsių ukrainiečių, kurie sovietmečiu buvo negailestingai persekiojami, sodinami už grotų. Daugelio Ukrainos inteligentų biografijos susijusios su Paradžanovu. Dar iki jo arešto buvo pasodintas publicistas, rašytojas, vėliau disidentu tapęs Ivanas Dziuba.
Filmo „Užmirštų protėvių šešėliai“ premjera Kijeve vyko kino teatre „Ukraina“. Prieš filmą I. Dziuba pradėjo skaityti savo eilėraščius. Ekrane rodytas senų laikų guculų kaimas, pagal savo taisykles gyvenanti patriarchalinė bendruomenė, bet filmas taip sujaudino žiūrovus, kad Ivanas Dziuba ir dar keli salėje buvę žiūrovai pareiškė protestą dėl Ukrainos inteligentų areštų. Jų žodžius užgožė įjungtos sirenos, pasirodė milicininkai ir kareiviai. S. Paradžanovas iškart pasijuto politine figūra, o vėliau pasakys „Aš sėdėjau kalėjime už ukrainiečių nacionalizmą“. I. Dziuba už grotų atsidūrė 1971 m., o S. Paradžanovas 1973 m. Taigi po filmo „Užmirštų protėvių šešėliai“ režimas Paradžanovo pavardę tapatino su santvarkos priešo įvaizdžiu. Režimui jis iškart tapo nepatogia persona.
ML. Kas pirmieji stojo ginti Paradžanovo? Juk ne visi tylėjo.
Z. Sargsyanas. Paradžanovui stengėsi padėti Sergejus Gerasimovas, vienas garsiausių Rusijos kino istorijoje režisierių, palaikė Andrejus Tarkovskis, bet jo paties pozicijos buvo ne stipriausios, pažiūros režimui kėlė įtarimą. Kūrybinė inteligentija stengėsi padėti, bet partijos ideologui reakcingajam Suslovui buvo nusispjauti į protestus. Nereaguota ir į Paradžanovą užsistojusių iškilių pasaulio asmenybių protestus, nors juos pasirašė tokie pasaulinio masto menininkai kaip Federikas Felinis, Lukino Viskontis, Robertas Roselinis, Fransua Triufo, Žanas Liukas Godaras, Mikelandželas Antonionis, Luji Argonas ir daugelis kitų.
ML. Kuo pavojingas santvarkai buvo Paradžanovas?
Z. Sargsyanas. Jo „Užmirštų protėvių šešėliai“ sulaukė idiotiškiausių kaltinimų: kad filme neparodyta klasių kova ir pan. Buvo „formuojamas“ naujas žmogus ir jam neturėjo kliudyti senieji papročiai, įsitikinimai, tikėjimai, žodžiu, tautos šaknys. O Paradžanovui tai buvo brangu, jis mokėjo ginti savo nuomonę, pasižymėjo kūrybinės laisvės jėga ir tuo buvo pavojingas.
Be to, Paradžanovas buvo labai neatsargus, galėjo į akis rėžti, ką galvoja. Štai TSRS kinematografininkų sąjungos pirmininkas Levas Kulidžanovas pastatė filmą „Nusikaltimas ir bausmė“ pagal F. Dostojevskio romaną. Pažiūrėjęs filmą Paradžanovas į „Mosfilmą“ Kulidžanovui nusiuntė telegramą: „Žiūrėjau jūsų „nusikaltimą“ kaip bausmę“. Nors Kulidžanovas buvo Tbilisio armėnas, kaip ir Paradžanovas, tokie dalykai be pasekmių nepraeina. Pataikūnų ir prisitaikėlių sistemoje Paradžanovas daug kam buvo nepatogus.
Lemtinga Paradžanovo likimui buvo jo kalba pasakyta 1971 m. Minske, kur vyko Baltarusijos kūrybinio jaunimo ir jaunųjų mokslininkų susirinkimas. Paradžanovas parodė autorinę filmo „Granato spalva“ kopiją, o kalboje pasakė visa, ką galvoja apie nekompetentingų, nenusimanančių apie kultūrą ir meną, aukščiausius postus užimančių partinių funkcionierių kišimąsi ir netikusį vadovavimą. Beje, šios S. Paradžanovo kalbos stenograma pateikiama parodoje Vilniuje. Paradžanovo kalbos įrašą KGB pirmininkas J. Andropovas pasiuntė į TSKP CK. Tai buvo ne vienintelis toks Paradžanovo smūgis valdžiai. 1973 m. gruodžio 17 d. Paradžanovas buvo suimtas savo bute Kijeve, kai atvažiavo pas sergantį sūnų. Jam buvo pateikti iš piršto laužti kaltinimai, sufabrikuota byla. Nuteistas 5 metams griežto režimo lagerio.
Lageryje kalėjo nuo 1973 m. gruodžio 17-osios ik 1977 m. gruodžio 30-osios, jeigu ne Lilia Brik, kuri įkalbėjo sesers vyrą, prancūzų rašytoją, Gonkūrų akademijos narį, Prancūzijos komunistų partijos veikėją, Tarptautinės Lenino premijos „Už taikos stiprinimą tarp tautų“ laureatą Luji Aragoną atvykti į Maskvą ir asmeniškai kreiptis į TSRS KP CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą su prašymu išlaisvinti S. Paradžanovą. Jam kalinimas buvo sutrumpintas vienais metais, paleistas 1977 m. gruodžio 30 d. Paradžanovui uždrausta gyventi Kijeve, Maskvoje, Leningrade, Jerevane, apribotos teisės. Tada režisierius grįžo gyventi į Tbilisį.
Miestai dalijasi meile Paradžanovui
ML. Kaip tokia asmenybė susiformavo, kas jai turėjo didžiausios įtakos? Iš kur tas netramdomas laisvės pojūtis?
Z. Sargsyanas. Man sunku atsakyti, manau, tokia prigimtis. Sergejaus tėvas buvo įspūdinga asmenybė Tbilisyje, garsėjo skandalais, jis savo name buvo įrengęs net viešnamį, kurį pavadino „Šeimyninis jaukumas“. Už tai jį 1923 m. teisė. Sergejaus motina buvo artistiška moteris, iš jos sūnus tikriausiai perėmė savo kai kuriuos pomėgius ir sugebėjimus. Dvi Sergejaus seserys to artistiškumo nepaveldėjo.
ML. Kaip šiais laikais Tbilisis ir Jerevanas dalijasi meile Paradžanovui?
Z. Sargsyanas. Jis visur buvo mylimas ir toks išliko. Jis pats sakė turįs tris tėvynes: gimė Gruzijoje, dirbo Ukrainoje ir Armėnijoje. Ir dar įsiminė jo autentiški žodžiai: „Esu Gruzijoje gimęs armėnas, sėdžiu Rusijos kalėjime už ukrainiečių nacionalizmą“. Ir tai tiesa.
Žinote, kiek lankytojų ateina į S. Paradžanovo muziejų Jerevane? Svarbu net ir ne skaičius, bet žmonių kokybė. Viena Paradžanovo bičiulė iš Kijevo kartą pasakė nuostabius žodžius: „Mes visi aplink jį tiesiog neršėme“. Šalia Sergejaus visi jautėsi talentingi, kūrybiški ir tiesiog geri žmonės. Jis turėjo įstabią savybę kurti ypatingą atmosferą, todėl žmones ir traukė.
ML. Kurių režisierių darbus Paradžanovas labiausiai vertino?
Z. Sargsyanas. Labiausiai vertino italų kino režisieriaus ir rašytojo Pjero Paolo Pazolinio darbus. Teko girdėti, kad šis kūrėjas buvo parašęs Paradžanovo „Užmirštų protėvių šešėliams“ skirtą straipsnį, bet mums kol kas nepavyko jo aptikti.
ML. Kurį filmą statant Paradžanovui kilo daugiausia sunkumų?
Z. Sargsyanas. Statant „Sajat Novą“, į ekranus išėjusi pavadinimu „Granato spalva“. Jis sukūrė labai ilgos trukmės filmą, labai menišką, spalvingą, prisodrintą gilių metaforų. Supratęs, kad toks nebus priimtas į ekranus, išėmė apnuogintos moters maudymosi ir daug kitų scenų. Liovęsis karpyti juostą pareiškė, kad daugiau nieko nelies.
Maskvoje to filmo nelabai suprato, jo titrai armėniški, filmas be dialogų. Buvo pakviestas režisierius Sergejus Jutkevičius, jis dar šiek tiek sutrumpino filmą, užrašė rusiškai skyrių pavadinimus, taigi priartino filmą būsimam žiūrovui. Buvo pakeistas pavadinimas į „Granato spalva“. Tokiu pavidalu filmas 1968 m. pateko į užsienį. Beje, prodiuseris iš Prancūzijos peržiūrėjęs filmą „Sajat Nova“ pareiškė pirksiąs dešimt tarybinių filmų, bet vienas iš jų turi būti „Sajat Nova“. Kiti gali būti bet kurie pasiūlyti.
ML. Trys Paradžanovo pradėti statyti filmai ekranų taip ir neišvydo.
Z. Sargsyanas. Paradžanovas parašė scenarijų filmui „Kijevo freskos“. Maskvoje scenarijus nepatiko, buvo kritikuojamas. Paradžanovas kai ką scenarijuje pataisė, pradėjo aktorių atranką, bet filmo statymas nutrauktas. Išliko 20 min. aktorių bandymų nufilmuotos juostos, bet tai ne filmo kadrai.
Kino filmą „Infermeco“ M. Kociubinskio apsakymų motyvais nutraukė 1972 m., apkaltinus formalizmu. „Išpažintį“ Paradžanovas ėmė statyti 1989 m. „Armėnfilmo“ kino studijoje, bet antrą filmavimo dieną atsidūrė ligoninėje. Darbas nutrūko. Tokių pagal Paradžanovo scenarijus parašytų filmų kaip „Demonas“ (pagal M. Lermontovą), „Bachčisarajaus fontanas“, „Anderseno pasakos“ tiesiog neleista statyti.
ML. Labai stipri pasaulio armėnų bendrija. Ar nebandyta pasikviesti S. Paradžanovo dirbti į užsienį?
Z. Sargsyanas. Sunku įsivaizduoti, kad jį būtų išleidę. A. Tarkovskis leidimą Italijoje kurti dokumentinį filmą „Kelionių metas“ su Toninu Guera (Tonino Guerra) gavo gerokai vėliau – 1979 m., o 1982 m. Italijoje statė „Nostalgiją“. L. Brežnevui Paradžanovas buvo parašęs laišką, prašydamas išleisti į Iraną, kur jis norėjo statyti filmą „Leila ir Medžnunas“… To laiško tekstą man teko skaityti, bet abejoju, ar Paradžanovas jį buvo išsiuntęs. Neatrodo, kad jis būtų veržęsis išvykti į užsienį. Juk net A. Tarkovskį burnojo, kad šis 1982 m. apsisprendė negrįžti į Sovietų Sąjungą.
Paradžanovas net ir esamomis sąlygomis sugebėjo daug padaryti. Nors gyveno sumaištingai, bet kūryboje buvo tikslingas žmogus, gerai suprato, ką daro. Pastatė pasaulyje vertinamus kino filmus, per dvi dešimtis vis dėlto išspausdintų scenarijų, pagaliau turime S. Paradžanovo muziejų. Muziejaus pastatą Paradžanovas matė, lankėsi, bet jame negyveno – nespėjo. O didžiajam Federikui Feliniui italai taip ir nesugebėjo sukurti muziejaus, jo darbai išparduoti, ištampyti, vargu ar pavyktų surinkti. F. Felinis paliko ir piešinių, bet jie vienaplaniai, kaip daugumos režisierių. Paradžanovas tuo ir išsiskiria, kad jo kūryba daug įvairesnė.
ML. Ar kitų valstybių vadovai dažnai apsilanko S. Paradžanovo muziejuje?
Z. Sargsyanas. Yra lankęsis Vladimiras Putinas, Dmitrijus Medvedevas. Tai tolimi nuo meno veikėjai, nors man sunku vertinti, gal jiems ir buvo įdomu. Beje, lankėsi ir Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Nuotrauka kabo gerai matomoje vietoje.
Kad žmonės būtų žmonėmis
ML. Ar ką nors žinote apie Paradžanovo ryšius su Lietuvos kinematografininkais? Juk sunku patikėti, kad tų ryšių nebuvo.
Z. Sargsyanas. Tų ryšių man neteko tyrinėti. Neseniai į Jerevaną buvo atvažiavusi Vytauto Žalakevičiaus dukra, kino režisierė, dokumentininkė Vita Drygas, gyvenanti Lenkijoje. Su ja susipažinau Lodzėje, kur vyko Paradžanovui skirta paroda. Jau čia, Vilniuje, į parodos atidarymą atėjęs Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, režisierius Gytis Lukšas pasakojo, kad S. Paradžanovui 1986 m. lankantis Vilniuje parodė svečiui savo filmą „Dabar ir visados“. Paradžanovui filmas taip patiko, kad pakvietė G. Lukšą pristatyti filmą į Tbilisyje, apgyvendino savo namuose. Beje, šio projekto Vilniuje sumanytojai Liucijai Armonaitei pavyko „išdetektyvinti“, kad tame neviešintame susitikime su Paradžanovu Lietuvos kinematografininkų sąjungoje taip pat dalyvavo kino žurnalistė Izolda Keidošiūtė, aktorius Laimonas Noreika, rašytojas Saulius Tomas Kondotas, dailininkas Aloyzas Stasiulevičius. Taigi ryšiai su lietuvių menininkais buvo. Tą, beje, liudija ir Stasio Krasausko paveikslas dedikuotas ir padovanotas Paradžanovui 1986 m. Kijeve. Jį eksponuojame parodoje.
ML. Žiūriu į kino filmo „Granato spalva“ aktorių Sofiko Čiaureli, Vileno Galstiano ir kitų sudvasintus veidus, tarsi būtų iš senųjų paveikslų. Bandau suprasti: ar tai Paradžanovo sugebėjimas taip atskleisti aktorius, o gal aktoriai taip paveikdavo režisierių?
Z. Sargsyanas. Pirmiausia Paradžanovas parinkdavo jo kūrybinę idėją sugebančius perteikti aktorius. Savo sumanymus jis subrandindavo ir išnešiodavo galvoje, savo herojus jis piešdavo, paskui ieškodavo tarp aktorių tinkamų tipažų. Prisimenu tokį atvejį. Jam prireikė kupriaus, reikalavo rasti ir atvesti kuprių. Kadangi rasti nesisekė, Paradžanovas labai nervinosi. Kitą dieną nurimo, girdi, pats rado, jis tuojau ateisiąs. Atėjo žmogus, bet jis joks kuprius. Mes nustebę. „Jūs nesuprantate, man reikalinga kupriaus plastika, o ne jo kupra“, – sako Paradžanovas. Stebėtinas tipažo suvokimas, užtat jo filmuose matome nuostabiai parinktus aktorius. Štai aktorius Spartakas Bagašvilis (1914–1977), vaidinantis poeto tėvą kino filme „Granato spalva“. Jis niekada nežiūri į kamerą, jo žvilgsnis klaidžioja visai kitur, tai nepaprastai įtaigus aktorius.
ML. Pats Paradžanovas filmavimo aikštelėje vaidina, bet ne kamerai, o savo aktoriams, šitaip juos užveda, parodo, ką jie turėtų daryti, perduoda savo emocijas.
Z. Sargsyanas. Jis sakydavo aktoriui: „Darysi, kaip aš rodysiu“. Ir rodydavo iš už kadro. Ne visada aktoriai sugebėdavo net pakartoti plastiškus Paradžanovo judesius. Užtenka pažvelgti į Paradžanovą nuotraukose, jis pats jas režisuodavo, apipavidalindavo egzotiškais atributais ir vaidindavo tipažą. Ne vieną tų nuotraukų esu ir aš padaręs…
ML. Kokį poveikį Paradžanovo kūryba daro šiandieniniams Armėnijos menininkams, taip pat ir dirbantiems kine? Didžio menininko nepakartosi, mėgdžiojimai nepadės, bet Armėnijoje gal esama Paradžanovo pasekėjų? Turiu mintyje kūrybos principų, estetinių siekių tąsą, dėmesį tautos dvasinėms vertybėms.
Z. Sargsyanas. Nebūtina mėgdžioti visų didžiųjų kino režisierių kūrybos ar ja sekti. Jų kūryba jau tapo žmonijos kultūros dalimi ir tuo svarbi. Jie pakėlė kūrybinės atsakomybės kartelę labai aukštai ir čia jų kūrybos prasmė.
ML. Iš Vilniaus grįšite į kasdienybės rutiną?
Z. Sargsyanas. Kasdien mūsų muziejuje apsilanko svečių iš viso pasaulio, su jais bendraujame. Rengiamės kitai svarbiai parodai Stambule. Pirmą kartą mus kviečia valstybinis Istambul Modern muziejus. Armėnijai tai labai svarbus įvykis. Iki 1917 m. Stambulas buvo vakarų armėnų kultūros ir inteligentijos centras, o Tbilisis buvo rytų armėnų susitelkimo vieta. Dabar Stambule veikia 24 armėnų bažnyčios, o tarybiniais metais visoje Armėnijoje veikė tik trys armėnų bažnyčios. Štai ką mums reiškia Stambulas.
ML. Galima tik palinkėti, kad Paradžanovui skirtoji paroda Stambule pasitarnautų ir valstybinių santykių pagerinimui tarp Armėnijos ir Turkijos.
Z. Sargsyanas. Mes to tikimės. Visados labai vertinau Lietuvos žmonių santykį su menu, muziejais. Visa tai žmogų pakelia virš kasdienybės. Bet šiais laikais daugelyje šalių žmonių bendravimas su menu tarsi prislopsta. Skųstis laiko stoka nerimta. Muziejų lankymas žmonėms turi būti pirmos būtinybės reikalas. Tikrų kūrėjų nėra tiek daug kaip kartais atrodo, ir jie kuria tam, kad žmonės būtų žmonėmis.
ML. To vieni kitiems ir palinkėkime. Paradžanovui skirtoji paroda patvirtina lyg ir banalią tiesą: kad menas tvirtais saitais apjungia žmones ir ištisas tautas. Padeda įsijausti, įsigyventi į kitų žmonių ir tautų problemas, patirti jų džiaugsmus ir rūpesčius. Manau, geresnės užbaigos šiam pokalbiui apie Paradžanovą nebereikia.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
¹ VGIK – Visasąjunginis valstybinis kinematografijos institutas, Rusijoje įkurtas 1919 m. Pervadintas į Valstybinį visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetą 2008 m.