Vilmantas KRIKŠTAPONIS
Lietuvių tautos dainius kun. J. Mačiulis-Maironis rašė: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų!“ To visi norėtume, nors tai tik poetų svajonės. Praėjusius laikus šiandien tiriame iš įvairiausių iki mūsų dienų išlikusių šaltinių. Didžios pagarbos susilaukia tos asmenybės, kurios savo gyvenime siekė gero kitam, šviesos savo tautai, ėjo į pažangą. Žmonių siekimas sužinoti savo kelią, kuriuo jie ateina į mūsų dienas, toli gražu nėra vien tuščios pretenzijos: žinant praeitį, lengviau suvokti ateitį. Tik visa bėda ta, kad kartais apie šviesias savo tautos asmenybes, labai nedaug šiomis dienomis randame išlikusios informacijos. Taip atsitiko ir su Mikalojumi Kuprevičiumi, kuris buvo žymus gydytojas, švietėjas, visuomenininkas, laisvamanis, tautosakos rinkėjas, XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tautinio judėjimo veikėjas. Nedaug medžiagos apie jį terandame, kadangi ji yra plačiai išblaškyta ir sunkiai prieinama. Tad mano, kaip kultūros istoriko, pareiga tą medžiagą surinkti po kruopelytę ir skaitytoją kuo plačiau supažindinti su šia jau daug kam užmiršta asmenybe, jo gyvenimu ir darbais, nes minime M. Kuprevičiaus 150-ąsias gimimo metines.
Mikalojus Kuprevičius gimė 1864 m. sausio 27 d. vidury Lietuvos – Lenčių kaime (Kėdainių r.), kuris kažkada yra buvęs pavažiavus apie dvylika kilometrų į rytus nuo Krakių miestelio. Kuprevičiai gyveno pasiturimai, turėdami didelį ūkį ir vandens malūną. Tėvai išaugino aštuonis vaikus: tris sūnus – Mikalojų, Aleksandrą ir Klemensą – ir penkias dukras. Tad nors Kuprevičiai ir buvo pasiturintys, bet tris dukras išleido už neturtingų jaunuolių. Vėliau tėvai ūkį padalijo sūnums Aleksandrui ir Klemensui. O Mikalojui teko kita dalia.
Kuprevičių šeimoje visą laiką buvo kalbama tik lietuviškai. Tėvai, norėdami, kad jų vaikai būtų apsišvietę žmonės, stengėsi juos kiek pralavinti, tad jų sūnus Mikalojus būdamas devynerių metų, jau pradėjo lankyti Krakių pradžios mokyklą, kurią baigęs buvo išleistas tęsti mokslo Šiaulių berniukų gimnazijon. Tuo Kuprevičiai, kaip ir daugelis kitų tėvų, kurių sūnūs tais laikais mokėsi gimnazijose, puoselėjo viltį, jog jų Mikalojus taps kunigu.
Žagarėje [Nuotraukos iš Vilmanto Krikštaponio archyvo]
Pravartu pažymėti tai, jog anuo metu Šiaulių gimnazijoje, kaip ir daugelyje kitų carinėje imperijoje veikusių mokslo įstaigų, priespauda sukėlė priešpriešą: plito demokratinės idėjos, kurios budino tautinius jausmus. Demokratines idėjas skatino ir Šiaulių gimnazijoje anuomet dirbę tokie pedagogai, kaip L. Dolotskis, M. Kozlovskis ir kt. Čia netrūko ir H. Boklio, L. Bliuchnerio, Č. Darvino, J. Drepeno ir kitų pažangių Europos mokslininkų veikalų, kaip kad netrūko rusų rašytojų ir poetų A. Dostojevskio, N. Gogolio, M. Lermontovo ir kt. kūrinių. Tiek pažangių Europos mokslininkų, tiek ir rusų rašytojų raštai buvo gimnazijos bibliotekoje, kuriuos bet kuris gimnazistas galėjo laisvai skaityti. Gimnazijoje veikė ir čia besimokiusių J. Bielskio, V. Janavičiaus ir V. Zubovo įsteigta slapta bibliotekėlė, kuri vėliau buvo perkelta į grafo N. Zubovo namus. Šioje bibliotekėlėje, turėjusioje apie 300 įvairaus turinio knygų, buvo rusų revoliucinių demokratų, narodninkų bei marksistų veikalų. Tad neabejojama, jog ir M. Kuprevičius anuomet studijavo tuos slaptoje bibliotekėlėje buvusius veikalus ir tai turėjo įtakos jo, kaip ir daugelio to meto gimnazistų, pasaulėžiūros formavimuisi. Tai sužlugdė Kuprevičių viltis ir troškimą matyti savo Mikalojų kunigo sutana ar bažnyčioje prie altoriaus, nes jis, baigęs penkias gimnazijos klases, nesutiko stoti kunigų seminarijon. Tėvai užsirūstino ant sūnaus ir atsisakė jam duoti lėšų tęsti mokslą gimnazijoje, kad galėtų mokslan leisti kitus vaikus, o ypač sūnų Aleksandrą.
Nutraukę materialinę paramą Mikalojui, Kuprevičiai leido gimnazijoje mokytis Aleksandrą. Tenkindamas tėvų norus, kiek pasimokęs Šiaulių gimnazijoje A. Kuprevičius įstojo į kunigų seminariją, tačiau kiek pasimokęs, tėvams nežinant, ją metė ir įstojo į žemės ūkio mokyklą. Sužinoję, kad jų sūnus metė kunigų seminariją, Kuprevičiai užsirūstino ir nebeleido jam niekur daugiau mokytis. Aleksandras grįžo į tėvų namus. Dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime ir visam gyvenimui liko laisvamaniu.
Pravartu pažymėti, jog Kuprevičių Mikalojaus būta ne tik tvirto kūno sudėjimo, jis turėjo stiprią valią ir buvo be galo ryžtingas: netekęs tėvų materialinės paramos, nuo šeštos klasės pats pradėjo užsidirbti lėšų mokslui ir pragyvenimui. Jis patyrė daug vargo ir skurdo, kol 1884 m. sėkmingai baigė Šiaulių gimnaziją. Ne kitoks jo gyvenimas buvo ir vėlesniais metais, carinės Rusijos universitetuose studijuojant aukštuosius mokslus.
Baigęs Šiaulių gimnaziją, tų pačių metų rudenį M. Kuprevičius įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Anot M. Kuprevičių pažinojusio kito ano meto lietuvių studento J. Staugaičio, „Jau tuomet Mikalojus buvo nusistatęs, baigęs aukštuosius mokslus, apsigyventi savo gimtajame krašte, tarp lietuvių, kad galėtų darbuotis jų labui. Bet kadangi katalikai gamtininkai dėl aršiai varomo rusinimo negalėdavo gauti Lietuvoje jokios tarnybos ir tik laisvųjų profesijų atstovams, būtent lietuviams gydytojams bei advokatams, nebuvo užkirstas kelias savo gimtajame krašte pelnytis duonos, tai M. Kuprevičius, trečiais studentavimo metais persikėlė į Kazanės universiteto Medicinos fakultetą“.
Tuo pat metu, kai M. Kuprevičius 1886 m. rudenį atvyko į Kazanę studijuoti medicinos mokslų, iš Peterburgo universiteto, už anticarinę veiklą į Kazanę buvo atitremta ir nemaža grupė studentų. Manoma, kad M. Kuprevičius į Kazanę taip pat atvyko pagautas revoliucinių idėjų, nes jis su minėtais iš Peterburgo į Kazanę atitremtais studentais palaikė ryšius. Tais pačiais metais, M. Kuprevičius padavė Kazanės universiteto vadovybei pareiškimą, kuriuo buvo prašoma jį atleisti nuo mokesčio už mokslą, tačiau šis prašymas buvo atmestas, nepaisant to, kad atleidimui buvo labai rimtų priežasčių. Anuomet prašymai būdavo atmetami tik politiniu požiūriu nepatikimiems studentams. 1887 m. M. Kuprevičius atvirai įsitraukė į universitete Aleksandro Uljanovo suburtą jaunimo organizaciją, kuri jau atvirai protestavo prieš buvusią santvarką, reikalavo panaikinti reakcingus universiteto įstatus, leisti organizuoti draugijas, grąžinti anksčiau iš universiteto pašalintus studentus, o kaltus dėl jų pašalinimo, nušalinti nuo užimamų pareigų. Visa tai buvo išsakyta 1887 m. gruodžio 4 d. universiteto aktų salėje vykusioje studentų sueigoje. Tai buvo labai drąsus studentų žengtas žingsnis, už kurį caro valdžia beveik dviem mėnesiams uždarė universitetą, prieš tai pašalindama iš jo visus minėtos studentų sueigos dalyvius. Tačiau visa tai truko neilgai, nes pastarieji vėl buvo universitetan priimti, tarp kurių buvo ir M. Kuprevičius. 1891 m. sėkmingai baigęs Kazanės universitetą, M. Kuprevičius gavo gydytojo diplomą.
Nors ir labai anuomet M. Kuprevičius ilgėjosi tėvynės, tikėdamasis greitai grįžti į ją ir dirbti jos labui, tačiau iškilus svarbesniam reikalui, visa tai teko kuriam laikui atidėti. Kazanės gubernijoje tąkart siautė dėmėtosios šiltinės epidemija, kuri carinėje Rusijoje anuomet buvo nuolatinė viešnia, į kapus paguldžiusi šimtus tūkstančių žmonių. Tad M. Kuprevičius, kaip ir daugelis jo kolegų stojo į kovą su ta klastinga liga ir pats užsikrėtė. Nors sunkiai teko sirgti, tačiau jaunas ir stiprus organizmas ligą nugalėjo.
Praėjus dvejiems metams nuo universiteto baigimo, 1893 m. vasarą M. Kuprevičius apsišarvavęs gamtos, medicinos mokslais ir praktiniu patyrimu grįžo į tėvynę su iš anksto numatytu darbo planu. Grįžo jis arti savo tėviškės, apsistodamas Grinkiškyje (Radviliškio r.). Tuo metu visa Lietuva, o ypač kaimas, skendėjo materialiniame ir dvasiniame skurde. Tuo metu mūsų krašte tebuvo tik 132 gydytojai, ir tai daugiausia jie gyveno miestuose, būdami ne lietuvių tautybės. Kaimo žmonės anuomet dėl skurdo ir gydytojų stokos beveik negaudavo jokios medicininės pagalbos, todėl jų sergamumas ir mirštamumas būdavo didžiulis, ypač dėl nuolatos siaučiančių įvaikių epidemijų. Tai savo raštuose kažkada pažymėjęs ir Žemaičių vyskupas M. Valančius, kuris knygelėje „Pastabos pačiam sau“ rašė: „Kaimiečiai taip mirė šiltine, jog daugelyje parapijų bažnyčių epidemijų metu laidodavo kas dieną bent po 15 ir daugiau numirėlių“. Vyskupo nuomone, šiltinės epidemija kilusi todėl, kad žmonės pristigę duonos, nes metai buvę labai nederlingi – siautė badas. Epidemijos kėlė mirtiną siaubą gyventojams, tad Žemaičių vyskupija visiems kunigams įsakė laikyti specialias pamaldas, prašant Dievo pagalbos, kad šis apsaugotų žmones nuo plintančios baisios ligos. Nors šios apeigos tiek kunigų, tiek ir tikinčiųjų būdavo atliekamos labai rūpestingai, tačiau, kaip nurodė vyskupas, epidemija ne tik kad nemažėjo, bet plėtėsi dar labiau. Todėl ir pats M. Valančius pripažino, kad malda tuo atveju buvo visiškai bejėgė. Atvirkščiai, kuo daugiau žmonės meldėsi, tuo daugiau jų ir mirė. Nei vyskupas, nei kunigai, nei žmonės, matyt, anuomet nesuprato, kad dideli žmonių susibūrimai bažnyčiose sudarė palankesnes sąlygas epidemijai plisti.
Tokiomis tad nelengvomis sąlygomis M. Kuprevičius pradėjo darbą tėvynėje. Sunkumus jam pakelti padėjo jo fizinis pasirengimas, išprusimas ir atkaklumas siekiant įgyvendinti bet kokį tikslą. Jis visados buvo kuklus, nesavanaudiškas, siekdamas niekada nenusižengti teisingumui ir kantriai pakelti silpnybę tų žmonių, kurie jį supo. Tokią pasaulėjautą M. Kuprevičius įgijo dar universiteto laikais, studijuojadamas didžiojo rusų rašytojo, filosofo ir humanisto L. Tolstojaus veikalus bei artimai bendraudamas su jo pasekėjais. Tad visą savo likusį gyvenimą M. Kuprevičius pragyveno be žalingų įpročių: nerūkė, nevartojo alkoholio, nelošė kortomis ir valgė tik vegetarišką maistą. O šios jo asmeninės savybės, matyt, ir leido įtemptai dirbti profesinį bei šviečiamąjį visuomeninį darbą.
Savo visuomeninę veiklą M. Kuprevičius pradėjo dar tada, kai mūsų tėvynėje palyginti dar mažai kur buvo įsižiebę lietuvių tautinės inteligentijos židiniai. Nebuvo pakankamai lietuviškų knygų ir laikraščių. Dauguma gyventojų buvo beraščiai, nes nebuvo lietuviškų mokyklų, tad jei pas kurį tautiškai susipratusį kaimietį lietuvį ir rinkdavosi kaimo vaikai mokytis lietuviško rašto, tai pastarajam ir vaikų tėvams nuolatos grėsė įvairios bausmės, kuriomis baudė bet kokio lygio anuometiniai carinės administracijos pareigūnai. Taigi, mūsų tauta buvo prispausta carinės valdžios ir sulenkėjusios vietos dvarininkijos bei dar tautiškai nesusipratusios dvasininkijos jungo.
M. Kuprevičius buvo ne tik gydytojas, bet ir tautiečių švietėjas. Švietėjišką darbą jis dirbo ne vienas, bet organizacinių sugebėjimų dėka tam darbui M. Kuprevičius mokėjo pritraukti ir kitų, sudarant kolektyvą ir jo narius paraginant dirbti tėvynei naudingą ir reikalingą darbą. M. Kuprevičius manė, kad mažosios tautos turi teisę gyventi, kaip ir didžiosios. Jis nuolatos sakydavo, kad reikia kalbėti ne apie tautos mažumą ar didumą, bet apie jos intelektą, jos dvasinį turtą ir grožį. Kartu reikia didžiuotis ir kitų tautų pasiekimais, kad gėda jų laimėjimus ir pasiekimus niekinti bei žeminti.
Kadangi tas kraštas, kur apsigyveno M. Kuprevičius, buvo vietos dvarininkų ir kunigų labai sulenkintas, tai nieko nelaukdamas, jis ėmėsi Mažojoje Lietuvoje spausdintas lietuviškas knygas ir periodinius leidinius platinti tarp kaimiečių, kad pastarieji tautiškai susiprastų ir neužmirštų savo protėvių ir tėvų gimtosios kalbos. Mylėdamas ir brangindamas savo gimtąją kalbą, M. Kuprevičius ilgam įsiminė M. Daukšos „Postilėje“ parašytus žodžius: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas ir valstybės sargas.“ Tad pradėdamas plėšti apleistus tautiškus dirvonus, iš pradžių iš Mažosios Lietuvos pats parsigabendamas lietuviškos periodinės spaudos ir knygų, platindamas tarp kaimo žmonių visą tai, į glaudžius ryšius M. Kuprevičius suėjo su taip pat aukštuosius mokslus carinės Rusijos aukštosiose mokyklose ėjusiu agronomu, taip pat tautiškai susipratusiu lietuviu aušrininku M. Katkumi, gyvenusiu netoli M. Kuprevičiaus tėviškės – Ažytėnų kaime (Kėdainių r.). Tad per M. Katkų jis artimai susipažino su tais laikais labai veikliu knygnešiu J. Bieliniu-Bieliaku, kuris iš Mažosios Lietuvos M. Kuprevičiui pargabendavo lietuviškų laikraščių ir knygų.
Kad lietuviškos spaudos platinimas Grinkiškio apylinkėse geriau sektųsi, M. Kuprevičius savo iniciatyva tam tikslui įkūrė slaptą draugiją, pavadintą „Atžala“, kurios nariai jo nurodymus gana sėkmingai vykdė. Be lietuviškos spaudos platinimo atžaliečiams buvo pavesta rinkti ir lietuvišką tautosaką (patarles, priežodžius, mįsles, pasakas ir kt.). Rinko tautosaką ir pats M. Kuprevičius, lankydamas pacientus namuose. Jis labai mėgo ir senovės lietuvių dainas, kurias pats rinko ir užrašinėjo. Tad Grinkiškio apylinkėse „Atžalos“ draugija surinko daug lietuvių tautosakos. Keletą pasakų, pasirašęs Stepono Žiupsnio slapyvardžiu, atskiru leidinėliu išleido ir pats M. Kuprevičius. Didesnė dalis atžaliečių surinktos tautosakos būdavo siunčiama į Mintaują J. Jablonskiui. Beje, atžaliečiai, taip pat ir M. Kuprevičius, materialiai rėmė Prūsų Lietuvoje varpininkų leidžiamus „Varpą“ ir „Ūkininką“.
Kalbant apie varpininkų judėjimą, pravartu pažymėti, jog M. Kuprevičius į jį įsijungė nuo pat įsikūrimo – 1888 m., studijų metais gyvenant toli nuo tėvynės. Šis judėjimas vienijo lietuvių tautiškai susipratusį jaunimą, pasiryžusį dirbti tautinį darbą tarp savo tautiečių. Be M. Kuprevičiaus aktyviausiais šio judėjimo nariais per visą laikotarpį buvo J. Adomaitis, P. Avižonis, J. Bagdonas, A. Bulota, J. Gaidamavičius, K. Grinius, J. Jablonskis, J. Kriaučiūnas, A. Kriščiukaitis, V. Kudirka, G. Landsbergis-Žemkalnis, P. Leonas, J. Lozoraitis, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, broliai P.ir S. Matulaičiai, P. Mikolainis, kun. A. Milukas, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Rūgys, A. Sketeris, J. Staugaitis, J. Šaulys, J. Šlekys, L. Vaineikis, J. Vileišis, P. Višinskis ir kt. Pastarieji vėlesniais metais tapo ne tik žymiais lietuvių visuomenės ar mokslo veikėjais, bet ir valstybininkais.
Gyvendamas Grinkiškyje ir būdamas užimtas žmogus, nenutolo M. Kuprevičius nė per žingsnį nuo varpininkų judėjimo. Jam 1894 m. vasarą teko dalyvauti slaptame varpininkų pasitarime, kuris vyko pas J. Jablonskį Mintaujoje. Tąsyk, kai varpininkams iškilo didelių materialinių sunkumų leidžiant savo spaudą, M. Kuprevičius pasitarimo dalyvius ragino intensyviau remti „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimą, kuriuos ir pats tąkart parėmė solidžia pinigine auka. Tokie slapti varpininkų pasitarimai vykdavo kiekvienais metais, siekiant aptarti savo leidžiamos spaudos leidimo ir platinimo problemas.
Pats būdamas tautiškai susipratęs lietuvis, M. Kuprevičius reikalavo būti tautiškai susipratusiais lietuviais ir kitų tautiečių. Kai pas jį, kaip pas gydytoją apsilankęs gana dažnas pacientas pavartodavo rusišką ar lenkišką žodį, M. Kuprevičius išgirdęs, pastariesiems paaiškindavo, kad taip kalbėti nereikia, kad reikia vartoti tik lietuviškus žodžius, kurių yra pakankamai. Pasitaikydavo dažnų atvejų, kai M. Kuprevičius priimdamas ligonius dažnai pastarųjų klausdavo ne tik kas jiems skauda ar kaip ir kokiomis sąlygomis gyvena, bet pasiteiraudavo ar kokį laikraštį, knygas skaito, ar turi lietuvišką kalendorių, ar moko skaityti savo vaikus. Tad toks M. Kuprevičiaus švietėjiškas darbas labiausiai nepatiko sulenkėjusiems Grinkiškio dvarininkui ir klebonui, kurie anuo metu tapo aršiausiais M. Kuprevičiaus priešais.
Ypač priešiškas M. Kuprevičiaus atžvilgiu buvo Grinkiškio dvarininkas V. Mantvydas-Bialozaras, kuris apie jauną gydytoją „litvomaną“, nemokantį net ponų (lenkų) kalba kalbėti, paleido tarp savo bičiulių įvairiausių šmeižikiškų paskalų, prilygindamas M. Kuprevičių prie felčerių. Kam nors susirgus Grinkiškio dvare, buvo vengiama kreiptis į M. Kuprevičių ir buvo kviečiamas lenkiškai kalbantis gydytojas iš Krakių, esančių už 20 km nuo Grinkiškio. Vienas V. Mantvydo-Bialozaro kaimynas, taip pat dvarininkas, viešai buvo pareiškęs, kad jis labai norėtų matyti, „jak wygląda ta ogromna litevska małpa“ (kaip atrodo ta didelė lietuviška beždžionė).
Kitas priešiškai nusiteikęs buvo vietos klebonas, kuris buvo ne kartą bažnyčioje iš sakyklos per pamokslą parapijiečiams pikčiausiais žodžiais iškoneveikęs M. Kuprevičių ir su juo bendraujančius žmones. Klebonas vadino juos bedieviais ir masonais, jų platinamą gimtąja kalba leidžiamą spaudą nusikalstama, o jos platintojus – nusikaltėliais. Jis aiškino, kad reikia vengti skaityti net lietuviškas maldaknyges, nes visagalis ir visažinantis Dievas lietuviškai nesuprantąs.
Taigi M. Kuprevičius, nors ir gyvendamas sunkiomis sąlygomis, nuolatos apsuptas priešų, pradėto darbo nemetė ir iš pradžių nieko nebijodamas, sąžiningai ir įtemptai dirbo. 1895 m. jis vedė Viktoriją Švabaitę iš Kėdainių, kuri nuo mažens auklėta lenkiška dvasia greitai išmoko kalbėti lietuviškai ir persiėmusi lietuviškumu ir kilniais vyro idealais pati įsitraukė į aktyvią lietuvių tautinę veiklą.Ji pagimdė keturis vaikus: Jurgį, Liudą, Viktorą ir Aliną. Taip gyvendamas Grinkiškyje gal ir toliau M. Kuprevičius būtų dirbęs profesinį ir tautinį švietėjišką darbą, tačiau ne be pasaulėžiūros ir idėjinių priešų pagalbos, cariniai žandarai nutarė „litovska propaganda“ su visomis šaknimis išrauti, išsiunčiant M. Kuprevičių į carinės imperijos gilumą, kaip anuomet analogiškai buvo pasielgta ir su kitais lietuvių tautinio judėjimo veikėjais – F. Janušiu, B. Matulaičiu, A. Sketeriu ir kitais lietuviais medikais. Tad M. Kuprevičius, aiškiai suprasdamas, kokios „malonės“ jo laukia iš carinės administracijos, skubiai ir nieko nelaukdamas, su žmona abu 1896 m. pavasarį išvyko į šiaurinę carinės imperijos dalį – Simbirsko guberniją, Kumyžo apskritį. Tačiau ir čia gyvendamas, vien profesiniu darbu M. Kuprevičius neapsiribojo. Gyvendamas tarp čiuvašų, jis iš arčiau susipažino su pastarųjų liaudies švietėjais ir dvasininkais ir pradėjo tarp jų žadinti tautinį susipratimą. M. Kuprevičius ragino čiuvašus rinkti tautosaką ir kurti inteligentų šeimas.
Artėjo carinės Rusijos imperijai neramus laikotarpis. 1904 m. kilo rusų-japonų karas, į kurį M. Kuprevičius buvo mobilizuotas ir buvo išsiųstas į Samaros karo ligoninę, kur ištarnavo iki tol, kol tarp abiejų priešiškų jėgų truko kariniai veiksmai.
Karui pasibaigus, 1906 m. pradžioje M. Kuprevičius buvo demobilizuotas ir su šeima grįžo į tėvynę, apsigyveno Krakėse. Čia gyvendamas, jis siekė savo tėviškės gyventojams teikti medicininę pagalbą, juos šviesti, kultūrinti ir kelti tautinį sąmoningumą. Lietuviškos spaudos draudimas po 1904 m. buvo panaikintas, taigi M. Kuprevičius, kaip ir daugelis ano meto šviesuolių tikėjosi, kad jau niekieno nebevaržomas galės šviesti tautiečius. Tuo tikslu kaip pagalbinę priemonę jis savo pastangomis Krakėse įkūrė Vilniaus švietimo draugijos „Aušra“ skyrių ir knygynėlį, kad galėtų jaunimą aprūpinti lietuviškomis knygomis. O kadangi M. Kuprevičius mėgo senovės lietuvių liaudies dainas ir suprato pastarųjų reikšmę jaunimo tautiniam auklėjimui, žmonos padedamas pradėjo organizuoti ir jaunimo chorus. Atrodė, jog pradėtas darbas tęsis sėkmingai, bet kur tau…
Bus daugiau