Du nuolat nerimstantys gamtos mokslų ir humanitarikos atstovai, mėgstantys polemizuoti visuomenei aktualiais klausimais, vėl susitinka LMA vestibiulyje. Mat čia ramiai prisėdus galima pasinerti į širdžiai mielus prisiminimus ir jų šviesoje aptarti kasdienybės tėkmę.
– Mielas Kolega, štai tinkama proga Tamstai džiūgauti: pasklido žinia, kad naujasis ekonomikos Nobelio laureatas Robertas Šilingas turi šiek tiek lietuviško kraujo, – linksmai nusiteikęs humanitaras kreipiasi į pašnekovą profesorių, atklydusį iš gamtos mokslų ganyklos, tuo metu kiek papustytos žiemos sniego.
– Ne „šiek tiek“, bet lemiamą kiekį šio esminio gyvybės elemento turi: jo motina gi Lietuvos laukų dukra, o tėvas iš Mažosios Lietuvos. Pats nobelistas – trečios kartos emigrantas. Ir ne tik tai – jis atvyksta į Vilnių; čia susitiks su Prezidente ir skaitys paskaitą Vilniaus universitete.
– Žinai, Kolega, man svarbiau yra džiaugtis kitais dalykais, kad ir tokiu mūsų kultūros reiškiniu: įspūdingais Eimunto Nekrošiaus ir Jono Vaitkaus kūrybos rezultatais gimtojo krašto ir tarptautinėse scenose. Beje, turėjau garbės dalyvauti atsisveikinimo su Nekrošiaus Hamletu spektaklyje. Apgailestauju, kad Tamsta praleidai progą stebėti, su kokiu kūrybiniu, aktoriniu įkarščiu vyko drama scenoje ir su kokia pagarba žiūrovai palydėjo net 16 metų gyvavusį ir dar su pasisekimu žiūrimą spektaklį.
– Tad ar verta buvo iš repertuaro pašalinti šį kūrinį? – klausia racionalių dalykų žinovas.
– Manau, kad sprendimas buvo pagrįstas. Mat stiprų įspūdį palieka tie kūriniai, kurių puslapiai galutinai užverčiami, kol jų šlovė dar išsilaiko zenite.
Pašnekovai dar pusvalandį aptarinėjo kultūros gyvenimo dalykus: nacionalinės premijos kandidatų atrankos kriterijus, čia esančią ryškią painiavą ir kitas bėdas. Kalbėjo apie būtinybę kardinaliai pakeisti premijų teikimo komisijos sudėtį ir t. t. Teigiamai įvertinę Stoškaus, Stasiulevičiaus, Dichavičiaus ir kitų žymių kultūros veikėjų viešai paskelbtą kreipimąsi tais klausimais, mūsų garbieji pašnekovai nutarė šiek tiek kvėptelėti, o vakare susitikus sugrįžti prie Nobelio premijos reikalų. Kaip tarė, taip ir padarė, nors… galėjo dėl nuovargio primiršti susitarimą.
•••
– Žinai, mielas Kolega, man juoką kelia ta lietuviškų šaknų paieška tarp laureatų.
– Matai, mano ištikimasis pašnekove, – įsiterpia gamtotyrininkas, – čia tarsi yla iš maišo lenda skaudus mūsų tėvynainių nevisavertiškumo kompleksas.
– Apie kokį nevisavertiškumą pats kalbi? Turime tiek talentingų, nuostabiai pasireiškiančių meno srityse; mokslininkai taip pat vaisingai darbuojasi, kiek leidžia esamos sąlygos.
– Būtent sąlygos! Jei jie turėtų tokį pat tyrimų arsenalą, kaip paskelbti nobelistai, reikalai ta kryptimi judėtų sparčiau. Kol kas reiktų nusiraminti ir galvoti apie realią situaciją, galimas išeitis iš tų kompleksų.
– Kokia gali būti išeitis valstybėje, nuskurdusioje ir nuolat grimztančioje į tarptautines skolas?
– Vienai išsikapstyti nepavyks – tai jau aiškų, net be rimtų argumentų. Įsidėmėk, mano bičiuli, šiandien eksperimentai, vedantys gamtos pažinimo proveržio link, reikalauja milžiniškų lėšų, kurių negali skirti net turtingos valstybės.
– Tikrai, tai suprasti nereikia jokių „stiprių“ argumentų. Vadinasi, ketini pasiūlyti valstybinio masto kooperaciją?
– Ne visai taip. Esama jau pasiteisinusių pavyzdžių. Reikalas tas, kad tokio masto mokslų kooperacijos ir bendradarbiavimo reikale dalyvauja žymiausieji pasaulio universitetai ir mokslo centrai. Jie, pritraukdami talentingiausius mokslininkus ir surinkę milijardinę finansinę pagalbą, sukuria šiuo metu moderniausią eksperimentinę bazę. Tame ieškojimų kelyje gimsta pasauliniai tyrimų centrai, į kuriuos sulekia gabiausieji. Taip dirba garsusis CERN‘as ir kiti nobelistų ar „beveik“ nobelistų inkubatoriai. Net ir kosminių tyrimų programose, svarbiose kariniam galingiausių valstybių potencialui, jau dalyvauja ne viena šalis, atsinešanti ir savo lėšų. Įdomus paradoksas – net ir nuvargusios, bėdų iškankintos Lietuvėlės mokslininkams pavyko ten „įsprausti“ savo palydovą, kuris pakils į erdves š. m. gruodžio viduryje. Tuo faktu pradėjo „žaisti“ net politikai, nepajudinę nė piršto šioje veikloje. Taigi, apibendrinęs savo žodžius, drąsiai tariu: civilizacijos posūkius dabar lemia milijardinės lėšos, sutelktos konkrečiam tikslui.
– Mielieji mano labai patyrę profesoriai, nepamirškite svarbios aplinkybės: jus priimtų į tokį galingą proto ir technologijos centrą, jei gyventumėt klestinčioje šalyje, galinčioje jus dosniai paremti. Prasiskolinusios, geopolitinių vėjų nusiaubtos valstybės piliečiui derėtų mąstyti realiau, – šaiposi amžinas mūsų herojų persekiotojas Dominykas, visur slapta pasiklausantis ir, matyt, todėl visuomet daug žinantis.
•••
Katedros aikštė Vilniuje. Kalėdinės eglutės imitacija jau įrengta. Plastmasiniai blizgučiai mirguliuoja. Seklys Dominykas sukaliojasi, smalsiai dairydamasis. Jis, stebėdamas mūsų nuolatinius pašnekovus, tyliai mąsto: „Žinau tikrai – jiedu tuoj pat pradės aimanuoti ak, kokie laikai, kokie papročiai“.
– Mielas kolega, čia pat Kalėdos. Tad manau, Tamsta esi nusiteikęs šventiškai – rūpesčiai nustumti į šalį, bent jau laikinai, – sako profesorius humanitaras, pasisukęs į gamtos mokslų emeritą.
– Argi Tamsta nieko nepastebi? Minios plūsta į parduotuves, perka niekučius artimiesiems. Tokia miesčioniška tradicija, ne taip seniai įsivyravusi mūsų padangėje, stumia visus į prekiautojų glėbį. Atgrasu regėti, kad ši mada, neturinti nieko bendro su tikrais jausmais, įsigali visuotinai. Susvetimėję, savyje užsisklendę žmonės, mėgina dovanėlėmis pridengti moralines negales. Pigus, Kinijoje suraizgytas blizgutis tarsi atsiprašymas už abejingumą gula po kalėdine eglute. Šilti, humaniški jausmai ištirpsta „Facebook‘ų“ kapinynuose; net žvakutes išstūmė mirksinčios girliandos tarsi voratinkliai, apraizgę mūsų gyvenimą ir gatvėse, ir namuose, ir akmenėjančiose širdyse.
– Ne tik pigius dalykėlius perka. Pažvelk į juvelyrinius prekystalius: brangūs pirkiniai mikliai lenda į kišenes, – antrina humanitaras.
– Kuo brangesnė dovanėlė, tuo didesnę nuodėmę ji slepia. Tai dėsnis be išimties.
– Deja, išnyko tradicija, kilusi iš širdies, iš tikrų jausmų. Kalėdinės lauktuvės – tai ne tuštybės mugėse aptikti pirkiniai, bet mūsų močiučių megztos pirštinaitės, mamyčių nerti šalikėliai, tėtušių sumeistrauti medinukai. Kaip džiugu būdavo po eglute rasti tuos mažus, jaukius, namų židinio šiluma dvelkiančius daiktelius.
Dominykas iš džiaugsmo rankeles trina, žvelgdamas į padykusios Domicelės blauzdeles, matyt, tyčia pakištas, nepaisant gnaibančio šaltuko. Dominykas ne tik trina rankeles ir akeles miklina, bet ir bamba: „Argi nenuspėjau, apie ką aimanuos mūsų mielieji akademikai?“
•••
Profesorius humanitaras sėdi vienišas savo kambaryje ir stebi LRT spektaklį „Tyli naktis“, kartojamą metų pabaigoje. Jis, prieš dešimtmetį palydėjęs žmoną į Vėlių gojelį, niūriai nusiteikęs panyra į Rimanto Tumino spektaklį: čia jis girdi taip pat jau išėjusių aktorių Monikos Mironaitės ir Mykolo Smagurausko dialogą, kuriame skleidžiasi naujas, su kitomis vertybėmis atslinkęs laikmetis, be gailesčio trypiantis patirties išmintį. Akademikas kalbasi su savimi ir tarsi kartu su juo virtualiai sėdinčiu bičiuliu, gamtos tyrimų entuziastu: „Mes nuolat grįžtame prie „Tylios nakties“, o Rusijos publika džiaugiasi kasmet kartojamu kino juosta „Po pirties“. Įdomus reiškinys, bylojantis apie siužetus, kurių reikšmės ne vienodai artimos skirtingų kultūrų atstovų pasaulėjautai. Manau, su manimi ginčitųsi kolega. Jis rastų kitą aiškinimo būdą: sakytų ieškoti ne skirtumų, o to, kas iš sovietmečio patirties mus jungia, kokios bendros vertybės vizualiai išreikštuose tekstuose atpažįstamos. Gal ir gerai, kad esu vienas prie ekrano – niekas neblaško susikaupti Kūčių vakare, prisiminti nuveiktus darbus ir apgailestauti dėl sunykusios vilties, kai mėginu vertinti nuolat kintančią tikrovę, kuri po Naujųjų Metų nakties, tikrai žinau, dar sparčiau riedės į Nežinią“.