Iš akademinio folkloro (15)

Du akademinės bendrijos profesoriai, kaip jau įprasta, retkarčiais susitinka paplepėti. Šį kartą jiems buvo lemta pasimatyti Vilniaus universiteto kuluaruose.
– Mielas Kolega, ilgai Tamstos nemačiau, gal kas nutiko? – teiraujasi humanitarinių reikalų profesorius.

– Bėdas prišaukė tas nelemtas Saulės aktyvumo poveikis, kaip jau žinoma, palikęs žymių sveikatai – tiek fizinei, tiek dvasinei, kitaip tariant, žmogaus psichikai, – aiškina gamtos paslapčių tyrėjas. – Man asmeniškai teko patirti cardio srities negalavimų „malonumus“. Dar ir šiandien, ieškodamas ramių vietelių, stengiuosi nusisukti nuo žinių apie mūsų pamišusią kasdienybę.

– Puikiai suprantu mano mielo Kolegos nuotaiką. Ir vis dėlto šiek tiek sutrikdysiu jo ramybę, primindamas pyktį man sukėlusį įvykį. Taip sakydamas turiu galvoje atsitikimą su žydrais neužmirštuolių žiedeliais, prisegtais visuomenės ir politikos veikėjų atlapuose.

– Taip, taip – tai tikras akibrokštas, paradoksaliai nuskambėjęs visais žiniasklaidos kanalais, – antrina gamtininkas.

– Koks čia akibrokštas! Tai aiški užsakyta provokacija. Supranti Tamsta, kažin kas viešai pareiškia, kad žydra gėlytė – tai hitlerinės kariuomenės ženklas. Ir visi Lietuvoje, pabrukę uodegas, gailiai cypaudami išsilaksto tarsi apkurtę nuo perkūno trenksmo. Pasakyk Tamsta, ar esi tuo gandu patikėjęs?

– Į tai nesigilinau, nes minėti negalavimai buvo mane panardinę į gydymo reikalus; įvairios procedūros, lašelinės, gydytojų rūstūs žodžiai ir kiti nelinksmi dalykėliai nuvarė mane nuo kojų.

– O be reikalo nepasidomėjai. Pameni, vokiečių laikais mes gi buvome paaugliai, besidomintys karo veiksmais. Ar pastebėjai tuomet mėlynakius žiedelius karinėje atributikoje?

– Ne, nepastebėjau. Bet palauk… tuomet esu kai ką apie tai nugirdęs: žmonės kalbėjo, kad italų divizijos, pasiųstos į Rytų frontą, karių pamėgta spalva buvo panaši į žibuoklių.

– Apie tą itališką potraukį melsvoms gėlytėms girdėjau, bet man svarbu kitkas: karui baigiantis aptikau pamestą vokiečių armijos karininko žinyną. Beje, jį savo archyve saugau iki šiol. Taigi tame spalvotame leidinyje ne tik žemėlapiai ir nurodymai kariškiams, bet svarbiausia – čia pateikta visų armijos ir nacių atributikos ženklų pavyzdžiai bei jų aprašymai. Ir ką gi, mielas bičiuli, nieko panašaus į neužmirštuoles neaptikau. Vienintelė gėlė – tai edelveisas, skirtas žymėti kalnų šaulių divizijos atributiką ir pagerbti kovotojus, parodžiusius alpinistinius įgūdžius, jiems mėginant brautis per kalnų perėjas Kaukaze.

– Jei taip, tai dar vienas įrodymas, kad mūsų pakrikusia visuomene gali manipuliuoti bet kuris provokatorius.

– Įdomu, ką dabar pasakytų mūsų nuolatinis „persekiotojas“ Dominykas.

– Nieko nepasakys, nes sėdi namuose sugipsuotas. Mat paslydęs Naujųjų Metų išvakarėse tas šelmis susilaužė koją. Kurį laiką mums niekas ant kulnų nelips, – gerą žinią skelbia, linksmai nusiteikęs profesorius iš uždaro humanitarų cecho.

•••

Po dviejų dienų mūsų herojai susitinka ten pat. Profesorius humanitaras pasitinka bičiulį iš gamtotyros barų, mojuodamas kažin kokiu popierėliu.

– Matai, Kolega, aš jau užsisakiau kolekcinę monetą, skirtą K. Donelaičio jubiliejui. Jo 300-ąsias gimimo metines man primins ši įstabi miniatiūra – tikras meno kūrinys, vertas didžios pagarbos. Jis man bylos apie svarbaus mūsų tapatumo ir nepriklausomybės ženklo didybę ir jo istorinį kelią. Netrukus ši žavi moneta turės kitą prasmę – taps mūsų garbingos istorijos paminklu.

– Taigi, mano ištikimasai bičiuli, labai sparčiai netenkame esminių valstybingumo požymių, reikšmingų mūsų savarankiškumo atramos taškų.

– Tai natūralu, manau, neverta verkšlenti: gi mes patys užsimerkę šokome į Europos kloaką, ne mažiau siaubingą nei Paryžiaus, aprašytą „Vargdieniuose“.

– Man teikia vilčių garsių pasaulio prognostikų išvada, teigianti, kad tokia marga ir nestabili struktūra kaip ES negalės ilgai egzistuoti.

– Manau, mūsų įkyrusis Dominykas, jei būtų pasveikęs, tartų: „Kokie nuostabūs optimistai – šie be praeities negalintys gyventi mokslo vyrai“, – pokalbį apibendrina gamtos reikalų žinovas.

Nepriklausomas socialinis etnografas, 2014 m. sausio 15–20 d.

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.