Kun. doc. dr. Kęstutis RALYS
Sparčios ir fundamentalios pastarųjų metų politinės, socialinės ir ekonominės permainos, dvasinės nuostatos nulėmė esminius pokyčius visose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse. Visi socialiniai, ekonominiai pasikeitimai, moralinė ir dvasinė suirutė labai susijusi su pirmųjų nepriklausomybės metų pertvarka. Ėjimas į rinkos ekonomiką, stabilumo ir saugumo užtikrinimas ir įtvirtinimas šalyje, ypač nedarbas, migracija, jos plitimas, gyvenimo nestabilumas – visos šios stresinės būsenos atsispindi ir kaupiasi mūsų šeimoje.
Šeima Lietuvoje keičiasi, prarasdama tradicinei šeimai būdingus ypatumus. G. Matulienė ir R. Dob-rovolskienė (2002) pažymi, kad šeimos prisitaikymą prie naujų mūsų gyvenimo iššūkių lemia ne tik nauja socialinė ekonominė aplinka, sąlygojanti sparčius ir esminius pokyčius ir iškilusius moralinius sunkumus. Tam akivaizdų poveikį daro ir socialinės bei kultūrinės informacijos antplūdis iš Vakarų apie kitokį gyvenimo stilių, dvasines vertybes, elgseną. Reiškiniai, vykę vakarų Europoje nuo septintojo dešimtmečio vidurio pradėjo plisti ir Lietuvoje: santuokų „senėjimas“, gausus neregistruotų santuokų plitimas, vaikų, gimusių neregistruotoje santuokoje, daugėjimas (Ekert–Jaffe, 1996; Bumpass, 1991; Goldsheider, 1991; Haskey 1993; Hoffman–Nowotny, 1987; Roussel, 1994).
Šeima, kaip tokia, pasaulyje yra viena seniausių visuomenės institucijų. Ji ilgą laiką tyrinėjama įvairių mokslo krypčių atstovų, tačiau atsakymas į klausimą, kas yra šeima, I. Juozeliūnienės nuomone, ne toks akivaizdus ir vienareikšmis, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes šeimos apibūdinime jungiasi įvairių mokslinių discip-linų principai (Juozeliūnienė, 2003). Gausybė šeimos interpretacijų, nurodo S. Mikulionienė, atsirado dėl to, kad „šeimos“ sąvoka turi gilias šaknis buitinėje sąmonėje, o moksliniuose tyrimuose apibūdinant šeimą vadovaujamasi skirtingais kriterijais, apsunkinančiais „šeimos“ sąvokos vienareikšmį interpretavimą (Mikulionienė, 1997).
LR Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 38 straipsnis teigia: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. <…> Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.
Jaunimo dvasiniu-moraliniu žvilgsniu valstybinė šeimos politikos koncepcija teigia: Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų ir visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos ir valstybės gyvybingumą, dvasingumą ir kūrybingumą. Todėl mūsų valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti palankią aplinką šeimos integralumui, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę. Koncepcijos 1.6.9. straipsnis nurodo: Šeima – sutuoktiniai ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Šeima taip pat gali būti nepilna ar išplėstinė.
Šeima – tai socialinė nedidelė žmonių grupė, kurioje galima išskirti pagrindines socialinės organizacijos struktūras ir bruožus. Šeimoje gyvena skirtingų kartų, skirtingų lyčių, įvairaus temperamento, profesinės veiklos žmonės. Šie bruožai lemia skirtingą gyvenimo stilių, pažiūras, orientacijas, elgesį. Tačiau, kita vertus, šeimos narius jungia turima nuosavybė, bendras likimas, žmogiškieji ryšiai (R. Grigas, 1995). K. Miškinio (2003) teigimu, šeima nėra paprasta bendruomenė, ji yra asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiniai pripažinta tokia tvarka.
Dar A. Maceina (1990) šeimą matė kaip didį moralinio tautiškumo pradą. Filosofo teigimu, šeima – tai maža tautos miniatiūra, nes joje glūdi visų tautinio gyvenimo sričių dvasinės moralinės užuomazgos. Tauta nulemia šeimos kalbą, kultūrinį gyvenimą, tačiau būtent šeimos dėka tauta atsinaujina ir išsilaiko. Svarbus A. Maceinos (1991) pastebėjimas: šeimoje susibėga stiprūs įgimtieji polinkiai ir stiprūs dvasios reikalavimai.
Anot G. Kvieskienės, šeima, o ypač jauna yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau šeimai padedant, už jos ribų. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje, pastovioje grupėje, kuriai vėliau jie priklausys. Šeima vaikui perduoda pagrindines normas ir vertybes. Šeimos jungiasi į bendruomenes, kurios taip pat turi labai didelę įtaką vaiko socializacijai.
XXI a. dauguma tyrėjų šeimą įvardija kaip dvasinę-moralinę visuomenės ląstelę. Tačiau „Lietuviškame filosofijos žodyne“ (1975) šeima apibūdinama kaip visuomenės ląstelė (maža socialinė grupė), svarbiausia asmens buities organizavimo forma, pagrįsta santuokos sąjunga ir giminystės ryšiais, t. y. santykiais tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei kitų giminaičių, kurie gyvena drauge ir tvarko bendrą ūkį. Anot K. Miškinio, I. Leliūgienės, Z. Bajoriūno, šeima yra pagrindinė, mažiausia ir pirminė visuomenės ląstelė, nes joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. L. Jovaiša (1993) šeimą traktuoja kaip pirmą socialinę grupę, kuri yra svarbiausia sociumo kūno ir dvasios, dvasinė-moralinė ląstelė, regeneruojanti tautą ir žmoniją.
Nuotrauka iš asmeninio kun. Kęstučio Ralio albumo
M. Karpel ir E. Strauss (1983) nurodo, kad šeimą galima apibūdinti kaip jaunų žmonių dvasinę sąjungą:
- leidžiančią individui pratęsti save biologiškai, palikti palikuonių;
- kaip visuomenės institucijų sankcionuotą sutartį, nustatančią šeimos narių teises ir pareigas;
- kaip sąjungą, organizuojančią kasdienį jos narių gyvenimą, bendravimą ir sąveiką, buities tvarkymą, laisvalaikio leidimą;
- kaip ilgalaikį socialinį įsipareigojimą, t. y. susitarimą užtikrinti vaikų socializaciją, vyresnio amžiaus žmonių rėmimą;
- kaip subjektyviai suvokiamą santykių struktūrą, kurios ypatumus bei reikšmę savitai interpretuoja šeimos nariai.
Popiežius Paulius VI teigia, kad šeima yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrines, etines, visuomenines, dvasines ir religines vertybes, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.
Taigi pagal mūsų jaunos, dvasiškai – morališkai šeimos esama samprata tai nėra baigtinė ir tik atspindi kiekvienos kultūros ir visuomenės tradicijas ir poreikius. Tačiau kiekvienas apibrėžimas akcentuoja tai, kas jo autoriui ar autorių grupei yra svarbiausia: įstatymdaviai ir politikai iškelia formalių ryšių svarbą; teologams, edukologams šeima – svarbiausias visuomenės vienetas, kuriame kuriama ir atstatoma dvasiškai – morališkai stipri bendruomenė, bei brandi Lietuvos visuomenė.