Marija Liudvika DRAZDAUSKIENĖ
Kai apie kalbą ir kultūrą rašo mokslininkai, šie ryšiai analizuojami ir aiškinami, nes yra įvairiapusiai ir sudėtingi. Kultūringiems žmonėms tai savaime suprantama ir jų gerbiama. Šūkiuose kalba išpažinta, pripažinta ir išaukštinta, o kritika dėl paviršutiniškų šūkių prilyginama švent-vagystei. Atrodytų, kad visa visuomenė suinteresuota kalba, tad kalbai (ir kalboms) tik tarpti ir klestėti.
Viename tinklalapyje keletą metų buvo pateikiamas klausimas, kodėl net išsilavinę profesionalai (Lietuvoje) abejingi savo kalbai ir kalbėjimui, bet į tą klausimą niekas neatsiliepė. Siūlytųsi išvada, kad klausimas niekam neįdomus arba kad ir taip viskas aišku: juk viešai paprastai deklaruojama, kad kalba – itin svarbi žmogaus kultūrinės savivokos dalis, kad, pasak Kazimiero Būgos, „kalboje tauta pasisako kas esanti“. Bet kodėl tada visai nekreipiame dėmesio į tai, kaip kalbame tiek savo gimtąja, tiek išmokta svetima kalba?
Dabar Lietuvoje vyrauja perdėtai teigiama nuomonė apie anglų kaip užsienio (svetimos?) kalbos mokymąsi ir jos mokėjimo lygį: Jie (t. y. studentai) dabar išmoksta kalbą (ir be universiteto); Aš laisvai (suprask – gerai, puikiai) kalbu angliškai ir pan., bet kai pasiklausai tų „puikiai“ kalbančių, apima keistokas jausmas: žodžiai ir posakiai vartojami be elementarios nuovokos, kokiai kalbėjimo situacijai jie gali būti tinkami, o kokiai ne: be perstogės kartojama Ok, nesvarbu, su kokio amžiaus ir padėties žmonėmis kalbama, kaip literatūrinės kalbos posakiai vartojami She dissed J. L. (Ji iškoliojo J. L.), It sucked (Užkniso), norėdami pasakyti Nieko nepadarysi (Nothing to be done) sako Nieko neišeis (Nothing doing), Blue in the face (Prisibaigęs ir nieko nepasiekęs) išverčia Liūdesys veide ir t. t. Tai universitetų studentų ir absolventų kalbos perlai. Galima klausti, kodėl taip yra: ar dėstytojai neišmoko, ar studentai nerodo nei noro, nei pastangų išmokti? Kažkas čia tikrai ne taip, nes išsilavinimo kokybė prastėja. Tokią nuomonę patvirtina ir Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio nuomonė ir jo minimi faktai (Lietuvos žinios, Nr. 178, 2010-08-09, p. 1–2). Dėstytojai pasiguodžia „Kaip vanduo nuo žąsies“, o pašaliečiai net įsižeidę atšauna: „Visi dabar taip kalba! Kam jiems išsiskirti?“
Visi taip kalba, – štai ir atsakymas į klausimą, kurį tik ką iškėliau. Tiesa, kartais dar padejuojama, kad nerūpestingo plepėjimo (kalbėjimo kaip pakliuvo) virusas sklinda iš interneto, kad bendravimas elektroniniuose tinkluose labai gadina kalbą. Tokia nuomonė, atrodo, yra visuotinė.
Internetu naudojuosi ir aš – skaitau ir rašau ir klaidų išvengiu, nes bend-raudama stengiuosi atsižvelgti į pašnekesio temą, turinį, pašnekovą. Bet studentams turiu įdomesnį pavyzdį. 2010 m. kovo 17 d. Tarptautinės anglų kalbos dėstytojų asociacijos Literatūros, žiniasklaidos ir kultūros studijų interesų grupės diskusijos koordinatorė (literatė doktorantė anglė) parašė tokį skelbimą: „This is the annoucement and call for papers to the IATEFL Literature, media dn Cultural Studies taking place in Slovakia. Please see further information below /…/.“
Po poros valandų jos kolega reagavo tokia žinute: „Ar gali pasitaisyti rašybos klaidas: turi būti ne papers to, bet papers for, vietoje to, žodyje announcement praleista raidė n, žodis media rašomas didžiąja M‚ turi būti and, o ne dn, praleidai žodį Conference. Jeigu skelbimo dar neišsiuntei, būk maloni… Spėju, kad jį rašei tikrai skubėdama!!
Kuo geriausios sėkmės. D.“
Dar po valandos Davidas atsiuntė jai dar vieną žinutę: OK you already did that!!!! (Gerai! Jau padarei, ką reikia!!!!)
Taigi ne visi „taip“ kalba. Koordinatorė – jauna doktorantė, o jos kolega – anglų kalbos ir literatūros dėstytojas. Apibendrinant galima pasakyti, kad išsilavinę anglai tikrai kontroliuoja save kalbėdami gimtąja kalba, nes jaučia atsakomybę už tai, kaip privalo kalbėti išsilavinęs žmogus. Panašų atsakomybės jausmą turi ir amerikiečiai. Pagyvenę žmonės JAV ir ypač Anglijoje kalba labai korektiškai, bet esu patyrusi ir jaunos amerikietės nuostatą nekalbėti bet kaip. 1972 m. vasarą atvažiavusi pasimokyti lietuvių kalbos į VU, ji taip pasiaiškino: „Namuose aš kalbu nerūpestingai, bet kai atvažiavau į Europą, supratau, kad turiu galvoti, kaip išreiškiu mintis. Kas gražiai kalbės angliškai, jei ne mes patys?“
Elektroninėje komunikacijoje irgi ne viskas leidžiama. Visi administruojami elektroniniai tinklai, tokie kaip ir Yahoogroups/LMCSSig…, kur vyko mano pacituota diskusija, diskusijos pradžioje visada paskelbia korektiškumo reikalavimą: „nevartoti šiurkščių ir dalyvius bei koordinatorius įžeidžiančių žodžių, nešmeižti, neskatinti neapykantos… Šias nuostatas pažeidžiantys dalyviai gali būti be perspėjimo pašalinti iš diskusijos“. Būna dar griežtesnių nuostatų. Esu liudininkė, kad tų nuostatų laikomasi griežtai. Ne, už rašybos klaidas iš diskusijos nepašalina, bet jei nenori patirti gėdos, stengiesi jų nepadaryti. Mano minėtas pavyzdys liudija, kad išsilavinę anglai rašybos klaidų netoleruoja net elektroninėje komunikacijoje.
Skaitytojus turiu perspėti, kad jie gali išgirsti ir kitokių minčių apie anglų kalbos vartoseną Anglijoje, pvz., „Štai neseniai teko girdėti mokslininką lituanistą su susižavėjimu žiniasklaidoje pasakojantį, kaip neformaliai vartojama kalba Didžiojoje Britanijoje. Anot jo, klounas per Karalienės jubiliejaus renginį kreipėsi į ją neformaliai: „Kaip gyveni, Liz?“ Bet tai klounas. Ir tai nereiškia, kad neturime savo kalbos kultūra rūpintis.“ (Savaitės pokalbis. Virginija Būdienė (Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais). Lietuvių kalba varžo tik tuos, kuriems trūksta minčių. // www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-08-savaites-pokalbis-virginija-budiene-lietuviu-kalbavarzo-tik-tuos-ka… (žiūrėta 2012 m. gruodžio 26 d.)
Malonu, kad taip kalba Prezidentės patarėja, t. y. žmogus, kuriam tenka bendrauti su daugeliu svarbias pareigas einančių ir aukštus postus užimančių asmenų ir kuris puikiai supranta, kad kalbėdamasis žodžius privalai pasirinkti atsižvelgdamas į adresatą (žmogų, į kurį kreipiesi) ir į pokalbio kontekstą. O štai patarėjos minimam lituanistui mokslininkui visa tai atrodo nesvarbu, nors nuo antikos yra žinomas perspėjimas Cave quid dicis, quando et cui (Apsvarstyk, ką sakai, kada ir kam), kurį amerikiečių lingvistas Delas Haimsas (Dell Hymes) pakartojo XX a. viduryje, primindamas, kad ši taisyklė tebėra aktuali ir šiandien, jei rūpi kalbėjimo stilius ir apsiėjimas. Mokslininkas lituanistas, matyt, ne ką tenutuokia apie Angli-
jos visuomenę ir anglosaksų kultūrą, o dar mažiau – apie tai, kada familiarios išraiškos priemonės yra savo vietoje, o kada ne. Lituanistai dažnai niekinamai ir įžūliai pakalba apie Angliją ir anglų kalbą, o tai neliudija gilių žinių apie tą kalbą ir kultūrą.
Minėtas mokslininkas lituanistas Anglijai, žinoma, niekuo nepakenks. Ta šalis bus tokia, kokia buvusi, net nelygintina su Lietuva, tik toks pasisakymas rodo, kad kalbantysis neturi jokio supratimo apie Anglijos visuomenę ir anglosaksų kultūrą, o puikiausių tos kultūros atstovų šis lituanistas niekad neišgirs. Lietuvoje toks pasisakymas rodo, kaip, išmetant habilituoto daktaro (arba mokslų daktaro) laipsnį, buvo išmesta humanitarinių mokslų kokybė, bet mes „tebesididžiuojame savimi“ ir esame „drąsi šalis“.
Užsienio kalbų moksliniai tyrimai Lietuvoje nefinansuojami, ir nors jų dėstymo lygiu rūpinasi geriausi dėstytojai, anglų kalbos greičiau pramokstama, negu iš tikrųjų puikiai išmokstama. Deja, ne ką geresni ir gimtosios kalbos reikalai. Apie tai galima perskaityti minėtame B. Burgio straipsnyje ir kituose periodiniuose leidiniuose. Raštingumo stoką mokytojai patvirtina ir pokalbiuose. Ar galima dėl to skųstis? Čia tiktų naujas epitetas: Lietuva – „įdomi šalis“, kurioje, anot angliškos idiomos, kartu su vandeniu iš dubens išpilamas ir kūdikis, o paskui pamatoma, kad mokiniai nevaldomi ir įžūlūs, kad maža gerai apsiskaičiusių, kad raštingumas prastas. Gi puikios nors vienos kalbos (gimtosios) žinios būtų pamatas svetimų kalbų studijoms ir humanitarinei kultūrai, turinčiai poveikio visose srityse.
Ilgus metus mokiniai analizavo ir beveik neskaitė. Dabar niekas mokykloje nesimoko mintinai. Net darželinukai nemoka pačių skambiausių vaikiškų lietuviškų eilėraščių. Kokio raštingumo galime tikėtis, kai išreformuotas mokymo turinys?
Jau keletas metų, kai pasaulyje girdėti nerimas dėl žlungančių humanitarinių mokslų, dažniausiai dėl to, kad trūksta pinigų. Publikacija humanitarinių mokslų vertės klausimais, Deivido Brukso (David Brooks) straipsnio vertimas „Kaip susidraugauti su „didžiuoju žvėrimi“, buvo skelbtas ir „Lietuvos žiniose“ (Nr. 175, 2010-08-05, p. 7). Bet ne visi viską išmeta. Mat ne visi mano, kad reforma ar inovacijos turi vykti išmėtant pagrindus.
Mokymo procese yra principinių dalykų, kurių pakeisti neįmanoma, bet ypač genialūs daug ko atsisako be jokio pamato kai kuriuos dalykus siedami su politika. Mokymas vyksta nuo mažo ir elementaraus einant prie didelio. Jokiam mokiniui nepaaiškinsi jokio dalyko nepradėdamas nuo paprastų elementų ir tik nuosekliai judėdamas prie sudėtingesnių. Atvirkštinis procesas įmanomas tik pačiame aukščiausiame lygmenyje – studijuojant logikos, kalbos filosofijos ir stiliaus, kalbos ir literatūros mokslus. Niekas jokioje politinėje sistemoje šito ir nesistengė apversti, nebent tik dabar, kai reformos vardu viskas sumaišoma ir ėmusis reguliuoti pasiklystama. Blaškyti gali ir nereikalingi akcentai ar detalės, bet tai – dažniausios klaidos novatorių, kurie veikia be nuovokos, balanso ir harmonijos. Tokie veiksmai ypač pavojingi humanitariniuose moksluose, kuriems būdingi harmonijos principai. Kitas kertinis principas yra įsiminimas: išmokti – tai įsiminti kokiu nors būdu. Dabar būdą dažniausiai leidžiama pasirinkti mokiniui. Bet dažniausiai girdimas pageidavimas pedagoginėje sumaištyje yra noras leisti metus mokykloje nesimokant, ignoruojant neparuoštus namų darbus ir kovojant dėl mokinių dėmesio nesibaigiančia įvairove. Atsiliepiant į klasikų pasiūlymą stiprinti reikalavimus mokykloje, vienas vyras interneto komentaruose pareiškė: „Nekiškit to elitinio išsilavinimo mūsų vaikams. Vaikai ir taip pervargę.“ Tai yra protestas prieš reikalavimą mokytis. Nereikia ir aiškinti, ko galima tikėtis iš vaikų tarp tokių suaugusių. Mokytojai irgi priversti funkcionuoti kaip linksmintojai ir pagalbininkai, bet ne dėstytojai ir įtikti mokiniams, o ne atvirkščiai. Tai degraduoja mokyklą.
Kalbant apie turinį, galima tik aikčioti. Pastebima, kad kalbos ir literatūros mokymas mokyklose pažeisto turinio, neturi tradicijos, o metodai dabar chaotiški ir chaotiškai taikomi. Kai emocinis intelektualinis įsigilinimas skaitant vyravo visuomenėje ir mokykloje, ir šeštajame dešimtmetyje vaikai mokyklose išmokdavo daugiau nei dabar ir gimdavo puikių autorių. Be jokios racionalizacijos mokytojas literatas reikalaudavo, kad po vasaros atostogų mokiniai atsineštų perskaitytų knygų užrašus, visų knygų – poezijos ir prozos. Kas yra mėginęs užrašyti, apie ką rašoma kokiame nors lyriniame eilėraštyje ir apibendrinti nors vidutinio romano turinį, žino, kad tokie užrašai pareikalauja visų vaiko sugebėjimų – mąstymo, lyginimo, atrinkimo, kalbos praktinių sugebėjimų ir raštingumo. Kas vedė tokius užrašus ne vienus metus, žino, kad ir apie literatūros kūrinių turinį, ir apie jų kompoziciją bei kalbą mokiniai išmokdavo gana nemažai be formalių analizių ir teorijų. Bet svarbiausia, kad tokie mokiniai geriausiai pasirengdavo klausytis ir suprasti ir literatūros teorijas, ir interpretacijas aukštesnėse klasėse, ir analizę aukštojoje mokykloje. Tai būdavo mokymasis nuo elementaraus ir paprasto judant prie sudėtingesnio. Tai būdavo ir mokymasis panirus į kūrinį protu ir jausmais. Pirmasis principas iš metodikos niekur nedingo, o antrasis, formaliau pateiktas ir specializuotas, yra aptinkamas net dviejuose labai moderniuose kalbų mokymo metoduose dabar. (Tai būtų integruotas turinio ir kalbos mokymas, vadinamas CLIL, ir panardinimo metodas). Literatūra, be abejo, būdavo rekomenduojama pagal amžių. Visa tai išmesta ir užmiršta Lietuvos mokyklose.
Nepagražinant ir neidealizuojant reikia pasakyti, kad tada mokytis įsimenant vaikams buvo savaime suprantama, o mokykla nepriteklių ir netikrumo kontekste buvo natūraliai siejama su siekiu ir tobulėjimu. Šių sąlygų dabar nėra, o mokyklos padėtį dar labiau pablogina amžiaus pertekliai. Todėl mokytojai paversti linksmintojais. Bet mokyklos funkcijos ir siekiai neturėtų būti pažeisti. Tose visuomenėse, kuriose racionalūs sprendimai vadovauja žmonių veiklai, būna sprendžiančių labai pagrįstai ir sektinai. Grėsmė humanitariniams mokslams kilo jau senokai. Literatūros populiarumo sumažėjimas irgi ne naujiena. Nors ir labai nenorėtų lituanistai, vėl tenka pasiremti anglišku pavyzdžiu. Apie literatūros svarbą auk-lėjimo, mokymo ir net humaniškumo supratimo procesuose dabar yra parašyta ne viena knyga (galima paminėti: H. G. Widdowson. Stylistics and the Teaching of Literature – Longman, 1979; M. Midgley. Science and Poetry – Rout-ledge, 2006). Nepaisant to, literatūra išgyveno išbandymų laikotarpį, kai buvo dvejojama daugiau ar mažiau literatūros reikia mokykloje, kaip mokyti literatūros. Tuo rūpinosi išmanantieji. Profesorius Henris G. Widdowsonas Anglijoje parengė knygą tvirtindamas, kad rašo tą knygą tik tam, „kad poezija išliktų mokyklų programose“. Tai buvo „Praktinė stilistika“ (Practical Stylistics – OUP, 1992). Autorius knygoje argumentuotai pagrindė mintį, kad poezija supažindina su virtualiai sukurtu pasauliu, padeda pajusti, kas yra nukrypimas ir išsiskirstymas (divergence) bei surinkimas ir sutekėjimas (convergence). Šiame harmonizavimui artimame procese poezijos skaitytojas įgyja priklausomybės, o tolydžio pilietiškumo jausmą. Poezija ugdo pilietiškumą, buvo viena H. Widdowsono išvadų.
Autorius taip pat iliustravo, kaip reikia vaikus vilioti į poeziją pradedant nuo paprastų ir elementarių antkapinių ketureilių ir baigiant klasikine poezija, neteigiant išankstinių nuostatų ir nerekomenduojant interpretacijos modelių. Jis rekomendavo skatinti vaikus skaityti įsigilinant, savo jėgomis suprasti kiekvieną eilėraštį tik savaip, skaityti net eilėraščius pagrįstus aliuzijomis remiantis tik savo paties išmanymu ir savaip pateikti eilėraščio mintį, kuri kiekvienam kitokia ir turi būti kitokia. Ši knyga skirta auklėti jauniausiems skaitytojams. H. Widdowsonas patarė leisti vaikams žaisti su poezija, perfrazuojant eilutes, praleidžiant kai kurias, papildant ir kitaip peržengiant kanonizuotą požiūrį į klasikinę poeziją. Jis siekė, kad vaikai taptų skaitytojais, ne raštingais ir abejingais žmonėmis, kurie visam laikui užverčia poezijos knygas baigę mokyklą.
Šis trumputis apibendrinimas neatspindi viso „Praktinės stilistikos“ turinio, bet pagrindinės taikomosios mintys paminėtos. H. G. Widdowsono knyga savo tikslą pasiekė. 2013 m. sausį teko skaityti internetinės diskusijos komentarą, kuriame anglė dėstytoja teigė, kad Anglijos vyriausybė patvirtino nuostatą, jog poezijos vaikai turi mokytis nuo penkerių metų. Jie turi augti apsupti poetinių žodžių. Tai gali nenusileisti muzikiniam auklėjimui, padėti patriotinių ir estetinių jausmų kūrimui ir, be abejo, raštingumui. Kadangi penktojo ir šeštojo dešimtmečio kartos Lietuvoje buvo labai prasmingai auklėjamos būtent poezija, kadangi, kaip jau minėjau, literatūros mokymas buvo pagrįstas emociniu intelektualiniu įsigilinimu į kūrinį, angliškąja mokymo tradicija ir Widdowsono idėjų sėkme netenka abejoti. Ką gražesnio Lietuvos švietimo sistema galėtų sugalvoti, nebent tik gailėtis, kad tiek daug jau sugriovė ir sunaikino klasikinę literatūros mokymo tradiciją.
Lietuvoje padaryta gana nemažai priešinga kryptimi – mintinai poezijos nemokoma, pataikaujama prasta kalba kalbantiems mokiniams, net „skatinant žargono vartojimą mokykloje“, kaip yra sakiusi buvusi Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė. Kyla pagrįstas lokalinis klausimas: ko siekiama tokia švietimo politika? Kam reikalinga mokykla, kuri net nesiekia išmokyti vaikų nors gražios literatūrinės gimtosios kalbos? Mokytojai pataikauja neišauklėtiems vaikams, politikai rinkėjams, ir auga nauja „drąsios“ šalies karta, kurios kalba ją ženklins labai prastai, nes kalbos žinių kokybė veikia domino principu. Tai, kas gera ir sudėtinga, visada galima supaprastinti, ir „niekas neišleidžiamas taip greitai kaip perteklius“. Universiteto išsilavinimas visada platesnis už siauros specialybės poreikius ir tuo skundžiasi tik primityvūs tinginiai; dėl jų pakeičiamos programos. Taigi gražios kalbos ir puikių žinių bodėtis nederėtų. Jeigu manoma, kad švietimui ir valstybės valdymui reikalingus žmones parengs vienas licėjus ir vienas universitetas, gal tokių žmonių ir užteks, tik kai kurie iš jų užuot mokęsi stengiasi tapti žinomais buvodami kur tik pasiekia remdamiesi reklamos principais. O kuo bus kiti, kurių mokykla net literatūrinės kalbos neišmoko? Pilka mase, kurią lengva valdyti arba išvaryti? Galbūt tai atsitiktinė nuolatinės kaitos prasmė, o galbūt vienas niekingiausių politinių motyvų. Sveikinu Lietuvą!