Pabaiga, pradžia 2013 m. Nr. 19 ir 22.
UAB „Ruptela“– Lietuvos verslo reprezentantas, 2012 m. pristatytas Europos Komisijos išleistame Europos Verslininkystės savaitei skirtame leidinyje „Sėkmės paslaptis“. Daugeliui įmonių „Ruptelos“ patirtis šia prasme gali būti patraukli.
Apie „Rupteloje“ taikomas įterptąsias sistemas ir jų naudą, praktiką atliekančius studentus ir kitus dalykus tęsiame pokalbį su šios įmonės direktoriumi Andriumi RUPŠIU.
Žmogiškojo veiksnio svarba
Mokslo Lietuva. Labai svarbu, kad mūsų jaunieji, baigusieji elektronikos ar fizikos mokslus gali turėti vietos gabumams ir žinioms skleistis, taigi augti profesine prasme. Svarbu skatinti intelektinės produkcijos gamybą ir verslą.
Andrius Rupšys. Man smagu, kad Lietuvoje sugebama parengti gerų
elektronikų, mikrovaldiklių ar įterptųjų sistemų specialistų. Kai kurie ateina ir į „Ruptelą“, turi darbo ir galimybių pritaikyti savo žinias. Kartu duoda naudos įmonei ir valstybei.
ML. Kokiais kriterijais remdamiesi priimate darbuotojus? Jie jus susiranda, o gal „Ruptela“ ieško darbuotojų?
A. Rupšys. Iš pradžių buvo sunkiau, nes ieškodavome darbuotojų, kurie bent kiek kojas būtų apšilę konkrečioje veikloje. Dabar mums svarbiausia net ir ne profesionalieji įgūdžiai, o žmogiškasis veiksnys. Pirmiausia žmogus turi norėti dirbti. Jeigu jam viskas blogai, neturi motyvacijos dirbti, mes padėti negalėsime. Ieškome žmonių, kurie turi konkrečių siekių, nori realizuoti savo gebėjimus, įgyvendinti sumanymus, nori bendradarbiauti su kolegomis – toks darbuotojas mums tinka. Aišku, svarbu ir profesinė parengtis. Nenoriu nieko įžeisti, bet jeigu ieškantis darbo negali atsakyti, kuo skiriasi rezistorius nuo kondensatoriaus, tai mums netiks. Kolegija ar universitetas žinių gali duoti, bet jas dar reikia priimti.
Rinkdamiesi darbuotojus bendradarbiaujame su universitetais. Šiemet nusprendėme priimti ir keletą praktikantų. Mūsų personalo vadovė Neringa Smailienė neseniai lankėsi viename iš universitetų. Kviečiame studentus ateiti į įmonę ir pasižiūrėti, kaip čia dirbama, kokios užduotys sprendžiamos. Gavę darbo vietą, realų darbą, pasižiūrėję, kaip kolegos atlieka užduotis, įgyja neįkainojamos patirties. Po praktikos, įgijusius įgūdžių gabiausius mielai pasiliksime.
ML. Ar naudinga priimti į praktiką neapsiplunksnavusius jauniklius?
A. Rupšys. Per šešerius darbo metus tikrų praktikantų iki šiol kaip ir neturėjome. Priimdavome 3–4 kurso studentus, jie dirbdavo ne visą darbo dieną arba ilgiau padirbėdavo vakarais, atlikdavo savo numatytą darbą, kartu jiems buvo įskaitoma ir praktika. Dabar bandysime kviestis tikrų praktikantų, jie dirbs įmonei reikalingus darbus.
ML. Save įvardijate ir kaip informacinių technologijų srityje dirbančią įmonę.
A. Rupšys. Turime visko po truputį, nors jeigu giliau žvelgtume, tai elekt-roniką ir informacines technologijas reiktų skirti. Esama takoskyros, nes mikrovaldiklių, įterptųjų sistemų inžinieriai dirba daugiausia su „geležimi“. Serverių programavimas, svetainių, tinklo portalų kūrimas – tai jau atskirų grupių, turinčių kito pobūdžio kvalifikaciją, daromi darbai. Panašiai ir su studentų specializacija: vieni studijuoja elektronikos ar fizikos fakultetuose, o informacinių technologijų specialistai paprastai bus įgiję matematikos ar informatikos specialybę. Kita vertus, su mikrovaldikliais dirbantys elektronikai juk yra mikrovaldiklių programuotojai. Jie išmano tiek elektroniką, tiek programavimo dalykus. Vien „grynąsias“ elektronikos užduotis sprendžiančių įmonių šalyje dabar nėra daug.
Bent puse kojos būti priekyje
ML. Kaip sparčiai dabar keičiasi elektronika, bent ta, su kuria „Rupteloje“ dirbama?
A. Rupšys. Keičiasi labai greitai, naujoves nuolat tenka taikyti ir mūsų paslaugoms. Per tuos metus, kuriuos dirba „Ruptela“, geriausi tada naudoti ir dabar taikomi įtaisai smarkiai skiriasi. Dabartiniai moduliai atlieka bent tris kartus daugiau funkcijų, mažesnio dydžio, jų viduje pasikeitė technologijos. Savo ruožtu ir kainos tris kartus nukrito. Nenoriu pasakyti, kad kasmet išgyvename revoliuciją, bet evoliucija vyksta, vis iš naujo tenka prisitaikyti prie naujovių.
ML. Spėti su laiku nėra lengva?
A. Rupšys. Pasakyčiau, kad maža spėti su laiku. Norint sėkmingai konkuruoti, turime būti bent puse kojos priekyje.
ML. Suprantu, kad tą ir darote, jeigu per metus planuojate aplankyti arti dvidešimties savo srities parodų.
A. Rupšys. Versle arba tu padarai, arba numiršti. Jeigu prieš trejus metus nebūtume padarę to, ką šiandien pardavinėjame, greičiausiai mūsų nebūtų. Jeigu šiandien nedarytume to, ko prireiks po trejų metų, tai mūsų ateitis būtų liūdna. Tas trejų metų laikotarpis yra sąlyginis, tai nereiškia, kad trejus metus galime naudotis įprastu žinių ir įgūdžių bagažu. Bent jau mūsų versle, telekomunikacijų srityje, tenka nuolat tobulėti.
ML. Kai išgirstu, kokios elektronikos ir sistemų į tuos krovininius automobilius prikaišiota, tai kaip neprofesionalas pagalvojau: kur dar toliau eiti, jau ir taip gana, tik naudokis esamomis galimybėmis.
A. Rupšys. Niuansų daugybė, kad ir įrangos kainos prasme. Per dešimt metų pasaulyje tos sistemos atpigo gal 5–6 kartus. Bet to, kas pagaminta prieš 10 metų, dabar pardavinėti nebeišeina, nes tektų pardavinėti ankstesne kaina, gerokai brangiau, nes tie komponentai tuo laiku tiek kainavo. Nori nenori, tenka eiti prie naujesnių, pigesnių technologijų. Štai sužinome, kad Rusijoje montuojamos sistemos turi globaliąją navigacinę palydovinę sistemą GLONASS (rus. ГЛОНАСС – Глобальная навигационная спут-никовая система). Visi verčiasi per galvas, kad tą GLONASS įdėtų į savo automobilius, žinoma, rūpi ir mums patenkinti klientų poreikius. Prieš 10 metų tiek automobilių ir elektronikos nebuvo, taigi ir tokio kiekio įterptųjų sistemų. Nebuvo, prie ko jungtis. Prieš tuos pačius 10 metų buvo sutarti tam tikri automobilių standartai, tad tenka kurti naujesnės kartos prietaisą, kuris galėtų išskaityti tuos duomenis.
Iškilo poreikis stebėti degalų suvartojimą automobiliuose, tam degalų bakuose montuojamos papildomos plūdės ir ne po vieną. Ateina klientai, kuriems reikia išsimatuoti temperatūrą sudėtinguose šaldymo įrenginiuose, įmontuotuose į modernius krovininius automobilius. Įsivaizduokime, kad automobilio šaldytuvas šaldo 10 m3 tūrį, o temperatūros jutiklis įtaisytas to tūrio viršutinėje dalyje. Apačioje gali būti visai kita temperatūra, lygiai kaip automobilio krovininės dalies priekyje ir užpakalyje. Skiriasi 2–3 oC, o tai gali turėti lemtingos įtakos tam tikriems temperatūros pokyčiams jautriems kroviniams. Klientas pageidauja, kad ne vieną ar kelis papildomus jutiklius sumontuotume, o kad būtų gauti tikslūs duomenys iš šaldymo įrenginio. O ten gamyklinė įranga, kompiuteris veikiantis pagal savo protokolą. Taigi yra kas veikti, nes aparatūra sudėtingėja, lygiai kaip ir užsakovų poreikiai.
ML. Patiems vairuotojams visos tos sistemos palengvina gyvenimą ar apsunkina? Vargu ar žmogui patinka, kai kiekvienas jo žingsnis, kiekvienas judesys yra stebimas, žinomas, kontroliuojamas.
A. Rupšys. Bendrovių savininkams svarbu mažinti krovinių gabenimo kaštus, o kad tai dažnai daroma vairuotojų sąskaita tikriausiai mažai kas abejoja. „Ruptela“ taip pat turi ir valstybės užsakymų, dirbame Lietuvos kariuomenės transporto sistemų labui. Dirbame ir prievatiems užsakovams, kuriems rūpi, kad jų transporto priemonės būtų naudojamos pagal paskirtį, siekia užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams. Suprantama, kad įdiegus mūsų taikomas telekomunikacijų palydovines sistemas užkertamas kelias piktnaudžiauti kilometražu ir degalų sunaudojimu. Įmonei didelė nauda. Savo darbą įmonėje dorai dirba buhalteris, teisininkas, vadybininkas, lygiai taip pat atsakingai turi dirbti ir vairuotojai. Tą patį galima pasakyti apie kiekvieno iš mūsų atliekamą darbą. Jeigu darbdavys sąžiningai moka darbuotojui, tai ir jo pareiga dirbti sąžiningai. Mes padedame šį principą įgyvendinti. Jeigu įmonės patiria milijoninių nuostolių dėl darbuotojų piktnaudžiavimo, tai natūralu, kad darbdavys turi imtis priemonių.
ML. Lietuvoje dar gajus principas: darbdavys apsimeta, kad moka atlyginimą, o darbuotojas vaidina, kad dirba…
A. Rupšys. Išties galima išgirsti, kad tas degalų kiekis, kurį vairuotojas „sutaupo“ savo naudai – tai jam ne visai oficialus uždarbio priedas. Tačiau jeigu darbdavys žino, kad darbuotojui moka per mažai, tai kas jam trukdo mokėti tiek, kiek privalėtų mokėti? Pavyktų išgyvendinti šešėlinės ekonomikos piktžaizdes. Tada tarptautinių reisų vairuotojas vietoj 5 tūkst. litų geriau tegu gautų 7 tūkst., o darbdavys žinos realią padėtį savo įmonėje ir versle. Nuo to įmonės reikalai tik gerės. Pagaliau ir darbdavys, ir darbuotojas jausis sąžiningais žmonėmis.
Pavyzdys, ką duoda naujovės
ML. Pokalbio pabaigoje gal galėtumėte kokį egzotišką, linksmesnį ar pikantišką nuotykį iš „Ruptelos“ turiningos veiklos papasakoti. Kad neatrodytume pernelyg susireikšminę ir nuobodūs pašnekovai.
A. Rupšys. Galiu papasakoti ne tiek pikantišką, kiek pamokomą atvejį. Prieš maždaug penkerius metus turėjome klientą iš Baltarusijos. Užsakovas apsisprendė diegti mūsų sistemas ir taip sutaupyti savo krovinių pervežimų kaštus. Bet klientui vis kildavo abejonių, ar siūloma diegti sistema atsipirks. Mūsų meistras nuvažiavo montuoti sistemų į 10 automobilių. Stovi tos vadinamos furos – vilkikai, bet jų vairuotojai susibūrę kažką aptarinėja ir mūsų sistemų montuotojo prie savo vilkikų neprileidžia. Girdi, palauk, mes turime kai ką čia sutvarkyti… Visi automobiliai buvo parengti reisui į Kazachstaną, išsiimti visi tokiam reisui reikalingi dokumentai, lieka tik sėsti prie vairo. Į vieną vilkiką vairuotojams nepastebėjus prie automobilio borto kompiuterio jau buvo spėta įmontuoti mūsų diegiamą įrangą. Skambina man meistras, prašo pažiūrėti, ar mūsų sistemoje nebus matyti, ką vairuotojai ten nori padaryti.
Atsidarome savo stebėjimo sistemą Vilniuje ir ką matome? Vilkiko, į kurį slapta buvo įmontuota mūsų įranga, kompiuteris rodo: 14 valanda, kilometražas 157 tūkst. km. Po 5 minučių kilometražas jau 158 tūkst. km, nors automobilis nepajudėjo iš vietos. Vadinasi, gudragalviai vairuotojai turi įrangėlę – impulsų generatorių, į borto kompiuterį perduoda impulsus ir prisuka jiems reikiamą kilometražą. Štai taip gudročiai daro.
Žinoma, tuojau pat susisiekėme su transporto įmonės vadovais ir pranešėme, kaip jie vedžiojami už nosies. Vairuotojams net ir vogti degalų nereikėdavo, tiesiog vilkiko borto kompiuteris rodydavo gerokai padidintą neva nuvažiuotą kilometražą. Kaip galima netikėti prietaisų parodymais? Įmonė nuolat taikstėsi su didžiuliu piktnaudžiavimu.
Pasakojimo moralas tas, kad jau sistemos montavimo dieną visos įmonės išlaidos į naujovę ne tik atsipirko, bet ir davė papildomų pajamų. O „Ruptelai“ taip pat į naudą: nuo to laiko jau penkeri metai, kai minėta kaimyninės šalies įmonė nuolat naudojasi mūsų vis tobulesnėmis sistemomis ir dėl kainos nesidera. Gyvas realus pavyzdys, ką reiškia diegti naujoves. Mums patiems tai atrodė fantastika.
ML. Gal galėtumėte pasiūlyti sistemą, kuri padėtų kovoti su nesibaigiančia kontrabanda per valstybės sienas?
A. Rupšys. Kovos su kontrabanda sistema labai aiški: pirmiausia tokia sistema turi būti. Jos nėra. Kartais ir išmoningos elektronikos ar įterptųjų sistemų nereikia, norint sutvarkyti elementarius dalykus. Reikia norėti ir bus rezultatas.
ML. Štai to noro vieni kitiems linkėdami ir baigsime šį mūsų pašnekesį.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
