Vytautas ŽEIMANTAS
Dar neseniai gražiai pasitikome ir išlydėjome Šv. Kalėdas. Atrodo šventė visa Lietuva, bet iš tikrųjų šventė dauguma, bet ne visi. Kūčių dieną viena užsienio ambasada pakvietė į priėmimą. Jie taip pat krikščionys, bet stačiatikiai, ir gruodžio 24 – eilinė darbo diena, o Šv. Kalėdas jie švęs tik sausį.
Mūsų valstybė palyginus nėra didelė, tačiau nuo seno palaikomos religinės tolerancijos tradicijos sudarė sąlygas didelei religijų įvairovei. 2011 m. surašant gyventojus žmonės galėjo įvardyti priklausomybę vienai ar kitai religinei bendruomenei. Duomenys iškalbingi. Be Romos katalikų, sudarančių didžiąją daugumą (apie 80 proc.) šalies gyventojų, Lietuvoje veikia Stačiatikių, Sentikių, Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Jehovos liudytojų, Sekmininkų, Babtistų, Graikų apeigų katalikų (unitų), Metodistų, Septintosios dienos adventistų, Tikėjimo žodžio, Charizminės evangeliškos, Naujosios apaštalų, Armėnų apaštališkos, Kristaus bažnyčios, Pastarųjų dienų šventųjų (mormonų) religinės bendruomenės. Čia išvardijau krikščionis. Be jų yra dar Musulmonų sunitų, Judėjų, Budistų, Karaimų religinės bendruomenės. Per 5000 gyventojų nurodė, kad jie priklauso Baltų tikėjimo (pagonių) religinei bendruomenei. Beveik pusė milijono gyventojų pasakė, kad jie nepriklauso nė vienai religijai, arba jos nenurodė.
Bet laikas vietoje nestovi. Lietuvoje atsiranda naujų religinių judėjimų, kurie dar neatsispindėjo paskutiniame šalies gyventojų surašyme. Tai Suvienijimo judėjimas (S. M. Moono sekėjai), Sathya Sai Babos organizacija, Sahadža jogos judėjimas, Gyvenimo meno organizacija ir kt.
Religija visų pirma paremta tikėjimu. O žmonių, priklausančių įvairioms religinėms bendruomenėms, pasaulėžiūra, etinės nuostatos, ritualai gali būti skirtingi. Todėl mokslininkams, žurnalistams ir kitiems žmonės, panorusiems pakomentuoti religine tematika žiniasklaidoje, iškyla daug pavojų suklysti, net nepelnytai užgauti, įžeisti. Taip gali nutikti ne iš blogos apie tai rašančio žmogaus valios. Nepasitenkinimo priežastimi gali būti neteisingai pavartota sąvoka, net vienas ne vietoje pasakytas žodis.
Apie tai susimąsčiau ir neseniai dalyvaudamas parterystės kūrimo seminare, vykusiame vykdant projektą „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“. Šį projektą vykdo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras. Seminaras susilaukė didelio žurnalistų dėmesio. Vytauto Didžiojo universiteto (M. Ališauskienė, R. Ruolytė, G. Markauskaitė), Mykolo Romerio universiteto (L. Biekša), Teisingumo ministerijos (D. Glodenis), kiti pranešėjai aptarė susiklėsčiusią religinę įvairovę Lietuvoje, religijos ir valstybės santykius, nemažai kalbėta ir apie žiniasklaidos įtaką, komentuojamos ir aptariamos žurnalistų daromos klaidos. Buvo pateikta ir nemažai patarimų, kaip išvengti tokių nesusipratimų.
Pirmoji nuostata ateina iš mūsų valstybės Konstitucijos, kurioje teigiama, kad „minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Visas Konstitucijos 26 straipsnis pacituotas neatsitiktinai. Mes, bendradarbiaujantys su žiniasklaida, taip pat esame žmonės. Kiekvienas mūsų tikime ar netikime, bet tai irgi tikėjimas, tik į nieką. Kiekvienam savas tikėjimas arčiau širdies. O kito tikėjimo žmogus ar religinė bendruomenė neretai gali sukelti tam tikro diskomforto. Rašant apie tai, žiūrėk, ir atsiranda noras pamokyti, pasakyti, kad yra tikra (tai yra mano) religija. O labiau užsidegę žmonės pradeda ir kritikuoti nesavas religijas, kartais net koneveikti kitas religijas ir jų atstovus. Taip padaroma tik meškos paslauga. Ir ne taip svarbu, kodėl tai įvyko: nenorint pikto, dėl tokių temų subtilybių nežinojimo, ar sąmoningai stojus į „Kryžiaus karų“ taką, ar praktikuojant karingojo ateizmo taktiką. Todėl rašantieji apie religiją neturėtų pamiršti mūsų Pagrindinio įstatymo teiginių.
Rašant apie religijas gali patekti į nelygiavertes situacijas. Viena, pvz., rašyti apie Romos katalikus, įsigalėjusius Lietuvoje nuo Vytauto ir Jogailos laikų, visai kita – rašyti apie neseniai į mūsų šalį atėjusius naujuosius religinius judėjimus. Pirmuoju atveju autoriui talkina tūkstantmetės Katalikų bažnyčios istorija, teologijos mokslai, katalikiška spauda, pagaliau, tėvų ir protėvių tradicijos, nuo vaikystės įdiegta gyvenimo samprata. O apie naujus religinius judėjimus informacijos lietuvių kalba praktiškai nėra. Norint rašinyje išlikti objektyviam telieka išklausyti tos religinės bendruomenės balsą, išgirsti jų komentarus ir pasisakymus.
Tokiu atveju gali pagelbėti ir ekspertų, mokslininkų nuomonė. Kai rašome, pvz., bankų, genetikos, kosmoso ar kitomis sudėtingesnėmis temomis, visada stengiamės pasisemti tokių žinių iš įvairių šaltinių, išklausome ir tos srities mokslininkų ar ekspertų nuomonę, ją cituojame, komentuojame. Tokio principo reikėtų laikytis ir rašant religijos tema. Deja, kaip buvo pastebėta seminare, tokie informacijos šaltiniai kaip ekspertai ar mokslininkai, galintys objektyviai pakomentuoti nagrinėjamą situaciją, problemą, nėra dažnai cituojami žiniasklaidoje. Todėl patartina klausti informacijos religijotyrininkų, įvairių ekspertų, mokslininkų dirbančių religijos srityje. Objektyvios, mokslinės informacijos apie religines bendruomenes, įvairius religinius reiškinius ir procesus galima gauti Vilniuje įsikūrusiame Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centre (direktorė dr. Milda Ališauskienė), Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje, Lietuvos religijotyrininkų draugijoje. Šiose įstaigose kaupiama medžiaga apie tradicines ir netradicines religines bendruomenes, naujas religijas, naujuosius religinius judėjimus, dvasines grupes, naujojo religingumo tyrimus, religinius reiškinius ir procesus. Pabendravus su specialistais, kūriniai bus žymiai objektyvesni, juose nebus klaidinančios informacijos, patenkančios į žiniasklaidą dėl nežinojimo. Išvengtume grubių klaidų, kai net painiojami religinių bendruomenių pavadinimai, priskiriami jiems nebūti dalykai, iškraipomi tikėjimo pagrindai.
Svarbu vartoti tik objektyvius informacijos šaltinius. Kalbant apie vieną ar kitą religinę bendruomenę, konfesiją, įvairius religinius reiškinius, pravartu pateikti ir opozicinių nuomonių, ir nešališkų informacijos šaltinių, kurie leistų objektyviai išanalizuoti aptariamą problemą ar įvykį. Tai padėtų išvengti situacijų, kai vienų religinių bendruomenių atstovai savo išreiškiamomis mintimis ir pasisakymais diskriminuoja kitas konfesijas. Taip pat kai pateikiama tik vieno individo, kuris nėra nei religinės bendruomenės atstovas, nei ekspertas subjektyvi nuomonė, klaidinanti skaitytojus ir žiūrovus. Objektyvios informacijos skelbimas padės išvengti vienpusiškumo. Ir ypač, jei respondentui tolimi tolerancijos principai.
Užsiminus apie toleranciją, reiktų pabrėžti, kad ir pats korespondentas būtų tolerantiškas. Visuomenė, paveikta žiniasklaidos, aktyviai reaguoja, vertina vienas ar kitas religines bendruomenes. Deja, dažnai, kalbant apie įvairias religines bendruomenes, jaučiamas autoriaus išankstinis nusistatymas, neigiamas požiūris į aptariamus religinius judėjimus. Tai sukelia ne tik įvairių stereotipinių, bet ir diskriminuojančių, negatyvių minčių.
Žiniasklaidos atstovams, sėdus prie tokios temos, derėtų nors trumpam atitolti nuo savų socialinių ir kultūrinių nuostatų, ir vengti savo nusistatymų brukimo, stereotipinių pasisakymų naudojimo. Tai padėtų išvengti ir kito neteisingo stereotipo, kalbant apie kai kurias religines bendruomenes kaip apie kažkokią išskirtinę visuomenės dalį. Dažnai skaitydamas ar klausydamas laidų nesunkiai pajunti, kai žurnalistas ar laidos vedėjas pradeda skirti visuomenę į „mes“ ir „jie“, kur „mes“ – tai Romos katalikai, o „jais“ tampa kitos tradicinės religinės bendruomenės bei įvairios netradicinės religinės bendruomenės, kurios tarsi atskiriamos nuo kultūrinės ir socialinės aplinkos, t. y. atskiriami nuo visos visuomenės. Derėtų to vengti. Tada atsirastų moralinis pagrindas pradėti teigiamai vertinti ir pačią religinę įvairovę.
Dabar daugelio religijų atstovai leidžia periodinę ir kitokią literatūrą. Joje, suprantama, rašo apie savo religinę bendruomenę, jos veiklą. Publikacijų, palankiai vertinančių religinę įvairovę, pasirodo retai. Šią spragą galėtų užpildyti visuomeninės, politinės, mokslinės, kultūrinės krypties žiniasklaida, tačiau taip nėra. Gal trūksta autorių, supratimo, kad tai aktuali tema? Juk žymiai lengviau visa tai pavaizduoti skandalingose istorijose ir neigiamuose kontekstuose. Čia kliūva ir senųjų, tradicinių, ir naujųjų, dar netradicinių religijų atstovams. Nors tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad naujoms religinėms bendruomenėms kliaučių tenka daug daugiau ir jos būna piktesnės, labiau įžeidžiančios.
Supratimas iš karto neateina. Todėl reikėtų daugiau ir profesionaliau rašyti apie religinę įvairovę, įvairių religinių bendruomenių vertybes, jų tradicijas, pasaulėžiūrą, gyvenseną. Būtų įdomu išgirsti ir ką įvairių religijų atstovai mano apie mūsų valstybę, jos santvarką, dabartinę politiką, visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Deja, apie tai jų balso žiniasklaidoje dar nesigirdi, nors jie juk irgi mūsų visuomenės dalis. O visuomenės žinojimas skatintų tolerantišką požiūrį į visas religines bendruomenes.
Ir paskutinė mintis, kurią norėčiau pateikti – analitinių publikacijų religijos tema svarba. Ne veltui analitinius straipsnius mes, žurnalistai, vadiname „aukštuoju pilotažu“. Ši sąvoka gerai žinoma asams lakūnams, žinoma ir žurnalistikos asams. Taip, ne kiekvienas gali parašyti analitinę publikaciją, bet reikia tik pradėti, tada ateis ir patirtis, problemos gilumo supratimas. O kol kas aiškiai trūksta analitinių tekstų apie religinę įvairovę, įvairius religinius įvykius ar problemas. Dalį šio trūkumo dengia verstinė literatūra. Bet kartu su vertimais iš užsienio ateina ir menkavertės literatūros, kurioje bandoma išpūsti religinius konfliktus, gąsdinti įvairiu religiniu fanatizmu, ar kokios nors religijos grėsme. Taigi mūsų mokslininkams, žurnalistams, įvairių konfesijų atstovams yra kur padirbėti.
Lietuvos autorių, gerai žinančių mūsų realijas, analitiniai straipsniai suteiktų daugiau objektyvumo, gilesnio religijų pažinimo, skatintų mūsų visuomenėje tolerancijos idėjas, tvirtintų visuomenės solidarumą.