Dr. Egidijus MAŽINTAS
„Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“ – taip vadinasi Povilo Mataičio knyga, kurią autorius pristatė Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Susirinko gausus būrys bendraminčių ir tų, kuriems dar rūpi Lietuvos praeitis. Tarp kalbėjusiųjų prof. Vytautas Landsbergis, prof. Ona Voverienė, doc. Aleksandras Guobys ir kt. Prof. V. Landsbergis priminė, kad P. Mataitis sukūrė teatrą ne CK komiteto ar miesto partkomo potvarkiu, o ėmėsi kurti iš savo patirties suvoktą kitokį teatrą.
Antrojo pasaulinio karo pabaigą, pokariu prasidėjusias negandas autoriui buvo lemta išgyventi ir permąstyti. Bombardavimai dieną ir naktį, tolumoje dunksinčios kononados gausmas, vakarų kryptimi vos ne visais lauko keliais plūstančios vis naujos sugrįžtančios sovietinės karių voros – visa tai ryškiai įsirėžė į Poviliuko atmintį. Plėšikaujanti, nuožmi, brutali raudonoji armija, sau kelią skynėsi smurtu, teroru, gaisrais ir sprogimais be gailesčio naikindama viską, kas lietuviška – sodybas, miestus, žmones. Juos gaudė ir šaudė, gąsdino ir trėmė, žudė ir naikino. Lietuvybės žiedus naikindami pačios gražiausios jaunystės metuose. Virto kaip mūrai besikaudami su teroristų ir prievartautojų orda, persiėmusia neapykanta viskam, kas laisva ir demokratiška.
Prezidento A. Smetonos laikotarpis kažin kodėl ir užsienio komentaruose vadinamas „diktatūriniu“, bet Lietuva tada nuo Vasario šešioliktosios ir buvusi prezidentinė valstybė, kaip JAV, Prancūzija. Sovietų ideologizuota Lietuvos istorija dar ir šiandien likusi nuožmiai suvaržyta, ir skaudžiausia, kad ir užsieniečiai vertindami tarpukario Lietuvą nesidrovi sovietinių užkeikimų ir vertinimų.
A. Guobys įtaigiai pristatė ir ideologizuotą „Lietuvos teatro istoriją“, primindamas, kad ją kūrė tokie pat sovietinės ideologijos replėse atsidūrę teatrologai. Ilgi plojimai aidėjo, kai garbus teatrologas prakalbo, kad „jau laikas kurti tikrąją Lietuvos teatro istoriją, kurioje vietos atsirastų ir P. Mataičio Folkloriniam teatrui, kuriam ypač daug davė ir žmonos Dalios Mataitienės, garsios dailininkės, vėliau scenografės kostiumai, ir scenos apipavidalinimas“. Teatrologas paminėjo, kad ir kitiems tarpukariu buvusiems ir sunaikintiems teatrams, kaip „Vaidilos“, nesurasta galimybių parodyti nacionalinės tautinės tradicijos.
Būtent tarpukariu išaugo drąsi ir talentinga jaunimo karta, patyrusi tautinės švietimo reformos įtaką. Kaimai ir miestai skambėjo nuo dainų ir liaudies šokių, sutartinių, Lietuva kilo ir augo. Kūrėsi ir statėsi. Todėl pasipriešinimo kovų ir represijų realybė sovietiniam rėžimui buvo tarsi natūrali ir laisva reakcija prieš smurtą ir terorą. Povilas Mataitis filologinės kultūros žmogus, pasipriešinimo kovų Joniškio apylinkėse istorijos tyrinėtojas.
Partizano Simono Norbuto knyga „Partizano Tautvydo tėvonija“ buvo akstinas paskatinęs jaunuolį susidomėti šia tematika ir pradėti rinkti medžiagą knygai. Povilo Mataičio knyga apie gimtojo krašto partizaninį judėjimą yra ypač vertinga, nes atidengia išdavikišką vietinių lietuvių koloborantų aktyvumą, norą įsiteikti maskoliams, daugiau negu leidžia padorumas.
Vieno Savo (užverbuoto partizano, vėliau pedagogo slapyvardis) istorija galėtų tapti kino filmo siužetu. Į šią unikalią partizano perverbavimo istoriją sureagavo ir O. Voverienė, perskaičiusi taiklią ir aktualią knygos recenziją. Perverbuotas partizanas su stribais privalėjo vaikščioti po kaimus ir šaudyti eilinius kaimo gyventojus, ypač vargšus ir neutralius lietuvius. Taip norėta užmesti šešėlį ant Lietuvos miško žaliųjų brolių: esą jie nesigaili nieko. Per tokius apgaulingus reidus nukentėjo kelios dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų.
Perverbuoti lietuviai vadovaujami Savo šaudė niekuo dėtus savo brolius. Šią strategiją Lietuvoje diegė ČK majoro A. Sokolovo NKVD divizija. Jų pastangų dėka, buvo siuvamos Lietuvos tarpukario armijos karininkų uniformos ir jomis persirengę raudonieji teroristai mūsų niokojo mūsų kraštą. Jie užpuldavo gyvenvietes, plėšikaudavo, o po to sušaudydavo ir palikdavo ženklų, kad tai „žalieji broliai“. Tačiau dauguma lietuvių greitai suprato šią unikalią apgavystę.
Bet grįžkime prie šio teksto esmės. Sveikiname daugeliu talentų apdovanotą naujos knygos autorių Povilą Mataitį parodžiusį ne tik drąsą ir etninį etnografinį paveldą sovietmečiu, ugdant jaunimą Tautiniu folkloriniu teatru, bet ir kaip pokario kovų metraštininką.