Pastaruoju metu iš žiniasklaidos priemonių ir viešųjų asmenų vis dažniau tenka girdėti apie virtualią kriptovaliutą bitkoiną. Apie ją diskutuoja ir mokslinė bendruomenė – neseniai pasirodė gana įdomus mokslinis straipsnis, kuriame nagrinėjama bitkoino pavedimų tinklo evoliucija. Kodėl gi bitkoinas susilaukia tiek viešojo dėmesio? Visų pirma daugeliui žmonių tai egzotiška naujovė, apie kurią tikrai reikia informuoti. Informacinėmis technologijomis besidomintiems bitkoinas gali būti įdomus, kadangi jo programinė infrastruktūra paremta atviro kodo technologijomis. Tuo tarpu mokslininkus domina tai, kad visų sandorių bitkoinais istorija yra surenkama ir viešai prieinama.
Bitkoinas buvo sugalvotas apie 2009 metus programuotojo ar programuotojų grupės, kuri save viešai vadina Satoši Nakamoto. Pagrindinis šios virtualios valiutos bruožas, jog norint vykdyti sandorius elektroninėje erdvėje nėra būtini tarpininkai, taip pat nebūtina pateikti asmeninės informacijos. Kitaip tariant, ši virtuali valiuta veikia P2P (angl. peer-to-peer) principu – kiekvienas vartotojas gali persiųsti bitkoinus kitam vartotojui tiesiogiai žinodamas tik adresato virtualų adresą. Abiem vartotojams tereikia turėti savo kompiuteriuose įsidiegus tam tikrą programinę įrangą – bitkoino klientą. Tokį atsiskaitymo procesą lengviausia lyginti su „gyvu“ atsiskaitymu popieriniais pinigais – jūs tiesiog paduodate pinigus pardavėjui.
Dabar įprasti elektroniniai atsiskaitymai atrodo kiek kitaip – daugelis elektroninių parduotuvių nukreipia savo klientus į elektroninį banką arba prašo klientų kreditinės kortelės duomenų. Abiem atvejais būtinas banko tarpininkavimas ir be jo įsikišimo sandoris tiesiog neįvyks. Be to, abiem atvejais būtina nurodyti asmeninius duomenis tam, kad tarpininkas galėtų jus identifikuoti ir kad sandoris įvyktų. Toks tarpininkavimas leidžia bankams užsidirbti, o valstybės institucijos tuo tarpu įgija galimybę stebėti pinigų srautus ir kištis į pinigų judėjimą, pvz., drausti nepageidaujamas pinigines operacijas (įšaldyti tam tikras sąskaitas ar uždrausti pavedimus tam tikroms organizacijoms ir pan.). Libertarų esama situacija nežavi, nes tarpininkų poreikis ir valstybės institucijų kišimasis kliudo laisvai rinkai įsigalėti. Taigi, bitkoinai, kaip alternatyvus tiesioginis atsiskaitymo būdas, libertarams atrodo labai patrauklus.
Papildomo žavesio bitkoinams suteikia ir jų „gamybos“ būdas. Kaip žinia, už įprastų popierinių pinigų spausdinimą atsakingos valstybinės finansinės institucijos (pvz., centrinis bankas), tad jos gali kištis į valstybės ekonominį gyvenimą kontroliuodamos apyvartoje esančią pinigų sumą. Bitkoinus tuo tarpu gali „kasti“ (angl. mine) visi to pageidaujantys – tereikia įsidiegti programą, kompiuteryje vykdysiančią sudėtingus skaičiavimus. „Iškasus“ bitkoiną jis bus padalytas (bitkoinas gali būti pasmulkintas į 108 satošių) tarp visų, kurie prisidėjo prie sudėtingų šių skaičiavimų. Pagal susitarimą bitkoinų „kasimo“ greitis yra laikomas pastoviu, o priartėjus prie tam tikro bitkoinų skaičiaus „kasimas“ iš vis bus sustabdytas. Tai yra tam tikras saugiklis neleidžiantis mažinti bitkoino vertės didinant jo pasiūlą, tad bitkoinas randa savo nišą tose valstybėse, kurių ekonomika pasižymi aukšta infliacija.
Visgi atsiskaitymas bitkoinais nėra toks paprastas kaip atsiskaitymas grynais pinigais. Įsivaizduokime: jei gyvai apsikeičiame pinigais, tai klausimo kam priklauso kupiūra nekyla, nes popieriukas atsiduria tam tikroje piniginėje. Elektroninėje erdvėje tuo tarpu viskas nėra taip paprasta – duomenis be didesnių problemų galima kopijuoti ir išsiųsti keliems adresatams. Taigi elektroninėje erdvėje kažkas turi stebėti atsiskaitymus ir sekti, kiek virtualių kupiūrų yra kiekvienoje virtualioje piniginėje. Iki bitkoino atsiradimo šią funkciją galėjo vykdyti tik nešališkas tarpininkas, turintis sąžiningai „sužiūrėti“ kam ir kiek pinigų priklauso. Visgi bitkoinas šią problemą sprendžia be tarpininkų įsikišimo – vartotojų vykdomi sandoriai registruojami viešoje duomenų bazėje, kurią saugo ne tarpininkas, o patys bitkoino tinklo vartotojai.
Ši duomenų bazė suteikia puikią progą pasireikšti mokslininkams, nes tai veikiausiai yra pirmoji proga išanalizuoti visą sandorių viena valiuta istoriją. Įdomu, kad tai kartu yra ir pirmoji proga išanalizuoti, kaip veikia laisva, be valdžios įstaigų įsikišimo veikianti rinka. Valdžios įstaigos libertarų dažnai kaltinamos dėl visų ekonominių problemų, tad nereguliuojama rinka turėtų veikti sąžiningai, skaidriai ir apdovanoti tuos, kurie to labiausiai nusipelno. Teoriškai taip ir turėtų nutikti, nes elektroninė erdvė sudaro beprecedentes galimybes tiesiogiai pasiekti būtent produkto kūrėjus, o ne spekuliantus ir perpardavinėtojus. Bet sandorių bitkoinais duomenų bazės analizė rodo visai ką kita. Bitkoinų pavedimų tinklas pasižymi topokratija – turtą kaupia ne kūrėjai, o daug ryšių turintys bitkoino tinklo mazgai (perpardavinėtojai?). Taip pat tarp bitkoino vartotojų stebima ryški ekonominė nelygybė – turto pasiskirstymo Gini koeficientas siekia 0.985, o 6 % turtingiausių vartotojų valdo net 94 % bitkoinų (palyginkime JAV: 5 % turtingiausių valdo apie 65 % viso turto).
Taigi, kaip matome, bitkoinų situacija yra įdomi – viena vertus ši nauja valiuta suteikia naujų galimybių atsiskaityti elektroniniu būdu. Šios galimybės gali būti išnaudotos tiek kilniais, tiek nusikalstamais tikslais. Aišku, lygiai taip pat nusikalstamais tikslais galime panaudoti ir grynuosius pinigus ar kitą mainų priemonę. Tačiau vargu ar verta lyginti bitkoinus su puponautais ar braškėmis, nes sumos pervedamos bitkoinais siekia ir beveik pusę milijardo litų. Čia jau žymiai labiau tinka lyginimas su prabangaus nekilnojamo turto dovanojimu, kurį įprastai akylai stebi ir prižiūri valstybinės institucijos. Bitkoinų „sužiūrėti“ jos negali, o sumos sukasi panašios, tad visai logiška tokią iniciatyvą stabdyti arba bent jau reikalauti skaidrumo ir teisės aktų atitikimo. Būtent tokius reikalavimus ir įžvelgiu iš nesenų įvykių Estijoje. Lietuvai reikėtų skubiai pradėti galvoji apie bitkoinų srautų reglamentavimą, o kartu galima būtų užgriebti ir žymiai platesnę temą – atvirų standartų naudojimą viešajame gyvenime.
Bitkoinų kaupimasis vienose rankose kelia nerimą. Įdomu, ar tai ženklas, kad bitkoinų rinkoje dominuoja spekuliantai? O gal tiesiog rodo, kad laisvoje rinkoje galioja „nugalėtojas pasiima viską“ (angl. winner takes all) principas? Nei viena šių priežasčių šių eilučių autoriui neatrodo geresnė už kitą, nes jos abi galėtų turėti rimtų pasekmių eilinių žmonių gyvenimui, jei tik bitkoinai paplistų plačiau. Todėl į bitkoinus teksto autorius žiūrėtų skeptiškai ir siūlytų su jais nebent pasižaisti („kasimo“ procesas tekainuotų elektros sąnaudas), bet tikrai niekam nerekomenduotų galvoti kaip apie ilgalaikį ir tvarų dalyką.
Rekomenduojami skaitiniai:
- D. Kondor ir kiti, „Do the Rich Get Richer? An Empirical Analysis of the Bitcoin Transaction Network“, PLOS ONE [atvira prieiga].
- „Bitcoin – Finally, fair money?“ gegen-kapital-und-nation.org.
- J. Borondo ir kiti, „To Each According to its Degree: The Meritocracy and Topocracy of Embedded Markets“, Scientific Reports 4 [atvira prieiga].
- „Mining“, Bitcoin Wiki.
- „Block chain“, Bitcoin Wiki.
- L. Galdikienė, „Bitkoinai – ateities valiuta ar tik vienadienė žvaigždė?“ delfi.lt.
- Diskusija Remigijaus Šimašiaus Facebook profilyje.
- „Bitcoin“, Wikipedia.