Lietuvos mokslų akademijos prieangyje susitikę mums jau žinomi pokalbių dalyviai pakyla laiptais. Susiradę pirmo aukšto pakraštyje suolelį, jiedu prisėda.
– Mane glumina tai, ką matau ir girdžiu, pažvelgęs į mūsų TV transliacijas, – piktinasi humanitaras, kantriai ariantis lituanistikos dirvonus.
– O manęs jau niekas Lietuvoje nestebina, – jo mintį tęsia gamtos tyrėjas, – tad sakyk, kas tamstos egzaltuotą „lyriko“ sielą taip suerzino.
– Begėdiški vaizdeliai, sumirgėję ekrane. Žiūriu ir negaliu patikėti, kaip žemai smuko Vytauto Didžiojo universitetas, teisingiau tariant, rektoratas ir jam pritaręs Senatas: jie gi ponui Ben Ki Munui – Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, suteikė universiteto garbės daktaro vardus; tik pagalvok, už „nuopelnus“ Lietuvai. Adamkus ir tas atėjo, kad įteiktų diplomą; ir dar, kad išreikštų didį džiaugsmą. Mat „toks žymus asmuo“, atvykdamas čia, labai, labai pagerbė Lietuvą. O žurnalistai tarsi aidas dar pridėjo: naujajam daktarui labai, labai, net labai patiko mūsų šalis, taip gražiai pasirūpinusi jo ir jo delegacijos priėmimu.
– Tai ne pirmas akademinis „nuopuolis“ mūsų padangėje. Kito universiteto akibrokštas, sakyčiau tiesiai – antiedukacinis žingsnis, atskleidęs simptomatinį mūsų mentaliteto bruožą. Iš to komiškai atrodančio garbės vardo suteikimo tyliai šaipėsi dėstytojai, ypač istorikai.
– Taip, taip, prisimenu juokingai graudų atveją, kai vienai damai – ak, jos pavardė užstrigo mano sklerozės pažeistose smegenyse – buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Manau, šį įvykį labai taikliai apibūdino iškilus lituanistikos klasikas Zigmas Zinkevičius, atskleidęs niekinius paminėtos moterėlės nuopelnus.
– Bet kas iš to – jie, tyliai pakomentavę ir vėl banalybės kūdroje sutūpę, toliau kartu su varlėmis kvarksi, – padūsavo profesorius, daug keistų dalykų pažinęs gamtos pasaulio elgesyje.
Humanitaras, nelinkęs užbaigti pradėtos temos, toliau samprotauja, nekreipdamas dėmesio į kolegos taikią nuotaiką, vis dažniau pasireiškiančią, tikriausiai dėl fizinės negalios.
– Kalbant apie pono Muno reikalus, reiktų konstatuoti, kad čia glūdi įdomesnių dalykų, nei galėtų iškart atsiskleisti.
– Na, tai klok savo įtarimus, – nekantrauja habilituotas gamtos reikalų žinovas.
– Manau, čia įpainiota slidžių politinių dalykų, – beje, tai tik mano asmeninė nuomonė, – regiu ponios Grybauskaitės ateities planus: numatyti karjeros kelią, jei nepavyktų laimėti antrosios kadencijos.
– Mielas Kolega, pageidaučiau platesnio paaiškinimo. Jei reikalas slidus, tai paslysti gali ir komentatoriai.
– Gerai, mėginsiu „paslydinėti“. Tas labai, labai Lietuvą pamilęs ponas Munas, esąs, kaip yra pasakiusi ponia Grybauskaitė, ją gerai pažįstąs asmuo. O pats Munas pažymėjo, kad labai pasitiki jos veikla. Jei taip, tai ponas Munas – dabar jau garbės daktaras – bus tas asmuo, kuris pageidautų matyti ją nuolat Briuselio elito gretose.
– Supratau: reikalinga užsitikrinti Muno dėmesį. Taigi VDU vadai nutarė pasitarnauti šiam reikalui už Tėvynę.
– Teisingai mane supratai, bet užčiuopei tik kryptį: čia įžiūriu kai ką daugiau; esu įsitikinęs, kad tai tikriausiai nebuvo patriotiškas, tuo labiau savarankiškai sumanytas žingsnis. Užuomina, tarsi daugiareikšmis pasiūlymas, buvo nepastebimai „iš viršaus“ nuleista.
– Jau bokšto laikrodis muša antrą valandą – mums pietų laikas. Pakaks kryžiažodžius spręsti, kvėptelėkime šiek tiek, Kolega.
•••
Ta pati diena, praslinkus trim valandoms. Mūsų pokalbių dalyviai vėl susitinka po to, kai vienas jau buvo ramiai papietavęs prie šeimos stalo, kitas – skubiai užkandęs picerijoje.
– Kol ilsėjausi namuose, spėjau žvilgterėti į LRT žinių kanalą, – giriasi gamtos mokslų profesorius, – ekrane pamačiau ir tuoj pat išgirdau mums dvi įdomias naujienas: nematytas ponas – dabar jau mūsų daktaras Munas, pakviestas į audienciją Prezidentūroje, aptarė su valstybės vadove tolimesnę judviejų bendrą veiklą, sprendžiant pasaulio saugumo klausimus kibernetikos bei energetikos srityse – ką gi, įvykiai numatyta kryptimi spartėja. Kita naujiena: Tatarstano oro linijų boingas, skrisdamas iš Maskvos, patyrė avariją, kai leidosi Kazanėje – visi keleiviai ir lainerio įgula žuvo. Spėju, tuoj pat prezidentė Kremliui pasiųs užuojautos telegramą.
– Argi gali būti kitaip? Du faktoriai nulems Tamstos prielaidų sėkmę: pirmas – bendri visiems humanistiniai principai ir antras, šimtus kartų patvirtintas faktas – nykštukų siekis išlikti nesutryptiems dramblių ganyklose, t. y. tyliai stebėti kas vyksta Rytų ir Vakarų frontuose.
– Tad ką gi dar gali sumanyti peliūkščiai, baikščiai spėjantys, kur nutars pasukti gigantai? – klausia į dangų pažvelgęs visų reikalų žinovas Dominykas.
Nepriklausomas socialinis etnografas, 2013 m. lapkričio 15–18 d.