Šie metai teikia ne vieną progą minėti Vydūną (1868 m. kovo 22 d.–1953 m. vasario 20 d.): sukako 145 metai nuo jo gimimo ir 60, kai iškilusis filosofas, rašytojas, muzikas ir nenuilstantis lietuvininkų ir visų lietuvių kultūros veikėjas iškeliavo į probočių šalį. Savo garbingą sukaktį – gyvavimo ir veiklos 25-metį – mini ir Vydūno draugija, kuri šį įvykį paminės Draugijos suvažiavimu lapkričio 30 d. Medicinos bibliotekos salėje Vilniuje.
Neabejotinai bus ką prisiminti. Š. m. gegužės 10 d. Detmolde (Vokietija) ant buvusio pabėgėlių centro pastato (Wiesenstrasse 5), kuriame dabar įsikūręs evangeliškasis studentų bendrabutis (Burse), Vydūnui atminti buvo atidengta atminimo lenta ir skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas Vydūno biustas. Mat tame pastate kurį laiką glaudėsi iš Tilžės 1944 m. pasitraukęs Vydūnas. Atminimo lentoje įprasminti Vydūno žodžiai vokiečių ir lietuvių kalbomis: „Niekas pats savaime nepasidarė. Kiekvienas kilęs iš Didžiojo Slėpinio. Ir niekieno būtis nepriklauso nuo to, ką jis pats apie save žino“. Detmolde (kitame name) Vydūnas gyveno septynerius metus, šiame mieste mirė ir buvo palaidotas. 1991 m. jo palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Bitėnų kapinėse šalia Rambyno kalno. Įdomu, kad atminimo lentos atidengimo įvykis paskatino prabilti apie Detmoldo miesto Vydūno draugijos steigimą. Dabar šis sumanymas juridinio įforminimo stadijoje.
Minėtinas ir rugsėjo 27 d. įvykis Tilžėje, Sovetsko muzikos mokyklos konferencijų salėje. Lietuvos Respub-likos konsulatas Sovetske mūsų šalies pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga surengė tarptautinę konferenciją, dr. Vacio Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės-Linartienės monografijos „Vydūnas Europos kultūros kontekste“ (rusų kalba) pristatymą. Renginį inicijavo LR konsulato Sovetske ministro patarėjas Bronius Makauskas.
Kiek Vydūnas ir šiandien mums aktualus, kur glūdi jo filosofinės, literatūrinės ir publicistinės kūrybos svarba, kuo traukia jo asmenybės žavesys kalbamės su Vydūno draugijos garbės pirmininku humanitarinių mokslų daktaru Vaciu BAGDONAVIČIUMI.
Lietuvių dvasinės kultūros apaštalas
Mokslo Lietuva. Šiemet minėjome daugelį reikšmingų įvykių, iškilių Lietuvos asmenybių sukakčių, tarp jų ir Vydūno tegu ir ne „apvalias“ sukaktis. Vydūno draugijos dėka šis vardas skamba nuolat, kartais garsiau, kartais ne taip skambiai. Kaip Jums atrodo, ar mūsų gyvenamasis metas palankus Vydūno puoselėtiems idealams palaikyti?
Vacys Bagdonavičius. Ir palankus, ir nelabai palankus. Nepalankus dėl ne itin geros mūsų bendros būklės, kurią lemia dvasinės kultūros nuosmukis, pernelyg didelis visuomenės vertybinės orientacijos pokrypis į vartotojiškumą, abejingumas aukštesniems idealams. O Vydūnas – aukštų idealų žmogus, dvasingumo kultūros skelbėjas, tauriausio žmoniškumo apaštalas. Žvilgtelėjus į tuos, kurie save laiko mūsų politikos elito atstovais, neatrodo, kad jiems labai rūpėtų į dvasingumą orientuojantys idealai, kad kultūrai valstybės gyvenime reiktų teikti neginčijamą prioritetą. Tad kam jiems tokie patarėjai kaip Vydūnas ar į jį panašūs? Iš kitos pusės – toje pačioje vien vartotojiškumu nusivilti imančioje visuomenėje kylantis susirūpinimas dėl smukusios moralės, dėl vis akivaizdžiau juntamos dvasinės kultūros krizės ima ryškinti Vydūno skelbtų idealų aktualumą, būtinybę atsigręžti į jo taip atkakliai primenamą žmoniškumą. Tačiau palankumas Vydūno idėjų sklaidai netikėtai pasireiškė netgi tarptautiniu mastu. Tai atsitiko ne vien mūsų pačių pastangomis. Mums pirmininkaujant ES Tarybai, Vydūnas ėmė ir gražiai įsirašė į tam tikrus įvykius Europoje. Vokiečiai (konkrečiai Vokietijos ambasada Lietuvoje, Detmoldo miesto savivaldybė ir Lipės krašto liuteronų bažnyčios vadovybė) atsižvelgdami į tai, kad Lietuva Europos Sąjungoje yra tokia pat veikėja kaip ir kitos jos narės, nusprendė pagerbti įžymų lietuvių kultūros veikėją Vydūną. Jų iniciatyva, pastangomis ir kaštais š. m. gegužės 10 d. Vokietijos mieste Detmolde, kuriame prabėgo paskutinieji septyneri Vydūno gyvenimo metai, atidengta jo atminimo lentą. Nors tai padaryti buvo numatyta gerokai anksčiau, pats įvykis pritaikytas Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiui ir įkomponuotas į Europos dienų Detmolde programą. Tai trečioji atminimo lenta Vydūnui: viena yra Kintuose, kita – Tilžėje ir trečia nuo šiol Detmolde. Pastaroji, mano galva, gražiausia, kartu su atminimo lenta pastatytas ir pirmas viešoje erdvėje Vydūno biustas.
(Nuotraukos iš asmeninio Vacio Bagdonavičiaus albumo)
Apie Detmolde vykusias iškilmes rašyta kultūrinėje ir periferinėje spaudoje, bet beveik nieko arba šykščiai didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose, nutylėta radijuje ir televizijoje. Kartu surengta ir Europos dienų konferencija, skirta Europos idėjai kalboje ir literatūroje. Buvo perskaityti trys pranešimai – suomės, italo ir lietuvio. Pranešimą „Vydūno idėjinis palikimas Europai“ teko skaityti man. Pabrėžiau, kad Vydūnas, skelbdamas tautų laisvės, jų suklestėjimo ir vienijimosi visų žmonių dvasinio bendrumo pagrindu idėjas, iš esmės kalbėjo apie būsimos vieningos Europos perspektyvą.
ML. Šią mintį derėtų paaiškinti, gal net išplėtoti. Juk net Abiejų Tautų Respub-liką bandoma sieti su vieningos Europos idėja, ypač prisimenant 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją. Bent jau Lenkijos ir Lietuvos aukščiausi vadovai įvairiomis progomis tą mintį stengiasi pabrėžti.
V. Bagdonavičius. Taip, bet Vydūnas išreiškė jau XX a. modernios Europos vienijimosi idėją, nors apie Europos Sąjungą nekalbėjo. Mintyje neturėjo tvirtos konfederacijos. Kai buvo pradėtas įgyvendinti Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano (Robert Schuman, 1886–1963) ir Prancūzijos politikos ir ekonomikos patarėjo Žano Monė (Jean Monnet, 1888–1979) parengtas vadinamasis Šumano planas (1950 m. gegužės 9 d.), kuriame pasiūlyta bendrai kontroliuoti anglių ir plieno gamybą, Vydūnas dar buvo gyvas. Šumano plano priėmimo data laikoma ES gimimo diena, o plano esmė tokia: kas nekontroliuoja ang-lių ir plieno gamybos, nebus pajėgus kariauti.
Vydūnas kalbėjo apie vieningą žmoniją ne politinės sąjungos prasme, bet kaip tautų, žmonijos dvasinio vienijimosi idėją. Kalbėjo apie žmonijos vienybę kaip sąmoningą, tauriausią žmogiškumą. Bet tokiam vieningumui tautos turi sustiprėti, subręsti, išsivystyti. Tačiau stiprėdamos jos neturi izoliuotis viena nuo kitos. Tik būdamos laisvos, aukštos kultūros, kūrybiškai pajėgios, pakankamai stiprios ir savarankiškos, turinčios kuo praturtinti pasaulį jos galės susivienyti ir spręsti bendrus žmonijos uždavinius. Tokios tautos ne slopins, pajungs viena kitą, bet praturtins viena kitą, padės viena kitai dvasiškai augti. Šias humanistines idėjas Vydūnas plėtojo visą savo gyvenimą, po Antrojo pasaulinio karo jas ypač akcentavo.
ML. Nuostabu, bet ką bendro šios gražios idėjos turėjo su realybe? Prasidėjo šaltasis karas, branduolinio ginklo tobulinimas, kosmoso „užkariavimo“ varžybos, siekiant taip pat ir kosmosą panaudoti toli gražu ne taikiems tikslams, bet „žvaigždžių karams“. Deja, Vydūnas šios metaforos jau negalėjo įvertinti. Beje, jis mirė dviem savaitėmis anksčiau už J. Staliną.
V. Bagdonavičius. Nepasakyčiau, kad Vydūno idėjos su realybe neturėjo nieko bendro. Juk ir mes į ES stojome tik pasitikėdami vieningos Europos, kaip gerovės garantu. O dabar turime patvirtinimą, kad ES narės išties sprendžia bendrus ir kiekvienai atskirai tautai prasmingus klausimus. Vydūnas žmoniją suvokė kaip esančią paties Dievo pagimdytą broliją, bet pasimetusią ir susiskaidžiusią, lyg ir pamiršusią savo bendrą kilmę, kurią reikia vėl iš naujo suvokti. To broliškumo reikia ne tiek politikos ar ekonomikos uždaviniams spręsti (nors ir jie svarbūs ir neignoruotini), o tam, kad bendromis pastangomis kurtume tokį pasaulį, kuriame žmogui būtų sąlygos augti ir tobulėti dvasiškai – eiti Dievop. Būtent toji dramatiškoji realybė, apie kurią Jūs kalbate, Vydūną ir vertė kuo atkakliau kalbėti apie būtinybę iš jos išeiti, apie būtinybę rinktis kitą to išėjimo kelią, o ne ginklo galios stiprinimą. Tas kitas kelias – ir yra dvasios galios auginimas ir visų žmonių broliškumo pajautos stiprinimas. Būtent tą realybę gerai jausdamas dar po Pirmojo pasaulinio karo Vydūnas parašė tragediją „Pasaulio gaisras“, kurioje tarsi išpranašavo Antrąjį pasaulio gaisrą ir baisias jo pasekmes. Dabartinė mūsų realybė šiaip ar taip jau nebe šaltojo karo realybė ir joje daugelis žmonijos bendrabūvio problemų vis dėlto sprendžiama vis labiau vadovaujantis sveika nuovoka ir atsižvelgiant į elementarųjį žmoniškumą, apie kurį daugiausia kalbėjo Vydūnas ir kurį jam norėjosi pakelti į aukštesnį dvasiniu taurumu grįstą lygį.
Kai žodis ir daina stabdė tankus
ML. Vydūno lūpose kvietimas Dievop skambėjo labai prasmingai. Tačiau mūsų dienomis daug dažniau išgirsime tariant „velniop“ negu kvietimą Dievop. Net tarpusavyje žmonės nesusišneka, nejaučia vienybės. Ar daug bendro net tarp vienos tautos turčių ir bėdžių, oligarchų ir „runkelių“, ką kalbėti apie skirtingas tautas. Sunku įsivaizduoti, kad Rytai ir Vakarai susieitų savo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Vydūną pateisina tik tai, kad jis buvo šviesus idealistas, o jie būtini kiekvienai tautai.
V. Bagdonavičius. Vydūnui atrodė, kad jei žmonija vienytųsi dvasiniu pagrindu ir išties pasijustų esanti tikra brolija, tai iš principo būtų neįmanomi karai, žmonės kaip tikri broliai gyventų taikiai.
ML. Štai čia ir glūdi idealistinio siekio „silpnumo šaknis“: milžiniškos jėgos pasaulyje kaip tik ir pelnosi iš karinių konfliktų, ar bent nuolatinės įtampos eskalavimo. Štai jeigu šias jėgas pavyktų sutaikyti ir suvienyti su palmės šakeles nešančiaisiais… Jūs tokią įmanomybę įsivaizduojate?
V. Bagdonavičius. Vydūnas, kalbėdamas apie karus, jų vaidmenį irgi vertino nevienareikšmiškai. Jis neneigė, kad karai žmonijos istorijoje suvaidindavo kartais ir pozityvų vaidmenį. Pozityvumą jis įžvelgė ne tik, kad karai vienas efektyvesnių technikos vystymosi variklių, bet daugiau, kad karai ar kitos pačios žmonijos sukeltos katastrofos vaidina Dievo bausmės už žmonijos išklydimus iš teisingo raidos kelio vaidmenį. Toji bausmė priverčia žmoniją atsitokėti ir atsigręžti į broliškam sugyvenimui kviečiantį Dievą. Tačiau, kartoju, Vydūnas ragino žmones ir tautas elgtis taip, kad tokios bausmės nereikėtų ir aiškino, kad kariniai konfliktai nieko neišspręs ir kad toji Jūsų įvardytoji palmės šakelė veiksmingesnė priemonė už juos. Pelnymasis iš karinių konfliktų tikrosios laimės tiems pasipelnytojams neatneš, buvo įsitikinęs Vydūnas. Toks pelnymasis yra vienas iš pačių ryškiausių žmoniškumo praradimo požymių, o jį praradus prarandama ir pati buvimo šioje žemėje prasmė. Joks terorizmas, net ir kilniausių tikslų siekiant, nepateisinamas. Šia prasme Vydūnas buvo opozicijoje ir į jokius teroristus nepanašiems, bet šiek tiek radikalesniems savo laiko Mažosios Lietuvos veikėjams, kovingiau nusiteikusiems germanizacijos vykdytojų atžvilgiu, tramdė kai kurių karštakošių norą veltis į peštynes su jais. Ne su savo neprieteliais reikia aršiai kovoti, o patiems siekti vidinės dvasinės stiprybės, kuri bus geriausia, jokios priespaudos ir prievartos neįveikiama tvirtovė. Tokia Vydūno pozicija labai artima didžiojo kovotojo už Indijos nepriklausomybę Mohando Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo taktikai.
ML. Šiandien panašios įtampos susidaro tarp lietuvių ir dalies Vilnijos lenkų. Lietuviai istoriškai jaučiasi nuskriausti, lenkakalbiai vietos gyventojai remiasi ir gyvena jiems įpirštomis „tiesomis“ ir neva skriaudomis. Taip tik tolstame nuo vydūniškojo vienijimosi.
V. Bagdonavičius. Tą nutolimą skatina tam tikros suinteresuotos jėgos. Tik čia didelis skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių santykių Mažojoje Lietuvoje bei lenkų ir lietuvių santykių šiandieninėje Lietuvoje. Lenkų mažumos kurstytojai stengiasi pasauliui įpiršti tos mažumos priespaudos, o Lietuvos kaip jos skriaudėjos įvaizdį. Jeigu Prūsijos lietuviai būtų turėję tokias galimybes savo tautiškumui išlaikyti, kokias turi mūsiškiai lenkai, apie jokią germanizaciją niekas nebūtų kalbėjęs ir su ja kovojęs. Mūsų lenkais manipuliuojanti jėga jiems niekuo nepadeda, nes juk ir paties reikalo padėti nėra. Tai jėgai veikiau reikia pademonstruoti, kad mūsų maža valstybė turi būti nuolanki ir paklusni didesniems, galingesniems, turi tenkinti bet kokias jų užgaidas. Tokie norai tikrai neveda tautų suartėjimo ir gražaus sugyvenimo link.
ML. Stebėtina Vydūno tolerancija vokiečių atžvilgiu („amžinų lietuvininkų skriaudėjų“) rodo gal ir tą suvokimą, kad maža tauta turi ieškoti nekonfliktiškų
problemos sprendimo būdų. Pagaliau ir pati vienijimosi idėja ar nėra silpnojo priebėga prie stipriojo šilto užančio? Dažnai blogai baigiasi silpnajam.
V. Bagdonavičius. XX a. pradžioje Vydūnas propagavo Levo Tolstojaus, Mohando Gandžio idėjas, jomis grindė savo veikimą. Jo veikimo sfera buvo kultūra. Kuriant kultūrą, rodant savo kūrybinį gyvastingumą, stiprinant tautos dvasią galima atsispirti jėgoms, kurios siekia pajungti ar net „suvirškinti“ silpnesnę tautą. Jis išsakė maždaug tokią mintį: vokiečių tauta elgiasi kaip augantis ir stiprėjantis organizmas ir tam pajungia visas priemones, jos kelyje besipainiojančių mažų tautelių asimiliavimą irgi, bent jau nesistengia jų globoti. Tad ne malonių iš jos reikia laukti ir nepulti jos su kumščiais, jei ji tų malonių neteikia, o reikia stiprinti savo tautinį imunitetą, nepasiduoti ir būti dvasiškai neįveikiamiems ir kūrybiškai aktyviems. Todėl ne tik reikia saugoti savo tautos kultūros vertybes, bet ir kurti naujas. Savo kultūra tauta turi byloti pasauliui, kad ji gyva ir nėra nudžiūvusi žmonijos šaka, kurią reikėtų nupjauti.
ML. Ne ąžuolais aukime, bet nendrėmis svyruokime?
V. Bagdonavičius. Ne nendrėmis. Tauta neturi pasiduoti, kas su ja bebūtų daroma. Germanizatoriai siekė, kad lietuviai lietuviškai nekalbėtų, o Vydūnas kvietė kalbėti ir rodyti savo kultūros turtų vertingumą. Ir patiems vokiečiams reikia parodyti, ko iš tik-rųjų verta lietuvių tauta, aiškino jis. Stengdamiesi asimiliuoti Prūsijos lietuvius jie įrodinėjo, jog nori kultūros neturinčią tautelę inkorporuoti į savo kultūringą tautą. Taip būdavo aiškinama vokiškiuose istorijos vadovėliuose, kuriais siekta pačiuose lietuviuose išugdyti savinieką. Pats lietuvis turėjo gėdytis neva žemo kultūros lygio tepasiekusio savo tautiškumo. Juk kuo remiasi tie, kurie tariasi esą didesni ir stipresni? Ogi tuo, kad tuos, kuriuos laiko silpnesniais, apšaukia neturint kultūros. Gaila, kad tokių recidyvų dar pasitaiko ir XXI amžiuje. Laimei, jie bent mūsų geografinėse platumuose itin reti, labiau atsitiktiniai ir didesnės „pagados“ nedaro, juolab, kad susilaukia veikiau viešo pasmerkimo, o ne palaikymo. Vienas iš tokių – visai neseniai Poznanės lenkų ekstremistų iškeltas šūkis: jeigu lenkas – tai ponas, jei lietuvis – tai chamas, mužikas. Oria savo laikysena šio inicidento metu pademonstravome pakankamai aukštą kultūrą, susilaukėme pagarbos, kartu labai aiškiai pasimatė, kas tos kultūros iš tikro stokoja.
Tai, kad Vydūno skelbti nesmurtinio pasipriešinimo principai yra išties itin veiksmingi, akivaizdžiausiai įrodėme mes patys kruvinos agresijos metu 1991-ųjų sausį. Ką mes tada turėjome prieš sovietų tankus?
ML. Žodį ir dainą.
V. Bagdonavičius. Taip, žodį ir dainą. Galima sutraiškyti žmogaus kūną, bet ne dvasią, jei ji išties laisva. Vidinės laisvės niekas atimti negali. Tada žinojome, kad nebūsime nugalėti, net jeigu ištiks ir pilėniškas likimas. Nepabūgome, neišsilakstėme – argi tam nereikėjo drąsos, pilietiškumo? Tuo, ką mes padarėme tada, patvirtinome Vydūno ir Gandžio skelbtų nesmurtinio pasipriešinimo principų teisingumą, t. y. praktiškai juos pritaikėme ir regėjome įstabų to pritaikymo rezultatą.
Būti oria tauta tarp kitų orių tautų
ML. Bet kaip viskas keičiasi ne tik Danijos karalystėje, bet ir mūsų mieloj Lietuvoj. Tačiau tie patys, kurie cituoja „Šekspyrą“ („Kažkas ne taip Danijos karalystėj“), jau ir apie Pilėnų didvyrius gali parašyti, kad tai fanatikai, barbarai, mat susidegindami, nepasidavę kryžiuočiams, pasielgė ne kaip „civilizuoti“ europiečiai. Maždaug taip galima suprasti. Ar ne panašiai žeminama tautos patriarcho J. Basanavičiaus asmenybė?
V. Bagdonavičius. Dėl to ir kenčiame, kad lietuvišką patriotizmą, ne be tam tikrų jėgų pagalbos, stengiamasi sumenkinti, pažeminti. Tą sumenkinimą kažkas kursto sąmoningai, o pasitarnaujančių tokiam kurstymui iš mūsų pačių visados atsiras. Juk kaip atkakliai stengiamasi įteigti, kad tautiškai nusiteikusieji yra didžiausi atsilikėliai, kad jie nekenčia kitų tautų, propaguoja uždarumą, neįsileidžia jokių naujovių. Iš esmės skleidžiamas absurdiškas melas.
Nuolat sakau: būkim ori tauta tarp kitų orių tautų. Argi patriotiškai nusiteikę mūsų žmonės tuo patriotiškumu išreiškia panieką kitų tautų žmonėms, kitokioms negu mūsų vertybėms? Juk ir mažam vaikui aišku, kad ne, bet kai kas stengiasi įteigti, kad taip. Kai pasakoma, branginkime savo tautos vertybes, neleiskime joms pražūti, tai iš tokio pasakymo piktdžiugiškai šaipomasi, jis imamas demagogiškai traktuoti kaip ultranacionalistinis – esą mes vieni pasaulyje esame, daugiau nieko nėra, mūsų kultūra aukščiausia, vienintelė ko nors verta. Nesvarbu, kad norėta visai ką kita pasakyti ir pasakyta gana aiškiai, bet tas pasakymas sąmoningai verčiamas į absurdo kalbą. Juk gerbdami savo tautiškumą, juo didžiuodamiesi, ugdydamiesi pat-riotiškumą, savaime to paties linkime ir kitoms tautoms. Tautinę savigarbą laikome universaliu principu. Tokiu ją laiko visas civilizuotas pasaulis.
ML. Kaip galima gerbti ir vertinti kitą, jei negerbsime savęs, neturėsime savojo tapatumo? Per savą pažįsti kitą. Ne svetimą, bet kitą, gal kitaip kalbantį, galvojantį, bet dėl to ne mažiau savą.
V. Bagdonavičius. Tik šitaip. Kai siekiama diskredituoti patriotiškumą, tai pradedama diskredituoti ir istorinius pagrindus, ant kurių patriotiškumas išaugo ir į kuriuos tauta remiasi. Galima ginčytis dėl J. Basanavičiaus teorijų apie lietuvių ir kitų tautų kilmę, bet ne jos mums yra svarbiausios. Esmingiausia tai, kad Basanavičius su bendraminčiais ir bendražygiais, su savąja „Aušra“ pažadino tautos savimonę, atgaivino jos savigarbą, suaktyvino gyvybines galias, tuo paklodamas pamatus rastis nepriklausomybės siekiams. Tai buvo labai svarbus mūsų tautos tolesnės istorijos kūrimo veiksmas, kurio rutuliojimasis buvo vainikuotas Vasario 16-sios aktu. Todėl tiesiog absurdiški šiandien atrodo bandymai prisidengiant gal ir ne visai pagrįstomis romantizuotomis istoriosofinėmis J. Basanavičiaus įžvalgomis sumenkinti to veiksmo reikšmingumą. Tiek „Aušros“ laikais, tiek vėliau tauta kūrė savo istoriją, kurioje aušrininkų pažadinta tautinė savigarba buvo realus veikėjas, ir tai yra svarbiausia.
ML. Argi ne nuo mitų prasideda kiekviena pirmapradė istorija? Mitams teko tikrovės, pasaulio aiškinimo funkcija tada, kai istorijos nebuvo.
V. Bagdonavičius. Pamėginkime įsivaizduoti, kad J. Basanavičiaus tauta nebūtų palaikiusi ir panorėjusi atkurti savo valstybės, bevelijusi būti Rusijos, Vokietijos ar Lenkijos sudėtyje. Ar šiandien Lietuva kokia nors forma iš viso beegzistuotų? Tauta tada išgirdo Basanavičių, atsigavo „Aušros“ spindulių sušildyta, o dabar pasigirsta balsų, abejojančių Lietuvos valstybingumo, tautinio savybingumo perspektyva. Juk savo tautos vertybių branginimas ir puoselėjimas, savosios bendrijos laikymasis yra kiekvieno iš mūsų dvasios turtas, ypač ryškus dvasingumo požymis, apie kurį ypač daug kalbėjo Vydūnas. Ištrinkime tą tautinį prieraišumą iš savęs ir kas tada iš mūsų liks? Čingizas Aitmatovas į pasaulio literatūrą ir kultūrą įvedė mankurto sąvoką, apibūdinančią žmogiško pavidalo būtybę be atminties, be savimonės. Tai būtybei neegzistuoja praeitis ir joje atsiradusios vertybės, ji neturi savo šaknų. Ar ją galima laikyti visaverčiu žmogumi?
Žinoma, ir Vydūną galima paversti kuo tik nori, kad ir kosmopolitu. Vydūno pasakymas, kad visa žmonija yra brolija, reiškia, kad visi esame tos pačios dvasinės kilties esybės, bet nesakė, kad visi žmonės turi būti unifikuoti. Priklausydami skirtingoms tautoms ir kultūroms, žmonės visur yra žmonės. Žmoniškumas yra visus jungianti universalioji vertybė. Jeigu žmoniškumas užvaldytų politikų, religijos veikėjų ir apskritai visų žmonių protus, tai pasaulyje nebūtų vietos visokioms baisybėms ir neteisybėms. Deja, pasaulyje dar taip nėra. Vydūnas rūpinosi, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta ir visa žmonija stengtųsi, kad taip būtų.
Dvasia ir medžiaga
ML. Kiek Vydūno idėjose atsispindi Rytų filosofijos ir išminties klodai, ir kiek priklauso nuo Vakarų ir krikščioniškųjų vertybių?
V. Bagdonavičius. Kartais dėl Vydūno idėjų priklausomybės prasideda bereikalingų spekuliacijų. Vydūnas yra Vakarų kultūros žmogus. Įgytas išsilavinimas – europietiškas, gyvenamoji ir veikimo, reiškimosi aplinka – Europoje. Vydūnas norėjo, kad Lietuva, kaip Europos dalis, ir pati Europa vis labiau žmoniškėtų. Tačiau išminties Vydūnas sėmėsi ne vien iš Vakarų, bet gal net daugiau iš Rytų. Ten jis atrado tai, kas jam viską geriausiai paaiškino. Kaip mąstytoją jį suformavo Rytai, labiausiai indiškos idėjos, kurių pasisemta iš vedantos, budizmo. Tos idėjos tapo metafiziniu jo pasaulėžiūros pagrindu. Jos mūsų mąstytojui paaiškino, kas yra Dievas, visuma, žmogus, koks jų santykis. Visą tą žinojimą jis pritaikė savo tautos ir savo laiko aktualijoms spręsti, į gyvenimo keltus iššūkius atsakyti. Tuo požiūriu Vydūnas nėra kokia ypatinga išimtis. Vakaruose buvo ne vienas Rytų išminties paveiktas ir ją savo kūryboje ar veikloje pritaikęs intelektualas ar menininkas. Tačiau savo esme jie išliko vakariečiai, Vydūnas taip pat.
ML. Nėra religijos Žemėje, kuri neigtų šių dviejų pasaulių – materialaus ir dvasinio – esatį.
V. Bagdonavičius. Nėra ir taip, kad Rytuose būtų neigiamas žemiškas pasaulis ir visi pasinertų vien į dvasios pasaulį. Ir Rytuose, ir Vakaruose pakanka vietos ir dvasiai, ir medžiagai. Skiriasi tik proporcijos, akcentai. Vakarai labiau rūpinasi susitvarkyti žemiškąjį gyvenimą. Dvasinis gyvenimas neneigiamas, bet visas žmogaus gyvenimas orientuotas pirmiausia į žemiškų reikalų tvarkymą. Žinoma, yra religija, bažnyčios, atiduodama duoklė Dievui, t. y. tam, kas susiję su dvasia. Seniesiems Rytams buvo būtinas didesnis susitelkimas į dvasinį gyvenimą, o šis pasaulis reikalingas tiek, kiek reikia egzistuoti kūnui. Ir ne kūnui turi būti telkiamas svarbiausias dėmesys.
Vakarų kultūroje, kurią užvaldžiusi krikščionybė, jos mistikoje ir išmintyje taip pat yra tokių dvasingumo gelmių, kaip ir Rytuose. Lygiai tie patys dalykai, tik čia jie nėra prioritetiniai. Žmogaus santykiai su Dievu, susitikimo su Dievu idėjos lygiai tos pačios kaip indiškos jogos, tik kitais vardais vadinamos. Per visą Viduramžių istoriją krikščioniškieji Vakarai buvo ne mažiau mistiški kaip Rytai.
ML. Ši skirtinga pasaulėjauta užprogramuota žmogaus dvasioje, o gal priklauso nuo aplinkos – konkrečios valstybės, tautos, kultūrinės bendrijos?
V. Bagdonavičius. Ne tik remdamiesi Vydūnu, bet apskritai laikydamiesi religinės, teistinės pasaulėžiūros, suvokiame, kad žmogui užprogramuota kilti Dievop, eiti absoliuto link. Toks suvokimas grįstas įsitikinimu, kad visos būties pagrindas dvasinis. Bet kaip stipriai tas įsitikinimas žmoguje įsitvirtinęs, priklauso nuo aplinkos, gyvenimo sąlygų, įvairių aplinkybių. Rytai labiau pasinėrė į misticizmą, nes ten gamta žmonėms teikė geresnes sąlygas susikaupti. Susitikimo su Dievu pastangos ten pasiekia įspūdingų gelmių.
Iš Vakarų žmogaus gamta reikalavo nepalyginamai daugiau pastangų tvarkant būtent savo žemiškąjį gyvenimą. Ant ledo nemedituosi. Todėl Vakaruose sparčiau plėtojasi mokslas, technika ir technologijos.
Tik štai kas, anot Vydūno, atsitiko. Vakarų žmogus taip įsmigo į žemiškųjų rūpesčių pasaulį, kad jau beveik nebejaučia poreikio pakilti į dvasios lygmenį. Vydūnas suvokė, materialaus pasaulio įvaldymo keliu eidamas žmogus gali labai daug pasiekti, bet tie pasiekimai savaime jo neatves į svarbiausią tikslą – susitikimą su Dievui. Tam susitikimui reikalingos sąmoningos pastangos. Be jų, pasidavęs vien materialistinei orientacijai, žmogus patiria daugybę neigiamų pasekmių, kurių didžiausios: dvasinės kultūros nuosmukis, dorovės vaidmens sunykimas, žmonių santykių sumaterialėjimas ir susvetimėjimas. Žmogus žmogui tampa daiktiškumo matu.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas