Vytautas ŽEIMANTAS
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidžiamos „Visuotinės lietuvių encik-lopedijos“ XXIII tomas prasideda regioniniu etninės kultūros žurnalu „Šalcinis“, kurį nuo 1992 m. leidžia Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. Įdomu ne tik tai, kad žurnalą leidžia aplinkosaugininkai, bet ir jo leidimo vieta – Marcinkonys. Dabar žmonės esantys ir nedidelėje gyvenvietėje gali užsimoti leisti kultūros žurnalą. Tai džiugina.
Tome periodinių leidinių su panašiu pavadinimu yra ir daugiau. „Šaltinis“ ėjo Tilžėje, Seinuose, Vilniuje, Marijampolėje, Notingeme, Panevėžyje, „Šaltinėlis“ – Seinuose, Marijampolėje, Vilniuje. Kodėl garsusis Vydūnas, 1905 m. Tilžėje nutaręs leisti žurnalą, jam parinko „Šaltinio“ vardą? Greičiausiai savo veiklą jis tapatino su švaria ir skaidria šaltinio srove. Tokia ši spauda ir buvo lietuviško žodžio ištroškusiai mūsų visuomenei.
Tomas baigiamas straipsniu, skirtu valstybės ir visuomenės veikėjui Zigmui Tolušiui. Tai teisininkas, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjas, tris kartus rinktas į Lietuvos Seimą. Jo likimas įdomus dar ir tuo, kad jį persekiojo ir vokiečių gestapas, ir sovietų saugumas. Sovietmečiu net kelis kartus teistas, kalintas, pagaliau ištremtas į Sibirą.
Enciklopedijoje straipsniai sudėlioti abėcėlės tvarka. Tai kartais atskleidžia netikėtų dalykų. Šatrijos kalnas mums puikiai žinomas. O kokios įtakos aplinkiniams turėjo kalno pavadinimas? Enciklopedija tai atskleidžia: Raseiniuose veikia drabužių siuvimo bendrovė „Šatrija“, per Telšių ir Kelmės rajonus teka Šatrijos upė, išvesta morkų veislė „Šatrija“, buvo Šatrijos rinktinė – lietuvių partizanų junginys, dabar veikiantis Šatrijos draustinis, pagaliau turime rašytoją Mariją Pečkauskaitę, pasirašinėjusią slapyvardžiu Šatrijos Ragana.
Knygoje pateikiamas ir platus prof. Vytauto Mizaro straipsnis apie šeimą. Esama straipsnių, skirtų šeimos dainai, politikai, sociologijai, terapijai, teisei. Tai aktualios temos, nes šeimos institucija dabar atakuojama iš visų pusių, kai kur jau įteisintos ir vienalyčių sutuoktinių šeimos, šeimomis tampa ir nesusituokusios, o tik kartu gyvenančios poros.
Nemažai vietos skirta Šiaulių miestui, apskričiai, rajonui, vyskupijai, universitetui, Povilo Višinskio viešajai bibliotekai, bankui, dramos teatrui. Išsamiai pristatyti ir Šalčininkų, Šilalės, Šilutės, Širvintų, Švenčionių, Tauragės bei Telšių rajonai, Tauragės ir Telšių apskritys.
Enciklopedijoje pristatyta ir daug mažesnių Lietuvos miestelių, garsesnių kaimų: Šatės, Šaukėnai, Šaukotai, Šeduva, Šeštokai, Šešuolėliai, Šešuoliai, Šiaulėnai, Šilavotas, Šumskas, Švėkšna, Švenčionėliai, Tabariškės, Taujėnai, Tauragnai, Tirkšliai, Tytuvėnai. Aprašytos ir miestų dalys – Kauno Šančių, Vilniaus Šeškinės rajonai.
Išsamiai aprašyta ir Vilniaus lietuvių Marijos ir Jurgio Šlapelių šeima. Atskiru straipsniu pristatytas Šlapelių lietuvių knygynas, veikęs Vilniuje 1906–1949 metais. Tai vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Lietuvoje. Šlapeliai užsiėmė ir lietuviškų knygų leidyba. Knygynas prekiavo ir Vilniuje išleistomis baltarusiškomis knygomis. Dėl tokios veiklos Šlapeliai lenkų valdžios persekioti, knygynas laikinai uždaromas, o brangiausi ir rečiausi leidiniai atimami.
Nemažai dėmesio skirta nušviesti Lietuvos pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui. Rašoma apie Šatrijos rinktinę, dvi Šarūno partizanų rinktines, veikusias Dzūkijoje ir Aukštaitijoje, Tauro apygardą, Vyčio apygardos vadą Mykolą Kemežį, Tauro apygardos vadą Leoną Taunį, arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, vieną iš žymiausių disidentų, politinį veikėją, publicistą Antaną Terlecką, Kovo 11-oisos Akto signatarą, politinį veikėją ir ekonomistą Vladą Terlecką, rezistencijos veikėjus Juozą Šibailą, Povilą Šilą, Kazį Tylą.
Knygoje daug sąvokų prasidedančiu žodžiu Šiaurė. Ypač plačiai aprašomas Šiaurės Amerikos žemynas, pateikiami net 7 jo žemėlapiai. Aprašoma ir Šiaurės Airija, Šiaurės Dakota, Šiaurės Karolina, Šiaurės jūra, Šiaurės Uralas, Šiaurės karai, kuriuose dalyvavo ir Lietuva. Patenka į šią grupę ir lituanistinių straipsnių, skirtų Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungai, Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungai.
Šiame tome aprašomi ir užsienio miestai: Šamoni, Šanchajus, Šenjangas (Mukdenas), Talinas, Tartu, Taškentas, Tbilisis ir kiti. Dažną iš šių straipsnių palydi ir lituanistinė dalis. Antai iš šio tomo galima sužinoti, kad net tolimame Šanchajuje apie 1930 metus veikė Lietuvių vienybės būrelis, Lietuvių piliečių komitetas, Pašalpos draugija. Lietuviai turėjo parduotuvių, nedidelių įmonių. Atkūrus nepriklausomybę lietuviai į Šanchajų vyko mokytis, dirbti.
Enciklopedijoje daug straipsnių susijusių su religija, prasidedančiu žodžiais Šventasis, Šventieji, Šventoji, Šventojo: Šventasis sinodas, Šventieji karai, metai, Šventoji Dvasia, koplyčia, lyga, ola, Romos imperija, sąjunga ir kita. Taip pat pateikta nemažai informacijos su sąvokomis, prasidedančiomis žodžiais Taikomoji, Taikos. Knygoje daug pasaulio valstybių; kaimynė Švedija, netolima Šveicarija, iš Azijos – Šri Lanka, Tadžikija, Tailandas, Taivanas, iš Afrikos – Tanzanija ir Togas.
Plačiausiai aprašyta Švedija. Nemažai čia randame ir lituanistikos. Dar Gediminas kvietė Gotlando pirklius ir amatininkus kurtis Lietuvoje. Vėliau mus valdė bendri karaliai, nemažai kariauta ir su pačiais švedais, ir kartu su švedais prieš rusus. Švedija Lietuvą pripažino de jure du kartus – 1921 ir 1991 metais. Beje, Lietuva 2011 m. eksportavo į Švediją prekių už 2,49 mlrd. Lt, importavo – už 2,6 mlrd. Lt. Švedijos tiesioginės investicijos į Lietuvą 2011 m. sudarė 7,82 mlrd. Lt.
Šveicarija Lietuvą pripažino de jure taip pat du kartus – 1921 ir 1991 metais. Šveicarai noriai talkino 1918 m. paskelbtai Lietuvos Respublikai. Jau 1919 m. Berne pradėjo veikti Lietuvos pasiuntinybė, 1920 m. Ciuriche – Lietuvos gen. garbės konsulatas. Lietuva 2012 m. eksportavo į Šveicariją prekių už 165,8 mln. Lt., importavo – už 323,3 mln. Lt. Šveicarijos tiesioginės investicijos į Lietuvos ūkį 2011 m. sudarė beveik 800 mln. Lt.
Šri Lanka, buvęs Ceilonas, diplomatinius santykius su Lietuva užmezgė 1996 metais. Prekiauta nedaug: Lietuva 2012 m. eksportavo į Šri Lanką prekių už 1,1 mln. Lt, importavo iš jos – už 11,4 mln. Lt. Dabar šią egzotišką Indijos vandenyno salą vis dažiau atranda lietuviai, ieškantys poilsio egzotiškuose kraštuose.
Lietuva pripažino Tadžikijos nepriklausomybę 1991 m., 1992 m .su ja buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Tailandas diplomatinius santykius su Lietuva palaiko nuo 1993 m.
Knygoje pristatomos kelios garsios šeimos, pvz., Šalteniai: dailininkas Arvydas Šaltenis, žurnalistas, dramaturgas Jurgis Arnas Šaltenis, muzikologas Liudvikas Arnas Šaltenis, literatūrologas Rapolas Šaltenis, rašytojas Saulius Šaltenis, matematikas Vydūnas Šaltenis. Nemažai pasižymėjusių žmonių yra ir turinčių Šimkaus pavardę: gydytojas Henrikas Šimkus, valstybės veikėjas, chemikas Jonas Šimkus, rašytojas Jonas Šimkus, geotechnikos mokslo ir inžinerijos pradininkas Lietuvoje Jonas Šimkus, kompozitorius Stasys Šimkus, poetas Vladas Šimkus. Daug ir žinomų Švedų: agronomas Alfonsas Švedas, teisininkas Gintaras Švedas, geografas Kęstutis Jonas Švedas, rašytojas Leonas Švedas, kompozitorius Jonas Švedas, dirigentas, pedagogas Jonas Švedas, kompozitorius Vladas Švedas.
Dr. Algirdas Matulevičius ir Henrikas Valeika aprašė ir Lietuvos didikų, grafų Tiškevičių giminę. Iš Tiškevičių buvo 9 vaivados, 2 vyskupai, po 3 lauko etmonus, kaštelionus ir iždininkus, 4 didieji maršalkos, 9 aukšti kariniai pareigūnai, 2 LDK raštininkai, 2 archeo-logai. Garsių žmonių Lietuvai davė ir LDK didikų Tyzenhauzų giminė.
Skaitytoją sudomins prof. Broniaus Dundulio straipsnis, skirtas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai, ir prof. Edvardo Gudavičiaus straipsniai apie lietuvių kunigaikštį Tautvilą, Algirdo dukterį Teodorą, Gedimino brolį, lietuvių kunigaikštį Teodorą.
Enciklopedijoje yra ir Lietuvos istorikams skirtų straipsnių: apie 1961 m. Toronte mirusi lietuvių istoriką Alfonsą Šapoką, ir apie LKMA akademiką, istoriką Antaną Tylą.
Neapeita be dėmesio ir Mažoji Lietuva. Su gausia lituanistine medžiaga pristatomi keli jos miestai – Širvinta, Šventapilė, Tepliava, Tilžė. A. Matulevičius pristato Mažosios Lietuvos reikalų Tarybos steigėją ir ilgametį vadovą, aktyvų Mažosios Lietuvos tyrėją Vytautą Šilą. Paskelbtas straipsnis ir apie Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininką Sigitą Šamborskį, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją, leidėją Martyną Šernių. Pristatoma ir 1923 m. Šilutės Deklaracija dėl Mažosios Lietuvos atsiskirimo nuo Vokietijos.
Taigi XXIII „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tome gausu vertingos lituanistinės, mažai žinomos informacijos.