Tokiu pavadinimu 2013 m. gruodžio 18 d. vyko Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus steigiamos Menų sekcijos konferencija. Pirmininkaujantys LMA tikrieji nariai Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas prof. Aleksandras Vasiliauskas ir Menų sekcijos kuratorius prof. Giedrius Kuprevičius pažymėjo, kad konferencijos siekis – pamėginti apibūdinti menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos mūsų šalyje panoramą, pateikti pradedančios savo veiklą Menų sekcijos idėjas, planus ir pradėti formuoti kuriamos sekcijos branduolį.
Kalbamės su Lietuvos mokslininkų sąjungos Tarpdisciplininės muzikologijos grupės pirmininku, humanitarinių mokslų (muzikologijos) daktaru, profesoriumi Karoliu Rimtautu KAŠPONIU, kuris turi sukaupęs nemažos tarpdisciplininių tyrimų patirties, taigi jo įspūdžiai gali būti įdomūs ir naudingi, taip pat ir kuriant naują Menų sekciją.
Kokius pradus turime Lietuvoje
Mokslo Lietuva. Gerbiamas profesoriau, prieš keletą metų (2011 m. spalio 11 d.) Lietuvos mokslininkų sąjungoje įkūrėte Tarpdisciplininės muzikologijos grupę, kuo ji skiriasi nuo dabar formuojamos Menų sekcijos Lietuvos mokslų akademijoje?
Karolis Rimtautas Kašponis. Į Tarpdisciplininės muzikologijos grupę subūrėme pirmiausia mokslininkus muzikologus, turinčius mokslinį laipsnį. Jų grupėje yra dauguma. Priėmėme, remiantis Lietuvos mokslininkų sąjungos statutu, muzikus su mokslo vardais, dirbančius mokslinį darbą. Grupės darbo turinys – tarpdisciplininė muzikologija, M. K. Čiurlionio ir A. J. Greimo gyvenimo ir darbų tyrinėjimas, šių asmenybių veiklos ir darbų propagavimas, gal net įamžinimo galimybė. Visa bėda, kad neturime fundamentinės muzikologijos katedros Vilniaus universitete. Esu taręsis su buvusiu rektoriumi prof. Rolandu Pavilioniu apie jos įkūrimą, jis pritarė, tačiau mirtis nutraukė šį sumanymą.
ML. Kuo skiriasi sąvokos „tarpdisciplininiai tyrinėjimai“ ir „mokslų sanglauda“? Kalbame apie tą patį? O gal esama ir savitų niuansų? Bet kuri naujovė turėtų prasidėti nuo susitarimo dėl sąvokų.
K. R. Kašponis. „Mokslų sanglauda“ – labai plati sąvoka, apimanti visus mokslus, visus jų įvairaus laipsnio junginius. „Tarpdisciplininiai tyrinėjimai“, „Tarpdalykiniai tyrinėjimai“ – artima sąvoka, tačiau čia jau kalbama apie tyrimus.
ML. Ar yra iš Tarpdisciplininės muzikologijos grupės narių jau spėjusių pasireikšti savo srities tyrimais? Klausimas gal kiek ir retoriškas.
K. R. Kašponis. Visų pirma minėtinas prof. Vaclovas Paketūras. Jis yra sukūręs originalią „Harmonijos liniuotę“, „Elementariosios muzikos teorijos liniuotę“. 1985 m. pateikiau mokslo darbą Lietuvos muzikos akademijoje „Lietuvių muzikos bendrumai ir savitumai“ (lyginamasis tyrimas). Jį priėmė, recenzavo ir pasiūlė skelbti jau turėjęs savo aruode ir tarpdisciplininių tyrimų laimėjimų V. Paketūras. Man pavyko išvystyti savo mokslo darbą „Lietuvių muzikos melodikos ir harmonijos bendrumai ir skirtumų funkcijos (lyginamasis tyrimas)“ iki to meto antrosios disertacijos lygmens. 1989 m. sėkmingai atlikau priešlaikinį gynimą Kijevo valstybinėje konservatorijoje. Gaila, kad uždarė sienas ir tegalėjau išleisti disertacijos tema knygą „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (Vilnius: Mokslas, 1992, rusų kalba). Jos pagrindu skaičiau pranešimus Paryžiuje (Sorbonos universitete), Vienoje, Vilniuje, Kinijoje – Nankine, kur atsirado norinčių knygą versti į kinų kalbą. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje negalėjau ginti disertacijos, nes nebuvo specialistų, kurie galėtų atlikti ekspertizę, o praėjus dar keleriems metams Lietuvoje buvo atsisakyta habilituoto daktaro mokslinio laipsnio. Todėl drįstu teigti, kad tarpdisciplininės muzikologijos pradžia Lietuvoje laikytini 1989 metai.
daktaras profesorius, Lietuvos MA tikrasis narys Vytautas Martinkus [Gedimino Zemlicko nuotraukos]
ML. Paminėkite, kokie pranešimai buvo skaitomi LMA steigiamojoje Menų sekcijos konferencijoje.
K. R. Kašponis. LMA tikroji narė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė perskaitė pranešimą „Forma ir formulė: menas ir mokslas“, kuriame akcentavo esminius sunkumus taikant tiksliuosius mokslus literatūrologijoje. Po konferencijos perskaičiau V. Daujotytės-Pakerienės knygai „Lietuvių filosofinė lyrika“ (Vilnius: Vaga, 1977) savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1978 07 08) parašytą recenziją „Kam reikalinga filosofinė lyrika ?“ Joje, greta viso kito, paliečiamos autorės išdėstytos struktūrinės filosofinės lyrikos ypatybės – polinkis į ciklus, temų ir motyvų kartojimą, minties, kūrybos komentavimą ir interpretavimą, tezių ir antitezių stilistiką, padidintą konteksto reikšmę, parabolę, kryptį į sąlygiškumą, asociatyvumą ir kt. Matyti su kokiais minties vingiais susiduria literatūros tyrėjai ir vargu ar galima čia pritaikyti analizei tiksliųjų mokslų tyrimų metodus.
ML. Bet A. J. Greimas juk sugebėjo juos taikyti ir literatūros tyrinėjimuose?
K. R. Kašponis. A. J. Greimas tai darė labai atsargiai, sąlyginai. Tai matyti iš jo semiotikos apibrėžimo: „Semiotika tad nėra nei filosofija, nei literatūros teorija, nei lingvistika, nei muzikologija, o visus reikšmės pasaulius apglėbiantis mąstymo būdas. Ji greičiau palygintina su formaliomis kalbomis – logika, matematika, ji ieško griežtų formalizavimo metodų <…> ir semiotika yra tik tam tikras mokslinis projektas, o ne koks išbaigtas mokslas“ (Greimas A. J. Semiotika. – Vilnius: Mintis, 1989, p. 6).
Arba štai automatinis vertimas. Čia turi darbuotis kalbininkai, inžinieriai ir jų sanglauda turi būti aukščiausio lygio. A. J. Greimas teigia, kad „automatinis vertimas, tiesa, pasirodė efektyvus 90 procentų, bet likusieji 10 „semantinių“ procentų trukdė suprasti, kas darosi kitoje kompiuterio pusėje“ (Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991, p. 73). Taip atsitiko dėl matematikų lingvistinės specifikos nesupratimo ir dėl nepakankamo analizės lygmens lingvistikoje (ten pat, p. 73–74).
Visiškai kitą situaciją stebime prof. Rūtos Janonienės padarytame pranešime „Tiksliųjų mokslų reikšmė meno paveldo tyrimams ir restauravimui“. Čia be tiksliųjų mokslų tiesiog negalima apsieiti, jie tampa tyrimų dedamąja dalimi.
ML. Ar buvo daugiau pranešimų kultūros paveldo išsaugojimo problematikos tema?
K. R. Kašponis. LMA tikrasis narys prof. Laimutis Telksnys iškėlė audiovizualinio paveldo ir informacinių technologijų klausimą, siūlydamas įkurti Lietuvoje šių dalykų talpyklą su ypatinga apsauga taip, kaip tai daroma Švedijoje. L. Telksnys nurodė ir konkrečių talpyklų variantų.
Elektroninės lietuvių literatūros perspektyvas aptarė LMA tikrasis narys prof. Vytautas Martinkus.
ML. Tikriausiai nebuvo apeita muzikologijos ir tiksliųjų mokslų sanglauda?
K. R. Kašponis. Pranešimą skaitė prof. Rytis Ambrazevičius. Jis dėmesį sutelkė statistikos pritaikymo problemai muzikologijoje, tačiau nepateikė konkrečių pavyzdžių, o apsiribojo teorine statistika. Mes sužinojome daug naujų dalykų, perpasakotų iš pasaulyje išleistų knygų, kurių pastaruoju metu pasirodė gan daug. Žinoma, čia būtų visiškai tikę paminėti paties R. Ambrazevičiaus ir prof. D. Kučinsko pranešimą, skaitytą Tarpdisciplininės muzikologijos konferencijoje Anglijoje, Šefilde (2010) ir išspausdintą Šiaulių universiteto mokslo darbų žurnale „Kūrybos erdvės“ (Šiauliai, 2010) lietuvių ir anglų kalba. Šis darbas susijęs su lietuvių muzikos nacionalinės specifikos apibrėžimu, kai autoriai paneigia V. Jakubėno (1936), J. Čiurlionytės (1966), J. Bruverio (1969), V. Landsbergio (1971), A. Ambrazo (2000) teiginį, kad derminės sandaros ypatumai, charakteringos intonacinės ir ritminės formulės pateikiamos kaip akivaizdžiausi M. K. Čiurlionio lietuviško stiliaus įrodymai. Tačiau analogiškos savybės taip pat būdingos ir kitų tautų kompozitoriams, ką įrodžiau minėtoje savo monografijoje „Lietuvių muzikos melodika ir harmonija“ (1992). Ir čia savaime kyla išvada: mes negalime apibrėžti lietuvių muzikos nacionalinės specifikos nenaudodami lyginamojo ir tikimybinio-statistinio įrodymo metodo. R. Ambrazevičiaus ir D. Kučinsko pranešime paminėtas ir Ohajo valstybinio universiteto (JAV) muzikologas Deividas Huronas (David Huron), kurio darbas gretinamas su mano knygoje pateiktomis išvadomis. Tik nereikėtų pamiršti, kad amerikiečio publikacija buvo paskelbta 14 metų vėliau. Neabejoju, kad jis skaitė mano darbą, kadangi reziumė parašyta keturiomis kalbomis, o pati knyga išleista rusiškai.
Protingas balansas, o ne kraštutinumai
ML. Kas jau dabar gali drąsiai ir rezultatyviai darbuotis menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos erdvėje?
K. R. Kašponis. Prieš akis laikau „Mokslo Lietuvos“ (2012 11 01, Nr. 19 (485)) numerį, kuriame spausdinamas pokalbis su tuometiniu Tarptautinės cheminės ekologijos draugijos prezidentu dr. Paulu Zarbinu (Paulo Zarbin) iš Brazilijos, detaliai aprašyta tema iškelta į interviu pavadinimą: „Cheminė ekologija: tarpdisciplininių tyrinėjimų sritis, kurioje visiems mokslams pakanka vietos“. Straipsnyje rašoma, kad jei chemikas padaro tyrimuose savo darbo dalį, tai be biologo vis vien neapseinama. Jis turi ištirti kokius efektus sukelia kad ir ta aptiktoji ar susintetintoji medžiaga. Chemija – čia pirmas žodis, o ekologija – antrasis, jis pajungtas pirmajam.
Manau, kad efektyviausiai gali darbuotis tas mokslininkas, kuris yra baigęs du fakultetus, arba kelias aukštąsias mokyklas, kuriose įgytomis žiniomis remiasi savo tyrimuose. Pvz., R. Ambrazevičius turi fiziko (Vilniaus universitetas) ir muzikologo (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) išsilavinimą. Jam jau tikrai nereikia fiziko, kuris jį konsultuotų. Tačiau čia slypi pavojus: ar ne per daug nukrypstama į tą mokslo šaką, kuri šiuo atveju muzikologui yra pagalbinė, tarsi antros eilės? Protingas balansas mus apsaugo nuo kraštutinumo.
Ir dar. Kokią naudoti formulę, ar tą, kuri yra sena, tačiau teikia mums pakankamą tyrimo rezultatą, ar naują, kuri duoda mums tą patį rezultatą ? Aš renkuosi pirmąjį variantą. Tą patį pasakyčiau ir dėl naujų tyrimo metodikų ar jų elementų taikymo: pernelyg nesusižavėkime naujovėmis, kurios dar tik įsitvirtina moksle ir praktikoje. Dabar daroma daug klaidų įsisavinant naujoves: kad tik naujoviškai, nors ir nežmoniškai.
Nuo ko pradėti
ML. Nuo kurio lygmens reiktų pradėti, siekianti efektyvių ir perspektyvių tyrimų, kokius skirtingų mokslo šakų darinius reiktų jungti, norint išvengti kad ir Jūsų paminėto pavojaus?
K. R. Kašponis. Sanglaudą stebėti ar net ją veikti pirmiausia turime elementariųjų darinių lygmenyje. Jie aiškesni, jais lengviau operuoti ir siekti rezultato. Biologijos mokslų daktaras Simonas Šnolis (Rusijos mokslų akademijos fizinės biochemijos instituto vadovas) teigia, kad kai tik atsiranda molekulės, kurios gali saviorganizuotis ar daugintis, pradeda reikštis konkurencija ir natūrali atranka, skatinanti biologinę evoliuciją – atsiranda gyvybė. Taigi kalbama apie įvykius molekulių lygmenyje (Interviu, Vilnius: Lietuvos kurjeris, 1997 m. gruodis, Nr. 52, p. 21, rusų k.). Muzikoje vienas iš elementariųjų darinių yra intervalas. Jis „peršviečia“ visą muzikos audinį ir jo analizė sąlyginai atskleidžia mažiausius niuansus kūrinyje. Todėl nuo intervalikos analizės turime ir pradėti.
Tarpdisciplininiai tyrimai pasaulyje
ML. 2012 m. Nankine, Kinijoje, dalyvavote XI pasaulio semiotikos studijų asociacijos kongrese. Kokie bent jau labiausiai įsimintini tarpdisciplininiai tyrimai buvo aptarti? Apie tai gan daug vietos skyrėme pokalbyje „Globalioji semiotika verčia dairytis po pasaulį ir gręžtis į save“ („Mokslo Lietuva“, 2013 m. rugsėjo 19 d., Nr. 16 (504)), tačiau tikriausiai turite ką pridurti ir šiandieninio mūsų pašnekesio kontekste.
K. R. Kašponis. Taupydamas laiką atsakysiu keliais pavyzdžiais. Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos XI pasaulio kongrese „Globalioji semiotika – tiltas tarp skirtingų civilizacijų“ (Kinija, Nankinas, 2012) buvo pateikti Vokietijoje ir vokiškai kalbančiose šalyse vykdomi tarpdisciplininiai tyrimai. Tose šalyse ženklo teorija progresavo, iškilo tarpdisciplininės tyrimo grupės, kurios vykdė tyrimus mokslo, meno ir kasdieninio gyvenimo srityse. Štai keletas disciplinų junginių pavyzdžių:
- Lingvistika, psichologija ir semiotika naudojama gestų analizei;
- Socialinė psichiatrija, biologija ir semiotika naudojama medicininio gydymo organizavimui;
- Maisto pramonės, viešbučių veiklos, turizmo ir semiotikos studijos pajungtos kulinarijos studijoms;
- Architektūros teorija, dizaino praktika, miesto planavimas ir didmiesčio studijoms taikoma semiotika.
Taigi žvelgiant į šių mokslo šakų junginius matyti, kad menų ir tiksliųjų mokslų sanglaudos problemas turėtume kelti ir spręsti daug drąsiau negu ligi šiol tą darėme. O tai, ką tyrinėja ir daro vokiečiai, bent jau kas matyti iš pateiktų pavyzdžių, veikiausiai gali būti priskirtina semiotikos sričiai.
ML. Dėkoju, gerbiamasis Profesoriau, kad esate moksle ir gyvenime vykstančių procesų ne vien stebėtojas, bet ir aktyvus dalyvis, pozityvių nuostatų asmenybė. Esate puikus pavyzdys mums visiems.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas