Gruodžio 20 d. Lietuvos edukologijos universiteto (buv. Vilniaus pedagoginio universiteto) ilgamečiam profesoriui Povilui Pipiniui būtų sukakę 80 metų. Gimęs Ažubaliuose 1933-12-20 (Jūžintų seniūnijoje, Rokiškio r.), kur žmonės nestokojo nei aukštaitiško užsispyrimo, nei darbštumo ir baigęs vidurinę mokyklą, jis Vilniaus universitete studijavo fiziką, kur vadovaujant fizikos ir matematikos kandidatui profesoriui Henrikui Jonaičiui. 1955 m. sėkmingai apgynė baigiamąjį eksperimentinės optikos srities darbą. Po studijų paskiriamas vyr. dėstytoju į Bendrosios fizikos katedrą Vilniaus pedagoginiame institute. 1957–1959 m. P. Pipinys tęsė aspirantūros studijas Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete, kur jo darbo mokslinis vadovas buvo to meto pasaulinio garso mokslininkas ir mokslo organizatorius prof. Vadimas Liovšinas (Вадим Лёвшин), optikos veidrodinės simetrijos dėsnio liuminescencijoje kūrėjas. Vėliau savo prisiminimų knygoje, Nobelio premijos laureatas akademikas I. Tamas (И. Тамм), rašydamas apie V. Liovšino mokslinę veiklą, nurodė, kad V. Liovšinas kartu su P. Pipiniu iš Lietuvos, tirdami cinko sulfido liuminoforus, patvirtino, kad termoliuminescencija ir elektronų termoemisija iš šių darinių paviršiaus yra tos pačios prigimties reiškinys, leidžiantis atskirti ir ištirti elektronų ir skylių pagavimo centrus. 1962 m. P. Pipinys Vilniaus universitete apgina kandidatinę, o 1983 m. Estijos fizikos institute (Tartu mieste) – mokslų daktaro disertaciją.
Vilniaus pedagoginiame universitete profesorius P. Pipinys dirbo 46 metus, iki 2001 m. Bet ir vėliau, jau išėjęs į pensiją, jis tęsė mokslinį darbą, rašė straipsnius į tarptautinius mokslo žurnalus, dalyvaudavo tarptautinėse ir regioninėse fizikų konferencijose. Nors ir pakirstas sunkios ligos, tuoj po operacijos, jis tarptautinėje konferencijoje „Nanomeeting-2007“ vadovavo vienam iš plenarinių posėdžių. Būdamas pensijoje, su bendraautoriais paskelbė per 30 publikacijų užsienio mokslinėje spaudoje. Jaunesnieji kolegos Profesoriui galėjo tik pavydėti jo beribio darbštumo ir, kaip dabar sakytume, inovatyvumo. Jo atlikti subtilūs eksperimentai, tyrinėti nestacionarūs elektro-fotoliuminescencijos ir nanolaidumo reiškiniai ir paskelbti darbai yra plačiai cituojami įvairių autorių. Vien per 2010–2013 m Profesoriaus darbai pasaulio mokslininkų buvo pacituoti daugiau nei šimte įvairių straipsnių, monografijų, daktaro disertacijų bei paskaitų konspektų. Po to, kai akademikas L. Keldyšas (Л. Келдыш) 1958 m. paskelbė tuneliavimo teoriją, P. Pipinys jau 1962–1966 m. pritaikė ją kai kuriems liuminescencijos reiškinių dėsningumams aiškinti, o kiek vėliau 1967–1987 m., kartu su fiziku Šarūnu Kudžmausku net papildė tunelinių šuolių teoriją naujomis idėjomis ir ją, kartu su savo mokiniais, pritaikė liuminoforuose stebimiems relaksaciniams reiškiniams paaiškinti. Įdomu ir tai, kad jau atgimimo metais, knyga „Tuneliniai reiškiniai puslaidininkių liuminescencijoje“ (Туннельные явления в люминесценции полупроводников, А. Н. Георгобиани, П. Пипинис. – М. : Мир, 1994. – c. 224), Maskvos leidykloje „Mir“, buvo išleista už autorių asmenines lėšas ir atspausdinta vienoje iš Vilniaus spaustuvių, nes leidykla neturėjo tam lėšų. Tada, 1994 m., vykdamas į konferenciją Maskvoje, Profesorius nusivežė pusę šios knygos tiražo savo lagamine.
Vienas iš paskutiniųjų Profesoriaus darbų, tyrinėjant grafeno laidumą, buvo paskelbtas žurnalo „Natural Science“. 2 tomo 9 numeryje 2010 m. kaip tik tą pačią dieną, kai grafeno tyrėjams Andrea Geimui ir Konstantinui Novosiolovui buvo paskirta 2010 m. Nobelio fizikos premija. Platų apžvalginį savo straipsnį prof. P. Pipinys su bendraautoriais įteikė Centrinės Europos fizikos žurnalui 2011-08-16 prieš pat savo iškeliavimą Anapilin 2011-08-22. Šis straipsnis buvo paskelbtas 2012 m. jau po Profesoriaus mirties. Taip pat, jau po Profesoriaus mirties, 2011 m. lapkričio mėn. Floridos universiteto (JAV) konferencijos „Požiūris į XXI amžiaus patikimumo problemas“, viename iš apžvalginių pranešimų P. Pipinio pasiūlytas fononais stimuliuotas elektronų tunelinių šuolių modelis, kaip perspektyvus, buvo analizuojamas greta kitų tunelinių reiškinių kietuose kūnuose.
Platus buvo Profesoriaus akiratis, jam buvo svarbios vidurinio ir aukštojo mokslo ir viso Lietuvos krašto aktualijos, apie kurias jis rašė savo daugelyje publicistinių straipsnių „Mokslo Lietuvoje“, „Gimtajame krašte“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kitų leidinių puslapiuose.
Profesoriaus Povilo Pipinio kūrybiškumo ir darbštumo pavyzdys yra svarbi gairė buvusiems mokiniams ir studentams, toliau plėtojant Profesoriaus skelbtas idėjas.
Kolegų vardu, LEU profesorius
(emeritas) Antanas Kiveris