„Mokslo Lietuvos“ pašnekovas – Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT), 1998 m. reorganizuotos į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), narys, Garbės savanoris dimisijos majoras Antanas BUROKAS, pirmasis SKAT štabo mokymo skyriaus viršininkas. Priminsime, kad Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kuriose tarnauja daugiau kaip 4,5 tūkst. karių savanorių ir apie 650 profesinių karo tarnybos karių, nuo 2003 m. buvo įtrauktos į Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų sudėtį. Ir dar pristatydami Antaną Buroką pridursime: jis yra žurnalo „Varpas“ leidėjas nuo 1975 m., kai šis kudirkiškos dvasios leidinys – tada laikraštis – pasirodė pogrindyje. Kalbėsimės apie lietuvių ir lenkų santykius, kurie vis dar tebėra tam tikrų politinių jėgų manipuliavimo įrankis. Pokalbį iliustruojame vaizdais iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-tųjų metinių minėjimo iškilmių, kurios vyko lakūnų žuvimo vietoje Soldino apylinkėje (dabar Mislibožas, Lenkija) 2013 m. liepos mėn. 14 dieną.
Antanas Burokas. Man taip pat per 2011 m. Žolinės šventę teko buvoti Punske, tiesa, su Lietuvos savanoriais. 2012 m. panašią kelionę organizavo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubas, kuris yra vienas iš 24 Krašto pajėgumą stiprinančių organizacijų. Jos veikia prie Karininkų ramovės Vilniuje. Tų organizacijų vadams buvo pranešta apie tokią kelionę, o vadai pasiūlė savo kandidatus. Atsirado ir papildomų vietų, kurias užėmė Gervėčių klubo, Dieveniškių šaulių organizacijos ir Lietuvai pagražinti draugijos nariai. Panašias keliones esame rengę į Žalgirio mūšio lauką 2010 m. ir po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Ukrainoje, taip pat 2013 m. liepos mėnesį minint lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-tąsias metines lankėmės jų žuvimo vietoje Soldino apylinkėje (dabar Mislibožas, Lenkija), aplankėme ir kitas Lenkijos vietas. Stengiamės mums prieinamais būdais palaikyti Eišiškių ir Šalčininkų rajonų gyventojus, kad jie nesijaustų esantys nuošalyje nuo sostinės organizuojamų kultūrinių išvykų.
ML. Ne pirmą kartą vykstate į Punską ir dar per tradicinę Žolinės šventę. Ar tai reiškia, kad esate įsipareigoję šiam kraštui, o Žolinė yra tapusi kone tradicine bendravimo su Lenkijos lietuviais švente?
A. Burokas. Taip teigti būtų per drąsu, bet juk reikia žinoti, kaip lietuviai gyvena Lenkijoje, ir dar pasienyje su Lietuva. Mūsų pažintinės išvykos prasidėjo 1990 m., kai Lietuvos šaulių sąjungos nariai vyko į Lenkiją paminėti Žalgirio mūšio 580-ąsias metines. Pirmą kartą laisvai buvo galima važinėti į Lenkiją, Žalgirio mūšio lauką. Buvo paskelbta, kad minėjime dalyvavo 16 tūkst. atvykusiųjų iš Lietuvos. Gal tiek, gal kiek mažiau, bet ir tarp 80 tūkst. Lenkijos dalyvių, atrodė, kad lietuviai nenusileido. Prakalbas sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir buvęs Lenkijos vyriausybės vadovas generolas Vojcechas Jaruzelskis. Mes, šauliai, buvome išrikiuoti šalia Lenkijos kariuomenės garbės kuopos. Šeši buvo uniformuoti, kiti civiliais drabužiais, o man teko vesti mūsų delegacijos narius. Ir šiandien sąla širdis, kai prisimenu: užtraukėme dainą „Augo kieme klevelis“, o daugiatūkstantinė minia mums plojo.
Kai baigiau Savanoriškos krašto apsaugos tarnybą ir tapau Vilniaus miesto tarybos nariu, tuometiniam Vilniaus miesto merui, nuo 1997 m. Vilniaus apskrities viršininkui Aliui Vidūnui, jau amžiną atilsį, sakydavau: „Turime kasmet važiuoti į Žalgirio mūšio lauką, tegu laukas primena ir Lietuvos karių pralietą kraują dėl didžios mūsų bendros pergalės.“ Ir šiandien galiu pakartoti: mums būtina ten važiuoti, dalyvauti bendruose su lenkais renginiuose.
ML. Ir kaip šį sumanymą sekasi įgyvendinti? Klausimas lyg ir retoriškas, nes paminėjote ne vieną iš tokių kelionių.
A. Burokas. Entuziazmo pakako dvejiems trejiems metams, o vėliau važiuota jau tik pavienių asmenų iniciatyva. Visų Vilniaus miesto merų garbei pasakysiu, jog visi jie rasdavo galimybių išskirti autobusus tokioms kelionėms. Arba štai bendrovė „Senamiesčio ūkis“, kurioje dirbu – visada išskiria autobusą, kartais išskiria ir Krašto apsaugos ministerija. Tad kone kasmet važiuojame į Žalgirio mūšio ir Lietuvos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties vietą Lenkijoje. Sykį net į Zakopanę buvome nuvažiavę.
2012 m. galvojome lyg ir pasitausoti, nes 2013 m. buvome numatę kelionę į S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą, rengėmės minėti mūsų didžiavyrių skrydžio 80-metį. Bet draugai kone kategoriškai pareikalavo organizuoti kelionę į Punską. Kam praleisti gerą progą? Kelionės dalyviams už savikainą organizavome tą ekskursiją, nes mūsų darbuotojai dirba ir dienomis, ir naktimis, nors už tai atlygio negauna, kadangi tai visuomeninė veikla. Kartu tai savotiškas tegu ir netiesioginis dialogas su tais, kuriems mažiausiai rūpi Lietuvos valstybės reikalai, o rūpi tik savi interesai. Vaizdžiai tariant, kartu bėgame maratoną, pažiūrėsime, kurie pavargs pirmieji. Kai kas mano, kad šiame maratone lemia pinigai, o mums atrodo, kad svarbiausia – darbas iš širdies.
ML. Matyt, mintyje turite Vilnijos, santykių su Lietuvos lenkais problemas. Susidaro įspūdis, kad jas spręsti paliekama visuomenininkams, o solidesnės valstybinės politikos to krašto gyventojų atžvilgiu nesijaučia. Man geriau žinomos Vytauto Landsbergio fondo, Jono Endriukaičio vadovaujamo Aldonos ir Jono Cingų labdaros fondo, Lietuvos mokslų akademijos choro kultūrinės iniciatyvos. 2012 m. pavasarį Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnazistai, jų tėveliai ir mokytojai, Vilniaus keliautojų klubo nariai pasodino ąžuolyną aplink Juozapinės kalną netoli Medininkų pilies. Negali sakyti, kad vilniečiams nerūpi Vilnija, bet tai visuomeninės iniciatyvos, o kur valstybės politika?
A. Burokas. Apie lenkus, rusus ir žydus dažnai mėgsta kalbėti tie, kurie patys nė piršto nepajudina, kad santykiai su šių tautų atstovais tik gerėtų, visi jaustumėmės Lietuvos valstybės piliečiai, visiems būtų jauku gyventi Lietuvoje. Reikia daryti konkrečius darbus, o ne vaidinti aršius patriotus. Tie patys lenkai, su kuriais pastaraisiais metais kyla tiek įtampų, juk yra mūsų broliai ir tą patvirtinti galiu savo paties pavyzdžiu. Esu nusipirkęs sodybą prie Maišiagalos. Aplinkui girdžiu lenkiškai kalbančius žmones, kartais ir aš su jais prabylu lenkiškai. Pasiėmiau kai kurių tų gyventojų vaikus į Lenkiją su ekskursija, grįžęs pasakojau, ką ten matėme. Tai štai kai kurie iš tų gyventojų man tiesiai sako: nemanyk, kad mes kokie lenkai, nors lenkiškai ir kalbame, tai vietos politikai labai nori iš mūsų padaryti lenkus… Lietuvai siekiant nepriklausomybės kai kurie iš jų buvo aršūs „jedinstvenikai“, dabar persiorientavo pūsti į kitą dūdą.
Kultūros ir politinių įvykių metraštininkas Albinas Kentra turi nufilmavęs „autonomininkų“ renginius. Visai ne prie Varšuvos, bet prie Maskvos tie autonomininkai norėjo jungtis, nereikia su jais painioti visų Lietuvoje gyvenančių lenkų. A. Kentra siūlo tą medžiagą televizijos kanalams ir mūsų politikams, bet visi kratosi, niekas nenori į tas problemas veltis.
Turime skirti Lietuvos lenkus ir autonomininkus, išaugusius iš sovietinės nomenklatūros ir įvairių Lietuvai priešiškų tarnybų inspiruotus kurstyti nepasitikėjimą tarp Lietuvoje gyvenančių tautų. Ir į Lietuvos lenkus turėtume žiūrėti kaip į savo tėvynainius, tik kalbančius lenkiškai. Kai vietos lenkų visiems gerai žinomas politikas sako: „Čia jūs, lietuviai, atvažiavote pas mus, o ne mes pas jus“, o mes atšauname panašiai, tai šitaip įsiaudrinę niekada nesusikalbėsime.
Galima ginčytis, prievartinis ar laisvanoriškas nutautėjimas vyko Lietuvoje, lygiai kaip ir etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje. Vytautas į Žalgirio ir kitus mūšius vedė įvairių tautų LDK karius ir nelabai galėtume pasakyti, kokia kalba jie susikalbėdavo. Tačiau vietoj to, kad ieškotume sąlyčio, prisimintume mus siejančios praeities didžius darbus, mes erzinamės dėl niekų, nors ir vieni, ir kiti esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Manau, kad ir Varšuvos politikai turi visa tai suprasti ir pradėti įgyvendinti bendras ir mūsų tautas vienijančias idėjas.
Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite
ML. Varšuvos politikai nėra vienalytė ir vienodai mąstanti tų pačių tikslų siekianti visuma. Jie lygiai taip pat, o gal net ir daugiau, negu Lietuvos politikai, tarpusavyje konkuruoja, suvedinėja sąskaitas.
A. Burokas. Puikiai tą suprantu. Būtų gerai, jeigu ir mūsų kolegos lenkai mus suprastų. Net keista, kad kai kurie iš Lietuvos kilę ar giminės šaknų turintys Lenkijos politikai nejaučia didesnių sentimentų Lietuvai, ar bent jų nedrįsta viešai parodyti. Apskritai visiems mums nereiktų savo pačių kalčių versti ant kitų, ieškoti atpirkimo ožių.
ML. Punsko krašte lankydamiesi Šilainėje šalia Ožkinių kaimo pabuvojome Petro Lukoševičiaus kuriamoje jotvingių sodyboje. Mūsų tautietis savo darbais rodo pavyzdį, kaip reikia jausti atsakomybę už prūsų ir jotvingių paveldą, nors šios tautos seniai pasitraukė iš istorinių kovų arenos. Kaip Jūsų pakomentuotumėte Petro Lukoševičiaus užmojį?
A. Burokas. Ne pirmą kartą teko lankytis P. Lukoševičiaus statomoje jotvingių ir prūsų sodyboje. Aš istorijos mokslus baigiau Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), tad kai kurių pono Petro istorijos interpretacijų man nėra paprasta klausytis. Kai kas gal pasakys, kad jo darbuose esama nemažai kičo, bet tai savitas ir geras kičas, skleidžiantis labai savotišką aurą. Tais darbais stebisi ir žavisi ne vien atvažiuojantys lietuviai, bet ir lenkai, taip pat ir lankytojai iš kitų šalių.
ML. Ne lenkai, bet Lenkijoje gyvenantis lietuvis (tiesa, jis save kildina iš jotvingių) stengiasi atkurti senųjų jotvingių ir prūsų sodybą ir tą daro savo paties uždirbtais pinigais. Išeina, kad lietuvis jaučia didesnę atsakomybę už šiose žemėse gyvenusius ir išnaikintus jotvingius, o ne prie to naikinimo prisidėjusių didesnių tautų atstovai. Kai kurie lenkų ir Lenkijos politikai nepraleidžia progos Lietuvos nepamokę, kaip ši turinti elgtis su Lietuvos piliečių pavardėmis, gatvių užrašais ir net su lietuviškąja abėcėle. Nuo seno pasireiškiantis „vyresniojo brolio“, gal teisingiau būtų pasakius „vyresniosios sesės“, pamokslas ir pamokymas jaunesniajai? Ką atsakytumėte į tai?
A. Burokas. Jeigu kai kurie lenkai politikai jaučiasi esantys išties dideli demokratai europiečiai, turintys didesnės tautų sugyvenimo ir bendravimo patirties, tai galima tą patvirtinti darbais. Lietuviškas etnines žemes, kurios nuo 1920 m. buvo jėga įtrauktos į Lenkijos valstybės sudėtį, nuo šiol tegu administruoja Vilnius, kaip kad ir buvo ligi tol visais istorijos laikotarpiais. Žmonės tegu renkasi tą bendravimo kalbą, kurią nori. Tada bus atstatytas istorinis teisingumas, nes vargu ar rasis bent kiek išprusęs lenkas, kuris nežinotų, kam tos žemės – Suvalkai, Seinai, Punskas, įskaitant ir Augustavą, priklausė. Lietuvos teritorijoje lenkų etninių žemių nėra.
Šiandien ne Lietuvos ir Lenkijos politikai, bet mūsų šalių kariuomenės geriausiai bendrauja ir bendradarbiauja. Sakau tą iš savo asmeninės patirties. 1991 m., kai Medininkų pasienio poste žuvo budėję rinktinės „Aras“ pareigūnai ir Lietuvos muitininkai, teko dalyvauti Lenkijoje kartu su devyniais „Geležinio vilko“ kariais organizuotame žygyje iš Krokuvos į Kielcus, t. y. Juzefo Pilsudskio keliu. 1914 m. J. Pilsudskis su 160 vyrų žygiavo Kielcų link, siekdamas sukelti sukilimą. Kartu su Lenkijos kariais pražygiavom 160 km. Tada lenkams sakiau: „Užtenka mums muštis, susitikime prie Giedraičių, kur jūsų seneliai bandė mus įveikti, paduokime vieni kitiems ranką ir daugiau niekada vieni prieš kitus ginklo nekelkime.“ Per keletą žygio savaičių susidraugavome, iš Lietuvos atvažiavo lenkų harcerai, kuriuos išlydėjo Vytautas Landsbergis.
Tą žygį nuo Krokuvos iki Kielcų lenkai rengdavo ir anksčiau, bet pirmą kartą pasikvietė dalyvauti ir lietuvius, kaip istorijos paveldo atminimo dalyvius. Man teko tame žygyje dalyvauti su Lietuvos karininko uniforma. Kiek žinau, ir šiandieninėje Lenkijos kariuomenėje jokių problemų dėl Lietuvos nesama. Būdami savo tautos ir valstybės patriotai jie yra ir mūsų draugai.
ML. Mūsų pokalbio išvada: ir šiandien Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė įmanoma, bet reikia abipusės pagarbos ir noro partnerystę, bet ne diktatą, tęsti?
A. Burokas. Ir dar pridurčiau: patys lenkai puikiausiai supranta, kad Šalčininkų ar Vilniaus rajono lenkų ir lietuvių gyvenimas niekuo nesiskiria, niekas specialiai lenkų nespaudžia, bet yra politikų, bandančių visais įmanomais būdais įkirsti kylį tarp vietos lenkų ir lietuvių. Tai neperspektyvus kelias, kuriame nugalėtojų nebus.
ML. Dėkoju už išsakytas mintis. Būtų gerai, jeigu bus išgirstos.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas