Vytautas RIMŠA
Ant stalo guli nauja, 2013 m. pasirodžiusi, dar neskaityta, net nesklaidyta knygą „Jonas Dautaras: pašaukimas – edukologija“*. O kiekviena nauja knyga visuomet žadina smalsumą ir skatina artimiau su ja susipažinti, ar net atsidėjus, įdėmiau pastudijuoti.
Knygoje rašoma apie Lietuvos pedagogų bendruomenėje žinomą pedagogikos mokslininką, Lietuvos edukologijos universiteto (toliau – LEU, anksčiau – Vilniaus pedagoginio instituto Edukologijos katedra), Edukacinių tyrimų instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją, docentą, socialinių mokslų daktarą Joną Dautarą.
Knygą sudarė LEU doc. dr. Dalia Survutaitė, recenzavo prof. habil. dr. Elvyda Martišauskienė, o spaudai parengė ir išspausdino leidykla „Edukologija“. Palyginti nemažos apimties knyga (168 p.) yra parengta ir išleista LEU Ugdymo mokslų fakulteto Edukologijos katedros rūpesčiu.
Leidinyje surinkta ir paskelbta daug įvairios informacinės medžiagos, gerai rodančios įvairius aktyvaus ir veiklaus mokslininko gyvenimo faktus, įvykius, taip pat edukologijos darbus ir mokslinių tyrimų kryptis. Didžiausias nuopelnas dėl knygos pasirodymo, suprantama, tenka jos sudarytojai, doc. dr. D. Survutaitei, gebėjusiai šiam darbui sutelkti gan skaitlingą pedagogų ir mokslininkų būrį – doc. dr. J. Dautaro bendradarbius LEU Pedagogikos katedroje ir Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale, kur tuo metu jis bendradarbiavo ir buvo žinomas. Visų jų žvilgsnis knygoje krypsta į kolegą ir pagrindinius jo darbus, todėl nė vienas nenutolsta nuo svarbiausios užduoties bei temos. Tai gerokai didina knygos dalykiškumą.
Straipsnių, patekusių į leidinį, tematika yra įvairi, bet visi jie apima J. Dautaro praktinės pedagoginės veiklos atskirus aspektus ir mokslinį edukologijos įdirbį. O jų per keletą dešimtmečių buvo atlikta daug. Beje, negalima pamiršti temos, o kartu – ir pačios knygos aktualumo. Juk iki tol leidinio, kuriame plačiai ir išsamiai būtų išnagrinėta ir aptarta docento profesinė veikla, neturėjome. Lietuvos pedagogikos minties istorijos požiūriu, knyga, kaip ir kitos apie mūsų amžiaus edukologijos mokslininkus, turi gan svarbią reikšmę.
Pagal savo paskirtį, sandarą, straipsnių tekstus ir kitų čia paskelbtų dokumentų sudėtingumo laipsnį, aptariamas leidinys neabejotinai skirtinas mokslo populiarinimo bei mokslinio biografinio tipo leidinių grupei. Tai yra gerai, nes tokio tipo leidiniai padeda populiarinti visuomenėje mokslo žinias ir yra skaitytojų mėgiami. Viena vertus, jie teikia skaitytojui nemažai pažintinių mokslinių edukologijos žinių, plečia bendrą mokslinį jų akiratį, kita vertus, moksliniu atžvilgiu yra lengvai suprantami („įkandami“) žymiai didesnei skaitytojų auditorijai, negu kad specialioji, skirta siaurai profesionalų grupei, mokslinė šakinė literatūra. Visi į knygą patekę straipsniai nauji, juose gausu senesnių ir naujų pedagoginės veiklos faktų. Jie supažindina skaitytoją su J. Dautaro siekiais, profesinių žinių kaupimo procesais, moksliniais darbais ir jų rezultatais. Nemaža dėmesio skirta pedagogikos praktiniams darbams, jaunųjų kraštotyrininkų ugdymui, pedagogikos istorijos tyrimams, lyginamajai ir egzodo pedagogikos studijoms. Rasime taip pat žinių apie docento asmenybės profesinės brandos ir kaitos procesus.
Račkauskas Čikagoje [Nuotraukos iš asmeninio Jono Dautaro albumo]
Pratarmę knygai parašė LEU Edukologijos katedros vedėja prof. dr. Palmira Pečiuliauskienė. Kaip ir dera, pratarmė turi visus jai reikalingus elementus, lakoniškai atskleidžiančius knygos sandarą, autorius, jų straipsnių temas ir kt. Iš profesorės pirmiausia ir sužinome, kad J. Dautaras yra tikras žemaitis, gimęs 1937 m. Juozapo ir Kazimieros Dautarų šeimoje, seno Pavėrių kaimo, prigludusio prie Ančios upės, sodyboje (Skaudvilės vlsč., Tauragės aps. – dabar Bijotų seniūnija, Šilalės r.).
Skyriuje „Kelias į edukologijos aukštumas“ (I) publikuojami septyni kolegų straipsniai, kuriuose nagrinėjami ir pristatomi įvairūs J. Dautaro gyvenimo bei profesinės veiklos aspektai. Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė straipsnyje „Siekiant svajonės būti mokytoju“ nuosekliai pasakoja apie jaunuolio svajonę ir kelią paskui ją. 1954 m. baigęs Stulgių septynmetę mokyklą, 1956–1960 m. mokėsi Vilniaus kultūros-švietimo technikume ir dirbo Bijotų kaimo bibliotekos vedėju. Paskui įstojo į VU Istorijos filologijos fakulteto neakivaizdines studijas. 1960 m. buvo pakviestas dirbti istorijos mokytoju Bijotų aštuonmetėje mokyk-loje ir kartu paskirtas Dionizo Poškos memorialinio muziejaus direktoriumi. Labai jaunas pradėjo ieškoti savojo gyvenimo kelio. Neatsitiktinai, jau mokydamasis, o vėliau ir dirbdamas kaimo mokykloje, pirmą kartą pajuto svajonę, lydėjusią jį visą gyvenimą, tapti geru mokytoju ir dirbti su mokiniais. Vis dėlto kelias paskui savo svajonę nebuvo tiesus. 1960 m. įstoja į žurnalistų sąjungą, daug rašo, dirba redaktoriumi Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto vyresniuoju inspektoriumi kultūros ir švietimo reikalams, Respublikinės mokslinės pedagoginės bibliotekos direktoriumi, „Tarybinės mokyklos“ (vėliau – „Tautinės mokyklos“) redakcijos skyriaus vedėju. Tad darbų būta daug, tačiau jie visi daugiau ar mažiau siejosi su pedagogika. Vadinasi, dar labiau priartėjo prie savo didžiosios svajonės įgyvendinimo. Pagaliau ji visiškai ėmė pildytis, kai 1982 m. jis įstojo į VU Pedagogikos katedros neakivaizdinę aspirantūrą ir vadovaujamas doc. dr. Vytauto Bernoto, baigė ją ir apsigynė disertaciją „Vyresniųjų paauglių tyrimo mokėjimų ugdymas kraštotyros veikloje“, už kurią 1991 m. buvo suteiktas socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnis. Didžioji svajonė išsipildė su kaupu – kelias į pedagogiką buvo tiesus…
„Edukologijos mokslo labirintuose: interviu su doc. dr. Jonu Dautaru“, kurį parengė prof. habil. dr. Elvyda Martišauskienė ir prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė, gausu faktinės medžiagos ir docento pasisakymų apie tolesnę savo pedagoginę ir mokslinę veiklą, pastarojo meto spręstinas edukologijos problemas, atliktus bei numatomus ateityje mokslinius darbus ir kt.
LEU doc. dr. Dalia Survutaitė straipsnyje „Pedagoginės veiklos subtilybės“ nagrinėja docento mokslinę veiklą, nuo 1992 m., kai jis pradėjęs dirbti VPI (dabar LEU) ir čia ėmė derinti savo mokslinę (informacinių ir metodinių leidinių rengimą) ir praktinę pedagoginę veiklą, gavo akademinio darbo krūvį, dirbo asistentu, vyresniuoju asistentu, pagaliau docentu, pradėjo dėstyti pedagogikos istoriją ir lyginamąją pedagogiką bakalaurantams, vėliau – ir doktorantams. Teko susipažinti su amerikiečių, danų, suomių, vokiečių ir kitų užsienio pedagogų naujausiais darbais ir patirtimi. Vėliau dalyvavo projektuose, susijusiuose su švietimo reforma. „Tai buvo ir atradimų metai, ir ne tik studijų dalykų, bet ir naujo turinio“ (p. 33. Paryškinta autorės – V. R.). Teko gilintis į lietuvių egzodo pedagogiką, užsienio šalių ugdymo sistemas, pasiekimus, stažuotis užsienyje.
Stažuotes JAV detaliai aptaria Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje Archyvų direktorė Skirmantė Miglinienė straipsnyje „Mokslinių stažuočių Čikagoje rezultatai“. O jie gan įspūdingi. 1996–2004 m. docentas stažavosi net aštuonias vasaras. Tyrinėjo lituanistinio švietimo ir egzodo pedagogikos raidą, rinko medžiagą darbams apie žymesnius JAV lietuvių pedagogus Lituanistikos centre, Pasaulio lietuvių archyve, Pedagoginio lituanistikos instituto bibliotekoje, Kongreso bibliotekoje Vašingtone, dalyvavo JAV lituanistinių mokyklų mokytojų studijų savaitėse, skaitė paskaitas, rengė mokinių ir mokytojų anketines apklausas. Nagrinėjama tema J. Dautaras parašė aštuonias knygas, kurių daugiausia išleido Lituanistikos tyrimo ir studijų centras Čikagoje, kitas – LEU ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilniuje. Tarp jų – bibliografinę rodyklę „Pedagogo Domo Veličkos kūrybinis palikimas“ (1977 m.), monografiją „Lituanistinio ugdymo JAV būklė ir perspektyvos“ (1998 m.), chrestomatiją „Lietuvių išeivijos pedagoginė mintis“ (2001 m.), „Pedagogas Juozas Plačas: gyvenimas, idėjos darbai“ (2002 m.), „Prof. dr. Jonas A. Račkauskas: pedagoginė, mokslinė ir visuomeninė veikla“ (2004 m.), „Pedagoginis lituanistikos institutas: 1958–2003 m.“ (2005 m.), monografiją „Profesorius Albinas Liaugminas“ (2005 m.), „Sofija Jonynienė: pedagogė, lietuvybės puoselėtoja Jungtinėse Amerikos Valstijose“ (2013 m.).
Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo dėstytoja Stanislava Juškienė, straipsnyje „Pedagogas, vertas pagarbos“ prisimena bendradarbiavimo su J. Dautaru metus ir pažintį, kai pastarasis buvo pakviestas talkinti į Panevėžio kolegijos filialą. Autorė itin aukštai vertina kai kurias asmenines docento, kaip dėstytojo ir kolegos, savybes. Pvz., „Su juo lengva bendrauti, surasti bendrą kalbą. J. Dautaras visada linksmas, o kartais susimastęs ar romantiškai nusiteikęs. Niekada nedejavo, nesiskundė, kad sunku, nekalbėjo apie problemas. Kartais atrodydavo, kad šis žmogus neturi jokių rūpesčių ir problemų nei darbe, nei asmeniniame gyvenime“ (p. 43). Baigdama savo straipsnį ir apibendrindama keleto metų savo stebėjimus, autorė rašo: „[…] galiu drąsiai teigti, kad doc. dr. Jonas Dautaras – tikras pedagogas, neišsenkantis žinių, gerumo, nuoširdumo šaltinis – laimingi tie, kurie galėjo ir ateityje galės iš jo pasisemti patirties“ (p. 45. Paryškinta autorės. – V. R.).
Šilalės rajono, Bijotų Dionizo Poškos pagrindinės mokyklos mokytoja Angelė Petrošienė straipsnyje „Mokytojų mokytojas“ primena savo kraštiečio ryšius su gimtine ir tuos laikus, kai docentas dirbo Bijotų bibliotekoje, mokykloje ir D. Poškos muziejuje, pasakoja apie jo dažnus apsilankymus muziejaus jubiliejiniuose renginiuose, taip pat neseniai Šilalės rajono savivaldybės viešojoje ir Bijotų bibliotekose surengtas jubiliejines personalines J. Dautaro mokslinių darbų parodas ir padovanotas bibliotekoms knygas.
Pirmąjį knygos skyrių užbaigia LEU „Šviesos“ laikraščio redaktoriaus Juozo Skomskio ta pačia tema parengtas su docentu interviu „Pareiga gimtinei išlieka visą gyvenimą“. Jame daugiausia dėmesio skirta J. Dautaro ryšiams su gimtine, jubiliejinių personalinių parodų tėviškėje sumanymui ir atidarymui Šilalės rajono savivaldybės viešojoje ir Bijotų kaimo bibliotekose, jų ekspozicijoms ir mokslininko ateities sumanymas bei planams.
Didžiausias knygos skyrius yra „Jono Dautaro edukologijos darbų bib-liografija (1963–2013 m.)“ (II), kurią sudarė Vytautas Rimša (p. 53–88). Iki tol tai yra išsamiausia mokslininko darbų ir kitų straipsnių bibliografija, į kurią pateko įrašai iš visų senųjų (kortelių katalogų ir kt.) ir naujausių elektroninių duomenų bazių (DB) bibliotekose, taip pat docento sudarytų literatūros sąrašų, paskelbtų mokslo darbuose, knygose ar straipsniuose. Bibliografiniai
įrašai rodyklėje yra susisteminti ir išdėstyti temine, chronologine abėcėline seka – pagal jų išspausdinimo metus, o kiekvienų metų – pagal knygų ir straipsnių pavadinimus ar autorių pavardes abėcėlės tvarka. Įrašai išdėstyti temomis: knygos ir informaciniai leidiniai; straipsniai; konferencijų pranešimų tezės; leidinių recenzijos.
Leidinio skyriuje „Kita pedagoginė, mokslinė veikla“ (III) rasime žinių apie J. Dautaro darbus, esant redaktoriumi ir redakcinių kolegijų nariu; dirbant tęstinių leidinių redakcinėse kolegijose; dalyvaujant projektuose; rengiant mokslo darbuotojus; vadovaujant moksliniams magistrų ir bakalaurų diplominiams darbams.
Skyrių „Jono Dautaro gyvenimo ir veiklos akimirkos“ (IV) sudaro vien nuotraukos, pradedant nuo tėvų sodybos, šeimos ir vaikystės iki pastarojo meto. Jų daug ir visos įdomios. Nuotraukos skaitytojui teikia nemažai informacijos, papildančios skyrių tekstus. Rasime jame ir mokslininko parašytų ar sudarytų knygų nuotraukų.
Į kitą knygos skyrių (V) sudėta „Padėkos, apdovanojimai, pažymėjimai, sveikinimai“.
Pabaigoje spausdinamos dvi rodyklės: pirmoji (VI) „Svarbiausios gyvenimo ir veiklos datos“, antroji (VII) – „Literatūra apie Joną Dautarą“. Toliau, kaip ir dera, knygoje matome Santrumpų ir Asmenvardžių rodykles, knygos reziumė (anglų k.).
Vertinant visą leidinį ir pateiktą informaciją, galima tik pritarti, prof. dr. Palmiros Pečiuliauskienės nuomonei, kad „Knyga – informatyvi, gali būti naudinga studentams – būsimiems pedagogams, jauniesiems mokslininkams, mokytojams, visiems besidomintiems šiuolaikinėmis ugdymo problemomis“ (p. 8).
Kita vertus, leidinys rodo, kiek daug darbų galima padaryti, turint tokią didelę svajonę, kuri nepaliaujamai skatina eiti kartu, neatsilikti ir nepaklysti gyvenimo labirintuose. Akivaizdus pavyzdys čia yra visas LEU doc. dr. Jono Dautaro gyvenimas ir profesinė bei mokslinė veikla.
Pagaliau, ne kiekvienam tai skirta. Ši knyga mus moko visuomet nuosekliai siekti savo užsibrėžto tikslo. Man rodos, doc. dr. J. Dautaras čia parodė tikrą žemaitišką užsispyrimą ir darbštumą. Nevalia pamiršti, kad vos perėjęs dirbti į LEU, jis ėmėsi didžiulio redakcinio leidybinio darbo ir parengė bei išleido Lietuvoje (ne vien JAV) daugybę mokomųjų leidinių ir programų. 1997–1999 m. sudarinėjo ir redagavo socialinės pedagogikos mokslinių straipsnių tęstinį rinkinį „Socialinis ugdymas“, daug metų buvo taip pat vienas iš tęstinio leidinio „Edukacinės studijos: jaunųjų mokslininkų darbai“ iniciatorių ir sudarytojų. Buvusi LEU Pedagogikos katedros vedėja, viena iš šios knygos straipsnių autorių, prof. habil. dr. M. Barkauskaitė apie savo kolegos atliktus darbus rašė: „Giliniesi į doc. dr. J. Dautaro išsvajotą pedagoginį kelią ir galvoji, kaip vienas žmogus gali padaryti tiek daug puikių darbų“ (p. 17). Gal tai ir yra ta kelionė paskui savo svajonę, kartais dar vadinamą pašaukimu? Kokia laimė tokią svajonę turėti, išgirsti ir paklusti. Knygos apie J. Dautarą pasirodymo proga, palinkėkime docentui ir toliau neprarasti svajonės…
* Jonas Dautaras: pašaukimas – edukologija / Lietuvos edukologijos universitetas. Ugdymo mokslų fakultetas. Edukacinių tyrimų institutas; sudarė doc. dr. Dalia Survutaitė. – Vilnius: Edukologija, 2013. –
167, [1] p.: iliustr., faks., portr. – Santr. angl. –
Asmenvardžių r-klė: p. 159–167.