Arnoldas PIROČKINAS
Perskaičius ir vieną, ir antrą sykį Giedriaus Subačiaus straipsnį „Kalbos klaidų didybė“ (Kultūros barai, 2012, Nr. 10, p. 2–10), apima bejėgiškumo jausmas: negali apsispręsti, nuo kurio galo pradėti dėstyti savo įspūdžius, kuriuos sukėlė neabejotinai provokuojantys rašinio teiginiai. Parašyta su pavydėtinu užmoju vienu kirčiu išspręsti antrą šimtą metų varginančias lietuvių bendrinės kalbos problemas, kurias mūsų visuomenei primetę preskriptyvistai. Mūsų tarptautinių žodžių žodynuose prašom šio žodžio neieškoti – jis dar tik bus įrašytas. Preskriptyvistais moderniosios kalbotyros atstovai vadina tuos kalbininkus ir nekalbininkus, kurie ypač rūpinasi
bendrinės kalbos normomis – jų taisyklių pagrindimu ir įtvirtinimu vartosenoje. Lietuvių preskriptyvizno pradininkas ir atkakliausias skleidėjas buvęs Jonas Jablonskis. Jam dažnas preskriptyvistų kritikas primeta ir visas bendrinės kalbos norminimo tiek tikras, tiek tariamas nesėkmes.
Giedriaus Subačiaus straipsnyje Jablonskis neminimas, bet visas rašinio patosas nukreiptas prieš jablonskinę bendrinės kalbos reguliavimo tradiciją. Šiai tradicijai diskredituoti autorius pasirinko taikiniu 1997 m. gruodžio 13 d. valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu Nr. 68 patvirtintą „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą“ (žr. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai: 1977–1998. –3-iasis patais. ir papild. leidimas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst., 1998. – P. 123–176).
Kaip ir daugelis kolektyviškai sukurtų dokumentų, šis VLKK sudarytas ir aprobuotas kalbos klaidų sąrašas neišvengė tam tikrų trūkumų, neapdairių formulavimų. G. Subačius, kiek aptaręs Loretos Vaicekauskienės pastabas dėl šio sąrašo netikslumų, didžiąją savo straipsnio dalį skiria VLKK posėdžiuose vykusioms diskusijoms ir nuomonių pasiskirstymui, kai reikėdavo spręsti, kokį žodį, junginį ar sintaksinę konstrukciją įtraukti į į didžiųjų klaidų sąrašą, o kokius dalykus palikti be įvertinimo. Nuomonės, kurios priešingos į sąrašą įdėtiems dalykams, autoriui rodosi esančios svarus argumentas neigiamai apie juos atsiliepti pačiam. Į akis krinta ginčai dėl žodžio rėdyti (žinoma, ir dėl aprėdas, parėdas). Šis skolinys komisijos posėdžiuose gretintas su senu skoliniu muilas. Kai kam iš komisijos narių rodęsi, jog jeigu netaisomas muilas, tai dėl senumo netaisytinas nė rėdyti. G. Subačius, pritardamas tokiam gretinimui, iš tų ginčų daro išvadą: „Jei neverta drausti muilo, gal galime pasilaikyti ir rėdyti?“ (p. 5). Mūsų autorius toliau samprotauja: „Jei metų metais kalbininkai negali žodžio nukauti, tai gal reikia jį priimti į savo gertas kaip muilą?“ Atrodo, sekdamas viduramžių valdovų pavyzdžiu, kai šie atvestam į kartuves nusikaltėliui, mostelėję nosinaite, dovanodavo gyvybę, panašią malonę norėtų padaryti ir skoliniui (beje, ne tokiam senam) iš vokiečių kalbos biskis arba biškis, o gal ir visiems sąraše pasmerktiems skoliniams.
Žodžių muilas ir rėdyti vertės sutapatinimas tuo pagrindu, kad jie abu lygiai seni, rodo komisijos narius ir G. Subačių išleidus iš akių, kaip 1892 m. jaunas, bepradedąs kalbos tvarkybą Jablonskis „Varpo“ laikraštyje plačiai nagrinėjo, kodėl lietuvių kalbai netinka žodžiai rėdas, parėdkas, rėdyti, rėdytojas, rėdyba; rėdikas, rėdystė; urėdas, urėdininkas. Tada lyg tarp kitko jo buvo pasakyta iš tikrųjų principinė nuostata, leidžianti deramai vertinti iš kitų kalbų į lietuvių kalbą atėjusius (ir ateisiančius!) žodžius: „Apsieiti be šių žodžių galime ir privalome“ (JR, t. 4, 1935, p. 16). Jam visai nerūpėjo tų žodžių amžius ir paplitimas. Pagrindinis dalykas – „apsieiti… galime“, t. y. turime savų žodžių ar įmanoma lengvai juos pakeisti tinkamais naujadarais. Tada ir privaloma juos keisti. Į žodį muilas nesikėsinta, nes neturėta kuo jo pakeisti. Nei Jablonskis, nei kiti preskriptyvistai nėra smerkę ir daugiau nepakeičiamų skolinių su dvibalsiu ui, kuris rodo, kad beveik visi šie žodžiai pasiskolinti dar tada, kai patys slavai juos tarė su ui (gerokai vėliau jis virto kietuoju y): builis, kuilys, muitas, puikus, smuikas. Tačiau skoliniai tuinas (tvoros statinis, statinininkas, „štakietas“) ir buinus (jo ui iš slavų uj), lengvai pakeičiamas lietuviškais žodžiais riebus, vešlus, neįsileisti į bendrinę kalbą. Smuikas turėjo ne mažiau seną konkurentą – skripką (pavartotas jau 1590 m. Jono Bretkūno „Biblijos“ vertime). Kas dėl to kaltas? Jablonskis nėra jo taisęs.
Skolinių likimas mūsų bendrinėje kalboje daugeliu atvejų priklausė ne nuo vieno žmogaus, nors jis būtų buvęs ir labai įtakingas. Versti jam vienam visas kalbos tvarkybos nesėkmes būtų nesąžininga. Jaunosios kartos kalbininkams nederėtų skubėti kaltinti Jablonskį primetus savo nuomonę dėl kiekvieno kalbos dalyko – kad savo sprendimais buvęs labai kategoriškas ir vienpusiškas. Štai kaip jo tame pačiame „Varpo“ straipsnyje atsiliepta apie G. Subačiaus minimą žodį gaspadorius. Nurodęs, jog Pakuršėje girdėjęs žodį šeimininkas, jis pasiūlo: „Šitas žodis reikėtų, pagal mano nuomonę, taip-pat prijimti į raštų žodyną vietoj‘ paprasto „gaspadoriaus“ (p 18). Atkreiptinas dėmesys, kad siūloma priimti „į raštų žodyną“. Ryžtingiau šis žodis taisytas 1894 m.
Savo amžiaus pabaigoje, atrodo, Jablonskio pasidaryta gana atlaidaus paplitusiems skoliniams, kuriuos vėliau mūsų kalbos normintojai ėmė griežčiau smerkti. Antai 1928 m. straipsniu „Mūsų kalbos žodynėlio dalykai“ atsiliepdamas į Viktoro Kamantausko rekomendacijas, tarp kurių buvo ir griežtokas siūlymas vengti žodžio boti, „diktatoriškasis“ Jablonskis taip rašė: „Kad žodį boti (paboti) turi visur atstoti toliau raštuose [vėl raštuose! – A. P.] žodžiai žiūrėti, paisyti, to lig šiol nežinojau. Kur reikiant pats aš tą žodį (boti) vartosiu kaip vartojęs; radęs jį kame kito žmogaus tekste, rodos, netaisau žodžiais žiūrėti, paisyti“ (JR, t 5, 1936, p. 182).
Čia pat, skyrelio antrojoje pastraipoje, Jablonskis lyg ir stojo ginti nuo visiško pasmerkimo priešdėlio da-: „Pats aš priešdėlio da- veiksmažodžiams savo raštų kalboje neturiu, raštuose verčiuosi be jo, bet sakyti, kad to priešdėlio vietoje visur ar beveik visur turi tikti priešdėlis pri-, vis dėlto nedrįsčiau.“
Labai gaila, kad besveikatis kalbininkas nepaaiškino, kokiais atvejais jis vartotų dabar visuose žodynuose neigiamai vertinamą boti ir niekieno neginamus veiksmažodžius su priešdėliu da-.
Pagaliau kas, jei ne Jablonskis, pirmasis ryžtingai ėmė protestuoti prieš beatodairišką Antano Vireliūno ir iš dalies Stasio Dabušio varytą bendrinės kalbos valymą nuo skolinių. Juk 1925 m. pradžioje „Lietuvos“ dienraštyje išspausdintas, kaip buvo pratęs, Rygiškių Jono slapyvardžiu pasirašytas straipsnis „Naujieji mūsų terminai“ iš esmės sustabdė įsibėgėjusį seniai vartojamų tarptautinių terminų keitimą keisčiausiais naujadarais. Nuostabus dalykas: Kazimieras Būga, kuris dar buvo spėjęs patirti šį „tvaną“, bet nė puse žodžio jam neprieštaravo (net pats žodžiui istorija pakeisti sugalvojo būtovę), mūsų kalbos istorikų vaizduojamas buvęs kalbos tvarkybos liberalas, o Jablonskis – sustabarėjęs preskriptyvistas.
Jablonskis puikiai suvokė, kad bendrinei kalbai neteikiami skoliniai gali būti vartojami grožinėje ir publicistinėje kalboje stiliaus sumetimais. Reikėtų tam tikro straipsnio, kad galėtume išsamiai paaiškinti, kiek Jablonskis nagrinėjo kūrinių kalbą stiliaus požiūriu. Pats jis ne kartą yra pabrėžęs, kad jam stilius nerūpintis. Šiuo kartu, užkliudžius svetimybių (apskritai visų, ne tik leksikos) vartojimą grožinės literatūros kūrinių kalboje, vertėtų atkreipti dėmesį į gana neapibrėžtą pastabą, kurią Jablonskis padarė 1925 m., nagrinėdamas Vinco Krėvės „Skirgailos“ kalbą:
„Šiame veikale, kažin kodel, išeina aikštėn ypačiai didelis autoriaus įpratimas reikšti savo mintis rusų literatūros posakiais, vietomis ir lenkiškais sakymais. Tuo savo įpratimu autorius šiuo tarp užkrečia ir visus „Skirgailos“ veikėjus, tiek lietuvius, tiek Lenkų atstovus, tiek vokiečių kryžiuočius, išeinančius mums aikštėn šioje dramoje su savo kalbomis“ (JR, T. 4, p. 335).
Taigi Jablonskiui kliūva, kad visi veikėjai – ir lietuviai, ir lenkai, ir vokiečiai – savo kalboje vartoja rusiškus posakius. Kitaip sakant, stilistiškai jie suniveliuoti.
Paties Jablonskio pastangos svetimybėmis charakterizuoti veikėjus matyti iš jo redaguotų Žemaitės kūrinių. Kad būtų įtikimiau, paimkime 1913 m. jo rūpesčiu, o J. ir P. Leonų lėšomis išleistą 2-ąją „Žemaitės raštų“ knygutę „Marti. Topylis“. Pirmajame apsakyme, „Marčioje“, tų bendrinei kalbai nepriklausančių svetimžodžių gerokai mažiau. Dauguma jų vartojama kaimo bobelių ir Vingių kalboje, kaip antai: su tėvais nabaštikais (p. 18), į svietkus ėjo (18), visada prilėgniai (18), pečius (19), mauči (21), sletatorius (22), svietas (24), kvartą sviesto (24), po biesais (25), rasalą (28). Pastebėtas vienas barbarizmas net autoriaus kalboje – velytų (25).
Apsakyme „Topylis“ vien trumpame Topylio pagyrūniškame pasakojime susimetusiems arklidėje sugėrovams „prifarširuota“ barbarizmų daugiau negu visoje „Marčioje“. Ypač neigiamai vaizduojamam personažui jų nepagailėta. Topylio kalbos dešimtyje eilučių randame šiuos: prie kniazio, ant kartų, samavoras, ulevoti (=uliavoti), švočkos, pakajavosios, išsirėdžiusios, durnius, mislyti (p. 43).
Kai prieš akis išvardyti atvejai, galime drąsiai atmesti kaltinimą, jog Jablonskio, šio didžiausio preskriptyvisto, neturėta nuovokos, kaip vertinti į lietuvių kalbą atėję ir ateinantys iš kitų kalbų žodžiai.
G. Subačius kiek yra užsiminęs apie reikalą stilistiškai motyvuoti surašytus „Didžiųjų klaidų sąraše“ žodžius. Iš tos užuominos galima spręsti, jog stoka laikytina aprašo trūkumu. Ar iš tikrųjų už tai galima priekaištauti šiam sąrašui?
VLKK sudarytas „Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašas“ visai nekėlė sau tikslo apibūdinti svetimvardžių vartojimo stilistinių galimybių. To juk nedaro nė „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Jame taip pat pateikiami ne visi bendrinėje kalboje nevartotini žodžiai, o tik aktualiausi. Jie aiškiai įvertinami nuoroda ntk.: akselis(1) ntk. = p j a u s t i n y s; ruimas(1) ntk. = 1. e r t m ė. 2. p a t a l p a; ruletas(2) ntk. = v y n i o t i n i s; smala(4) ntk. = d e r v a; triumfalinis, -ė, (1) ntk. = t r i u m f i n i s.
Taigi nė DLKŽ nesivargina nurodyti tokių žodžių stilistinės vartosenos. Tad ar galima to reikalauti iš aptariamojo sąrašo? Viena galima tam sąrašui prikišti, kad jame praleista daug DLKŽ žodžių, kuriuos visai pagrįstai galėtume vadinti didžiosiomis kalbos klaidomis. Dabar lieka neaišku, ar žodyno „didžiosios klaidos“ tam sąrašui taip pat yra didžiosios klaidos. Kai DLKŽ nerandu žodžio aiva, aišku, kad jis nereikiamas bendrinei kalbai, bet kai sąraše nerandi žodžių akselis, ruimas, ruletas ar smala, tai ir nežinai jų statuso. Antra vertus, čia tiktų priekaištas ir DLKŽ laidoms, išėjusioms po šio sąrašo paskelbimo, kad per mažai atsižvelgė į „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ nurodymus. Deja, šis trūkumas gerbiamajam straipsnio autoriui neužkliuvo.
Užtat straipsnyje pernelyg sulpstoma dėl to, kad Valstybinės kalbos inspekcijos, remdamosi šiuo sąrašu, galinčios bausti už nurodytas didžiąsias klaidas asmenis ir organizacijas 300–1500 Lt bauda. Kartu, lyg gailėdamasis tų inspekcijų, jis pasišovė, panagrinėjęs dvi knygas, parodyti, kaip tai būsią sunku padaryti. Šiaip ar taip, žymus kalbininkas pripažįsta, kad tas galėjimas bausti jam „šiurpuliukus“ varinėjąs.
Dėl ketinimo bausti nevalyvios kalbos autorius labai trumpai pasakytinos dvi mintys. Pirma, būtų buvę įdomu iš straipsnio sužinoti, kiek dėl tų klaidų po šio sąrašo priėmimo buvo nubausta asmenų ir institucijų. Antra, grasinimas baudomis – tai mūsų meto visuomenės nusiteikimo padaras. Juk jeigu tam tikras reikalavimas negrindžiamas grėsmingomis baudomis ar bausmėmis, jo absoliučiai niekas nepaiso. Netgi bausmės jau nepadeda: kiek nubaudžiama žmonių, nusikalstančių net iki dešimties kartų!
Šis nelemtas abejingumas visokioms bausmėms ir įvairiausiems bauginimams baudomis duoda tam tikrą atsakymą į autoriaus klausimą, kodėl kalbininkams (žinoma, deskriptyvistams) tenka nesėkmingai „karta iš kartos perdavinėti tų koregavimų estafetę“, t. y. nepaliaujamai taisyti ištisais dešimtmečiais genamus iš kalbos žodžius. Autoriui rodosi, kad tai rodą kalbininkų „prognozių netikslumą ir taisymų beviltiškumą“. Reikalas kur kas sudėtingesnis. Reikėtų sutikti, kad net Jablonskis yra nenumatęs kurių ne kurių kalbos reiškinių raidos (pvz., kategoriškas reikalavimas vartoti trumpuosius dalyvius rašąs, tylįs, kurių vieton ėmė brautis ilgosios formos rašantis, tylintis), bet tokie apsirikimai vos vienas kitas iš gal kelių tūkstančių taisymų. Jeigu G. Subačius būtų ėmęs iš esmės nagrinėti Jablonskio „nesėkmes“, tai būtų padaręs rimtą mokslinį darbą, turintį svarbos ir kalbos praktikai.
Deja, dabar jo paskubėta daryti iš visos neapdairios „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ kritikos išvadą, kuri varinėja ne kokius šiurpuliukus, bet verčia dairytis, kur čia po ranka turėti nitroglicerino tabletę. Jautresnį skaitytoją jo beapeliacis sprendimas tiesiog pritrenkia. Štai jis:
„Šiandien, praėjus vos dviem dešimtmečiams, atslūgus nerimui ir panikai, Sąrašas pats ima atrodyti kaip didžioji kalbininkų klaida <…>.
Apskritai tą „didžiųjų kalbos klaidų sąrašą“ perkelti į tikrąją istoriją visai nėra sunku – tiesiog kviesčiau kolegas valstybinės lietuvių kalbos komisijos narius [toliau išvardijama 17 narių] nutarimą Nr. 68 „Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašas“ paskelbti negaliojančiu [kursyvas G. Subačiaus – aut. past]. Viso labo pakaks 9 balsų „už“, – drąsina komisiją mūsų kalbininkas.
Ką pasakysi dėl tokio pasiūlymo? Jeigu atsirastų tie devyni paprotinti komisijos nariai, kurie, paveikti autoritetingo lietuvių kalbos specialisto, vis dėlto priimtų nutarimą, kad klaidų sąrašas skelbiamas negaliojantis, tai toks nutarimas būtų nežmoniškas, antihumaniškas. Ne, ne, antihumaniškas ne lietuvių kalbos atžvilgiu. Juk lietuvių kalba gyvuotų ir toliau, nepaisant to, kad būtų nubraukta visa 120 metų jos tvarkyba ir būtų grąžinta į pirmapradę padėtį, kai ji buvo apibūdinama kaip „cygański język“. Mūsų „vakarietininkai“ jos ir tokios vargu ar skubėtų išsižadėti. Jiems dar būtų, kad ir lopiniuota, apšiurusi, vis dėlto brangi, nors ir ne tokia brangi kaip anglų kalba.
Nutarimas būtų negailestingai žiaurus tiems vis retėjantiems preskriptyvistams: išvarytų juos iš krautuvėlės, o į „vakarietininkų“ kromelį, būdami apakinti Jablonskio spindesio, nerastų durų. Kur jiems praleisti savo diengalystę? Tai jeigu Giedrius Subačius turi bent lašelį gailesčio, tegul atšaukia savo pasiūlymą.