Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Ant mano darbo stalo neseniai atgulė nauja knyga: Liubomiras Kulviecas. Klasikinė mechanika (Vadovėlio fragmentai). Vilnius: Petro ofsetas, 2013. 72 p. Gražiai išleistos knygos 3 puslapyje įdėta spalvota nuotrauka su užrašu: „Profesorius Liubomiras Kulviecas Šv. Trejybės koledže Kembridže 1991 m.“ 5–8 puslapiuose patalpintas straipsnis „Profesorius Liubomiras Kulviecas“, kurio autorius doc. dr. Jonas Algirdas Martišius (1927–2006). Jis šį straipsnį parašė 2000 m. gegužės mėn., ir šioje knygoje, deja, jau tik irgi sugrįžta… Straipsnyje skaitome: „L. Kulviecas gimė 1928 m. sausio 16 d. Kaune, mokėsi Gruzdžiuose, Palangoje, Kaune, Skaudvilėje, 1947 m. eksternu baigė Tauragės gimnaziją.
Nuo 1947 m. L. Kulviecas studijavo fiziką ir su pagyrimu baigė Vilniaus pedagoginį institutą 1952 m. Nuo 1952 m. iki mirties (1995 m. sausio 7 d.) jis dirbo Vilniaus pedagoginiame institute, pirmus dvejus metus – Bendrosios fizikos katedroje, o nuo 1954 m., įsteigus Teorinės fizikos katedrą, perėjo į ją visam gyvenimui <…>.
1994 m., švenčiant Katedros 40-metį, L. Kulviecas buvo vienintelis, dirbęs joje nuo pat pirmosios įsteigimo dienos <…>. 1974 m. Maskvoje apgynė kandidato disertaciją, o 1990 m. – daktaro: „Aksiominio laiko sąvokos pagrindimo klasikinėje mechanikoje problema“. Nuo 1976 m. L. Kulviecas buvo docentas, o profesoriaus vardas suteiktas 1992 m.
Pagrindinis dalykas, kurį L. Kulviecas dėstė, buvo teorinė mechanika, kiti – fizikos istorija, kosmonautika. Paskaitos buvo labai gero lygio, dėstė laisvai, labai nuosekliai, kaskart vis kitaip. Kruopščiai vadovavo diplominiams darbams, pedagoginei praktikai. Studentams buvo atidus ir ne toks reiklus kaip sau. Jis siekė, kad jaunuolis bent kiek pabendrautų su pačiu G. Galilėjumi, I. Niutonu, A. Einšteinu ar A. Puankare, kad pajustų jų mokslinį alsavimą ir argumentus“ (p. 5). Toliau aptariami jo mokslo darbai: „pagrindinė jo tyrimų sritis – klasikinės mechanikos pagrindai, o jau po to – mechanikos istorija. Mechanikos istoriją jis naudojo kaip instrumentą logiškai neprieštaringai pagrindinių mechanikos sąvokų sistemai sukurti“ (p. 5–6). Straipsnis baigiamas tokiu įvertinimu: „Pasaulyje L. Kulvieco nagrinėtas problemas tyrinėja nedaug mokslininkų. Lietuvoje jis buvo vienas“ (p. 8).
Knygos 9–10 p. perspausdintas to paties J. A. Martišiaus straipsnis iš „Mokslo Lietuvos“ (2000 m. gegužės 18 d.) „Gražus mokslinis atgarsis iš užsienio“, kuriame pasidžiaugta, kad Ukrainos ir Rusijos mokslininkai 1999 m. išspausdino Sankt Peterburge einančiame žurnale „Fizikos ir mechanikos istorijos tyrinėjimai“ straipsnį apie Liubomirą Liucinovičių Kulviecą, kuriame aukštai įvertinti jo darbai.
L. Kulvieco dukros Donatos Kulviecaitės straipsnis „Liubomiras Kulviecas“ išspausdintas 11–20 p. (anglų kalba).
Maskvos Lomonosovo universiteto mokslininkių-fizikių I. Tiulinos ir V. Činenovos „Atsiliepimas apie pagrindinius L. L. Kulvieco darbus iš klasikinės mechanikos istorijos ir metodologijos“ išspausdintas 14–18 p.
(rusų kalba).
Pagrindinis knygos skyrius – „Klasikinė mechanika (Vadovėlio fragmentai)“, kurio autorius – L. Kulviecas (20–43 p.). Čia pateikta „Pratarmė“, „Įvadas“ (§1. Klasikinė mechanika kaip fizikinė teorija; §2. Fizikinių dydžių aritmetizacija ir jos antinomiškumas)“, „1 skyrius. Erdvė ir laikas (§3. Įvykių erdvė arba erdvėlaukis; §4. Erdvėlaikio struktūra klasikinėje mechanikoje; §5. Sutvarkytųjų laiko intervalų trukmė; §6. Klasikinės mechanikos laiko apibrėžimas; §7. Momentinių erdvių struktūra klasikinėje mechanikoje; §8. Geometrinė atskaitos sistema).
Šešios istorinės pastabos išdėstytos 44–55 p. Pirmojoje pateikta Pjero Diuhemo (Duhem, 1861–1916) – žymaus prancūzų fiziko teoretiko, mokslo istoriko ir filosofo mokslinių darbų apžvalga. Antrojoje pastaboje aptarta prancūzų matematiko, mechaniko ir fiziko Žiulio Anri Puankarė (Poincaré, 1854–1912) knyga „Mokslas ir hipotezė“ (1902), kurioje daug vietos skirta loginei-metodologinei klasikinės mechanikos ir jos postulatų analizei. Trečiojoje pastaboje aptartas Hermano Minkovskio (Minkovski, 1864 Kaune – 1909) gyvenimas ir mokslinė veikla, ypač akcentuojant Minkovskio erdvės – keturmatės daugdaros, kurios trys matmenys erdviškieji, ketvirtasis laikiškasis (L. Kulviecas šią erdvę vadina Minkovskio pasauliu) sukūrimą ir įrodymą to, kad specialiąją reliatyvumo teoriją galima traktuoti kaip edvėlaikio geometriją. Ketvirtojoje pastaboje pristatomas Stanislovas Zaremba (Zaremba, 1863–1942) – žymus lenkų matematikas, ypač akcentuojant keturis jo darbus, skirtus klasikinės mechanikos pagrindams. Penktoji pastaba pavadinta „Iš lygiatrukumo sąryšio nustatymo istorijos“. Joje aptariami senovės graikų mokslininko Aristotelio (Aristotelēs, 384–322 m. pr. Kr.), didžiųjų XVIII a. mokslininkų: matematiko, fiziko, mechaniko ir astronomo šveicaro Leonardo Oilerio (Euler, 1707–1783) ir prancūzų matematiko, mechaniko ir filosofo Žano Le Rono d‘Alambero (d‘Alembert, 1717–1783), prancūzų mechaniko, fiziko ir matematiko Simeono Deni Puasono (Poisson, 1781–1840), vokiečių matematiko Hermano Klauso Hugo Veilio (Weil, 1885–1955), fiziko ir matematiko Karlo Gotfrydo Noimano (Neumann, 1832–1925), matematiko, fiziko, psichologo, epistemologijos ir etikos specialisto Liudviko Langės (Lange, 1936–1936), škotų fiziko Džeimso Klerko Maksvelo (Maxwell, 1831–1879) darbai šioje srityje. Paskutinė plati pastaba skirta airių matematiko Viljamo Rovano Hamiltono (Hamilton, 1805–1865), vieno iškiliausių XIX a. matematikų, biografijai ir darbams, ypač išskiriant jo traktatą „Sujungtinių funkcijų arba algebrinių porų teorija bei preliminari ir elementari apybraiža apie algebrą kaip grynojo laiko mokslą“ (1837).
Priedą „Šis tas iš grupių teorijos“ (56–63 p.) sudaro trys dalys: „Algebrinės sistemos“, „Posistemiai“ ir „Grupės“ ir pateikiama literatūra, kuria remiantis buvo rašomas vadovėlis: po penkis angliškus ir rusiškus šaltinius (du iš pastarųjų – paties L. Kulvieco knyga ir straipsnis).
Knyga baigiama anglišku L. Kulvieco straipsniu „Izaokas Baras apie laiką“. Jame aptariami anglų dvasininko, matematiko ir filosofo Izaoko Barou (Barrow, 1630–1677), garsiojo anglų fiziko, mechaniko, astronomo ir matematiko Izaoko Niutono (Newton, 1963–1727) mokytojo, darbai. Šešių puslapių straipsnis baigiamas 14 literatūros šaltinių sąrašu (7 angliški, 1 prancūziškas, 1 vokiškas, 5 rusiški veikalai).
Knygos sudarytojai – profesoriaus dukra D. Kulviecaitė ir Vilniaus universiteto Kietojo kūno elektronikos katedros vedėjas, fizikos prof. habil. dr. Kęstutis Arlauskas.
Tai nebe pirmas jų darbas: 2000–2012 m. išėjo net keturi, nuo 2-jo leidimo pildomi L. Kulvieco knygos „Fragments on History of Physics and Mathematics“ leidimai, 2008 m. – knyga ,,Liubomiras Kulviecas – žymus XX amžiaus mokslo istorikas“.
Džiugu, kad mus pasiekia tokios knygos.
Liūdna, kad šias knygas savo lėšomis iš kuklaus lektoriaus atlyginimo leidžia L. Kulvieco dukra. Taip pat liūdna, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose nebedėstoma fizikos istorija, ir jauni Lietuvos fizikai, paklausti, kokia kalba I. Niutonas rašė savo veikalus, atsako – anglų.
Džiugina tai, kad dar turime „Mokslo Lietuvą“, kur dar galima išspausdinti straipsnius apie Lietuvos mokslo istoriją.
Skaudu, kad Lietuvos mokslo ir technikos istorijos tyrinėjimo centru net 17 metų išbuvęs Vilniaus Gedimino technikos universitetas, atrodo, ima kratytis šios naštos: 2013 m. gruodžio 5 d. nebeįvyko 17-ji konferencija „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, atrodo, nebeišeis mokslinio žurnalo „Mokslo ir technikos raida“ 6-jo tomo Nr. 2 ir puikiai startavęs, užėmęs tvirtas pozicijas tarptautiniu mastu, žurnalas, atrodo, nebebus leidžiamas.
Gėda Lietuvai, kad 1957–2012 m. kas mėnesį lankęs skaitytoją, nuo 2013 m. pradžios nebeišeina žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“. Tragiška, kad ir nebeliko kam atgaivinti „Mokslo ir gyvenimo“, nes visai neseniai išėjo į Anapilį net 38 metus jį redagavęs Juozapas Baldauskas (1932–2014).