„Mokslo Lietuvoje“ 2013 m. 17 ir 18 numeriuose perskaitęs perskaitęs žaismingą Irenos Bilevičiūtės publikaciją „Jonas Auksaburnis“ iškart daugiau kaip pusšimčiu metų pajaunėjau. Jonas Auksaburnis – Prodekanas, o Jo Bičiulis – skulptorius Konstantinas, tai Asmenybės – Lietuvos šviesuoliai, su kuriais šiek tiek kryžiavosi ir manasis gyvenimo kelias. 1950 m. buvau Kauno mokytojų seminarijos antrakursis. Piešimą, dailyraštį ir piešimo metodiką tuomet mums dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto diplomantas Konstantinas Bogdanas. Po vasaros atostogų į auditoriją ateina dėstytojas, o jo panosėje nedideli ūsiukai:
– Atostogų metu buvau nuvykęs į Gruziją. Ten visi vyrai su ūsiukais, todėl ir aš noriu būti panašus į juos.
Ir dailyraščio pamoka tapo pašnekesiu apie Gruziją.
Po savaitės piešimo pamoka. Šį kartą dėstytojas baigęs pasakojimą apie Gruziją sako:
– Esu vieno gruzino biusto autorius. Tas biustas mūsų mokyklos antrame aukšte.
Ir Konstantinas Bogdanas papasakojo kaip iš molio lipdė Staliną, kaip kūrė gipsiniam biustui lieti formą. Tai buvo dalykiškas pokalbis. Kiek vėliau šiuo pasakojimu pasinaudojau, dėstydamas piešimą Kačerginės aštuonmetėje mokykloje.
Gaila, kad su tokiu išradingu ir šmaikščiu piešimo ir dailyraščio dėstytoju Konstantinu Bogdanu mūsų bendravimas 1951 m. nutrūko. Tų pačių metų balandyje buvau pašauktas į sovietinę armiją atlikti karinės prievolės. Iš pradžių tarnavau Vilniuje 16-oje lietuviškoje divizijoje. Kartą kuopos viršila surikiavo mus ir atvedė į Operos ir baleto teatrą. Žiūrovų salė pustuštė. Ir tik parteryje keletas užsispyrusių baleto gerbėjų. Pertraukos metu marširuojame fojė. Tarp vaikštinėjančių civilių – pažįstamas veidas – buvęs mano piešimo dėstytojas Konstantinas Bogdanas. Vaikštova, kalbava, o spektakliui pasibaigus atsisveikinava ir išsiskirstova ištisiems dviems dešimtmečiams.
1972 m. vasarą Ablingoje sprendžiamas liaudies skulptūrų ansamb-lio likimas. Būti ar – nebūti. Liaudies meistrai (šiandieniniai tautodailininkai) sunerimę. Iš Vilniaus atvažiuoja kompetentinga komisija su Kultūros ministro pavaduotoju Vytautu Jakelaičiu, Lietuvos kompartijos CK skyriaus vedėju Antanu Gedminu ir profesoriumi Konstantinu Bogdanu. Kai skulptūrų ansamblio likimas buvo išspręstas, K. Bogdanas sako:
– Liaudies meistrams aš šiek tiek pavydžiu. Jie už mus skulptorius profesionalus gerokai pranašesni. Štai atvažiavo į Ablingą Ipolitas Užkurys, pasiguldė ant žemės tris ąžuolo stuobrius, paėmė į rankas kirvį ir pradeda tašyti. Po dviejų savaičių trys skulptūros. Ir visos įtaigios, įsimenančios. O aš su savo Janonio paminklu Biržuose jau ištisas dešimtis savaičių kaip vargstu, o ir tų problemų galo dar vis nesimato.
***
Kartą prieš Šv. Kalėdas atvažiuoju į Salaką pas buvusį Mordovijos lagerio kalinį, savo svainį kun. Joną Balčiūną (1927–2008). Ant stalo šūsnis šventinių sveikinimų. Prieš akis laiškas, ant kurio atgalinio adreso šviečia Konstantino Bogdano pavardė. Nustembu. O kun. J. Balčiūnas ir sako:
– Tai Dailės instituto profesoriaus Konstantino Bogdano sveikinimas. Su K. Bogdanu Biržų gimnazijoje mudu buvova suolo draugai, o ir Panevėžio mokytojų seminariją baigėva. Ir man esant lageryje Konstantino laiškai mane nuolat lankė.
Kokia tai stipri draugystė – pagalvojau. Profesorius komunistas, partijos narys ir kunigas, buvęs sovietinio lagerio kalinys… Ir K. Bogdanas man tampa šviesia asmenybe, primenančia jo sukurtą būrų Dainiaus skulptūrą, kuri 1964 m. „apsigyveno“ Vilniaus universiteto nišoje.
Tris dešimtmečius dirbau spaudos agentūroje TASS-ELTA Žemaitijos zonos fotokorespondentu ir kartą per mėnesį tekdavo pabuvoti Vilniuje. Ir Gedimino prospekte prie mane vėl iškyla išlaki K. Bogdano figūra. Pasibaigus darbui kviečia apsilankyti. Vakaro prieblandoje nesunkiai Arklių gatvėje surandu antruosius skulptoriaus namus. Fotografuoju. Geriava kavą ir dar šį tą. Ir staiga stiprus beldimas į langą. Konstantinas paslepia konjako butelį. Pro dirbtuvės duris įvirsta du sunkiai ant kojų pastovintys vyriškiai. Vienas iš jų prisėda prie manęs ir įkyriai aiškina, kad esąs plaukimo čempionas. Kad jo kaip sportininko pavardė žinoma visame pasaulyje. Ir kai šie vakaro padaužos išsinešdino Konstantino klausiu:
– Tai kas tas vyriškis, kuris buvo prisėdęs prie manęs?
– Ar nepažinai? Tai Stasys Krasauskas.
Ir kai 1973 m. gruodžio 29 d. Klaipėdoje atidengiant Petro Deltuvos sukurtą paminklą Kristijonui Donelaičiui fotografavau ir Stasį Krasauską, tai šis šelmiškai šypsosi. Tikriausiai Konstantinas buvo jam jau papasakojęs apie pirmąjį mūsų susitikimą.
1972 m. antrą kartą su skulptoriumi K. Bogdanu užsimezgusi mudviejų draugystė jau nenutrūko. Ne kartą susitikova Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Pasvalyje mons. kun. J. Balčiūno namuose.
***
O dabar keli žodžiai apie Prodekaną – Joną Auksaburnį.
1954 m. rudenį atlikęs karinę prievolę sovietinėje armijoje grįžau į Kauną. Mokytojų seminarijos pavadinimas pasikeitęs į Pedagoginę mokyklą. Direktorė nauja – Tatjana Didžiulytė, kuri įsiminė baigiantis pertraukoms bėgiojanti po koridorius ir gesinanti elektros lemputes. Ir tik Stalinas tuomet dar tvirtai stovėjo toje pačioje vietoje, o greta ir naujojo Pedagoginės mokyk-los direktorės pavaduotojo mokymo reikalams Jono Balkevičiaus sukurtas pedagogų užimtumo tvarkaraštis su spalvotais popieriukais.
Kariuomenėje buvau įpratęs laikytis atokiau nuo viršininkų. Šio įpročio nepraradau visą gyvenimą, o ir besimokydamas Kauno pedagoginėje mokykloje šio principo atkakliai laikiausi. Bet gyvenime juk ne viskas nuo tavęs priklauso. Su Pedagoginės mokyklos direktorės pavaduotoju J. Balkevičiumi gyvenova Rotušėje, po tuo pačiu stogu, buvusiame Kauno Jėzuitų gimnazijos bendrabutyje. Jis man jokios disciplinos nedėstė. Taip ir galėjova nugyventi vienas kito nepažinę. Kartą, ryte išsiruošus eiti į Pedagoginę mokyklą, kurios patalpos buvo tuometinėje Gorkio (dabar Kęstučio) gatvėje, priešais Muzikinį teatrą, mane užkalbino mokyklos direktorės pavaduotojas J. Balkevičius ir mudu tapova kelionių į Pedagoginę mokyklą nuolatiniais pašnekovais. Kartą lynojant nutariau į paskaitas važiuoti autobusu. Įsėdu, o čia jonas Balkevičius. Ir vėl šnekučiuojavos. Privažiuojava Miesto sodą. Autobusas sustoja. Laikas išlipti. Aš stoviu mokyklos direktoriaus dešinėje ir dar nežinojau dešiniojo pirmumo teisės, kurios J. Balkevičius pedantiškai laikėsi.
– Prašau, tamsta pavaduotojau, – sakau bendrakeleiviui.
O šis man atsako:
– Prašom, draugas Aleknavičiau.
Nelipova nei vienas, nei kitas. Ir tik prie autobuso durelių stovėjusi moteriškė nustebusi sako:
– Žiūrėkit, koks jaunas vaikinukas, kokį pagyvenusį pavaduotoją turi.
Tuomet abudu dar buvova jauni. O aš dar ir su karine uniforma, nes civilių drabužių nusipirkti nebuvo už ką. Išgirdęs šiuos moteriškės žodžius net nedvejodamas iššokau iš autobuso.
Su mokyklos direktorės pavaduotoju einava per Miesto sodą. Aš vėl dešinėje. Tyliva. Prie mokyklos J. Balkevičius atidaro duris ir sako:
– Prašau, draugas Aleknavičiau.
Nieko nelaukdamas aš tik šmurkšt ir į vidų.
***
Išleistuvių vakaras. Atsisveikinimas su pedagogine mokykla. Truputį liūdnoka.
Kaip niekur nieko greta manęs vėl mokyklos direktorės pavaduotojas Jonas Balkevičius.
– Noriu padėkoti už mūsų draugystę, už pokalbius, – sako Jonas Balkevičius. – Pats juk taip gražiai kalbi zanavykiškai. Dar ir dviskaitą naudoji, kurią laikiau mirusia.
Tai štai dėl ko tapau Jono Auksaburnio „viršininku“. Jeigu ne zanavykiška šnekta ir ta dviskaita, tai gyvenime, ko gero, „viršininku“ niekados ir nebūčiau buvęs.
Bernardas Aleknavičius