Pabaiga, pradžia 2013 m. Nr. 21.
2013 m. gruodžio 19 d. paminėtos Prano Mašioto 150-osios gimimo metinės. Ta proga „Mokslo Lietuvos“ skaitytojus supažindiname su prof. habil. dr. Algirdo Ažubalio rašiniu skirtu P. Mašiotui.
Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Pranas Mašiotas parašė ir išleido šiuos vadovėlius: „Aritmetikos uždavinynas“ (1–2 d., 1906, 14-sis leid. 1938), „Raštas. Vadovėlis norintiems išmokt rašyt“ (1907), „Plokštumos trigonometrija“ (1919), „Žemosios matematikos istorija“ (1919), „Algebros uždavinynas“ (1–2 d., 1919–1920), „Logaritmų knygos“, „Ašakaičio abėcėlė“ (1921), „Fizikos vadovėlis vidurinei mokyklai“ (1922), „Plokšminė trigonometrija ir uždavinynas“ (1936, pertvarkė sūnus J. Mašiotas). Apie savo vadovėlius pats autorius sakydavo, kad visos knygos buvo ruošiamos labai skubotai – vienas norėta išleisti dar Kalėdoms, kitas – bent vasaros atostogoms. Tai buvo „bado vadovėliai“: jie buvo ruošiami užkišti spragą, kuri labai sunkino mokytojų darbą. Tie vadovėliai negalėjo būti tokie, kokių reikia normaliu laikmečiu.
Parašė P. Mašiotas ir mokslo populiarinimo kūrinių: „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“ (1901), „Mokslo pasakos ir pasakojimai“ (1916), „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ (1919), „Žiema ir vasara“ (1920) ir kt. „Ir aš mažas buvau“ (1919), „Gimnaziją atsiminus“ (1922), „Kai knygas draudė“ (1924), „Pašešupių knygnešiai“ (1937) – P. Mašioto atsiminimų knygos, kuriose jis meniškai pateikė lietuvių nacionalinio judėjimo, kovų prieš carizmą, kaimo buities vaizdus.
Dabar plačiajai visuomenei P. Mašiotas labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas. Iš maždaug 150 jo knygučių vaikams apie 30 originalios. Kitos – laisvieji, sulietuvinti žymių Vakarų ir Rusijos autorių: Danielio Defo (Defoe, 1660 ar 1661–1731), Vladimiro Durovo (Дуров, 1863–1934), Džeimso Oliverio Kervudo (Curwwod, 1878–1927), Ėricho Kestnerio (Kästner, 1899–1974), Hiū Loftingo (Lofting, 1886–1947), Karinos Mikaelis (Michaelis, 1872–1950), Ferenco Molnaro (Molnár, 1878–1952), Ernesto Sytono (Seton, 1860–1946), Viljamūro Stefansono (Stefansson, 1879–1962), Herberto Džordžo Velso (Wells, 1866–1946), Ernsto Augusto Georgo Vicherto (Wichert, 1831–1908) kūriniai vaikams. Vertė ir lietuvino ir ne tokių žinomų rašytojų: Anos ir Pauliaus Blau, V. Bonzelio, M. Geislerio, J. Gjems-Selmer, F. Hanseno, A. Koževnikovo (Кожевников), B. Li, D. Mukerdžio, V. Nithamerio, D. B. Patnemo, P. Rozegerio, P. Saiplo, J. Spyri, J. Svensono, V. Šarelmano kūrinėlius. Daugelio Vakarų Europos rašytojų originalias knygutes tėvui atsiųsdavo Lietuvos užsienio atstovybėse dirbusi dukra Marija. 1969 m. Lietuvoje pakartotinai imta leisti P. Mašioto kūrinius vaikams. Serija pavadinta „Prano Mašioto knygynėlis“. O šios veiklos pradžia buvo labai susijusi su patriotine pedagogine P. Mašioto veikla: mokydamas Rygoje lietuviukus lietuvių rašybos, jiems duodavo versti iš rusų ar vokiečių kalbų pasakas, pats susidomėjo šia veikla.
Ikikarinės Nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje periodinėje spaudoje P. Mašiotas mokytojams paskelbė net 20 matematikos didaktikos straipsnių. Praktiškai P. Mašiotas matematikos mokytojams aiškino tai, kas vėl aiškinama dabar, praėjus 80–90 metų. Nepriklausomoje Lietuvoje P. Mašioto nuopelnai buvo tinkamai įvertinti: 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio, 1933 m. – I laipsnio ordinais, 1923 m. išrinktas Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Garbės daktaru, 1933 m. – Lietuvos rašytojų draugijos Garbės nariu. Jo 75-jų metinių proga J. Vajėga rašė: „Kaip galėjo tesėti maža saujelė tiek daug padaryti? Mes netgi ir dabar, kada viską turime, kada mūsų tiek daug, retkarčiais suabejojame savo šviesia ateitimi. Turėjo krūtinėse daug ugnies anie žmonės, kad galėjo miegančią tautą prikelti iš patalo.“
Už santaupas P. Mašiotas Kaune, K. Donelaičio g. 2a pasistatydino namą. Jam padėjo giminaitis architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, dėkingas už paramą mokantis Rygoje. Čia keletą metų ramiai gyveno, dirbdamas literatūrinį darbą. Bet atėjo 1940 m. Kadangi namas atsidūrė NKVD kaimynystėje, P. Mašiotas buvo prievarta iš jo iškeldintas. Dukra Marija su žentu Juozu Urbšiu (1896–1991), paskutiniu prieškario Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru, buvo ištremti iš Lietuvos. P. Mašiotas vasarą prisiglaudė Kačerginėje, sūnaus Jono (1897–1952, JAV), žymaus prieškario Lietuvos matematikos mokytojo, vadovėlių autoriaus, vasarnamyje. Čia dar sulaukė žinios iš Tambovo, Leningradskaja g. 25, kur buvo apgyvendinti M. ir J. Urbšiai (1940 08 01 telegrama ir 08 25 atvirukas J. Mašiotui). Bet 77 metų pedagogas ir rašytojas daugiau nebepajėgė pakelti ir 1940 09 14 mirė. „Jo gyvenimas prasidėjo rūsčiai nugriaudėjus 1863 m. sukilimo audrai, – rašė P. Mašioto biografė, daug prisidėjusi prie jo vardo sugrąžinimo tautai, mokytoja iš Kudirkos Naumiesčio Natalija Manikienė (1922–2008), – sutapo su keturiasdešimt metų trukusiu lietuviškos spaudos draudimu, Pirmuoju pasauliniu karu, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu“. Užgeso Nepriklausoma Lietuva, užgeso ir P. Mašiotas.
Beje, „matematinius genus“ iš P. Mašioto paveldėjo ne tik sūnus Jonas, bet ir dukra M. Urbšienė (1895–1959), kuri 1913 m. baigė Rygos gimnaziją ir tų pačių metų rudenį išvyko studijuoti matematikos į Maskvos aukštuosius moterų kursus. Studijų ji pabaigti nesuspėjo, sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas ir liga.
1993 m. rugpjūčio mėnesį P. Mašioto anūkė Baniutė Mašiotaitė-Kronienė, gyvenanti JAV, parvežė tėvo Jono pelenus ir jie iškilmingai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse šalia P. Mašioto, M. ir J. Urbšių. Vėliau B. Mašiotaitė-Kronienė minėtą vasarnamį ir maždaug 1 ha žemės sklypą Kačerginėje padovanojo miesteliui su sąlyga, kad vasarnamis bus ir toliau prižiūrimas (jame yra 4 butai, gyvena 3 šeimos), o viename bute bus Mašiotų muziejus.