Gunaras KAKARAS
Pabaiga, pradžia 2013 m. Nr. 19, 20 ir 22.
Kitą mūsų pastangų srautą realizuoja kosminis teleskopas Kepleris. Jis ieško egzoplanetų prie kitų žvaigždžių. Nuo 2009 m., išvedus šį teleskopą į orbitą iki 2013 m. spalio 13 d. jau surastos 998 egzoplanetos prie 759 žvaigždžių. Keliolika iš jų – artimos savo dydžiu Žemei, skriejančios gyvybės zonoje – platesnėje ar siauresnėje atstumų juostoje nuo centrinės žvaigždės, kurioje skriejančių uolinių egzoplanetų paviršiaus temperatūra yra tinkama skystam vandens būviui.
Keplerio teleskopo tyrimų kosminė erdvė labai nedidelė – tik 300 šviesmečių spindulio lyginant su mūsų Galaktikos 100 tūkst. šviesmečių mastais. Statistinė Keplerio teleskopo atradimų analizė atlikta skirtingais metodais ir skirtingų autorių byloja, kad mūsų Galaktikoje Žemės tipo egzoplanetų gali būti nuo 17 iki 30, ar net iki 60 milijardų. O vienas iš tyrimo autorių šį skaičių padidina net iki 100 milijardų. Tai stulbinantys skaičiai. Prieš juos nublanksta kraštutinė pesimistinė nuomonė (tarp kitko niekuo nepagrįsta), kad mes esame vieni net visoje Visatoje. Žinoma, tokia nuomonė turi teisę egzistuoti iki pirmo Žaliosios salos atradimo už Žemės ribų. Galima pridurti, kad nesugalvotume didesnio miunchauzeniško absurdo, kaip teiginys, kad mes esame vieni visoje Visatoje. Ir jokiais moksliniais, filosofiniais ar teologiniais argumentais negalima tokio teiginio paremti. Apie tai, kad toks Žemės civilizacijos ir gyvybės mūsų planetoje vienkartinis egzistavimas Visatoje yra neįrodomas, aš jau nekalbu, nes tai yra absoliučiai neįmanoma – net tuo atveju, jei negautume jokių įrodymų apie gyvybės ir proto egzistavimą Visatoje iki pat mūsų planetos saulėlydžio.
Keplerio teleskopo vykdomos egzoplanetų paieškos yra pripažintos astronomijos prioritetiniais tyrimais. Pastaraisiais metais išbandytas naujas tolimų planetų atmosferų sudėties analizės metodas, leidžiantis pastebėti atmosferos sudėtyje esant tokių cheminių junginių, kurie gali susidaryti tik organinės gyvybės formų evoliucijos metu. Jeigu jis pasiteisins, turėsime unikalų metodą dalį Žemės tipo egzoplanetų priskirti Visatos Žaliosioms saloms.
Visa tai teikia vilčių. Reikėtų dar pridurti, kad visos tinkamų egzoplanetų paieškos, jų cheminės sudėties atmosferų analizė vykdoma remiantis žmogiškąja patirtimi, žemiškosiomis gyvybės formų egzistavimo sąlygomis ir formomis. Tačiau niekas negali paneigti, kad Visatos begalinėse erdvėse ir visai kitokiose egzoplanetų sąlygose gali egzistuoti kitos mums visai nežinomos egzogyvybės ir egzoproto formos, gal net pralenkiančios mūsų rašytojų fantastų vaizduotę. Tada visi aukščiau minėti skaičiai gali keleriopai išaugti.
Sugrįžkime prie Kosminių civilizacijų genealoginio medžio. Jau išdėstyta optimistiška naujų atradimų ir metodų gausa tarsi suteikia vilties ir galimybę iš mozaikos gabaliukų suformuoti bent Kosminio genealoginio medžio dalį. Deja, tokios viltys gali likti tik gražia teorine ateities vizija. Tam yra labai daug priežasčių.
Mes dar neradome nė vienos Žaliosios salos Visatoje, nežinome, kokia tikimybė gyvybės užuomazgai tam tinkamoje egzoplanetoje, kokia tikimybė Žaliosiose salose subujoti Protui, o tuo labiau Egzoprotui; nežinome Proto salų skaičiaus mūsų Galaktikoje; nežinome, kiek vidutiniškai laiko gali egzistuoti nekontaktuojanti su kitomis atskira egzocivilizacija – gal jos suklestėjusios greitai degraduoja arba susinaikina, tarsi patvirtindamos Franko Fennerio prognozes; dar neišgirdome nė vieno dirbtinio radijo signalo, nors jautriausiais radijo teleskopais esame pasiklausę tūkstančius, bet, deja, tylinčių žvaigždžių…
Būtų galima šį nežinojimo sąrašą tęsti ir tęsti, artėjant prie pesimizmo, tačiau unikalus žmogaus prigimtinis pažinimo alkis leidžia kategoriškai tvirtinti – Žaliųjų salų, egzocivilizacijų paieška niekada nesibaigs. O atrastas Marso mikroorganizmas, net jo suakmenėjusi fosilija, kaip potvynio banga suintensyvins tokias paieškas, jau nekalbant, kad tai taps didžiausia šimtmečių sensacija.
O jeigu statomi vis galingesni radijo teleskopai pagaliau priimtų abejonių nekeliantį protingų būtybių siunčiamą signalą? Ko galima tikėtis iš tokio signalo? Ar mes pajėgtume jį iššifruoti ir suprasti? Nežinau, tik neabejoju, kad toks signalas iš kaimyninės egzocivilizacijos iš esmės sukrėstų Žemės žmoniją. Bet norėtųsi tikėti, kad tokia egzocivilizacija, nusprendusi byloti apie savo egzistenciją, yra nuėjusi toliau už mus savo vystymosi kelyje ir tame kelyje vadovavosi greičiausiai universaliomis bendražmogiškomis, o tiksliau bendrakosminėmis vertybėmis, kurių dėka jos pasiekė tas neįsivaizduojamas vystymosi aukštumas ir bendraudamos su kitomis Proto salomis Visatoje, susiliedamos į visumą, suformavo visuotinį, nepriklausomą Visatos Proto fenomeną, kurio įtaka pasiekė ir Žemės planetą. Norėtųsi tuo tikėti.
Toks signalas būtų antros šakos pumpuras mūsų vizijose formuojamame Kosminiame Egzocivilizacijų genealoginiame medyje, nes pirmoje labai trumpoje šakoje yra užkoduota permaininga ir grėsmingai artėjanti prie pabaigos mūsų žemiškos civilizacijos evoliucija. Ir čia iškyla hamletiškas klausimas – ar mes dar turėtume laiko surasti ir iššifruoti antrą, trečią, ar ketvirtą Kosminio genealoginio medžio šaką? Ar dar turėtume pasirinkimo viltį ir galimybę?
Tačiau mes jau pareiškėme Visatai apie savo egzistavimą – išsiuntėme tris laiškus. Du iš jų keliauja iš Saulės sistemos išklydusiuose kosminiuose aparatuose, gal kada nors į kieno nors rankas jie pateks. Trečias nukreiptas tikslingai į kamuolinį žvaigždžių spiečių Heraklio žvaigždyne. Jeigu ten, tarp milijono žvaigždžių sistemų, bus kas priima mūsų laišką, jį iššifruoja ir pasiunčia atsakymą Saulės link – jo sulauktume po 48 tūkstančių metų – tokio laiko reikia radijo bangoms nulėkti iki žvaigždžių spiečiaus ir atgal iki Žemės. Esmė ne ilgai laukti atsakymo (ar tuomet Žemėje dar bus kas gyva?) – laiškas labiau skirtas ne jiems, bet mums, mūsų supratimui, kad esame viena iš daugelio Visatos Proto salų – tai mūsų prabilimas į Kosmosą – mes esame! Taip, mes esame, bet ar išliksime?
Pagarba Nežinomybei
Savo samprotavimais išdrįsau nueiti į vieną nuostabiausių šalia mūsų esantį pasaulį, kuriam daviau vardą didžiąja raide – Nežinomybė. Šį žodį vartojame gana dažnai, bet retas kuris jaučia jį, kaip milžinišką, neaprėpiamą pasaulį, realiai egzistuojantį šalia mūsų. Tam tikra prasme mūsų pragmatiška auklėjimo ir švietimo sistema mus yra gerokai nuskriaudusi – įpratino gyventi ne realiame pasaulyje, bet vadovėlių, enciklopedijų, matymo ir lytėjimo, o tiksliau žinojimo pasaulyje. Jis taip pat nuostabus ir turtingas, tik tiek, kad jis aiškiai ribotas ir nėra tas realus pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename. Mus supantis realus pasaulis – tai nepakartojamai spalvingesnis, įstabiausių raštų audinys iš tviskančių Nežinomybės gijų, tarp kurių, kaip ataudai, matyti ne mažiau spalvingos ir mūsų žinojimo gijos.
Nežinomybę galima pajusti ar net paliesti čia ir dabar, bet dar ryškiau jos gijos sutviska pažvelgus iš Kosminių aukštumų ir kosminių ateities laiko intervalų. Iš kuo toliau mes žvelgsime, tuo labiau ryškės Nežinomybės pertek-lius. Bet pripažindami Nežinomybės gausėjimą lekiančio Žemės civilizacijos traukinio vingiuose, mašinistams vis užmetant anglių į garvežio pakurą, tuo gyvybiškesnė būtinybė praverti Nežinomybės duris ar nors langelį, kad pamatytume naują bėgių vingį ar raudonai šviečiantį semaforą. Jeigu mes tos būtinybės nesuprasime, prisimenant nieko gero nežadančias prognozes, galima nuogąstauti, kad tos būtinybės nebereiks – gal iešmininkų mes jau neturime.
- žmonijos egzistencijos priklausomybės nuo Kosminio pasaulio suvokimo;
- žmonijos atsakomybės už savo veiksmus, kurie gali nulemti jos ateities egzistenciją kosminiuose laiko mastuose;
- Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvų paieškų kosminės ateities perspektyvoje;
- fundamentaliausių gyvybės ir proto atsiradimo ir egzistavimo Visatoje klausimų.
Keletą tokių klausimų pateiksiu. Kokias aukščiausias evoliucijos pakopas kosminėje laiko begalybėje gali pasiekti atskiras protaujantis individas ir tokių individų visuma – planetinė civilizacija, ar kiekviena civilizacija tokias galimybes turi? Ar šalia Žemės civilizacijos techninio-energetinio-informacinio vystymosi kelio egzistuoja kitokie egzocivilizacijų vystymosi keliai? Kokia Proto fenomeno kilmė, prasmė ir paskirtis Visatoje?
Šie klausimai šiandien neturi atsakymų. Tačiau neabejoju, kad žmogaus ir žmonijos gyvenimas tokių klausimų erdvėje būtų daug prasmingesnis ir teikiantis išlikimo vilčių.
Prisipažinsiu, rašydamas antrą šio straipsnio dalį, išeidamas į Kosminį pasaulį, susiedamas jį su mūsų žemiškomis ir skaudžiomis problemomis, tikėjausi, kad šios mintys atves skaitytoją prie veidrodžio, kuriame jis pamatys unikalią, nepakartojamą ir vienintelę tokią protaujančią asmenybę visoje Visatoje, ne tik Lietuvoje. Visatoje laikas matuojamas milijardais metų į praeitį ir į milijardų metų miglose skendinčią ateitį. Tuo tarpu kiekvieno iš mūsų laikas šioje Žemėje, mažame Visatos kampelyje tik dviženkliu skaičiumi nulemtas. Bet mintimis ir jausmais mes galime aprėpti visą Visatą, kaip aprėpiame savo vaikų ir anūkų ateitį. Ir šioje realaus gyvenimo ir jausmų begalinėje aprėptyje yra viena taip pat unikali ir nepakartojama kiekvieno iš mūsų galimybė – palikti šioje Visatoje, Žemėje, Lietuvoje, kaime ar mieste, Tavo šeimoje prasmingus pėdsakus, kuriais didžiuosis Tavo tėvai, kaimynai ar net Lietuvos žmonės. Tie, kurie sugebės tai pamatyti veidrodyje, tikiu – tikrai turi šansą tapti Tėvais ir Mokytojais, Politikais ir Teisėjais.